Pateikti įrašai su siela žyme.


Smuikas su dešimt stygų

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKuo daugiau įsijungiu į dešimtuką, įsivaizduodamas ten esantį Kūrėją, tuo labiau suderinu savo sielą kaip muzikos stygas kitų stygų atžvilgiu. Grupė turėtų suderinti save it smuikas, kad visi būtų kaip vienas žmogus su viena širdimi. Ir tuomet mumyse atsiskleis Kūrėjas.
Kūrėjas įsivelka į smuiką ir juo groja, jeigu šis tinkamai nustatytas Jo atžvilgiu ir visos jo stygos yra paruoštos. Mes patys negrojame šiuo smuiku – Kūrėjas tuo pat metu groja visu dešimtuku.
Šviesos įteka į mūsų kelim ir išteka, sukurdamos daugybę harmonijų, t. y., švytėjimų visuose lygmenyse, nes sfiros dalijamos į pagrindines, asmenines ir sub-asmenines, mažesnes. Ir visa tai jaučiame kaip Kūrėjo pokalbį su mumis, tokia forma Jis atsiskleidžia visuose mūsų pojūčiuose, kylančiuose dėl tinkamo ryšio tarp draugų.
Kiekvienas dešimtuke turi atiderinti savo stygą taip, kad Kūrėjas įsivilktų į mūsų smuiką. Ir tik nuo draugų tarpusavio santykių priklauso, kiek svarbesni jie tampa man, ir aš suprantu, kad be jų nieko nepasieksiu.
Jei draugai netikėtai dings, prarasiu bet kokį ryšį su dvasingumu. Bus visiškas atsiskyrimas. Todėl būtina visą laiką stiprinti ryšį dešimtuke ir rūpintis visais draugais, kaip pačiu brangiausiu dalyku gyvenime.
Be šito daugiau nieko nėra. Man draugai netgi svarbesni už Kūrėją, nors Jis yra šaltinis ir tikslas. Bet draugai svarbesni, nes, praradęs juos, prarasiu viską, ir jau nebeįstengsiu rasti. Negaliu tiesiog taip pereiti iš dešimtuko į dešimtuką, tai įmanoma tik pradiniame etape.
Bet iš tikrųjų tai toks ryšys, kurio negalima pakeisti. Didžiulė tragedija, kai žmogus išmetamas iš dešimtuko arba kai jis išeina dėl kokio nors konflikto, neradęs supratimo tarp draugų arba neįstengęs jų suprasti.
#264980

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dinamiška būsena

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Komentarų nėra

Užsakyti statybas pas Kūrėją

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманSiela nekuriama savo noru, tarsi būtų statomas pastatas, reikia laukti, kad Kūrėjas ją pastatytų. Teisingas kreipimasis eina susivienijus dešimtuke pas Kūrėją.
Aš tik užsakau statybas ir netgi tiksliai nežinau, kaip Kūrėjas ją pastatys, kokia forma. Ir man tai visiškai nesvarbu!
Noriu, kad tai ateitų iš aukščiau, ypač mūsų laikais, kai statome Trečiąją Šventyklą savyje. Pasakyta, kad ji visa nusileidžia iš aukščiau, ir yra priešinga visoms ankstesnėms pakopoms, Pirmajai ir Antrajai Šventykloms.
#270138

Iš 2020 m. rugpjūčio 31 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Komentarų nėra

Suteikti gyvastį bendrai sielai

Pasaulio struktūra, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip susijusios detalė ir visuma? Jeigu kokia nors bakterija, kuri išskiria deguonies molekules, nežinodama apie tai, taip paveikė mūsų gyvenimą, tai kaip kiekvienas iš mūsų gali paveikti visą gamtą?
Atsakymas: Apie deguonies molekulę nieko negaliu pasakyti. Žinau tik tai, kad absoliučiai visa gamta kyla iš vieno šaltinio ir tęsia savo vystymąsi. Todėl, kad ir kokios naujos formos atsirastų gamtoje, jos atsiskleis kaip visiškai tarpusavyje susiję.
Nors to ir nejaučiame ir kol kas negalime atskleisti bei tyrinėti, tačiau visa gamta visiškai integrali, ir nėra nė vienos jos dalelės, kuri staiga imtų vystytis pati.
Klausimas: Dėl kažkokios bakterijos, kuri gyveno, tarkim, dvi savaites ir išskyrė deguonį, šiandien gyvena tūkstančiai žmonių. Ar galima teigti, kad kiekvieno iš mūsų egzistavimo prasmė – suteiktų gyvastį kokiai nors aukštesnei būtybei? Ar vis dėlto svarbus kiekvieno gyvenimas?
Atsakymas: Kiekvieno iš mūsų gyvenimas svarbus, nes esame aukštesnės būtybės, vadinamos siela, dalys. Ji visiems viena.
#267372

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Atskleisti savo sielą dabar, šiame gyvenime

Gamta mus privers

Komentarų nėra

Koks turi būti požiūris į artimųjų mirtį?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Komentarų nėra

Kad išsipildytų kūrinijos užmanymas

Pasaulio struktūra, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Galbūt visos sielos yra vienas organizmas. Bet kaip galima pasakyti apie visą žmoniją, kad tai yra vienas organizmas? Kas yra šis organizmas? Kaip jis sujungtas?
Atsakymas: Mes nekalbame apie fizinius kūnus. Kalbame apie vidinę kūrinio esmę, apie tai, kur link jis juda, kokį tikslą turi, kokie motyvai jame veikia, o jie egzistuoja visuose lygmenyse.
Negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis gamtos lygmenys turi savo vidinę jėgą, vektorių. Viskas priklauso nuo to, į ką šis vektorius yra nukreiptas, net jei mes nesuprantame, kad jį turi ir mažiausia smiltelė, ir didžiausia, atokiausia Visatos dalis.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys yra pavaldžios žmogaus lygmeniui. Jei tinkamai sąveikautume tarpusavyje, staiga pastebėtume, kaip keičiasi visa gamta, visas kosmosas, objektai tampa draugiškesni vienas kitam. Pamatytume, kad ten nėra jokių sprogimų, kurie vyksta šiaip sau, nėra padalijimo ir atsitolinimo. Mes pamatytume visko, kas vyksta mumyse, viduje, išorėje, kosmose, juodosiose skylėse, prasmę.
Visa gamta yra ne tik materija, bet ir mintis. Ir ši mintis skirtinguose lygmenyse siekia tobulumo ir įsikūnijimo. Būtent tai kabala vadina kūrinijos užmanymu. Turime stengtis, kad šis kūrinijos užmanymas būtų įgyvendintas, kad jis pasiektų savo vienintelę galutinę esmę, tipą, įsikūnytų.
#265611

2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingas už kitus

Viename energetiniame lauke

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Komentarų nėra

Kaip rasti savo sielą

Gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Komentarų nėra

Gydytojo siela

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Minint Ari

Baal Sulamas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманNusipelnėme turėti tokį mokytoją kaip Baal Sulamas, kuris yra didžiojo Ari sielos įsikūnijimas. O apie Ari sakoma, kad jis buvo Mašijach bėn Josėf, t. y., jis visą ankstesniąją kabalą mums susiejo su dabartine išsitaisymo pabaigos būsena, su Mašijach epochos karta.
Tad vos tiktai atsiskleidė Ari kabala, kabalistai paliko visas kitas kabalos sroves ir priėmė jo metodiką. Ir tai nutiko ne dėl to, kad Ari metodika buvo suprantamesnė, ar dėl to, kad jis savo supratimu pakilo aukščiau kitų, bet dėl to, kad jo siela turi ryšį su taisymosi pabaiga.
Ari siela yra tiesiogiai susijusi su taisymosi pabaiga, todėl per jį ir jo mokymą mes irgi galime užmegzti ryšį su visiškai ištaisyta būsena ir teisingai save realizuoti, visi kartu ir kiekvienas iš mūsų.
Baal Sulamas knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmėje rašo: „Nėra kartos, kurioje nebūtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Tačiau šis Kūrėjo žmogus Ravas Icchak Lurija dirbo ir perdavė mums žinias, pagausino jas ir pranoko savo pirmtakus. Ir jeigu mokėčiau kalbėti, šlovinčiau tą dieną, kai buvo atskleista jo išmintis, beveik taip, kaip Toros dovanojimo Izraeliui dieną.“
Iš tikrųjų negalime įvertinti Ari didingumo, lygiai taip, kaip kūdikis negali įvertinti suaugusiųjų veiksmų. Bet viskas, ką turime šiandien, kilo iš Ari, ir per jo sielą gauname visą aukščiausią poveikį ir ištaisymą. Už Ari šioje grandinėje stovi Baal Sulamas ir Rabašas.
Pats Ari neparašė nė vienos knygos – jas visas užrašė jo mokiniai. Dalis įrašų buvo paslėpti jo kape, o dalis buvo slapta laikomi tam tikroje skrynioje, ir taip jie pasiekė mūsų laikus. Suprantama, per visą tai veikė aukštesnioji jėga ir aukštesnysis sumanymas.
Kaip kitaip įmanoma būtų paaiškinti, kad kažkokiam pirkliui, keliaujančiam tarp Egipto, Izraelio ir Damasko (koks buvo Ari), netikėtai pabudo aukštesnysis siekis, priversdamas jį įsikurti Izraelyje ir pasišvęsti kabalai.
Visa informacija apie Ari yra labai netiksli: Cfate yra dvi jo vardu pavadintos sinagogos ir neaišku, kuriai jis priklausė. Viskas labai miglota, tarsi kalbėtume ne apie žmogų. Nėra jokių žinių apie jo šeimą, žmoną, vaikus, ar jis turi palikuonių. Niekas neaišku. Žinoma, niekas neturi valios laisvės, ir viskas, kas nutiko Ari, buvo padiktuota iš viršaus, Kūrėjo.
Iki Ari tik atskiri išrinkti žmonės slapta užsiiminėjo kabala. Po jo kabala išėjo iš paslėpties. Ari gyvenimas Cfate nebuvo lengvas dėl daugybės kabalos priešininkų. Juk jis pradėjo atskleisti kabalą, organizuoti grupes.
Jam padėjo tai, kad jį užtarė Ramak (Rabi Mošė Kordovero), kuris turėjo didelį autoritetą Cfate, jis suprato, kad Ari metodika kyla iš tikro, gilaus pasiekimo.
Ari unikalus tuo, kad visiškai naujai atskleidė mums kabalos mokslą. Būtent jis įvedė tokias sąvokas kaip dešimt sfirų, tiesioginė ir atspindėta Šviesa, Malchut, ekranas ir tiksliai apibrėžė pasaulių bei parcufų struktūrą. Visa tai aprašyta knygoje „Gyvybės medis“, kurią užrašė Chaimas Vitalis iš savo mokytojo žodžių.
Chaimas Vitalis pas Ari mokėsi tik pusantrų metų iki pat mokytojo mirties. Ir per tuos pusantrų metų jam pavyko įgyti žinių, kurių pakako dvidešimčiai knygų. Šioms knygoms surinkti ir atspausdinti prireikė dar trijų kartų. Akivaizdu, kad už viso to slypi kažkokia aukštesnė, nežmoniška jėga.
Po Ari kabala atsiskleidė, nes jis atnešė pasauliui ypatingą vidinę, dvasinę jėgą. Be to, jo mokymas pamažu ėmė plisti. Nesvarbu, kad jis mokė tik mažame miestelyje, Cfate, tačiau ši dvasinė jėga pasijuto visame pasaulyje, mat jis per savo sielą ją priartino prie mūsų pasaulio.
Dėl šios priežasties vėliau Rusijoje atsirado toks kabalistas, kaip Baal Šėm Tov, kuris tęsė Ari darbą ir pradėjo kalbėti tomis pačiomis sąvokomis: pasauliai, sfiros, parcufai. Chasidizme tai įprasta vadinti Baal Šėm Tov mokymu, tačiau iš esmės pagrindą padėjo Ari mokymas.
Baal Sulamas rašė, kad jis buvo eilinis Ari sielos įsikūnijimas, kitaip sakant, jis turėjo tiesioginį ryšį su juo ir galėjo tiesiogiai suprasti viską, ką pasiekė Ari. Eilinis sielos persikūnijimas – tai tarsi viso tėvo dvasinio pasiekimo paveldėjimas, atitenkantis sūnui.
Baal Sulamas, knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmė: „Nėra žodžių, išreiškiančių jo dvasinio darbo svarbą mums, nes suvokimo durys buvo užrakintos tvirtomis spynomis, o jis atėjo ir jas atvėrė mums…“
„Apribojimas, ekranas, atspindėta Šviesa“ – Ari aprašo ne tik tai, kaip Šviesa sklinda iš viršaus į apačią, bet ir konkretaus noro vystymąsi, jo grubėjimo pakopas, šio proceso ryšį su ekrano jėga. Todėl jis priklauso išsitaisymo kartai ir laikomas Mašijachu Bėn Josėf, po kurio prasideda pačios Malchut taisymas, Mašijach Bėn David epocha.
Galbūt kabalistai net iki Ari pasiekė tokias pačias aukštumas, bet negavo aiškaus suvokimo apie ryšį tarp šviesų, kelim ir ekranų. Jų suvokimas atėjo kaip atskleidimas iš aukščiau, o ne iš jų pačių kelim vidaus, kas leidžia kurti pasaulį savo pasiekimu. Todėl po Ari kiekvienas gali studijuoti kabalą ir palaipsniui suvokti, kas jis atskleidė.
Nepaaiškinus, kaip noras dirba su ekranu ir atspindėta Šviesa, neįmanoma išsitaisyti. Todėl kabalistai iki Ari tik ruošėsi taisymuisi, o Ari atskleidė darbą iš apačios į viršų ir parodė mums taisymosi metodiką – praktinę kabalą.

* * *

Kabalisto išėjimo diena – tai jo kilimo diena. Todėl norime, tą dieną būti ypatingai susiję su Ari, jo siela, jo metodika, net labiau nei anksčiau, ir minime jo atminimo dieną. Tiesą sakant, tai džiaugsminga diena, juk jo siela realizavo save ir pakilo į aukštesnįjį lygmenį. Todėl kabalistai niekada negedi išėjusiųjų.
#250527

Iš 2019 m. rugpjūčio 4 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Ari siela – vystymosi posūkio taškas

Didi Ari siela II dalis

Komentarų nėra

Ko reikia taškui širdyje?

Dvasinis darbas, Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip auga žmogaus siela?
Atsakymas: Jei žmogus pradeda jausti, kad nori sužinoti gyvenimo prasmę: kodėl, kam ir kaip – tai ir yra pirmasis sielos pasireiškimas.
Tai neduoda mums ramybės, ir patys tai jaučiame – kiekvienas pagal savo sielos pajėgumą. Nors iš pradžių žmogus mano, kad tai kažkas labai mažo, smulkaus, tačiau taip nėra.
Klausimas: Visada sakome „siela“, „siela“. Kaip žmogus apibūdina šią sąvoką?
Atsakymas: Deja, žmogus nesupranta, kas tai yra. Jis nesupranta, kokia gyvenimo prasmė.
Gyvenimo prasmės klausimas iš esmės teigia, kad gyvenime prasmės nėra. Jeigu ji būtų, matytume ją žmonių troškime kuo nors tapti: vienas nori būti konstruktoriumi, kitas – poetu, trečias – dar kuo nors. Tačiau jie to siekia ne tam, kad tik užsidirbtų duonai, o tam, kad bent šiek tiek kur nors save atrastų.
Ir kai žmogus jaučia, kad niekur negali savęs atrasti, kad visur yra tuščia, jis pradeda suprasti, kad prasmė yra ne šiame pasaulyje, bet už jo ribų, aukščiau jo. Jeigu tai tikrai jį jaudina, jis pradeda rimtai ieškoti.
Mūsų laikais tai įmanoma. Aš irgi taip pradėjau. Man prireikė daug metų, kol radau, kur ir kaip: keliolikos metų prieš atvykstant į Izraelį, o paskui dar kelerių metų Izraelyje. Apskritai tam reikia laiko.
Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Šiaip ar taip, taškas vis tiek pabus, tik neaišku – kada. Šiais laikais jis atsiskleidžia tiksliai, greitai ir daugumai. Anksčiau taškas pabusdavo kartą per dešimtis ar net šimtus metų ypatingiems žmonėms.
Klausimas: Anksčiau nebuvo tokių didelių grupių kaip Bnei Baruch?
Atsakymas: Žinoma. Pažiūrėkite, kokia didelė mūsų grupė ir kaip išsibarsčiusi po visą pasaulį! Tai labai rimtas judėjimas, kurio niekada nebuvo ir atsirado tik dabar. Aš to net nesitikėjau.
Kai pradėjau studijuoti kabalą, niekas jos rimtai nestudijavo. Buvo keletas senukų, kokie du ar trys žmonės, ir viskas. Lankiau jų užsiėmimus, bet mačiau, kad iš jų nieko negausiu. Jie tik skaitė šaltinius, o man reikėjo rimtų paaiškinimų su atsakymais į kylančius klausimus.
Juk taškas širdyje reikalauja augti, todėl kiekvieną akimirką turime jausti, ko jam reikia ir ar galime atsakyti į jo užklausą. Svarbiausia – tinkamai jį nukreipti, nes jis yra egoistiškoje aplinkoje, tarsi iš egoizmo padaryto kamuoliuko viduje. Tačiau viduje šis taškas grynai altruistinis.
Kyla klausimas, kaip per egoizmą nukreipti į jį altruistinį veiksmą, kuris pamaitintų, ir taškas imtų augti.
Klausimas: Kaip vaisius žievėje?
Atsakymas: Greičiau tai vadinčiau grūdu mėšle. Ir iš tikrųjų taip yra. Žmogus turi knaisiotis šiame mėšle, kad surastų grūdą ir taip save užaugintų. Tai nėra paprasta.
Bet mūsų laikais jau viskas atskleista. Paruošėme didžiulį įvairios medžiagos archyvą. Tad turime toliau skleisti šias žinias.
Labai džiaugiuosi, kad vedame pamokas ir paskaitas mūsų jauniesiems draugams. Turime taip daryti, kad jie įvaldytų mūsų archyvą ir pasakytų, kaip jį patobulinti, kad būtų patogu, suprantama ir lengva visiems, norintiems pas mus ateiti.
#260660

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Nepaperkamasis taškas širdyje

Taško širdyje maitinimas

Komentarų nėra

Kliūčių tikslas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Egzistuoja įvairių formų kliūtys skirtinguose lygmenyse pagal keturias gamtos vystymosi stadijas.
Pirma forma – negyvojo lygmens kliūtys: žemės drebėjimai, potvyniai, uraganai ir t. t. Augalinio ir gyvūninio lygmens kliūtys – įvairios ligos, virusai. O žmogaus lygmenyje – tai tam tikri psichologiniai nukrypimai. Ar galima taip sugrupuoti šias kliūčių formas?
Atsakymas: Apytiksliai.
Klausimas: Priklausomai nuo kiekvieno žmogaus struktūros, Gamta / Kūrėjas žino, kaip spustelti kiekvieną?
Atsakymas: Žinoma. Tai vyksta atitinkamai vystantis sielai, kitaip tariant, mūsų vidiniam norui, kurį turime subalansuoti, susilieti su Kūrėju.
Komentaras: Sakykime, kabalistinėje grupėje kyla nenoras susivienyti. Suprantu, kad tai kliūtis mano egoizmui, duota tam, kad įgyčiau altruistinį Kūrėjo gebėjimą negalvoti apie save.
Atsakymas: Tai yra tavo veiksmų atžvilgiu. O kaip elgtis su tavimi tos būsenos atžvilgiu, kai turi apibrėžti, kad be Kūrėjo nėra nieko kito ir tik Jis tave veikia? Kaip tave veikti, kaip duoti tau kokias nors žinias, kliūtis, kad vis dėlto treniruotumeisi, kad visas iš Kūrėjo, o ne iš ko nors kito?

Sakykime, kada apie tave visur nepalankiai rašo, tave plūsta, arba tau kyla nesutarimų šeimoje ir su pačiu savimi, kai matai, kad elgiesi negerai, neteisingai, egoistiškai ir keiki save,– kaip gali būti, kad tai darai pats, jeigu tėra viena jėga, kuri visa tai įgyvendina?

Vadinasi, turi keisti savo požiūrį į save, į aplinkinius ir į visą pasaulį: žiūrėti kaip į vieną vienintelę priežastį – „nėra nieko, išskyrus Jį“.

#260088

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Kliūtys dvasiniame kelyje

Palankus kliūčių vėjas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »