Pateikti įrašai su siela žyme.


Ar verta keisti įvykių klotį?

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar verta dėti pastangas, kad pakeistum įvykių klotį?
Atsakymas. Žinoma! O kam gi egzistuojame, kam studijuojame kabalą? Ji studijuojama būtent tam, kad būtų galima pakeisti savo likimą! Tik tai mus domina.
Mano likimas priklauso nuo to, kiek galėsiu gerais ryšiais būti susijęs su visa žmonija.
Kuo tvirtesni bus mano ryšiai su didesniu žmonių skaičiumi pasaulyje, tuo giliau prasiskverbsiu į pasaulėdaros sistemą ir imsiu ją suvokti kaip atskiras aukštesnysis elementas, vadinamas „siela“.
Būtent apie tai turiu galvoti. Kūnu turiu rūpintis, kol jis egzistuoja, bet svarbiausia – siela.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Gyventi, kad išaugintum sielą

Komentarų nėra

Kas lieka žmogui mirus?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas lieka žmogui išėjus iš šio gyvenimo?
Atsakymas. Jeigu žmogus nepasiekė dvasinio pasaulio būdamas šiame pasaulyje, tai išėjus iš gyvenimo jam nieko nelieka, tik dvasinė sėkla – informacinis įrašas, vadinamasis rešimo .
Kūnas miršta ir iš žmogaus nieko nelieka. Pragyveno kaip gyvūnas ir tiek.
Šia prasme žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu. Nesvarbu, kas ir kuo buvo.
Jeigu žmogus per savo gyvenimą viduje dirbo su savimi ir išvystė teigiamą jėgą, tai ji ir lieka.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Kas valdo smegenis

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra

Pamatyti kūrinijos paveikslą

Kūnas ir siela

Klausimas. Nužudžius žmogų gyvybinė jėga palieka kūną. Vadinasi, kažkas privertė ją tai atlikti? O gal tai šios jėgos sprendimas? Kodėl tai vyksta?
Atsakymas. Mes negalime svarstyti, kodėl kažkas nužudė kažką, kodėl miršta maži vaikai ar įvyksta kažkokios nelaimės. Tam turėtume pamatyti visą pasaulio paveikslą, suprasti ankstesnes ir būsimas sielų būsenas.
Tik matydamas nors kažkiek į priekį, gali spręsti apie tai, kas vyksta.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne teisti, o suprasti

Tobulybė be išimčių

Kas išlieka amžinai?

Komentarų nėra

Rešimo ir vitalinė siela

Kūnas ir siela

Klausimas. Kaip rešimo susijęs su kūnui gyvastį teikiančią vitaline jėga, vadinama siela?
Atsakymas. Rešimo – tai žmogaus dvasinis informacinis įrašas – vienintelis, ką turime tikro, vertingo, amžino ir jį turime vystyti.
Pagal rešimo galima nuspręsti, kiek žmogus realizuoja kūrimo tikslą, kiek arti jo. Žmonės šitai jaučia pagal tai, kiek jiems svarbu suvokti, dėl ko, kam ir kaip jie gyvena.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Sielos užgimimas

Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?

Komentarų nėra

Kaip vystosi siela?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Klausimas. Kuo sielos vystymasis skiriasi nuo įsivaizdavimo? Kaip patikrinti, kad einu tinkamu keliu?
Atsakymas. Siela vystosi esant itin tiksliems, siauriems rėmams, kai žmogus įsijungęs į grupę kartu su draugais ima vystyti davimo savybę, kol pasiekia meilės savybę. Tai darydamas jis vysto sielą. Vienas žmogus negali turėti sielos, tik žmonių visuma.
Optimaliausia, kuomet susirenka dešimt žmonių ir tinkamai naudodami savo egoizmą, pradeda virš jo kurti virš-egoistines ryšio savybes. Pabrėžiu: virš-egoistines, kitaip tariant, nukreiptas prieš egoizmą, naudojamas priešinga jam kryptimi.
Tuomet tarp jų vyksta itin įdomus reiškinys: priklausomai nuo dedamų pastangų ne tiesiog užgniaužti, o tinkamai išnaudoti egoizmą, kad virš jo būtų sukurta meilės, ryšio savybė, jie ima jausti, kad jiems trūksta jėgos, kuri padėtų pakilti virš ego ir tinkama jį panaudoti.
Šią jėgą jie gauna iš pasaulių sistemos gelmių. Susivieniję tarpusavyje jie staiga pastebi, kas jų ryšio centre, kaip sūkuryje, tarp jų ima vertis tam tikra ertmė, tik ji ne traukia į save, o spinduliuoja. Ir iš ten kyla aukštesnioji Šviesa – davimo, tarpusavio ryšio, meilės, gėrio, dalyvavimo jėga. Ji apsupa ir sujungia juos.
Kai ji tinkamai sujungs ir užpildys juos, tuomet ta bendra, jų pasiekta būsena, vadinsis „siela“.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja mano siela

Sielos užgimimas

Klausimas, kuris kyla visiems

Komentarų nėra

Vyriškosios ir moteriškosios sielos

Kūnas ir siela, Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas. Ar gali moters siela po mirties persikūnyti į vyro, ir atvirkščiai? Kaip paaiškinti, kad moteris turi vyrišką charakterį?
Atsakymas. Žmogaus charakteris nieko nesako apie jo sielos savybes.
Jeigu žmogus užsiima kabala, jam atsiranda jėgų iš aukščiau, iš Supančiosios šviesos. Po keleto metų rimto darbo, kai žmogus pereina iš būsenos ,,lo lišma‘‘ į būseną ,,lišma‘‘, jo charakteris smarkiai keičiasi, jis tampa visiškai kitoks.
Dėl moteriškosios sielos persikūnijimo į vyriškąją, ir atvirkščiai, – tai dvasiniame pasaulyje to nėra.
Kiekviena siela susideda iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Negali būti vienos be kitos, tai dvipolis. Tu susijungi su kažkuo savo vyriškąja dalimi, o su kažkuo moteriškąja, nes visos sielos tarpusavyje susijungusios į kaskadas. Kiekviename iš mūsų kuri nors dalis dominuoja: arba moteriškoji, arba vyriškoji, bet, iš esmės, jos tarpusavyje pusiausviros.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Moteriška jėga – kūrinijos jėga

Nuo priešybės į tobulumą

Komentarų nėra

Kad laiko užtektų viskam

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Klausimas. Koks ryšys tarp materialaus kelio ir dvasinio kelio?
Atsakymas. Nežinau, kas yra materialus kelias ir kas dvasinis kelias. Jie turi būti vienas kelias: kokio tikslo siekiu gyvenime, tuo keliu ir einu.
Dvasinis tikslas – atskleisti vieną, aukščiausiąją, valdančiąją jėgą. Vadinkite ją „Kūrėju“, „Dievu“ – kaip tinkami – tai nesvarbu. Geriausia – „Gamta “.
Jeigu išsirenku tokią jėgą, tai tada atmetu viską, lieka tik svarbiausi dalykai mano materialam egzistavimui, juk aš vis dėlto esu gyvūniniame kūne. Jam būtina maitintis, jis turi egzistuoti ypatingomis sąlygomis. Žmogui reikia buto, aptarnavimo, medicininės pagalbos ir t. t. Norint visa tai turėti reikia dirbti.
Išeitų, kad be darbo būtino, kad aptarnautum savo laikiną kūną, ir siekio atskleisti aukštesniąją jėgą, kad aptarnautum savo sielą, – man daugiau nieko nereikia.
Taip iš mano gyvenimo atsisijoja tūkstančiai visiškai nereikalingų ir tuščių veiksmų, pramogų, užsiėmimų. Jaučiuosi laisvas! Man viskam rasis laiko.
Pavyzdžiui, aš asmeniškai rengiuosi pamokai, skaitau, klausau, filmuojuosi TV laidose. Be rytinės pamokos, skaitau įvairias paskaitas, rašau straipsnius laikraščiams. Viskam yra laiko.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti Kūrėją?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Komentarų nėra

Grįžti į Adomo pavidalą

Viena siela

Klausimas. Jei Kūrėjas sukūrė kūrinį pagal savo atvaizdą ir pavidalą, tai kam jį taisyti?
Atsakymas. Biblijoje pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė Adomą. „Adomas“ hebrajiškai reiškia „žmogus“. Kitaip tariant, Adomas – dvasinio žmogaus, sukurto pagal Paties Kūrėjo atvaizdą, prototipas.
Ir tada šis žmogus nusidėjo, t. y. nukrito iš dvasinio, davimo, meilės, panašumo į Kūrėją, lygmens į priešingą Jam lygmenį ir sutrupėjo į daugybę mažų dalelių. Ir dabar mes visi kartu turime pakelti šį žmogų.
Mes esame Adomo sūnūs, nes kiekviename iš mūsų yra jo dalelė. Mes turime susivienyti ir vieningai kartu pakelti Kūrėjui savo vidinius lūkesčius ir egoizmo ištaisymą. Tačiau dabar mes nesame Jam tapatūs, mes priešingi Jam.
Todėl turime grįžti į savo  pradinę būseną, ištaisyti visas daleles ir susivienyti į vieną visumą, į tą patį Adomą. Tai ir yra mūsų išsitaisymas. Todėl įsako „pamilk artimą, kaip pats save“  vykdymas yra kelias į išsitaisymą.
Klausimas. Kaip paaiškintumėte, kad vieni kenčia labiau negu kiti? Pavyzdžiui, vienas gimė be namų, be šaknų ir visas jo gyvenimas – kova už gyvybę, kitas gimė gausoje ir nematė gyvenime nei kliūčių, nei kančių.
Atsakymas. Kiekvienas iš mūsų kilo iš įvairių dvasinio Adomo lygmenų. Vienoje dalelėje jo daugiau, kitoje mažiau, ir visos jos kilo iš įvairių dalių: iš smegenų, rankos, kojos, liemens ir t.t.
Adomas – tai dvasinė sistema, kurią nagrinėjame kaip savo kūną, kiekviename yra kita jo dalis, kita didelės bendros sielos šaknis. Todėl kiekvienas turi savo likimą, pradines sąlygas ir, be abejonės, įvairias galutines būsenas.
Tačiau mes visi kartu sudarome vieną pavidalą, ir todėl aš vis tiek save kompensuoju! Kuo aš blogesnis, tuo man lengviau išsitaisyti! Ir kiekvienam skirtasis darbas yra toks pats.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija – uždara sielų sistema

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kur yra siela?

Komentarų nėra

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Kabala, gyvenimo prasmė

Žmonės vystosi tūkstantmečiais, ir tam tikru metu prabunda klausimas apie būties prasmę – pats svarbiausias klausimas, jaudinantis žmogų, jeigu jis bent šiek tiek pakilo virš gyvūninio lygmens.
Mes vystomės kitaip, nei gyvūnai, kurie iš esmės nesikeičia karta iš kartos. Kiekvienos žmonių kartos norai atsinaujina, jie kyla lygiais ir nuolat atsiveria vidinė tuštuma, dėl to mus vis labiau domina gyvenimo prasmės klausimas.
Staiga imame savęs klausti to, apie ką seniau nesusimąstydavome. Todėl atsiranda įvairūs mokslai. Juk negalima lyginti klausimų, kylančių žmogui XX a. ir X a.
Taigi gyvenimo prasmės klausimas žmonėms kyla tam tikru metu, pradžioje tik vienetams. Per raidos tūkstantmečius iškilo ypatingos asmenybės, nagrinėjusios šį klausimą, ir jo pagrindu kūrusios muziką, literatūrą, poeziją, dainas, paveikslus.
Visa tai mus stūmė pirmyn. Vystėsi mokslai, amatai, technika. Žmogui rūpėjo ne tiek egoistiškai geriau apsirūpinti, kiek atsakyti sau į klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“, todėl jis ir ieškojo.
Mūsų norai skirstomi į lygmenis. Pirmiausiai – kūniškieji, gyvūniniai norai: maistas, seksas, šeima. Po to – žmogiškieji norai, susiję su vidiniu užpildymu: turtai, valdžia, šlovė, žinios. Kartoms keičiantis jie visi transformuojasi ir tampa subtilesni, aštresni, vidiniai.
Gyvenimo prasmės klausimas žmonėms pradėjo kilti po Viduramžių laikotarpio, Renesanso pradžioje. Technikos, mokslo, kultūrinė revoliucija Europoje buvo postūmis, kad atsirastų visai kitoks požiūris į gyvenimą, religiją.
Žmonės nebebijojo būti netikinčiais, kad bus persekiojami už laisvamanybę. Kitaip sakant, žmogaus egoizmas taip išaugo, kad nebeleido jam laikytis stereotipų.
„Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas rašo: „Jei ieškosime atsakymo tik į vieną žinomiausią klausimą, esu tikras, kad visos problemos ir abejonės, studijuoti kabalą ar ne, išnyks ir pamatysite, kad jų tiesiog nėra. Mat kalbama apie slogų, visiems žmonėms kylantį klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“ – šis klausimas lieka neatsakytas.
Galima sakyti, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, vyksta todėl, kad nerandame atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą. Pažvelkite, kuo užsiima žmonija, ką ji išdarinėja?! Ir visa tai dėl to, kad nesupranta savo egzistavimo prasmės.
Šio gyvenimo metai mums labai daug atsieina, kitaip sakant, dėl jų patiriame begalę kančių ir vargo, kol galų gale jie pasibaigia. Kas gi mėgaujasi šitais metais, praleistais ieškant, lakstant ir kenčiant? Arba tiksliau, kam suteikiu malonumą taip egzistuodamas? Taip pat niekam!
Tiesa tokia, kad įvairių kartų tyrinėtojai jau pailso bemąstydami apie tai; jau nekalbant apie mūsų kartą, kai niekas nenorėtų net pagalvoti apie šį klausimą.
Kam man galvoti apie gyvenimo prasmę, jei suprantu, nerasiąs atsakymo? Geriau duokite man narkotikų arba alkoholio, kad nuslopinčiau savyje šį klausimą, iš žmogaus darantį menkystą. Juk gyvūnas nekelia šio klausimo, jis tiesiog egzistuoja, realizuodamas savo prigimtinius norus misti, daugintis, kurti šeimą.
Turto, valdžios ir žinių gyvūnai netrokšta. Lygiai taip ir žmonės, esantys tokiame lygmenyje. Todėl jiems lengviau gyventi. O žmonės su išsivysčiusiais žmogiškaisiais norais jaučiasi nelaimingi.
Tačiau klausimo esmė lieka nepakitusi: tokios pačios jėgos ir aštrumo. Kartais ji užklumpa mus nepasiruošusius, išdegina protą, sutrina į miltus, nespėjus mums išsisukti – pasiduoti arba nesvarstant plaukti per gyvenimą pasroviui, kaip ir vakar.
Būtent tą nesąmoningai bandome daryti. Valgis, miegas, darbas, draugai, seksas, futbolas, pomėgiai – sukamės, kad tik nereikėtų galvoti apie šį klausimą. Juk jis blogiau už mirtį, nes mirtis – momentinis problemos sprendimas, o su šiuo klausimu galima labai ilgai gyventi ir nieko nepasiekti, tik graužtis, nerandant atsakymo.
Todėl Baal Sulamas parinko šią temą rimtam veikalui „Mokymo apie dešimt sfirot“ įvadui. Šiame įvade jis nori parodyti, kad žmogui, siekiančiam mokytis kabalos, nereikia jokių ypatingų ketinimų, aukštų tikslų.
Jeigu jam bloga, nes nežino, kam gyvena, ir tai neduoda jam ramybės – juk jis negali tiesiog gyventi, jam reikia pateisinti savo egzistavimą, – toks žmogus turi atskleisti kabalos mokslą, nes būtent kabala atsako į klausimą apie jo asmeninio gyvenimo prasmę.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint prasmę

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai