Pateikti įrašai su sistema žyme.


Kas yra kūrinys?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra kūrinys?
Atsakymas. Kūrinys – tai ne Kūrėjo sukurtas noras ir ne iš Jo išeinanti Šviesa.
Kūrinys – kai žmogus kuria ryšį tarp noro ir užpildymo: apribojimas, ekranas, atsispindėta Šviesa, kuri yra tiltelis tarp užpildymo (Šviesos) ir užpildymo vietos (noro).
Klausimas. Ko turi norėti kūrinys?
Atsakymas. Kūrinys turi norėti sujungti visus ketinimus, mintis, savybes – viską, kas tik yra, į vieną sistemą, kurioje jis pajaus Begalybės pasaulį.
#231747

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kūrinys?

Nuo ko prasideda kūrinys?

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Komentarų nėra

Protas ir norai

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманProtas tiesiog aptarnauja egoistinį norą, padeda žmogui it gyvūnui priartėti prie malonių dalykų ir išvengti nemalonumų.
Jeigu žmogus supranta, kad veikia tik savo egoizme ir negali pakilti virš jo, tai nori be gyvūninės dalies įgyti žmogaus, Adam, protą, t. y. nori tapti panašus į Kūrėją. Tuomet jis veikia ne tam, kad užpildytų savo norus mėgautis, o tam, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Tai visiškai kitoks buvimas, kai žmogus jaučia kitą tikrovę. Jis atskleidžia, kad pasaulyje veikia davimo, o ne gavimo jėgos tinklas. Jis įsijungia į žmonių tarpusavio ryšių sistemą ir per ją atskleidžia visus ryšius tikrovėje, amžiną ir tobulą sistemą, veikiančią pagal vieną abipusio davimo principą. Ir žmogus nori priklausyti šiam tinklui, vadinamam „Kūrėju“.
#233198

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos pagal Rabaš straipsnį „Grįšk Israeli…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis visiškame pertekliuje

Protas ir jausmai dvasinio dvasinio vystymosi kelyje

Ateities visuomenės globali sistema

Komentarų nėra

Dvasinis atlygis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar yra atlygis, atitinkantis įdėtas pastangas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje atlygis duodamas už pastangas, bet ne tokia forma, kaip įprasta mūsų pasaulyje: reikalauju didesnio atlygio už mažesnes pastangas, o tu, kaip šeimininkas, siūlai man mažesnį užmokestį už didesnes pastangas. Ir taip deramės, sutariame ir ties kažkuo sustojame.
Esmė ta, kad dvasiniame pasaulyje dirbu prieš aukštesniąją Šviesą. Priklausomai nuo to, kiek supanašėju su ja, ji įeina į mane, tai ir yra atlygis. Čia negali būti jokių mainų, teisingų ar neteisingų sprendimų, veiksmų ir pasekmių. Viskas – tiksliai pagal gamtos dėsnius.
Klausimas. Tuomet kaip suprasti prieštaravimą „įdėjau pastangų – ir radau“?
Atsakymas. Turima omenyje, kad tiksliai nežinau, kokią Šviesą iš anksto gausiu, nes niekada anksčiau jos nejaučiau. Tas suvokimas, kurį atskleisiu, man dabar yra paslaptis. Žinau, kad bus, bet negaliu pasakyti, kas tiksliai ir kaip, nes dar nesu pasiruošęs, neturiu jokių „priemonių“, kur galėčiau gauti šią informaciją, šį pojūtį ir pasakyti: „Štai kur einu!“
Žinau, kad einu į kitą, aukštesnę, davimo, stipresnio ryšio sistemoje pakopą, kuri vadinama meile. Meilė – tai priklausomybė sistemos viduje.
Jei bet kuri mūsų sukurta sistema (tarkime, kondensatoriai, varžos, ritės ir kt.) veikia tinkamai, tuomet sakome, kad ji yra tarpusavio meilėje, t. y., visiškai suprantanti tarpusavio programą, ryšį. Čia yra tas pats.
Klausimas. Vadinasi stengiuosi anuliuoti save ir galvoti apie kitus?
Atsakymas. Savęs anuliavimas yra privalomas, priešingu atveju neįsijungsiu į sistemą.
Komentaras. Bet nežinau, kada gausiu atlygį už tai.
Atsakymas. Įsijungimas į sistemą ir yra atlygis. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tarpusavyje susijusi sistema, kurioje viskas vyksta gyvu analoginiu režimu. Jei prisijungsiu prie jos, tai egzistuosiu joje. O egzistavimas joje ir yra mano atlygis.
Jei dar nesu joje, turiu dirbti su savimi, kad prisijungčiau prie jos, kad integraliai susisiečiau su ja. Tai mano darbas.
Klausimas. Tarkim, įdėjau pastangų. Bet kada prisijungsiu prie sistemos vis dar lieka man paslaptis?
Atsakymas. Neįmanoma pasakyti, nes net nežinau, ką man vis dar reikia padaryti, kad visiškai integruočiausi į šią sistemą. Iš visų kondensatorių, varžų, ričių ir tūkstančių kitų elementų, tiksliai nežinau, ką man reikia paimti, kad pasikeisčiau, kad prisijungčiau prie jų. Tiesiog turiu anuliuoti save, kad jie suformuotų mane pagal save.
Iš esmės, mūsų užduotis – anuliuoti savo „aš“. Tegu likusi schemai, elektroninė ar žmogiškoji – nesvarbu kokia, pati pritaiko mane prie savęs, tiesiog atsiduodu jai. Tai yra pirmojo apribojimo (Cimcum Alef) sąlyga.

#231403

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k. 

Daugiau šia tema skaitykite:

Nematomas apdovanojimas

Veiksmas ir yra atlygis

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Komentarų nėra

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip kabalistai aprašo sąvoką „jungimasis ir vienybė“?
Atsakymas. Jungimasis ir vienybė – tai abipusis vieno į kitą įsijungimas mintimis ir jausmais. Tai, ką jaučia vienas, jaučia kitas, apie ką galvoja vienas, galvoja kitas.
Galima paprieštarauti, kad mintys ir jausmai gali būti vieni kitus eliminuojantys, bet esmė ta, kad kai norime susijungti, jie vietoj tarpusavyje eliminuojančių tampa tarpusavyje papildančiais. Tai duoda neįtikėtiną efektą!
Beje, tai ne šiaip abipusis papildymas. Kai dėliojame „plyteles“, viskas pasidaugina daug kartų. Gauname n-matę erdvę, tačiau ji turi savo ribas.
Kadangi kiekvienas iš mūsų yra sudarytas iš 620 dalių, tai 620 dalys manyje ir 620 dalys tavyje daug kartų sudedamos. Išeina visiškai kitokia sfera, sudėtinga suvokimo sritis, kaip bičių korys. Ir nors ji dar nėra integrali, bet jau siekia integralo.
Kai visus savo individualius jausmus ir mintis surenkame dešimtuke, tai jie susiderina taip, kad staiga atsiranda rutulys. Visos mūsų ypatingos asmeninės kryptys, siauri tuneliai, praėjimai neišnyksta, bet virsta integralia sistema tik dėl to, kad dešimt individų susidėjo vienas kitame.
Dešimtuke esame panašūs į Šviesą, kuri iš mūsų sukuria visiškai kitokią, atitinkančią ją formą, ir todėl ji tampa pilna, integralia sfera. O jeigu nebūtų panašumo į Šviesą, ir ji nesudėliotų mūsų iš daugybės dalių į bendrą integralą, tai patys to negalėtume atlikti. Todėl dešimtukas – tai ypatinga vienybės forma.
Klausimas. Kaip žmonės, jaučiantys pagrįstą neapykantą vienas kitam, gali iš tarpusavyje neigiančių kits kitą virsti tarpusavyje papildančiais? Šio kabalos stebuklo neįmanoma suvokti žemiškame sąmonės raidos lygmenyje.
Atsakymas. Tai iš tiesų stebuklas. Bet ypatingas stebuklas ir didžiulis džiaugsmas, kai žmonės sutampa tarpusavyje. Tuomet jie jaučia didžiulį energijos, informacijos, jausmų pliūpsnį, proveržį.

Iš 2018 m. balandžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapti viena visuma

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Komentarų nėra

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iš kokių elementų susideda ir kaip funkcionuoja dvasinis jutimo organas, kabaloje vadinamas „ekranu“?
Atsakymas. Ekranas – ne pagrindinis, o papildomas jutimo organas.
Esmė ta, kad jeigu turėtume atitinkamas savybes su Kūrėju ir tarpusavyje, mums nereikėtų jokių ekranų, tereiktų nusistatyti į tam tikrą dažnį ir viskas. Problema ta, kad pasiekti tą dažnio lygmenį, kur galima užmegzti ryšį su Kūrėju ir draugais, galiu tik pakildamas virš savęs. Pakilimo lygmuo vadinamas ekranu.
Pakilti virš savęs galima tik priklausomai nuo egoizmo dydžio. Jeigu manyje yra, sakykim, dešimt kilogramų egoizmo, ir įstengiu virš jo pakilti, tai galiu transliuoti save Kūrėjui ir per Jį, t. y. per sistemą vadinamą „Elokim“, „Kūrėjas“, „AVAJA“ veikti bet kurį jos dalyvį tiek, kiek esu pakilęs.
Pakilęs galiu tinkamai susijungti su kitais, kontaktuoti su jais tame pačiame lygmenyje.
Komunikacija iš mano pusės turėtų būti tokia, kaip mūsų modemuose, panaši į komunikaciją iš kito žmogaus pusės. Tačiau, iš esmės, įėjus į bendrą sistemą visa tai sutvarkoma padedant aukštesniajai jėgai. Šviesa sulygina visus dažnius.

Iš 2018 m. balandžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Komentarų nėra

Bendrame tinkle

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pasaulinės sielos vienybė reiškia, kas visų per istoriją buvusių kabalistų sielos dabar su mumis palaiko ryšį?
Atsakymas. Jie per modemą nesusisiekia su mumis, tačiau mes nuolatos esame viename bendrame tinkle.
Klausimas. Kažkada patarėte, kad mes jiems užduotume klausimus tiesiogiai. Kaip to išmokti?
Atsakymas. Užduokite, klauskite, ir jumyse ims vystytis tam tikri vidiniai pojūčiai.

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Teisingas dešimtukas

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Europoje „Ateitis prasideda čia“. Pirmoji pamoka
Mes nebegalime toliau didinti savo norų – dabar turime pakeisti jų naudojimą. Bet žmonija to nesupranta, todėl nesusigaudo, kas su ja vyksta.
Mes įžengėme į laikotarpį, kai daugiau nereikalingas didelis noras, todėl šiuolaikinė karta atrodo tokia pavargusi ir nusivylusi tolimesniu vystymusi. Didelė dalis jaunimo nesiekia karjeros, nekuria šeimos, apskritai, nenori galvoti apie ateitį, kuri niekam neaiški.
Ir visa tai todėl, kad pasaulyje vietoj linijinio egoizmo augimo dėsnio, kurį kiekvienas vykdo kaip nori, pradeda veikti naujas, integralus dėsnis, reikalaujantis iš žmonių susijungti tarpusavyje. Dabar pasaulio vystymasis priklauso būtent nuo žmonių vienijimosi, tarsi vieno kūno ląstelių, jėgos. Kuo daugiau gerumo ir kuo stipresnis tarpusavio ryšys, tuo greičiau vystomės.
Mes matome tą pačią tendenciją technikos vystymesi: kuo sudėtingesnės programos ir mechanizmai, kuo daugiau jos turi vidinių komponentų, tuo tobulesni sukuriami įrenginiai. Judama pirmyn ne dėl gilinimosi į konkrečias detales, o dėl jų tobulesnio sujungimo. Visas technikos vystymasis per paskutiniuosius dešimt metų yra pagrįstas naujų sąsajų tarp elementų kūrimu.
Bet žmonių visuomenėje taip vystytis nesugebame, nes jos elementai – mes patys, o mums nesinori jungtis, ir todėl nesuprantame, ko iš mūsų reikalauja vystymosi dėsnis. Tai šiandien didžiausia žmonijos problema, kilusi dėl nesupratimo, kad esame naujoje epochoje.
Baal Sulamas šį laikotarpį vadina „Paskutiniąja karta“, nes žmonės pradeda suprasti, kad individualus egoistinis vystymasis baigiasi ir tolimesnė pažanga įmanoma tik kuriant teisingą tarpusavio ryšį. Turime suprasti, kad priklausome vienai sistemai, kurioje veikia abipusio įsitraukimo, tarpusavio supratimo dėsnis.
Visi žmonės turi jaustis kaip ląstelės arba vieno kūno organai, teisingai susiję tarpusavyje. Kai mes susikuriame tokį ryšį, tai jame jaučiame bendrą jėgą, jungiančią visą gamtą, kuri vadinama „Kūrėju“. Mes patys ją kuriame savo teisingu susijungimu ir atskleidžiame joje.
Tokia žmogaus paskirtis šiame pasaulyje ir mūsų laikmečio esmė. Iki šios būsenos žmonija privalo nedelsiant pakilti. Kuo greičiau suvoksime etapus, kurie jau yra gamtos programoje, ir patys panorėsime juos įgyvendinti, tuo geresnis ir malonesnis bus mūsų vystymasis. Mes suprasime, kokį tikslą turime ir gausime teisingą reakciją iš gamtos į visus mūsų veiksmus.
Galutinė būsena gamtoje jau egzistuoja ir joje mes visi idealiai susiję vienas su kitu. Tokia sistema vadinama „Adomu“, pirmuoju žmogumi, kitaip tariant „panašiu“ („dome“) į bendrąją gamtos jėgą – davimo ir vienybės jėgą. Teisingas tarpusavio susijungimas vadinamas meile, kuriai esant kiekvienas supranta kito poreikius ir gali teisingai tarpusavyje sąveikauti.
Mylėti – vadinasi – žinoti, kaip aš turiu aprūpinti kitą tuo, ko jam trūksta, o kitas gali man duoti tai, ko trūksta man, – taip mes sudarome bendrą visos žmonijos integralųjį mechanizmą. Turime suprasti, kad pasaulyje nieko nereikalingo nėra sukurta. Ir jei žinome sistemą, tai rasime kiekvienam tinkamą vietą, kurią būtent jis tegali užpildyti.
Kai vaikas renka dėlionę, jam neretai lieka tarsi nereikalingų detalių, bet tik todėl, kad jis nežino viso vaizdo, visos sistemos. Tačiau tas, kas sukūrė šią dėlionę, tiksliai žino, kur turi prisijungti kiekviena jos dalis ir kokia jos tikroji funkcija.
Taip ir mes, kai susipažinsime su visa sistema, suprasime, kad joje reikalingas kiekvienas iš mūsų, ir iš to išvystysime teisingus santykius vienas su kitu. Juk gamtos sistemoje nesukurta nieko, kas nebūtina.
Jei suprantame, kad iš tikrųjų gamtos sistema integrali, tobula, idealiai tarpusavyje susijusi, bet to tik nematome dėl savo egoizmo, tai toks požiūris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Kitaip tariant, aš nesivadovauju tuo, ką matau ir suprantu dabar pagal savo išsivystymą, tarsi vaikas nemokantis surinkti dėlionės, o stengiuosi rasti teisingą vietą, kad sujungčiau kiekvieną detalę į tobulą sistemą. Tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“.
Todėl mes mokomės, ieškome, tyrinėjame gamtos dėsnius, stengiamės pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti, kaip galime susijungti tam tikra forma. Ir aptinkame mūsų skirtumus, tarsi vaikai, kurie varto dėlionės detales ir negali sujungti jų vienos su kita.
Be to, reikia suprasti, kad visos šios dėlionės dalys, kiekvienas žmogus šiuo laiku, jau išaugo iki savo galutinės būsenos ir daugiau jam nėra kur vystytis. Jei versime jį vystytis kaip anksčiau, tai sulauksime mutacijų ir piktybinių formų.
Ir būtent tai matome mūsų visuomenėje, mūsų vaikuose, kol neišmokome jų teisingo tarpusavio ryšio kūrimo metodo, kuris leistų pereiti prie kito vystymosi etapo. Tik ištyrinėję teisingo tarpusavio ryšio dėsnius, suprasime pasaulio valdymo dėsnius ir galėsime pagerinti savo gyvenimą.

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. pirmosios kongreso pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Naujas laikas, nauji dėsniai

Komentarų nėra

Atskleisti Kūrėją

Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Kaip galima įvesti į sistemą Kūrėją? Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, o jūs manote, kad Jį galima atskleisti žmogišku protu?
Atsakymas. Ne, aš taip nemanau. Jūs visiškai teisus. Kūrėjo negalima įvesti į sistemą, Jo negalima atskleisti žmogišku protu ir žmogiškais jausmais.
Tam reikia savyje sukurti tokias sąlygas, kad įgautume savybes, jausmus, sąvokas, adekvačias Kūrėjui. Tada pradėsime Jį jausti.
Kaip ir mūsų pasaulyje: jei aš jaučiu kažkokį reiškinį, tai jis egzistuoja manyje, todėl galiu jį jausti išorėje. Taip sukurti visi mūsų prietaisai.
Jeigu kažkoks prietaisas nenustatytas tuo dažniu ar tam reiškiniui, kurį turiu ištyrinėti, tai aš jo nepagausiu. Tarkim, be radijo imtuvo negaliu sugauti radijo bangų, o pats neturiu tokio jautraus prietaiso savyje.
Todėl paprastas žmogus mūsų pasaulyje negali pajausti Kūrėjo, kol tinkamai nenusistato Jo atžvilgiu. Ką reiškia nusistatyti? Tam egzistuoja metodika, vadinama „kabalos mokslas“. Tai Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodika. Ji pagrįsta tuo, kad duoda žmogui galimybę palaipsniui įgauti adekvačias Kūrėjui savybes. Ir jas turintis žmogus gali atskleisti Kūrėją.

Iš 2017 m. liepos 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Kas yra Dievas?

Ar Dievas yra?

Komentarų nėra

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Dvasinis darbas, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar turėčiau išnagrinėti pasaulėdaros schemą, dešimt sielos sfirų, kaip daugybos lentelę, ar priimti tai, kaip kol kas neegzistuojantį ir nesuprantamą dalyką?
Atsakymas. Jūs turite tai studijuoti, o vėliau bandyti rasti, tada jums pradės formuotis sistema. Jūs žvelgsite į pasaulį ir stebėsite, kaip jis keičiasi tarsi per trafaretą, ir matysite jame dešimt sfirų.
Žiūrėdami per šį trafaretą į pasaulį, žmogų, jo elgseną, tarpusavio santykius, vėjo, oro judėjimą, augalų ir gyvūnų sąveiką ar sąveiką dvasiniame pasaulyje, jūs visur matysite vieną ir tą patį ryšių tinklą tarp dviejų jėgų: teigiamos ir neigiamos.
Klausimas. Kiek laiko reikia, kad suvoktume dešimt sfirų? Ar tai priklauso nuo konkretaus žmogaus?
Atsakymas. Mes turime labai išsamų vadovėlį, kurį sudaro šeši tomai, tai „Mokymas apie dešimt sfirų“, kuris paaiškina, kaip dešimt sfirų kuria visus pasaulius, tarp jų ir mūsų pasaulį, kaip paskutinį, patį žemiausią, ir kokiu būdu Aukštesnioji šviesa per dešimt sfirų valdo visą kūriniją.

Iš 2017 m. kovo 5 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumas – integrali sistema

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Gamtos fraktališkumas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai