Pateikti įrašai su siela žyme.


Galimybė išvystyti sielą

Kūnas ir siela

Klausimas. Jei žmogus žūsta, tai jo kūnas neturi galimybių tęsti darbo?
Atsakymas. Kūnas – ne, o siela – taip. Kūnas skirtas konkrečiai užduočiai, ir viskas.
Klausimas. Tačiau, juk yra valios laisvė?
Atsakymas. Jei žmogus turi valios laisvę, tai kitas reikalas, su juo – kiti išskaičiavimai. Tada jam yra dėl ko gyventi! Jis įsijungia į kitus, pradeda juos mylėti, mokyti, gyvena jų, o ne savo kūno norais.
Tokiu būdu, jei jis veikia tinkamai, gali gyventi šimtus metų! O jei jis gyvena tik dėl savęs, tai pats nuodija save savo egoizmo nuodais.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas vyksta su siela po mirties?

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Amžina siela

Kūnas ir siela

Klausimas. Siela – tai kažkas nuolatinio?
Atsakymas. Siela – tai, kur mes nuolatos egzistuojame, dabar irgi, bet mes to nejaučiame. Kad atskleistume ją ir imtume jausti gyvenimą joje, mums būtina susiburti draugėn, susivienyti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp sielos ir Kūrėjo ?
Atsakymas. Kūrėjas – tai, kas užpildo sielą, aukštesnioji šviesa. O mes – sielos dalys.
Klausimas. Ar mes turime Šviesos dalelę?
Atsakymas. Dabar praktiškai ne, išskyrus mažą kibirkštį, vadinamą „kista de hajuta“, kuri mums suteikia galimybę egzistuoti kaip gyvūnams.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Kaip siela susijusi su kūnu?

Nesiekite sielos su kūnu

Komentarų nėra

Žmonijos sielos struktūra

Kūnas ir siela, Viena siela

Klausimas. Kaip pagal bendros sielos struktūrą skirstoma žmonija?
Atsakymas. Mokomės to knygoje „Ketinimų vartai“, kur siela nagrinėjama kaip parcufas (dvasinis kūnas), susidedantis iš dešimties dalių (sfirot), iš kurių septynios sfiros svarbiausios.
Siela – tai mažas ar didelis, atskiras ar bendras parcufas. Bet tai viena ir ta pati sistema, vienoda sandara, tik ji arba globali, arba individuali. Į ją įeina kiekvienas dešimtuko draugas.
Dvasinė sistema susideda iš „galvos“ (kėtėr, chochma, bina) ir septynių žemutinių sfirų (hėsėd, gvura, tifėrėt, nėcach, chod, jėsod, malchut). Kiekviena žemutinė sfira savo ruožtu susideda iš dešimties sfirų, ir taip susidaro 70 dvasinių šaknų, iš kurių kyla 70 pagrindinių pasaulio tautų.
Žinoma, galima sakyti, kad pasaulyje egzistuoja kur kas daugiau tautų, bet ne visos jos laikomos tokiomis, mat kažkaip išaugo iš pagrindinių tautų ir dabar yra jų dalis. Be to, jos neturi savo pačių šaknies, tik variacijas.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų k.

Kas yra sielos sudužimas?

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Aš ir mano pirmos devynios sfiros

Komentarų nėra

Kas yra sielos sudužimas?

Kūnas ir siela, Viena siela

Klausimas. Kas yra sielos sudužimas? Kaip siela gali sudužti? Ar tai panašu į sudužusią širdį?
Atsakymas. Sudužusi siela – tai būsena, kai vienas didžiulis kūrinys staiga subyra į smulkias dalis, kurios nejaučia tarpusavio ryšio.
Šiandien būtent tokia ir yra visa žmonija. Ji nejaučia esanti tarpusavyje susijusi, priklausoma, nejaučia, esanti vienos visumos dalimi, kaip mūsų kūno ląstelės. Tai mūsų problema.
Kūrėjo užduotis – stumti mus pirmyn per tokius įvykius, kurie priverstų žmones pajausti būtinybę užmegzti tarpusavio ryšį ir susivienyti į vieną bendrą sielą.
O kol kas kiekvienas iš mūsų egzistuoja arba kaip jos fragmentas, arba kaip taškas, nejaučiantis savo būsenos bendroje sieloje ir tejaučiantis gyvenimą gyvūniniame kūne.

Iš 2016 m. lapkričio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Nesiekite sielos su kūnu!

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar mirtis egzistuoja, kad sujungtų žmones?
Atsakymas. Gyvūninio kūno mirtis nieko nesujungia ir neatskiria. Mūsų kūnas it mažas gyvūnas šalia savo šeimininko.
Klausimas. Ir netgi mirties baimė niekieno nepastūmės vienytis?
Atsakymas. Mirties baimė nieko nedaro. Bet kuris gyvūnas bijosi mirti. Tačiau organizmo funkcijų nutrūkimas – tai natūrali būsena, ne daugiau. Jokiu būdu sielos nesiekite su savo kūnu, tai didžiulė klaida.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau ia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Kas vyksta su siela po mirties?

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Komentarų nėra

Ar verta keisti įvykių klotį?

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar verta dėti pastangas, kad pakeistum įvykių klotį?
Atsakymas. Žinoma! O kam gi egzistuojame, kam studijuojame kabalą? Ji studijuojama būtent tam, kad būtų galima pakeisti savo likimą! Tik tai mus domina.
Mano likimas priklauso nuo to, kiek galėsiu gerais ryšiais būti susijęs su visa žmonija.
Kuo tvirtesni bus mano ryšiai su didesniu žmonių skaičiumi pasaulyje, tuo giliau prasiskverbsiu į pasaulėdaros sistemą ir imsiu ją suvokti kaip atskiras aukštesnysis elementas, vadinamas „siela“.
Būtent apie tai turiu galvoti. Kūnu turiu rūpintis, kol jis egzistuoja, bet svarbiausia – siela.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Gyventi, kad išaugintum sielą

Komentarų nėra

Kas lieka žmogui mirus?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas lieka žmogui išėjus iš šio gyvenimo?
Atsakymas. Jeigu žmogus nepasiekė dvasinio pasaulio būdamas šiame pasaulyje, tai išėjus iš gyvenimo jam nieko nelieka, tik dvasinė sėkla – informacinis įrašas, vadinamasis rešimo .
Kūnas miršta ir iš žmogaus nieko nelieka. Pragyveno kaip gyvūnas ir tiek.
Šia prasme žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu. Nesvarbu, kas ir kuo buvo.
Jeigu žmogus per savo gyvenimą viduje dirbo su savimi ir išvystė teigiamą jėgą, tai ji ir lieka.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Kas valdo smegenis

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra

Pamatyti kūrinijos paveikslą

Kūnas ir siela

Klausimas. Nužudžius žmogų gyvybinė jėga palieka kūną. Vadinasi, kažkas privertė ją tai atlikti? O gal tai šios jėgos sprendimas? Kodėl tai vyksta?
Atsakymas. Mes negalime svarstyti, kodėl kažkas nužudė kažką, kodėl miršta maži vaikai ar įvyksta kažkokios nelaimės. Tam turėtume pamatyti visą pasaulio paveikslą, suprasti ankstesnes ir būsimas sielų būsenas.
Tik matydamas nors kažkiek į priekį, gali spręsti apie tai, kas vyksta.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne teisti, o suprasti

Tobulybė be išimčių

Kas išlieka amžinai?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai