Komentaras: Italijoje atidaromos išsituokusių vyrų prieglaudos. Pagal įstatymą vyras po skyrybų turi mokėti alimentus vaiko išlaikymui, taip pat išlaikyti ir buvusią sutuoktinę, kad jai nieko netrūktų, kaip ir gyvenant šeimoje. Vidutiniškai tam reikia 1000-1500 eurų.
Atsakymas: Pasiekėme tokį tašką, kai mūsų konstitucija, mūsų teisė vyrus traktuoja ne kaip vyrus, o kaip vaikus, kaip degradavusius elementus. Jie patys negali savimi nei pasirūpinti, nei apsirūpinti. Godžios žmonos iš jų atima paskutinius marškinius. Ir apskritai jie tampa nustumti į nuošalę.
Klausimas: Kodėl šiuolaikinės moterys taip nevertina vyrų?
Atsakymas: Egoizmas auga. Dvidešimtajame amžiuje jis taip išaugo, kad tapo neįmanoma sugyventi jokiose dvilytėse sąjungose. Niekaip! Moteris ir vyras negali ilgai gyventi kartu. Ir taip visose šalyse, visose kultūrose, netgi nepaisant, kokia religija. Tai labai labai sudėtinga.
Klausimas: Koks vyro ir moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
Atsakymas: Moterys ne menkesnės ir ne blogesnės, ir nėra priklausomos nuo vyrų. Priešingai, visuomenėje vyrauja tokie įstatymai ir požiūriai, kad vyras šiais laikais labiau pažemintas, silpnesnis ir yra labiau spaudžiamas visuomenės nei moteris. Tai yra evoliucinis visuomenės raidos etapas.
Klausimas: Ir kuo tai baigsis?
Atsakymas: Tuo, kad žmonės apskritai atsisakys santuokos instituto. Arba bus sudaromos labai aiškios sutartys, kai viskas bus iš anksto suplanuota advokato, patvirtinta teisme ir nekils jokių problemų.
Klausimas: Ar galėtumėte aprašyti idealius, harmoningus vyrų ir moterų santykius ateityje? Kokie jie turėtų būti?
Atsakymas: Tokie, kai vieni kitiems neturi jokių pretenzijų. Žmogų reikia auklėti, kad nebūtų nusiteikęs reikalauti iš kitų.
Klausimas: Kas tuomet bus su išsituokusių vyrų prieglaudomis? Jų skaičius visame pasaulyje didės ar mažės?
Atsakymas: Tai paskatins iš naujo įvertinti vertybes. Kai nebematysime tame būdo pasiekti ypatingos gerovės moterims ir „pavergti“ vyrus. Kai pradėsime tai vertinti kaip normalią žmonijos, kuriai reikia rasti sprendimą, būseną. Būtent sprendimą, blaivų sprendimą! O dabar išeina taip, kad vieni bando „sėdėti ant sprando“ kitiems.
Čia reikia visuomenės, vyrų ir moterų dalyvavimo. Būtinai trijų. Kad vaiko auklėjimu, jo išlaikymu proporcingai dalintųsi abu.
Klausimas: Žmoguje yra vyriškasis ir moteriškasis pradai. Ką jis turėtų padaryti, kad subalansuotų šias dvi puses? Ir kokie tie pradai?
Atsakymas: Kabalos požiūriu, tai noras gauti ir noras duoti, kuriuos iš tikrųjų turime subalansuoti. Turime pasiekti tokią būseną, kurioje šie norai bus nukreipti į visos visuomenės bendrąjį gėrį.
Įstatymai turėtų būti tokie, kad žadintų mūsų norą jų laikytis. Vadinasi, turėtume gauti tokį išsilavinimą, kuris mums paaiškintų, kad visuomenės dėsniai yra gamtos dėsniai, o gamtos dėsniai yra Kūrėjo dėsniai. Ir jeigu viso to laikomės, esame optimalios būsenos.
#258746

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Jeigu žmonės po skyrybų išsaugo draugiškus santykius, vadinasi jų nesiejo meilė?
Atsakymas. Galbūt ir siejo meilė. Juk meilė būna visokia.
Galbūt gerbiu kitą žmogų ir jis mane traukia, bet jaučiu, kad to nepakanka, kad jį mylėčiau, tačiau galiu būti ištikimas, galiu suprasti, gerbti, padėti jam.
Bet mylėti – visiškai kitokia būsena. Meilė – tai ne bendrumo būsena.
„Aš – tau, tu – man“ – draugiška būsena. O meilė – tai ne „aš – tau, tu – man“, bet „aš – tau“ ir viskas. Ir viskas!
Gal susitinka du, susieina ir jiems atrodo, kad tai meilė, o iš tikrųjų ne daugiau nei draugiški santykiai. Jie gali baigtis grynai fiziologiniame lygmenyje arba lygmenyje, kai jie padeda vienas kitam ir pan. Bet tai ne meilė.
Meilė – kai jauti malonumą nuo to, kad užpildai kitą be jokios atgalinės reakcijos savo atžvilgiu.
#258874

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Tikroji meilė

Besąlyginė meilė

Mičigano universiteto tyrimai: mums patinka galvoti, kad laisvos rinkos sąlygomis esame laisvi. Vis dėlto visuomenėje ryškėja nauja tendencija išaukštinamas vienišas žmogus kaip vartotojo etalonas. Dviems žmonėms, dirbantiems sau be jokių stabilumo perspektyvų, sunku drauge kurti bendrą ateitį.
Šiandien galima gauti ekonominės naudos įtikinus žmones gyventi pavieniui. Vienišiai sunaudoja 38 % daugiau produktų, 42% daugiau pakuočių, 55 % daugiau elektros energijos ir 61% daugiau dujų negu keturių asmenų šeima. Skyrybos reiškia augančią vartojimo rinką: viena iširusi šeima reiškia, kad dabar du namai privalės pirkti du automobilius, dvi skalbimo mašinas, du televizorius. Šeimos, kaip idealaus vartojimo vieneto, dienos suskaičiuotos.
Gyvenimas kartu, ilgalaikiai ryšiai su kitais visuomenės nariais dabar piešiami kaip radikali alternatyva, mat yra jėgų, norinčių mus sumažinti iki susiskaldžiusių, susvetimėjusių valkatų, ieškančių trumpalaikių ryšių su asmenimis, kurie jaučiasi, esą niekam tikę.
Komentaras: Štai kaip kapitalizmas žiūri į visuomenę – tik kaip į prekių vartotoją. Todėl būtent toks egoistinis požiūris supriešino žmoniją su gamta, atvedė mus iki krizės, ir dabar galime įsisąmoninti, kaip egoizmas netinka mūsų gyvenimams. Kad išeitume iš krizės, būtina pradėti taisyti mūsų egoistinę prigimtį.
Noras pavergti kiekvieną ir visą pasaulį − natūraliausias mūsų egoistinis noras. Bet gamta turi savo planą: grąžinti mus į pusiausvyros, lygybės, vienybės būseną. Jei nesuprasime patys  − krizė padės, tačiau šis planas bet kuriuo atveju turi būti realizuotas. Tik gaila aukų…

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kapitalizmą šiandien

Prieštaravimo Kūrėjui krizė

Ne piniguose laimė

Klausimas: Jeigu vyras ir žmona studijuoja kabalą, tačiau jų santuoka yra ant skyrybų slenksčio – tai tik jų ar grupės problema? Kaip grupė turi į tai reaguoti: būti bešališka ar kažkaip bandyti išsaugoti šeimą?
Atsakymas: Asmeniškai aš manau, kad šeimoje negali būti rimtų priežasčių skyryboms.
Nors aš su savo žmona daugiau nei 40 metų nugyvenau labai nelengvai ir neteisingai, padariau daug klaidų, vis tiek neįsivaizduoju, kam žmogui reikia skirtis. Neįsivaizduoju! Kadangi iš anksto žinau, kad jokių pokyčių kitoje šeimoje taip pat nebus – viskas priklauso nuo tavęs.
Problema – kai abu skiriasi ir abu yra grupėje. Reikia, žinoma, bandyti išsaugoti šeimą, bandyti pakylėti juos aukščiau jų egoizmo, įpareigoti juos dirbti kiekvieną su savimi ir tarpusavyje. Aš manau, kad tai įmanoma, jeigu jie rimti žmonės ir iš tikrųjų eina tikslo link, o ne užsiima kažkokiais mažmožiais, jeigu jų tikslas yra aukščiau visų egoistinių principų, kai vienas šoka prieš kitą su savo problemomis.
Tačiau jeigu ilgus metus jie nuolat nesutaria, nežinau, dėl kokių priežasčių, nors manau, kad praktiškai tokių priežasčių negali būti, – tada reikia padėti jiems tyliai, ramiai išsiskirti. Tačiau tai – problema, kadangi lieka vaikai, o kiekvienas iš jų sukuria naują šeimą.
Tai didelė tragedija grupei, didžiulė pusiausvyros netektis – tarsi valtis prarastų pusiausvyrą ir ją pradėtų siūbuoti į šalis. Tai nuolatinių grupės problemų šaltinis. Gaila tų bičiulių, kurie taip elgiasi.
Tačiau tam tikrais atvejais aš jiems netgi pasakyčiau: „Jeigu jūs skiriatės, tai jums ne vieta grupėje. Eikite, darykite ką norite.“ Kadangi, jeigu jie abu pasiliks grupėje, tai visada kels problemų, visi nuolat jaus tarpusavyje ne dvasinį ryšį, o kažkokias žemiškas problemas, kurios visą laiką suksis kasdienybės lygyje.
Reikia stengtis visais įmanomais būdais, netgi grasinant pašalinimu iš grupės, to išvengti. Būtina stengtis pakilti, juk jūs kaip grupė, be abejonių, galite šito pasiekti. Pabandykite surengti porą gerų seminarų, susitikimų vienybės tema, pakylėti juos šiek tiek aukščiau savo problemų.
Aš nemanau, kad žemiškajame lygmenyje yra svarių problemų ir priežasčių, dėl kurių verta skirtis.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. 4-osios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima ir kabala

Šeimyniniai santykiai

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu?

Tiesą sakant, žmonija dar nežengė nė vieno tikro žingsnio savo laimės link.
Jeigu jau siekiu laimės, pirmiausia turiu suprasti, kas tai yra. Kas gamtoje yra laimė, kurios trokštu? Privalau suvokti: viskas užprogramuota taip, kad visas priemones ir gamtos įstatymus turiu savo žinioje. Tereikia teisingai jais pasinaudoti, ir tapsiu laimingas.
Vietoj to, žmonija susikuria dirbtinius orientyrus ir stengiasi veikti savo nuožiūra, kaip vaikas, kuriam tiesiog norisi ir viskas. Mes nestudijuojame gamtos įstatymų ir nenorime jų laikytis, nenorime pripažinti vieningos visuotinės sistemos egzistavimo. Fizikos dėsnius ir kitus gamtos mokslo duomenis pripažįstame, tačiau žmonių tarpusavio santykiai mums – nesąmonė. Mes juos beatodairiškai neigiame.
Skiriasi šeimos, apninka depresija, bet mes kažkodėl esame įsitikinę, kad tai nesusiję su gamtos dėsniais: „Tai ne aš numečiau – man nukrito.“
Žmogui sunku pripažinti faktą, kad jis yra sistemoje, kuri jį veikia ir pančioja tūkstančiais grandinių. Kitos išeities nėra – belieka išstudijuoti jos dėsnius. Kuo tiksliau juos taikysime, tuo daugiau pasieksime. Kai žmogus iki galo įvykdys visas sąlygas, pasieks darnos ir tobulumo viršūnę. Deja, jis nenori apie tai girdėti: „Elgsiuosi savaip – studijos ne man.“
Na, sunkumai vis tiek išmokys. Šia prasme žmonija nėra išmintingesnė už užsispyrusį, nepaklusnų vaiką. Jau prieš trisdešimt metų tarptautiniuose forumuose aidėjo perspėjimai dėl permainų visuomeniniame gyvenime ir mūsų santykyje su aplinka būtinybės, tačiau nuo to laiko taip nieko ir nepadaryta. Vaikas užsispyręs iš prigimties, jam dar trūksta nuovokos, bet „šio pasaulio galingieji“, kurie, atrodo, turėtų būti išaugę iš vaikiško amžiaus, rodo savo ribotumą…

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal straipsnį: „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Padėti išsaugoti šeimą gali tik stipri visuomenė, kuri abiems sutuoktiniams nurodo teisingą dvasinio vystymosi kryptį, – jie juk pereina skirtingas būsenas – ir pakilimus, ir nuopuolius.
Jie turi būti šios visuomenės dalimi ir suprasti, kad dvasiškai vystytis vienam neįmanoma – reikalinga pora.
Ateities visuomenė rimtai rūpinsis santuokos ryšiais. O tam reikalinga aplinkos įtaka.
Mes pakankamai gavome smūgių iš gamtos, kad suprastume, jog turime siekti pusiausvyros su ja.
Reikia palaikyti gerus tarpusavio santykius, tada harmonija grįš pas mus ir viskas normalizuosis: karštis, šaltis, magnetinis laukas, tūkstančiai kitų parametrų – visur nusistovės pusiausvyra.
Jausime, kad šis pasaulis – Rojaus sodas (net materialiajame lygyje)!
Tam reikia pasiekti pusiausvyrą ir tai labai paprasta sąlyga – būk susijęs su kitais visose srityse, visuose lygiuose: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškajame. Ir viena iš tų sąlygų – teisingas ryšys šeimoje.
Kabalistai nepriimdavo mokytis nevedusių vyrų, nes vyras be moters – tai tik „pusė kūno“. O „pusės kūno“ ištaisyti neįmanoma. Anksčiau šio reikalavimo buvo labai griežtai laikomasi.
Šiandien viskas laisviau, visiems leidžiama mokytis, nes esame pereinamajame periode ir negalime versti žmonių kurti šeimas, jei tai ne jų jėgoms.
Bet ateis laikas, tikiuosi, greitai, kai ateinanti karta supras, kad, norint pasiekti pusiausvyrą su gamta, mums reikalinga materiali tvarka – šeima.
Bet išsaugoti šeimą galima tik susivienijus  dėl vieno dvasinio tikslo. Ryšys tarp sutuoktinių buitiniame, materialiame lygyje (vaikai, šeima, namai, ūkis) jau neišlaiko žmonių kartu.
Egoizmas išaugo tiek, kad žmonių tai jau nesieja. Kiekvienas turi darbą, geba išsinuomoti būstą ir visiškai save aprūpinti.
Žmogus šiais laikais jaučiasi santykinai nepriklausomas, jam nereikia sutuoktinio (-ės) ir vaikų palaikymo. Tam jis turi prekybos centrus, šiuolaikinę buitinę techniką, sveikatos draudimą. Viskas jau ne taip, kaip anksčiau, kai be šeimos tiesiog pražūtum.
Todėl tik aukštesnis tikslas, pakeliantis nuo gyvūninio iki žmogaus lygmens (Adam – nuo žodžio „panašus“), prilygstančio Kūrėjui, atskleidžiantis mums amžinybę ir pakeliantis virš žemiškojo gyvenimo ir mirties, gali užtikrinti vidinį, dvasinį ryšį šeimoje.
Tačiau šiandien tai – dar ne kiekvieno jėgoms.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisakyti praeities, kad įžengtum į ateitį

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas

Jaunimas nesiveržia tuoktis

Man atsiuntė labai neblogą Olego Jalomo egoizmo paaiškinimą.
Pasirodo, egoizmas nėra įgimta kūno savybė.
Jis – iš kažkur žmonėms suteikta nepaliaujanti pasitenkinimo trauka, kuri kartais padeda, pavyzdžiui, kai mūsų kūnas nori valgyti, miegoti, sekso ir t.t. Tačiau ši jėga – ne mūsų kūno noro rezultatas, ji tiesiog naudoja kūną pradiniame etape, kai kūno visiškai užtenka patenkinti pirminį norą „gauti“.
Tačiau nuo prisipildymo noras auga. Ši išorinė jėga verčia mus išeiti už mūsų kūno ribų ir ieškoti malonumų išoriniame pasaulyje. Negana to, tam pajungiami ir kiti žmonės. Čia ir prasideda anomalus, patologinis egoizmo vystymasis. Jei kalbėsim apie kūną – jis pats natūraliai apriboja pripildymą (negalima suvalgyti daugiau, nei gali). Už kūno ribų tokių apribojimų nebelieka, štai tada ir pasireiškia tie bjaurūs šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai, apie kuriuos visą laiką kalba M. Laitmanas, – skyrybos, karai, depresija, narkotikai, savižudybės.
Ir pagrindinė viso to priežastis – materialiame pasaulyje neįmanoma pripildyti egoizmo, kuris jau peržengė šio pasaulio galimybių ribas. Jei mes neparodysime žmonėms naujų galimybių, kaip gauti pasitenkinimą, jų egoizmas iš nevilties, kad nesugeba prisipildyti, privers juos ištaškyti materialųjį pasaulį į šipulius. Taip vaikas sulaužo jam įgrisusį žaisliuką, nes nebėra kuo daugiau užsiimti, juk aplink – materialaus pasaulio „dykuma“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Egoizmo augimas ir jo padariniai“

Pranešimas: Didžiosios Britanijos socialinių ir ekonominių tyrimų instituto atlikti tyrimai rodo, kad kiekvienas 10 proc. nukritusių būsto kainų atitinka 5 proc. iširusių santuokų. Pagal akcijų rinkos kritimą reikia laukti skyrybų bangos!
Replika: Iš tikrųjų krizė yra daugialypė (mokslo, kultūros, šeimos, auklėjimo, visuomenės krizė, pasireiškianti depresijomis/narkotikų vartojimu, ekologinė, klimato krizė). Ir visos jos dalys daro įtaką viena kitai. Taigi krizės padariniai, beje, visiškai skirtingi, pasireikš jau atėjusiais šiais naujaisiais metais. Žinoma, mums atrodo, jog pati svarbiausia yra finansinė krizė ir būtent ji sukels visas kitas, kol suvoksime, kad krizė tėra viena – mūsų tarpusavio santykių krizė.

Klausimas: Kas geriau vaikui: gyventi su tėvais, kurie nuolat barasi, ar gyventi su mama, o susitikinėti su atskirai gyvenančiu tėčiu?
Atsakymas: Iš dviejų blogybių geresnė antroji, todėl, kad neauginate vaiko noro gyventi barnių aplinkoje, o jausdamas jūsų bendravimo trūkumą, jis galbūt savo šeimoje mėgins to išvengti.

Klausimas: Esu ištekėjusi 25 metus. Praėjus maždaug metams po vedybų pajutau neatitikimą, bet nepraradau vilties, kad padėtis pagerės. Buvo pakilimų ir kritimų, bet meilės vyrui neliko. Šiandien aš noriu skirtis, bet abejoju – ar tai mano likimas, su kuriuo turiu susitaikyti? O gal man laikytis šeimos ir rūpintis savo tolesniu tobulėjimu? Mano vyras geras žmogus, bet dvasingumas jo nedomina, o aš dieną ir naktį rūpinuosi gyvybiškai svarbiais klausimais.
Atsakymas: Tikrasis dvasinis tobulėjimas niekaip neturi keisti išorinio žmogaus gyvenimo. Jūsų vyras vertas pagarbos už jo santykius su jumis ir šeima. Mes neturime teisės iš kitų reikalauti dvasinio tobulėjimo – „dvasiniuose dalykuose nėra prievartos“ – tai vienas iš aukštesniojo pasaulio įstatymų. Pažeisdama jį pirmiausiai kenkiate sau. Jeigu jūsų šeimyninis gyvenimas šiame pasaulyje yra „normalus“, turite taip gyventi ir toliau bei pati dvasiškai tobulėti. Jūs neteisingai suprantate tobulėjimo prasmę – tai meilė artimui!