Pateikti įrašai su siela žyme.


Dar kartą apie kūną ir sielą

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmogus tyrinėja sielą, būdamas fiziniame kūne. Bet jei nėra fizinio kūno, tai niekas netyrinėja ir sielos?
Atsakymas. Neteisingai. Fizinis kūnas – tai fikcija, kurioje mes egzistuojame. Jis duotas mums tik dėl to, kad pradėtume formuoti savo sielą. Iš tikrųjų mūsų kūnas, kaip ir visas pasaulis, absoliučiai iliuzinis.
Siela – tai amžinosios būsenos suvokimas, kurį pasiekti jūs galite šiandien. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Joks Dievas ar kiti šaltiniai čia nepadės.
Klausimas. Ar galima teigti, kad mūsų kūnas – tik komunikacijos įrankis žemiausiame lygmenyje?
Atsakymas. Taip, žinoma. Per jį mes bendraujame vienas su kitu materijos lygmenyje.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Kaip siela susijusi su kūnu?

Kas turi sielą?

Komentarų nėra

Sielos ir žmonių skaičius

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks ryšys tarp žmonių skaičiaus pasaulyje ir sielų?
Atsakymas. Kuo labiau atsiskleidžia egoizmas, tuo daugiau blogio atsiskleidžia sielose. Tad jos visos skirstosi į dalis, kad būtų lengviau ištaisyti kiekvieną iš jų, juk tuomet jų asmeninis egoizmas nebus didelis.
Klausimas. Vadinasi, ateinančioms kartoms bus lengviau taisytis?
Atsakymas. Tikėtina, kad kitose kartose bus daugiau žmonių-sielų nei mūsų kartoje. Tačiau nemanau, jog būtų didžiulis augimas. Greičiau priešingai, gyventojai ims pamažu nykti, nes taisymasis jau prasidėjo, ir todėl nebėra būtina dalinti bendrą sielą į tiek daug sielų.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išsigelbėti nuo visuotinės katastrofos?

Sielos ir kūnai

Klausimai apie sielą

Komentarų nėra

Knygos „Zohar“ struktūra

Knyga „Zohar“

Klausimas. Kaip sudaryta knyga „Zohar“?
Atsakymas. Knygoje „Zohar“ dalių daug, tarp jų ir įvadas. Pati knyga „Zohar“ suskirstyta į dalis kaip Tora. Ji – komentarai Torai.
Tora apibūdina visas įmanomas visų aukštesniųjų, dvasinių pasaulių būsenas.
„Knyga Zohar“ aprašo lygiai tą patį, tik ji artimesnė kabalistų komentarams. Ji tai atskleidžia žmogui.
Tora nėra skirta ta, kad atvertų žmogui dvasinį pasaulį, tai tiesiog dvasinių būsenų įrašai, o knyga „Zohar“ padeda atskleisti dvasinį pasaulį.
Tora – tai knyga, pasakojanti apie visas mūsų pasaulio valdymo gelmes, kitaip tariant apie aukštesnįjį pasaulį su visomis jo detalėmis. O „Zohar“ – tai komentaras, aiškinantis mums, kas pasakyta Toroje, tačiau alegoriškai. Tad ją suprasti gali tik kabalistas.
Tačiau ji vis dėlto artimesnė žmogui, jos padedami pradedami įsisąmoninti, apie ką gi kalbama Toroje.
„Įvadas į Knygą Zohar“ – tai visas tomas apie pagrindines mūsų pasaulį valdančias sistemas. Ten surinkti straipsniai, kurie aprašo tam tikrą valdymo sistemą, tam tikrą mūsų pasaulio valdymo kampą, bloką.
„Knygoje Zohar“ yra atskiri straipsniai tokie kaip „Idra Zuta“, „Idra Raba“, kurie įtraukti į knygos skirsnius, nes dar labiau gilinasi į sistemą.
Kaip ir mūsų pasaulyje. Sakykime, nagrinėju automobilio sandarą, o tiksliau maitinimo sistemą. Šiame skyriuje atskirai nagrinėju karbiuratorių, atskirai tiriu, kaip paruošti variklio degimo mišinį ir t.t. Kitaip tariant, tam tikros sistemos darbas suskirstytas į blokus.
Taip ir „Knygos Zohar“ straipsniuose: Idra Raba, Idra Zuta, Safra de Cnijuta ir kituose.

Iš 2017 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Raktai nuo knygos Zohar

Zohar – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Komentarų nėra

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Remdamasis nepatikrinta žmogaus kilmės idėja, tvirtinate, kad žmogus kilo iš beždžionės. Gal Baal Sulamas taip pat klydo. Kodėl prieštaraujate Biblijai, kurioje kalbama, kad žmogų Dievas sukūrė pagal savo paveikslą?
Atsakymas. Apie tai, kad žmogus kilo iš beždžionės, rašė ne tik Baal Sulamas, bet ir daugelis kitų kabalistų.
Kai kalbame apie žmogų, reikia suprasti, ką turime omenyje. Jei tai mūsų pasaulio žmogus iš kūno ir kraujo, tuomet kalbame apie gyvūną ir turime visiškai sutikti su tuo, kas rašoma mokslinėse knygose.
Dar prieš 300 metų iki Darvino, XV-XVI a., didysis kabalistas Ari rašė, kad žmogus – tai pirma stadija po beždžionės, tarpinė stadija tarp gyvūninės ir žmogaus prigimties.
Mūsų gyvūninę būseną kabalistai suprato labai aiškiai. Net tai, ką aprašė Ari, taip pat nebuvo nauja, nes apie žmogaus kilmę ir vystymąsi iš beždžionės parašyta knygoje „Zohar“ II m. e. amžiuje.
Kabalistai šį procesą matė iš Aukštesniųjų jėgų vystymosi perspektyvos ir papasakojo apie jį vos keliais sakiniais, kurių visiškai užtenka, kad viską suprastum.
Be to, nagrinėdami pasaulių sistemą, dalijame ją į penkis lygius pagal penkias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas. Todėl, kalbant apie kokį nors objektą, reikia kalbėti apie jį visuose vystymosi lygiuose.
Žmogumi vadinama siela, o ne kūnas. Kaip bet kuris gyvūnas, kūnas pereina savo vystymosi stadijas, gyvena ir numiršta, o siela jį lydi. Kūnas padeda sielai vystytis,– tokia jo misija.
Kol žmogus neįgyja savo sielos, nepradeda rinkti jos iš sudužusių dalių, tol egzistuoja kūne. O kai pradeda savo sielą, t. y. savo ketinimus taisyti iš „gavimo sau“ į davimą kitiems, tuomet jis jau nebe beždžionė ir ne mūsų pasaulio žmogus, o „Adomas“ – „panašus į Kūrėją“, nors ir maža dalimi atsiskleidusio jame noro. Šią dalį jau vadiname žmogumi.
Šiuo požiūriu mūsų pasaulyje nėra žmonių, o tik žmogbeždžionės. O žmones vadiname siela – Adomu. Viskas priklauso nuo to, apie ką ir kokiame lygmenyje kalbame. Tuomet galima viską suprasti.
Klausimas. Ką sukūrė Dievas: biologinį kūną ar mūsų sielą?
Atsakymas. Tora kalba apie viską, bet, iš esmės, apie sielą.
Visa kita, ką matome, iš tikrųjų neegzistuoja, tai tik mumyse esantys įvairiausi norai. Jų kopijos, atsispaudusios aplink mus, vadinamos „šiuo pasauliu“. Todėl įvairūs negyvi, augaliniai, gyvūniniai ir žmogiškieji objektai, kuriuos matome, tėra mūsų vidinių savybių atspaudai.
Esame matricoje, kurioje veikia tik jėgos, tarsi kompiuterio ekrane vaizduojančios mus pačius ir tai, ką matome savyje bei aplinkui. Tarp kitko, mes patys galime pavaizduoti jose viską, ko tik norime.
Jeigu vadinamuosiuose ekranuose stebime savo vidinius norus, nukreiptus į save, matome mūsų pasaulį, o jei vidiniai norai ir jėgos, nukreipti ne savo, o kitų gerovei – tai Aukštesnįjį pasaulį. Tokia mūsų sandara.

Iš 2016 m. rugsėjo 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai žmogus tampa Žmogumi

Amžinai nauja mano siela

Siela – tai Kūrėjo dalis

Komentarų nėra

Kur yra siela

Kūnas ir siela

Klausimas iš „Facebook“. Kai Jūsų klausia apie sielą, tai sakote, kad jos nėra. Tai siela yra ar ne? Kas tai yra?
Atsakymas. Jeigu kalbame apie paprastus žmones, tai nė viename jų sielos nėra. Jeigu kalbame apie žmones, kurie susivienija tarpusavyje tam tikrame lygmenyje, tam tikru būdu, tai ryšys, kiekvieno sukuriamas virš savo egoizmo, vadinamas „sielos indu“. Tokiu atveju indą užpildo „sielos šviesa“.
Kitaip tariant, bandymas pakilti virš savo egoizmo sukuria būseną, kuri vadinasi „siela“. Tačiau tai įvyksta tik ryšyje tarp žmonių, o atskirame žmoguje sielos nėra. Jo asmeninė siela yra įtraukta į bendrą sielą, ir kai žmogus atsiskiria nuo jos, siela iš karto išnyksta.
Žmogus neturi nieko, išskyrus gyvūninį būvį. Jei jis susijungia su kitais bendru geru tarpusavio ryšiu, jis turi sielą, o jei atsijungia – sielos nėra.
Prisijungimo tikslas – atiduoti save bendram susivienijimui. Tai ir yra siela.

Iš 2016 m. spalio 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Dar kartą apie sielą

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Dvasinis darbas

Klausimas. Kas yra dvasinis žmogaus, jo sielos darbas?
Atsakymas. Kabalistai darbu vadina pastangas, nukreiptas prieš savo norą.
Tarkime, man norisi gulėti, bet keliuosi ir einu į darbą. Tai mūsų pasaulyje vadiname pastangomis. Mes tik pamirštame, kad jeigu vis dėlto keliuosi ir einu – vadinasi tai jau mano valios pasireiškimas, kitaip tariant, aš nugalėjau savo norą drybsoti ant sofos, žiūrėti futbolą ir nusprendžiau, kad man geriau eiti ir užsidirbti pinigų.
Antraip neįstengčiau atsikelti ir eiti į darbą, kad ten švaistyčiau savo energiją. Nors ir per jėgą, bet vis tiek tai yra mano noras.
Kitaip sakant, vieną norą keičiu kitu, nes matau aiškią naudą. Tai mūsų pasaulyje ir yra fizinis darbas, kurį atlieka visi: sportininkai, menininkai, darbininkai – nesvarbu kas ir kaip. Jeigu žmogus gali nugalėti save ir ką nors atlikti, tai jo materialus fizinis darbas. Negali? Reiškia, reikia ateiti pas jį „su bizūnu“ ir panorės.
Kitais žodžiais tariant, jeigu įvairiais būdais veikiant žmogų (gėdijant, peikiant, sukeliant kančias) galima pakeisti jo norus ir priversti užsiimti tam tikra veikla, tai toks darbas vadinasi mūsų pasaulio darbu. Galiausiai žmogus panorės jį atlikti, kad išvengtų kančių.
Dvasinis darbas neišpildomas. Žmogus nuo pat pradžių negali jo atlikti, nes vietoj jo šį darbą atlieka Šviesa arba Kūrėjas. Todėl jis ir vadinamas Kūrėjo darbu.
Esmė ta, kad aš pats turiu prašyti Kūrėjo, kad Jis atliktų šį darbą už mane, t.y. prašymai, įtikinėjimai, pasirengimas, kad Jis mane ištaisytų – tai mano darbas.
O atliktį jį turi Jis, nes absoliutaus davimo ir meilės savybė atsieta nuo mano esybės, visiškai nepriklauso mūsų prigimčiai, ir todėl, toks koks esu sukurtas, šio darbo atlikti negaliu.
Tad turiu įtikinti aukštesniają Šviesą, kad labai noriu, kad ji tai atliktų už mane. Bet kodėl šis darbas bus priskiriamas man? Nes aš prašiau. Padariau viską, kad tai išsipildytų, ir todėl šis darbas mano, nors ir vadinamas „Kūrėjo darbu“. Jis atlieka, tačiau aš Jo prašau, meldžiu.
Tai mūsų pasaulyje, mūsų padėtyje ir yra vienintelė galimybė žmogaus laisvai valiai pasireikšti.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Flirtas su Kūrėju

Darbas su Kūrėju

Komentarų nėra

Sielos reinkarnacija

Kūnas ir siela

Klausimas iš „Facebook“. Reinkarnacija – tai sielos augimas. Jei esamame įsikūnijime siela nespėja realizuotis, tai ji turi grįžti į Žemę mokytis dar kartą toje pačioje klasėje ir pereiti į kitą? Ar kabalos mokslas pripažįsta reinkarnaciją, jei taip, tai kaip ji vyksta?
Atsakymas. Kiekviename iš mūsų, kuris gimsta Žemėje, yra sielos užuomazga, vadinamasis „taškas širdyje“. Širdimi vadinamas žmogaus noras, pasąmoninga, kartais nejaučiama trauka pasiekti savo šaknį.
Troškimas pasiekti savo šaknį žmogų stumia į priekį. Vieni tai jaučia stipriau, kiti – silpniau, dar kiti – iš viso nejaučia. Tačiau tašką širdyje turi visi.
Žmogus, kuris jį jaučia, pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, todėl būtinai nori pasiekti šaknį, iš kur tas taškas tarsi žvaigždutė nusileido ir apsigyveno jame,– jam to reikia, ten jo namai.
Taškas širdyje nulemia žmogaus labai aiškų ir teisingą siekį: jis turi sužinoti, kam jis egzistuoja. Tokie žmonės ateina į kabalos mokslą ir realizuoja šį siekį grįžti namo, į savo šaltinį, į savo šaknį.
Apie tai ir kalba kabalos mokslas. Mūsų užduotis šiame gyvenime – pasiekti šaknį. Jei žmogus pradeda dirbti su savimi ir įvykdo šią užduotį, vadinasi, jis pabaigė savo reinkarnaciją.
Jei jis sustojo kelio viduryje, tai privalo sugrįžti kitame gyvenime ir tęsti išsitaisymą, kol pasieks savo šaknį. Galbūt tai įvyks ne per vieną gyvenimą.
Tas, kuriame šis troškimas dar neišreikštas, tiesiog grįžta į šį gyvenimą sukaupti reikiamą kiekį materialių kančių, kurios iškelia jam klausimą: „Dėl ko aš kenčiu?“ Ir tada prasideda ieškojimai.
Tokiu būdu mes esame arba eilėje laukiančiųjų, kada panorės realizuoti tašką širdyje, arba pusiaukelėje, arba jau realizuojame jį.

Iš 2016 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pokalbis „Reinkarnacija“

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Galimybė išvystyti sielą

Kūnas ir siela

Klausimas. Jei žmogus žūsta, tai jo kūnas neturi galimybių tęsti darbo?
Atsakymas. Kūnas – ne, o siela – taip. Kūnas skirtas konkrečiai užduočiai, ir viskas.
Klausimas. Tačiau, juk yra valios laisvė?
Atsakymas. Jei žmogus turi valios laisvę, tai kitas reikalas, su juo – kiti išskaičiavimai. Tada jam yra dėl ko gyventi! Jis įsijungia į kitus, pradeda juos mylėti, mokyti, gyvena jų, o ne savo kūno norais.
Tokiu būdu, jei jis veikia tinkamai, gali gyventi šimtus metų! O jei jis gyvena tik dėl savęs, tai pats nuodija save savo egoizmo nuodais.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas vyksta su siela po mirties?

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Amžina siela

Kūnas ir siela

Klausimas. Siela – tai kažkas nuolatinio?
Atsakymas. Siela – tai, kur mes nuolatos egzistuojame, dabar irgi, bet mes to nejaučiame. Kad atskleistume ją ir imtume jausti gyvenimą joje, mums būtina susiburti draugėn, susivienyti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp sielos ir Kūrėjo ?
Atsakymas. Kūrėjas – tai, kas užpildo sielą, aukštesnioji šviesa. O mes – sielos dalys.
Klausimas. Ar mes turime Šviesos dalelę?
Atsakymas. Dabar praktiškai ne, išskyrus mažą kibirkštį, vadinamą „kista de hajuta“, kuri mums suteikia galimybę egzistuoti kaip gyvūnams.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Kaip siela susijusi su kūnu?

Nesiekite sielos su kūnu

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai