Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 2-oji pamoka

Klausimas: Kai stengiamės susijungti, moterų taškai širdyje susijungia tarpusavyje, o vyrų taškai širdyje irgi susijungia tarpusavyje, ar tai nesvarbu?
Atsakymas: Visos sielos susijungia kartu, nes mes – viena siela. Baal Sulamo straipsniuose rašoma, kad pasaulyje egzistuoja tik viena siela, sudaryta iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Šios dvi dalys tarpusavyje sukuria ryšį, kuris suteikia galimybę gimti naujai gyvybei.
Mūsų pasaulyje vyras ir moteris kartu pagimdo savo pratesimą – sūnus ir dukteris. O dvasiniame pasaulyje susijungdami kartu pagimdome naują pakopą irgi vadinamą „sūnumi“ ir „dukra“. Išeina, kad tarp mūsų yra Kūrėjas, kaip pasakyta: „Vyras ir žmona − Šchina tarp jų“, ir galiausiai visi trys susijungia ir tampa viena visuma – tai ir yra kita pakopa.
Tad moterų užduotis tokia pati kaip ir vyrų ir netgi didesnė, juk moteris turi chisaroną (nepripildytą norą). Ji verčia vyrą tobulėti, išeiti iš namų, kad jis uždirbtų, išlaikytų šeimą, kad būtų atsakingas. Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl mes, vyrai, labai tikimės, kad moterys prisiims atsakomybę už vyrų tobulėjimą, bus aktyvesnės ir dar labiau mus spaus. Nes noras kyla iš moteriškosios dalies, o realizuojamas – vyrų, tačiau be moterų noro vyrai negali jo išpildyti.
Todėl moterims būtina suvienyti jėgas, kad pareikalautų iš vyrų tikresnio tarpusavio susijungimo, kuris atneš Šviesą moterų norui. Taip mums reikia dirbti kartu.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. 2-osios kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris – permainų vieta

Ypatingas spaudimas

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje

Klausimas: Baal Sulamas straipsnyje „Taika“ rašo, kad mūsų pasaulyje nėra jokių naujų sielų ir tik tam tikras jų skaičius praeina ciklus. Kodėl gi pasaulio gyventojų skaičius visą laiką didėja?
Atsakymas: Kiekvienoje sieloje auga egoistinis noras. Sielos skaidosi, kad mums būtų lengviau jas ištaisyti.
Kitaip sakant, noras dalijasi. Sakykime, mane graužia noras uždirbti milijoną. Ar galiu tai padaryti? Ne. Tačiau jeigu padalinsime mano norą šimtui tūkstančių žmonių – tai jau kitas reikalas.
Dideli norai dalijasi į mažus. Dėl šios priežasties jie gali atlikti veiksmus, o paskui susijungti. Rabašas kaip pavyzdį pateikia sakmę apie karalių, kuriam reikėjo perduoti didelę sumą pinigų sūnui į užjūrio šalį. Kadangi visi jo pavaldiniai buvo vagys, jis davė kiekvienam po truputį, kad nebūtų prasmės vogti pinigus. Jeigu jis pavestų tau pervežti visas  brangenybes, pabėgtum su pinigais dėl gero gyvenimo. Todėl jis duoda tokią sumą, dėl kurios neverta bėgti. Priešingai, verta įvykdyti pavedimą.
Ir štai kiekvienas perduoda savo dalį. Galiausiai karališkieji turtai atsiduria reikiamoje vietoje. Atrodytų, kas iš to? Juk kiekvienas iš mūsų liko egoistas. Jis perdavė ne milijoną, o tik šimtą. Kokia iš to nauda? Karaliui naudinga, o tau?
Dalykas tas, kad ne šiaip dirbi karaliui. Tau leidžia suprasti, kad atlieki šį darbą, vienydamasis su kitais. Kiekvienas neša savo šimtinę, ir kartu jūs atliekate bendrą darbą, bendrame nore – įsiliedami į jį kaip vienas žmogus su viena širdimi. Jūs padedate vienas kitam, susivienydami norais ir turtų, kuriuos pernešate, galia.
Vadinasi, vietoj vieno didelio noro perduoti milijoną kiekvienas atskirai turi didelį norą perduoti milijoną. Ir jis gali tai padaryti – juk visi kiti saugo jį.
Taigi sukurtas Kūrėjo noras dauginasi tiek kartų, į kiek dalių jis padalintas. Rezultatas – 620 kartų stipriau jaučiame visą galią šio lobio, kurį perdavėme. Karalius tarsi davė brangenybes vienam žmogui, bet galiausiai karališkuosius turtus, padalintus į milijardus dalių, neša milijardai žmonių. Štai kur mūsų abipusio susijungimo nauda.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Mylėti draugus, kurie kartu su manimi studijuoja kabalos mokslą lengva, o štai su kolegomis darbe taip neišeina. Kaip reiktų elgtis su jais ir visais kitais žmonėmis pasaulyje?
Atsakymas: Iš principo mes turime elgtis su jais taip, kaip su savo sielos dalimis, – taip turėčiau galvoti apie visus, tarp jų ir apie pačius didžiausius  piktadarius. Jie atsiskleidžia ne manyje, o pasaulyje todėl, kad manyje tie norai ir savybės dar neištaisyti.
Todėl su jais turiu elgtis kantriai, suprasdamas, kad toks išsitaisymo kelias. Ateis laikas, ir jie taip pat prisijungs prie šio proceso.
Bendra siela yra vieningas kūrinys, susidedantis iš daugybės daugiau ar mažiau svarbių dalių – kaip ir mūsų fizinis kūnas, kurio sandara tiksliai atitinka sielos sandarą.
Ir sieloje yra dalis, vadinama „kūnu“ – bendras noras, padalintas į daugybę sistemų ir posistemių: smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir kitos tarpusavyje susijusios svarbios sistemos, be kurių kūnas negalėtų egzistuoti. Kai kurias iš tų sistemų galima atkurti dirbtinai, tačiau jos visos privalo būti kūne.
Bet yra sistemų, kurios nėra būtinos kūno gyvybei palaikyti, pavyzdžiui, galūnės, raumenys, kaulai.
Bendroje sieloje yra ypač svarbios dalys – smegenys ir širdis, ir mažiau svarbios, bet būtinos  egzistavimui. Smegenys ir širdis iš esmės yra ištaisytos – tai nuo Adomo iki mūsų laikų padarė grandinėlė kabalistų, apie kuriuos mes žinome ir iš kurių mokomės.
Dabar atėjo bendro išsitaisymo etapas, kada, be smegenų ir širdies, mes pradedame taisyti plaučius, kepenis, inkstus, blužnį – tai svarbios dalys, bet mažiau svarbios negu smegenys ir širdis. Žmonės, studijuojantys kabalą, priklauso šioms dalims.
Visa likusi žmonija priklauso, tarkim, raumenims, kaulams, galūnėms – sistemoms, nebūtinoms organizmo egzistavimui, bet būtinoms jo visumai. Taip mes turime žiūrėti į juos, ir tai, iš esmės, yra 90% visos sielos.
Jie negali savarankiškai veikti, negali pajausti potraukio dvasingumui, jie gali tiktai funkcionuoti pagal įsakymus, kurie jiems siunčiami iš smegenų ir širdies per mus – įvairius svarbius organus. Tai nesumenkina jų reikšmės, nes jeigu kalbama apie vieną bendrą sielą, tai trūkstant bent vienos ląstelės visumos nėra.
Todėl svarbūs visi, ir išsitaisymo pabaigoje kiekvienas yra vertingas – toks uždaros sistemos tobulumo dėsnis. Šio principo mes mokomės iš analoginės sistemos pavyzdžio: joje yra įėjimas ir išėjimas, ir jeigu viduje kažkas pažeista, reikiamo rezultato nebus.
Bet išsitaisymo metu skirtumas yra: svarbesnės dalys išsitaiso anksčiau, o po to pagal hierarchiją išsitaiso mažiau svarbios.
Nelaukite, kol pasaulis išgirs ir supras tai, ką mes darome, nes milijardai žmonių priklauso pasyviajai daliai. Jie prisijungs prie proceso, kai pamatys, kad kitaip negalima. Taip pasaulis ir išsitaisys. Žmonės gali būti labai protingi, išsivystę, didūs mokslininkai, meno ir kultūros veikėjai, bet visiškai kurti dvasingumui. Toks turi būti mūsų požiūris.
Tiktai tie, kurie skirtingais keliais ateina mokytis kabalos, priklauso vidinei sistemai. Todėl mes privalome vertinti kiekvieną, nes jį Kūrėjas pasirinko kaip svarbaus bendros sistemos organo dalelytę, ir jis yra didelis turtas.
O kiti – galbūt ne. Netgi daugelio kabalistų vaikai nenuėjo tėvų keliu, nes kiekvienas turi savą vietą sistemoje, ir ji nepaveldima. Taigi turėkite kantrybės.
Pagrindinis darbas vyksta tarp tų, kurie priklauso mūsų pasaulinei grupei, bet ir išoriškai mes turime veikti, kad paspartintume pasaulį.
Platindami medžiagą apie ateitį, apie tai, kas gali įvykti, apie sprendimo būdus, kuriuos siūlo kabalos mokslas, mes pagal galimybę ruošiame žmones. Bet tikrasis darbas su jais yra tas, kad dėl mūsų susivienijimo jie pajustų kažkokį prabudimą. Kam? Tam, kad iš išorės prisijungtų prie mūsų. Jie panorės prisidėti prie mūsų ir kiek galima tarnauti išsitaisymo procesui. Tokių žmonių yra ir dabar ir jų misija labai garbinga.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 2-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebaigto darbo kvailiui nerodo

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Iš žmonijos evoliucijos, trukusios tūkstantmečius, matome, kad vystomasi laipsniškai ir įvairiapusiškai. Vystymosi procesas turi ypatingą programą bei kryptį ir kiekvienas elementas palaipsniui prisijungia prie bendrojo proceso, užrašomas į bendrą sąskaitą ir taip palaipsniui kaupiasi pokyčiai.
Lygiai taip vyksta mūsų vidinis taisymasis. Ir nors skubame kuo greičiau jį užbaigti, bet vis tik šitai reikalauja laiko ir daugybės veiksmų, kai judame tai pirmyn, tai atgal, patiriame pakilimus ir kritimus. Neišsitaisoma per vieną akimirką – tai visas besikaupiančių pokyčių procesas, kur kiekvienas „grašis“ pildo vieną sąskaitą. Ir todėl šitai trunka metų metus.
Ir pati veiksmingiausia priemonė taisymuisi – tai vienijimosi veiksmai. Todėl kabalistai nuo pat pradžios iškelia sąlygą, kad žmogus, kuris iš aukščiau nukreipiamas į grupę, turi nuspręsti, kad svarbiausias darbas – įsijungti į ją ir susijungti su kitais, o mokymasis – tai tik priemonė mums susijungti.
Kitaip tariant, tai visiška priešingybė tam, ką galvojame prieš ateidami į grupę. Pradžioje manome, jog grupė tiesiog vieta, kur galima mokytis tarsi universitete, idant įgytum žinių. Bet čia viskas priešingai ir praeina metai, kol žmogus pamažu susivokia, kad svarbiausia ne įgyti žinių, o pakeisti savo savybes. Mokydamasis grupėje žmogus įgyja ypatingą jėgą keistis ir jaučia jos įtaką būtent savo santykiuose su grupe.
Tikrieji tobulėjimo rezultatai vertinami pagal tai, kaip arti arba toli žmogus jaučiasi grupės atžvilgiu, kiek ji jam reikalinga, kiek jis gali priartėti, kokią svarbą jai teikia. Viskas matuojama tikta grupės atžvilgiu, nes galiausiai būtent su ja žmogus turi susijungti, kad teisingame tarpusavio ryšyje, susijungus kaip vienas žmogus su viena širdimi, pajaustų dvasinį pasaulį.
Aplink jį ne šiaip mokslo draugai – jie tampa jo sielos dalimis. Juk žmogaus viduje nėra sielos, veltui mokslininkai bando ją rasti kažkur kūno viduje – žmogaus siela yra kituose. Kiek žmogus geba išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, esančiais jo išorėje, tiek visa ši jo noro atžvilgiu „išorė“ ir vadinama jo siela.
Todėl tokią didelę reikšmę teikiame mūsų kongresams ir tokiems renginiams, kai susirenka didžiulis kiekis žmonių iš viso pasaulio ir kyla galinga susijungimo jėga. Visas tas kongreso valandas mes iš esmės taisomės – būtent tarpusavyje jungdamiesi.
Todėl mums reikia branginti tokius susitikimus kaip pačią svarbiausią tobulėjimo priemonę greta visų kitų. Kiekvienam žmogui ir mums visiems kartu nėra nieko efektyvesnio ir veiksmingesnio už kongresą siekiant išsitaisyti ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį.
Ir kongresuose taip pat viskas nevyksta vienu kartu, o „grašis prie grašio sukaupiamas didžiulis kapitalas“. Reikia susirinkti į keletą tokių susitikimų, kol pasieksime tokį susijungimą, kai visi tarpusavyje atskleisime tikrąjį ryšį, kuriame veiks Aukštesnioji jėga, ir kurioje atsiskleis tai, kas vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Taigi prieš vykstant į tokį susitikimą fiziškai reikia pasiruošti dvasiškai: nuteikti save, kad būtum pasiruošęs įeiti į šią vietą. Reikia susipažinti su visais būsimais renginiais, mokymo medžiaga, dainomis, diskusijų temomis – sužinoti apie kongresą kiek galima daugiau. Tada vėliau mums bus lengviau susikoncentruoti į savo vidinius išgyvenimus ir nenukrypti, neeikvoti širdies ir proto jėgų išorinėms, techninėms detalėms.
Todėl reikia susipažinti su visa medžiaga, su visais tvarkaraščiais, kuriuos teks praeiti fiziškai ir atvykti tik su vienu troškimu: „Trokštu susijungti su kitais visa širdimi ir siela, nes tik tarpusavio vienybėje, o ne kiekviename iš mūsų, galima atskleisti dvasinį pasaulį.
Noriu, kad šis tuščias kosmosas tarp mūsų, prisipildytų šiltais ir gerais santykiais vienas kitam, nes būtent tai Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atskleidimo kūriniams vieta! “

Registracija į veidrodinį kongresą WE! Rygoje

Registracija į kongresą WE! Niudžersyje

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kritinės masės efektas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas: Kas yra Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas — tai Aukščiausioji jėga, valdanti ir kontroliuojanti visos sistemos veiklą. Mes atskleidžiame Jį tiek, kiek tampame panašūs į šią sistemą, t. y. irgi integralūs. Taip mes susijungiame su Kūrėju, su bendra valdančiaja jėga, ir tampame tokie pat amžini ir tobuli kaip Jis. Tai pakopa, kurią anksčiau ar vėliau turi pasiekti kiekvienas žmogus. Kiekvienas privalės suvokti šią bendrą sistemą ir pasiekti Kūrėją.
Klausimas: Ar dvasiniame pasaulyje egzistuoja angelai?
Atsakymas: Angelai — tai jėgos. Angelas (malach) kilęs iš žodžio Malchut (karalystė), jėga.
Klausimas: Ką reiškia sfiros?
Atsakymas: Sfiros — tai savybių, kurias turi kiekviena siela, bet skirtingomis kombinacijomis, apibūdinimas.
Klausimas: Kas yra „ištaisymas“?
Atsakymas: Ištaisymas — tai mūsų matymo, suvokimo korekcija, dėl kurios pradedame matyti tikrąsias pasaulio sąsajas. Juk gamta — globali ir integrali, ji nesiskaido į atskiras dalis, kaip kad mes įprastai ją daliname, sukūrę biologiją, zoologiją, botaniką, geografiją ir kt. Gamta jungia viską, tai — bendras paveikslas. Ir išsitaisymas yra tai, kad aš pradedu matyti visumą, sujungtą į vieną paveikslą — ir pats esu jos viduje kartu su visais. Todėl mūsų laikais populiari holistinė medicina (tinkama visam organizmui, ir visam pasauliui — kaip vieningai visumai).
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Mūsų siela — tai ta amžinos sistemos dalis, kurios mes siekiame. Mes jungiamės į šią sistemą 125-iomis pakopomis, kol nesusiliejame su visa sistema bendrai. Kiekvienas privalo pakilti ant kiekvienos iš 125 pakopų. Mums liko daugiausia 230 metų tam, kad užbaigtume savo išsitaisymą, atvertume globalų, integralų pasaulį ir visiškai į jį įsijungtume — kol sueis 6 000 metų. Tačiau mes galime tai padaryti anksčiau.
Klausimas: Ką reiškia „sielų ciklai“?
Atsakymas: Iki galo neištaisęs savo įsijungimo į bendrą, globalią sistemą, žmogus turi vėl ir vėl persikūnyti, kad tęstų išsitaisymą, kol bus įjungtas į bendrą sistemą kaip jos dalis, ir kiekvienas iš mūsų tarsi išplis, išsilies visoje sistemoje. O kol neištaisysime savęs — vis grįšime atsinaujinti į šį pasaulį.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Kūrėjas?

Klausimai apie sielą

Taisydamas save – taisai pasaulį

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Meilė mūsų pasauliui nepriklauso. Jei žvelgi į kitus su meile, tavyje atgyja siela.
Kol kas tavyje iš šios sudužusios sielos tėra vienas taškelis. Jei tu iš to taško sukursi meilės santykius su kitu žmogumi – tai ir bus tavo siela.
Ji bus sukurta tavo nore mėgautis, kuriame ketinimas gauti buvo ištaisytas į ketinimą duoti. Tai ir vadinasi meile.
Jei pajusi tokį ketinimą, tapsi dvasine asmenybe ir atskleisi Šviesą NARANCHAI, atskleisi Aukštesnius pasaulius.
Taip vyks tol, kol Šviesą pradėsi jausti kaip patį save ir jūs tapsite viena visuma. Tai reiškia, kad pasiekei Begalybės pasaulį – nes nebeliko jokių sienų, jokių apribojimų. Tai ir yra dvasinis pasaulis.
Į viską, kas man atsitinka, turiu žvelgti su meile. O jei kas nors puola mane su peiliu? Aš taip pat turiu paimti peilį ir užmušti jį – su meile… Toks dėsnis. Ir jei pas mane ateina mokesčių rinkėjas ir sako, kad turiu sumokėti – aš jam sumoku. Savo širdies viduje galiu verkti, kad mano kišenės tuščios, tačiau mano siela džiūgaus.
Turime suprasti, kad mūsų ryšiuose su savo artimu ketinimas gauti turi būti ištaisytas į ketinimą duoti! Tik jei jaučiu visus kito žmogaus poreikius ir užpildau juos –  tik tada aš jį myliu.
Ir jei aš tiesiog riboju savo norą, kad nepakenkčiau kitam – esu „davimo dėl davimo“ (chafec – chesed), o ne meilės būsenos. Pasakyta: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“ – tai kontrolė, kaip turiu žvelgti į kitą. Jei pats ko nors nemėgsti – nedaryk to ir jam.
Gal jis mėgsta dar ką nors? Aš nežinau, galiu tik palyginti su savo norais. Tai „materialistinė psichologija“.
Meilė taip pat neišeina iš materialistinės psichologijos ribų. Tačiau aš jaučiu kitą žmogų, jaučiu jo norus, todėl užpildau juos, kuo galiu, remdamasis savo norais ir galimybėmis.
Jei aš myliu savo artimą ir sugeriu į save jo norus, galiu pakelti jo prašymą (MAN) iki Begalybės pasaulio! Jis pats šito negali padaryti – o aš dėl jo galiu!
Dvasiniame pasaulyje niekas iš mūsų negali paimti kąsnio ir tiesiog įsidėti į burną. Tik jei aš jį duosiu tau, o tu – man. Aišku, tam turiu tiksliai žinoti, ko tu nori, o tu – ko noriu aš! Tada galėsi man įdėti tą kąsnį į burną, o aš – tau. Mes taip susieti, kad nė vienas iš mūsų negali būti pripildytas atskirai.
Ir visa tai turi vykti čia, šiame pasaulyje! Begalybės Šviesa turi išplisti, kaip sakoma: „Ir kojos jo stovės ant Alyvų kalno“. Dvasiniai santykiai bus tokie, kad ir materialiajame pasaulyje negalėsi veikti kitaip.

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Nelaukiant kritinės ribos

Meilė

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano  amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukščiausia žemiško gyvenimo prasmė“

„Praėjusių gyvenimų paslaptis“

„Sielų persikūnijimai – mūsų nore“

Pranešimas: Izraelio mokslininkai magnetiniu tomografu aptiko žmogaus sielą.
Jie atrado, kad kabalos studijos padeda suaktyvinti smegenų dalį, kurią medikai pavadino „tikėjimo aparatu“.
Jis aktyvina smegenų veiklą ir padidina organizmo atsparumą ligoms, prieš kurias šiuolaikinė medicina yra bejėgė.
Komentaras: Kaip galima atskleisti sielą? – Štai kur klausimas. Viskas priklauso nuo to, ką norime aptikti, – jeigu jėgą, suteikiančią gyvybę gyvūniniam kūnui, tai, aišku, ją galima atskleisti.
Dar tuo metu, kai buvau studentas, pasaulyje vyko, pavyzdžiui, tokio tipo tyrimai: „kiek sveria kūnas prieš mirtį ir po jos“ – kad nustatytų sielos, tariamai paliekančios kūną, svorį.
Viskas priklauso nuo to, ką vadiname siela. Kartais vyras ar moteris kreipiasi vienas į kitą: „Siela mano!“. Jeigu tai laikysim siela, tai galima ją ir pasverti.
Bet jeigu suprantame, kad siela – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, davimo jėga, tai ją, kaip ir kitas mūsų pasaulio jėgas, galime aptikti tik pagal jos veiksmų rezultatus.
Suvokdami davimo jėgą davimo savybėje (nore duoti, kli), atskleidžiame Kūrėją savyje ir todėl vadiname Jį BORE, iš žodžių Bo, ateik (pasiek savo davimo savybe), ir RE, atrask.
Nėra Kūrėjo be kūrinio. Nieko negalime pasakyti apie Jį patį, mūsų išorėje – tai arba esmė, arba abstrakti forma, apie kurias mes nepajėgūs samprotauti, ir kabala, kaip grynai eksperimentinis mokslas, draudžia tokius filosofavimus. Kaip aiškina Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ – „Tyrinėtojas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“.
Todėl mums reikia medžiagos, kurią veiktų ši dvasinė jėga. Ši medžiaga kartu su joje veikiančia jėga vadinsis siela.
Kodėl? Todėl, kad tada pati medžiaga bus panaši į Kūrėją – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, turinti tą pačią davimo savybę.
Bet jeigu siela yra davimo savybėje, kaipgi mokslininkai gali ją aptikti? Su kokiais prietaisais? Kokiu būdu? Kad aptikčiau ją, reikalinga medžiaga, turinti davimo savybę.
Tai gali būti tik žmogus, pasiekęs tokį išsitaisymą. Tuomet tai, kas įsivilks į šią medžiagą, vadinsis sielos Šviesa. O pats kli, noras, medžiaga, turinti davimo savybę, vadinsis sielos kūnu.
Tačiau šio pasaulio žmogus negali suvokti nei sielos kūno, nei Šviesos jame, nes neturi tokių pačių savybių.
Todėl jei kalbėsime apie sielą remdamiesi kabala – kaip apie Kūrėjo dalelę iš Aukščiau, tai mokslininkai neturi jokios galimybės ją ištyrinėti.
Suvokti sielą galima tik pasitelkus kabalos mokslą. Viskas priklauso nuo mūsų ketinimo. Jeigu to siekiame, ateis Šviesa ir ištaisys mano medžiagą – norą, kad jis taptų duodančiu.
Tada ši medžiaga supanašės su Kūrėju, taps Kūrėjo dalele iš Aukščiau, – ir manyje atsiras siela.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Amžinai nauja mano siela“

„Ar turime sielą?“