Pateikti įrašai su sielos ištaisymas žyme.


Kas mus daro stipresnius

Dvasinis darbas

Pastaba. Mokslininkai mano, kad mantra, skambanti kaip „tai, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresnius“, labai tiksli ir teisinga. 70 proc. gyventojų sutinka, kad viskas, kas įvyko jų gyvenime, padarė juos stipresnius.
Atsakymas. Iš tikrųjų, visos kančios, kurios ateina pas mus, galiausiai mus sustiprina, pakelia, stumteli į priekį.
Tai tikslus kabalistinis principas! Man labai džiugu, kad žmonės, pagaliau daro teisingą išvadą. Tiktai dabar reikia, kad jie realiai, produktyviai, kryptingai panaudotų šią galimybę.
Kai užgriūva kančios, turiu žinoti, kokiu būdu nukreipti tai į naudą, kaip Rytų kovos menuose, kai tave puola, o tu panaudoji priešininko energiją, jėgą, svorį tam, kad jį pargriautum. Reikia mokytis, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais.
Būtent neigiama būsena verčia žmogų panaudoti ją, kad pakiltų virš jos. Juk jeigu nori atsikratyti kažko negatyvaus, vadinasi, reikia teisingai virš jo pakilti, ir čia pradedi suprasti, kad tai tikslus Biblijos principas: „Blogis, kuris yra prieš tave – pagalba prieš tave.“ Tai yra tau siunčiamas „blogis“, o tu jį naudoji kaip pagalbą.
Tokiu būdu žmogus gali dvasiškai pakilti, nes visi jo per gyvenimą gaunami neigiami poveikiai gali būti panaudoti teigiamai. Ir tada mes greitai pakilsime virš savęs.
Klausimas. Ar galima prie to priskirti žmogaus karjerą, jo santykius su artimaisiais, šeima?
Atsakymas. Bet kokius neigiamus poveikius! Tai yra aš praktiškai kiekvieną dieną pakylu virš visko, kas vyksta mano gyvenime: virš šimtų ar dešimčių visokiausių pojūčių, neigiamų poveikių ir smūgių.
Klausimas. Ką reiškią „virš šito pakilti“?
Atsakymas. Pakilti iki Kūrėjo, iš kurio tai kyla. Tokiu būdu atskleidžiu Jį, siunčiantį man neigiamus poveikius, kurie kviečia mane pakilti virš jų iki Jo.
Klausimas. Tai yra Kūrėjas slypi būtent neigiamuose smūgiuose?
Atsakymas. Taip. Jo sumanymas glūdi šiuose smūgiuose, ir jeigu aš juos teisingai suprantu ir panaudoju, tai atskleidžiu Jį.
Viskas labai paprasta. Kilkite!

Daugiau šia tema skaitykite:

Į laimę vienu šuoliu

Dėkoti už kančias?

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Viena siela

Klausimas. Kodėl taip išeina, kad išsitaisydamas žmogus ištaiso visą kartą (apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje „600 tūkstančių sielų“)?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali integralioje analoginėje sistemoje, kurioje visi susiję su visais. Ištaisydamas savąją dalį bendroje sistemoje, aš ištaisau savo ryšį su visomis kitomis dalimis, ir visi šie ryšiai pradeda veikti 100 proc. teisingai.
Jei kieno nors atžvilgiu aš išsitaisau ir pradedu su juo dirbti, vadinasi, ir jis turi būti išsitaisęs šiam darbui. T. y. pats išsitaisydamas aš ištaisau visą savo pjūvį bendroje sistemoje, visas savo kartos sielas. O kitas turi ištaisyti visą šią sistemą savo pjūvyje, ir savo atžvilgiu ištaiso mane ir visus kitus – tai taip pat vadinama jo karta.
Taip kiekvienas ištaiso visus ir suvokia tą pačią, ištisinę sielą iš savo požiūrio taško. Kol kas tai nėra galutinis tobulumas. Tai vadinama asmenine išsitaisymo pabaiga. Žmogus ištaiso ne save, o savo ryšį, įsitraukimą į kitus – tuo jis ištaiso save.
Kiekvienas iš mūsų, jausdamas save patį, egzistuoja tik todėl, kad įvyko sudužimas. Jeigu jo nebūtų, tai ir mūsų nebūtų, o egzistuotų tik pats mūsų tarpusavio ryšių tinklas. Mes dabar jaučiamės egzistuojantys tik dėl sudužimo jėgos, kiekviename nore sukūrusios asmeninį suvokimą.
Vis dėlto išsitaisydamas ir įsitraukdamas į kitą, tiksliau kalbant, atskleisdamas jau egzistuojančius ryšius ir sutikdamas su jais, aš prarandu save. Aš pereinu į pačius šiuos ryšius, į kitas daleles. O ta dalelė, kuri anksčiau vadinosi „Aš“, išnyksta – ji apriboja save ir dirba tik dėl kitų. Todėl aš pradedu save jausti kaip išplitusį visame plote. Tai ir reiškia, kad aš atskleidžiu bendrąją sielą.
Vien savajame taške aš nieko nepajėgiu įgyti. Tik įsitraukdamas į kitas daleles, aš įgyju jų indus, norus – aš atskleidžiu, kaip galiu duoti vienai, kitai, trečiai, visoms! Aš atveriu savo davimą kiekvienai iš dalelių ir taip užimu visą bendrosios sielos erdvę.
Tai ir yra mano įgijimas: kuo labiau aš įeinu į kitas daleles, tuo daugiau įgyju būdamas jose. Panašiai kaip gimstant vaikams tu atiduodi save, savo sėklą, ir dėl to išplinti, tęsi gyvenimą savo vaikuose.
O mano pirmapradžio „Aš“ nelieka, jis egzistuoja tik įsiliejęs į kitus, ir taip aš suvokiu visą sielą, visus ryšius ir įsitraukimą.
Kiekvienas atlieka tokį darbą, įsitraukia į visus ir suvokia tą pačią sielą tik pagal save, pagal savo šaknį – suvokia tai, kaip jis įsitraukia į kitas daleles. Jis įgyja visus jų norus tam, kad joms tarnautų ir jas pripildytų, tapdamas kanalu, visoms dalelėms teikiančiu Šviesą.
Jis gauna supančią Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, atskleidžia kitų poreikius ir pripildo juos. Tokiu būdu jis įsilieja į kitas daleles, susijungia su jomis, tarnauja joms, kaip bet kuri ląstelė tarnauja visam kūnui, ir todėl įgyja visą šį kūną.
Taigi gelbėdamas savąją sielą tu gelbėji visą pasaulį, nes dalis ir visuma yra tapačios. Jeigu atskira dalelė susijusi su visomis ir be jos visoje sistemoje negali būti tobulumo, tai ji tiek pat svarbi, kaip ir visa sistema. Toks yra analoginės sistemos tobulumo dėsnis.

Iš 2012 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Spinduliuoti pasauliui meilę

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Komentarų nėra

Nevalia „užmigti“ ir „nubusti“ Ištaisymo pabaigoje

Dvasinis darbas

Klausimas: Kiek suprantu, Kūrėjas žaidžia su mumis turintį tam tikrą tikslą žaidimą. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pabaigą ir ar tai reiškia, kad maždaug po 200 metų šis žaidimas baigsis?
Atsakymas: Tikiuosi, kad jis pasibaigs anksčiau. Sakau jums visiškai užtikrintai, kad „žaidimą“ galime užbaigti per kelerius metus. Nėra jokių kliūčių.
Klausimas: Jeigu šis „žaidimas“ pasibaigs, ir mes bet kuriuo atveju ateisime ten, kur turime ateiti, ištaisysime savo sielą, tai koks gi skirtumas tarp kairės ir dešinės linijos? Ir kas bus, jeigu galiausiai pasirinksime kairės linijos kelią?
Atsakymas: Kūrimo tikslas − kad kiekvienas iš mūsų (bendrojo kli/noro mažas taškas) pasiektų tobulumą − tokį susijungimą su visais likusiais šio kli taškais, koks egzistuoja tobulo, sveiko organizmo ląstelėse.
Kad pasiektume šį tikslą, turime suprasti, pajausti, suvokti visą šią bendrą didelę sistemą, juk iš esmės mes vienas organizmas, kuriame esame sujungti vieni su kitais.
Netgi mūsų fizinis kūnas funkcionuoja dėl to, kad jį persmelkia tam tikras informacinis laukas. Juk tai yra ne šiaip limfinė, kraujotakos ar nervų sistema ir t. t., tai – tam tikra bendra informacinė sistema. Todėl neįmanoma, išgėrus migdomųjų tabletę užmigti arba užsišaldyti 200 metų, o paskui mane pažadintų ir aš atsidurčiau Taisymosi pabaigoje. Taip negali būti!
Turiu išvystyti savo protą ir širdį, gebėjimą suprasti, įsisąmoninti, suvokti. Juk negalime iš karto vaikui sugrūsti visų tų žinių, kurias jis turi gauti per 20 mokymosi metų. Ir lygiai taip pat nesugebėsime išmokyti džiunglėse užaugusio žmogaus to, ką jis turėjo palaipsniui gauti per keliasdešimt metų. Yra tokių pavyzdžių.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį vystymosi kelią, palaipsniui atkakliai save auginti. Ir skirtumas tik toks, ar jį kiekviename žingsnyje gins iš paskos „su lazda“, ar jis judės į priekį savo noru.
Juk mūsų laukia tam tikri ištaisymo etapai ir kiekvienas iš mūsų privalo juos pereiti vieną po kito. Ir kiekvieną kartą aš – tarsi mažas vaikas, kurį tėvai verčia perskaityti dar vieną žodį, dar ir dar… Ir taip kenčiu, nes mane verčia mokytis, kol nesuprasiu, kad man vis tiek teks tai daryti.
Jeigu aš protingas, tai suprantu, kad galiu išvystyti savyje norą skaityti. Sakykim, žiūrėdamas į savo draugus, kurie jau išmoko gerai skaityti, imu gėdytis savo nemokėjimo ir manyje atsiranda noras juos „pasivyti“. Ir tada nebereikia jokių paraginimų − aš pats judu į priekį.
Čia ir yra skirtumas tarp kairiosios ir dešiniosios linijos: kančių kelias, kai tau iš visų pusių pasipila smūgiai ir „saldus“ kelias, kai esi teisingoje aplinkoje, kuri pažadina tavyje pavydo jausmą. Tu žiūri į juos ir pavydi to, ko neturi, o jie turi. Ir tai priverčia tave judėti.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk savo šanso…

Pilnas sankryžų kelias

Pavydėk Kūrėjui!

Komentarų nėra

Begalinis šaltinis – prieš tave

Grupė, Viena siela

Klausimas: Kalbame apie bendrą visų mūsų ištaisymą. Tačiau grupėje vieni žmonės yra sukaupę didžiulę  patirtį, nes kabalą studijuoja jau 10-15 metų, o kiti ateina tik dabar ir nori tapti grupės dalimi.
Kaip naujokams užpildyti šį didžiulį skirtumą, kad susivienytų su pažengusiais žmonėmis?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus, atėjęs į grupę, gauna iš jos tiek, kiek pats jai duoda. Jei čia sėdėtų kabalistas Šimonas ir jo mokiniai, pasiekę galutinį ištaisymą, tu ir iš jų galėtum gauti tik tiek, kiek pats stengtumeisi.
Tai priklauso ne nuo grupės draugų pasiekimo lygio, o nuo tavo požiūrio. Tu nepajėgsi gerti iš begalinio šaltinio, tu iš jo gausi tiksliai tiek, kiek tavo savybės sutaps su jo savybėms!
Begalybė visada yra prieš tave, tačiau kiek tu iš jos gauni? Lašeliais, pro mažytį plyšelį. Kodėl? Todėl, kad negali padaryti didesnės angos (nekev), nes neturi tam noro (nekeiva).
Todėl nesvarbu, kokiame lygyje bus grupė, – negi po dviejų šimtų metų žmonės bus arčiau ištaisymo pabaigos, ir ateinančiam į grupę žmogui bus lengviau?
Ne, Kūrėjas, aukščiausia valdymo sistema, negali atsisakyti nė pačių menkiausių žmogaus pastangų, juk jei šių pastangų trūks galutiniame ištaisytame nore, jis bus neužbaigtas.
Kiekvienam žmogui teks atlikti visus ištaisymus. Kada jis nubus, priklauso nuo sielų ištaisymo eiliškumo bendroje sistemoje. Tačiau visi atlieka tą patį darbą…
Vėliau iš Begalybės pajusi, kaip idealiai apskaičiuotos visos būsenos kiekvienai sielai, visiškoje tarpusavio lygybėje, nepriklausomai nuo to, kuriai bendrosios sielos (Adomo) daliai jos priklauso. Nes kiekviena siela pasiekia Adomą – visą bendrąją sielą.

Iš  2010 m. spalio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jokūbo kopėčios

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Komentarų nėra

Kiekvienas turi išvystyti savo sielą

Kabala

Kabala užsiima sielos taisymu. Sielą turi kiekvienas, tačiau ji paslėpta. Siela – tai noras atskleisti gyvenimo prasmę.
Kai šis noras žmoguje pabunda tiek, kad atveda jį ten, kur studijuojama kabala, tai reiškia, kad siela ima skleistis, ir žmogui prireikia kabalos žinių.
Kitaip jis neišvystys savo sielos ir ji teliks tašku, bus spaudžiamia stumiančių jėgų, ir šį spaudimą  jaus kaip kančias.
Juk mūsų gyvenimo tikslas – atskleisti ir išvystyti savo sielą, kad joje užmegztume ryšį su Kūrėju. Todėl nesvarbu, kokias prigimtines savybes turi žmogus: vienus labiau traukia gamtos mokslai, kitus – kultūra ir švietimas, vienam reikalingas pats paprasčiausias mechaninis darbas, o kitam – kažkokios filosofijos.
Yra tingių, energingų, supratingų žmonių. Tačiau tarp visų šių žemiškų savybių ir sielos vystymosi nėra jokio ryšio. Kaip pasakyta kabaloje: „Ne protu mokomasi“.
Aš pats vertinu žinias ir mokslinį požiūrį, tačiau mačiau, kaip tai gali supainioti žmogų. Todėl nėra jokių apribojimų, svarbiausia – noras!
Atsižvelgiama tik į tašką širdyje, kurį vysto Šviesos jėga ir kuris visai nesusijęs su žemiškomis žmogaus savybėmis. Niekas nesieja prigimtinių savybių, gabumų, įpročių, išsilavinimo su sėkme, taisant savo sielą.

Iš 2010 m. spalio 1 d. pamokos „Kabalos mokymosi būdas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysim ir išgirsim

Kaip valdyti savo būsenas?

Kabala – nesudėtingas mokslas!

Komentarų nėra

Taisydamas save – taisai pasaulį

Dvasinis darbas, Grupė, Viena siela

Ištrauka iš Baal Sulamo straipsnio „Šeši šimtai tūkstančių sielų“: Kiekviena save taisanti siela pritraukia visą bendrosios sielos Šviesą ir taip paskatina taisytis visą kartą. Nes visos sielos priklauso viena nuo kitos.
Tai – absoliutaus ryšio tarp sielų pasekmė. Nė viena siela negali pakilti, paskui save nepatraukdama visų sielų. Jos pakilimas priklauso nuo jų.
Tai integrali sistema, kurioje visi tarpusavyje susiję. Kiekviena save taisanti siela taiso savo ryšį su kitomis sielomis, taip greitindama ir  jų išsitaisymą.
Ištaisyti save – reiškia ištaisyti savo ryšį su kitais. Ir nors jų pačių būsena lieka tokia pati, kaip ir anksčiau, aš parengiu juos išsitaisymams, kuriuos jie atliks po to.
Aš jiems esu pirmesnė karta. Aš kuriu ryšį su jais be jų žinios ir supratimo.
Aš naudojuosi visa sielų sistema, kad ištaisyčiau joje ryšius, kiek tai įmanoma. Tačiau sielos, kurios kol kas nėra tam pasirengusios, negali mano veiksmų nei pajusti, nei suprasti.
Jos pačios dar savęs netaisė, tačiau aš išsitaisymo metu naudojuosi jomis, ir tai vadinama tėvų pareiga sūnums.
Lygiai taip mūsų pasaulyje mes tobuliname pasaulį būsimai kartai. O mūsų vaikai ateina ir naudojasi viskuo gatavu.
Mes ištaisome tarpusavio ryšį, ištaisome mūsų sluoksnį taip, kad išnyktų skirtumai tarp sielų, – ir mums visa žmonija ištaisyta.
Tačiau jie  to nejaučia. O kai jiems ateis laikas taisytis,  viskas jau bus paruošta.
Kodėl taip yra? Aš juk taip pat kažkada gavau pagalbą iš ankstesnių kartų, iš ankstesnių sielų.
Kiekviena karta gimsta su vis didesniu egoizmu, todėl be tokio pasirengimo negali atlikti savo darbo.
Visi atlieka santykinai tą patį darbą: kas turi ištaisyti didesnį egoizmą, tas sulaukia didesnės pagalbos.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinės sielos reanimacija

Mačiau kitokį pasaulį

125 susijungimo pakopos

Komentarų nėra

Pagrindinis herojus

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kiekviename filme būna pagrindinis herojus. Kas šio gyvenimo filmo pagrindinis herojus?
Atsakymas: Šiame gyvenimo filme pagrindinis herojus yra kiekvienas paprastas žmogus. Tik jis nesijaučia esąs aktorius, jis įsitikinęs, jog čia ir yra jo tikrasis gyvenimas!
Mūsų gyvenimas – lyg sapnas. Šiandien sapnavau sapną ir išgyvenau tokius stiprius pojūčius: ir džiaugsmą, ir baimę. Ko tik ten nebuvo! Pabudau, pagautas įspūdžių, gerų ir blogų…
Štai taip mes pabusime ir Gmar Tikune ir suprasime, jog tai tebuvo filmas.
Tai suprasime netgi anksčiau – kai „Zohar“ atskleis mums tikrąją mūsų būseną. Bet kol kas tu esi filme, jautiesi jame, negali atsijungti ir pažvelgti į save iš šalies.
Kai Šviesa atliks mumyse patį minimaliausią ištaisymą, ir tu prie savo vidinio noro prisijungsi kažkokią dalį išorinio, suprasi, jog tai tebuvo filmas, o tu – apsigaudinėjai.
Aš apsigaunu ne tik dėl išorinio pasaulio, bet visai nepažįstu ir paties  savęs! Manyje tiek sluoksnių melo…
Sapne galiu sau atrodyti herojumi, jojančiu arkliu, skrendančiu į mėnulį, – bet tai tik kinas. Nes po to pabundu savo lovoje…
Tik prisijungdamas išorinius kli ir paversdamas juos vidiniais, pamildamas artimą kaip patį save, atskleidžiu Šviesą, pabundu iš sapno ir pradedu gyventi tiesos pasaulyje.
Susivienyti mano norai gali tik tada, kai pasiekiu davimo savybę, juk prisijungiu nekenčiamą, išorinę savo dalį.
O tada pajuntu, kad išorinis noras net svarbesnis už mane patį ir esu pasiruošęs atiduoti artimui paskutinę savo pagalvę!
Ištaisau šią apgaulę – savo egoistinį norą, savo santykį. Juk Kūrėjas suformavo manyje šį padalijimą tik tam, kad galėčiau suvokti Jį.
Iš tikrųjų visi mano kelim yra išorėje, o aš tik turiu pakeisti požiūrį į save, – vietoje to, kad mylėčiau save taip, kaip šiandien, išeičiau išorėn, o tuos, kurie dabar išorėje – įkelčiau į save. Tuomet ištaisyčiau visus savo kelim.
Ir ką gi juose pajusiu? – Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, kuri veikia manyje, ketinimą duoti, su kuriuo susivieniju!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Gyvenimo beieškant“

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“

Komentarų nėra

Kas įvyks po galutinio išsitaisymo?

Kabala, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas įvyks po galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kai visos sielos išsitaiso ir tampa panašios į Kūrėją, baigiasi mūsų pasaulio egzistavimo būtinybė. Juk jis egzistuoja tik dėl to, kad, būdami visiškai atskirti nuo dvasingumo, dvasiškai gimtume ir išsitaisytume. Nuo kiekvienos naujos dvasinės pakopos privalome nukristi į mūsų pasaulį ir vėl pakilti  – tik jau ant naujos pakopos. Ir taip kiekvieną kartą. Bet kai visos sielos pakyla į Begalybės pasaulį – į visuotinę išsitaisymo būseną, be pabaigos ir be jokių apribojimų, – nebelieka jokios būtinybės vėl atsidurti jutimuose, kurie vadinasi „mūsų pasaulis“. Ir tie pojūčiai išnyksta, užsipildo Begalybės pasauliu, visišku susiliejimu su Kūrėju – davimo ir meilės savybe.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po 230 metų…“

„Buvome tarsi sapne“

Komentarų nėra

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Kabala

Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Komentarų nėra

Išrinktųjų nėra

Kabala, Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

Kabalos mokslą atskleidė Abraomas senovės Babilone – atskleidė kaip metodiką, sujungiančią sielas.
Jis pasiūlė ją babiloniečiams, kai pirmą kartą kilo visuotinė krizė, o dabar pasaulis ir vėl atsidūrė panašioje situacijoje.
Kabala skirta viso pasaulio ištaisymui, visų be išimties, ir todėl šiandien negalima jos įsprausti į dirbtinius rėmus, siaurą aplinką. Visos sielos turi vėl susijungti į vieną kli ir sugrįžti į Begalybės būseną.
Sielos taisymas niekaip nesusijęs su gyvenimu mūsų pasaulyje. Kiekvienas gali pradėti taisyti savo sielą nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena ir kuo užsiima.
Tam nereikalingas joks ypatingas pasirengimas. Jaučiantis tuštumą žmogus ateina į kabalą, o tas, kuris „pripildytas“ kol kas lieka stovėti „eilėje“.
„Visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti Kūrėją“. Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti“

„Kaip susivienyti žmonijai? (video klipas)“

„Kabalos metodika“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai