Iš čia suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, negebėjimą. Jie žvelgia į žmogų kaip į mašiną, kuri nedirba, kaip turėtų, ir ją reikia ištaisyti, kitaip tariant, pašalinti neištaisytas dalis pakeičiant jas kitomis – ištaisytomis. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“)
Esmė ta, kad žmoguje nėra nieko taisytino ir nieko jame nereikia keisti. Viskas, kas jame yra, duota jam iš prigimties. Todėl bet kokios neigiamos savybės, netgi kieno nors noras ką nors nužudyti ar apiplėšti ir pan. – viskas duota Kūrėjo.
Tad taisymasis – ne pasodinti žmogų į kalėjimą ar pakarti, o nubrėžti ribas, kai jis galės įsisąmoninti, kad turi tai ištaisyti savyje taip, kad virš pačių baisiausių pabudimų kitų atžvilgiu jam kiltų noras užmegzti ryšį su kitais.
Nenaikindamas savo neigiamų savybių jis turi pakilti virš savęs į kitą lygmenį ir vietoj neigiamų siekių aplinkinių atžvilgių įgyti teigiamus.
Kai žmogus tinkamai apibrėš neigiamus ir teigiamus siekius, tuomet tarp jų, kaip tarp vieno lauko teigiamų ir neigiamų polių ims jausti dvasinę būseną. To jam ir reikia. Ir tuomet pajaus aukštesnįjį pasaulį.
#251533

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Prie dvasinio pasaulio slenksčio