Pasaulyje tėra viena siela, ir ši siela, visoje savo pilnatvėje, yra kiekviename iš Israel (jašar kėl), o tai reiškia ,,tiesiai pas Kūrėją“, kitaip tariant, tame žmoguje, kuris trokšta praktiškai, iš tikrųjų atskleisti aukštesniąją jėgą, savo sielos šaltinį.
Kaip išeina, kad kiekvienas iš mūsų gali visiškai pajausti visą šią sielą, juk pasaulyje yra milijardai žmonių? Bet kiekvienas žmogus, kiekviena sielos dalis, priklausomai nuo jos ryšio su kitais, ima atskleisti tą pačią bendrą sielą. Ir kol nesusijungs su visais, žmogus nepažins šios sielos, o tik kurią nors jos dalį. Bet atskleidęs visus ryšius, jis pajaus visą aukštesnę Šviesą kaip Adam Rišon, vienintelę Kūrėjo sukurtą sielą.
Dabar jos nejaučiu tik todėl, kad manyje yra sudužimo jėga, neleidžianti man jausti savęs ištaisytos, tobulos būsenos, ji vienintelė egzistuoja. Dėl šito vidinio sudužimo, aš esu tarsi be sąmonės, kaip sapne, ir turiu prabusti iš sapno. Dabar esame atitrūkę nuo tikrosios realybės, o kai ištaisymo pabaigoje atsibusime, suprasime, kad buvome baisiame sapne.
Vidinė sudužimo jėga atskiria kiekvieną nuo likusiųjų ir laiko sapne. Tačiau ėmę dirbti ties savo išsitaisymu, pritraukiame aukštesniąja Šviesą, kuri mus pažadina. Ir tada grįžtame iš sapno į tikrovę ir jaučiame tikrąjį gyvenimą, suprasdami, kad visi priklausome vienai sistemai, vienai sielai.
#260581

Iš 2020 m. vasario 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijardai žmonių – siela viena, I dalis

Kur yra siela?

Atgal į vieną sielą

Klausimas. Ar vykdydamas Pirmąjį apribojimą (Cimcum Alef), aš atsisakau Kūrėjo programos, su kuria jis mane sukūrė. Ar taip?
Atsakymas. Ne. Kūrėjas mane sukūrė, kad aš tapčiau tokiu, kaip Jis. Todėl jis sukūrė žmogų – Adomą, nuo žodžio „panašus“.
Bet koks Kūrėjo veiksmas mus stumia į priekį po žingsnelį į visišką panašumą, amžinybę ir tobulumą. Atsitraukimo nėra. Net jei mes matome, kad pakeliui yra sudužimas kli (indo), kritimas, visokių klipot (netyrų troškimų) ir baisių būsenų, kai žmonės kariauja, žudo vienas kitą, daro viską, ką tik nori, tai tik reiškia, kad tai vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Tokie sukrėtimai būtini, kad suprastume šiuos norus ir juos sujungtume į tokią konstrukciją, kuri vadinasi „absoliuti siela“ arba „Adomas“. Kitaip neįmanoma.
Visas procesas yra praktiškai numatytas iš anksto, jo pabaiga yra aiški. Galutinė būsena iš pat pradžių valdo visų veiksmų pradžią. Kitaip tariant, Kūrėjas nusprendė sukurti tobulą žmogų, kuris būtų toks pats, lygus, lygiavertis Jam. Ir šis žmogus (ta būsena, arba siela) atsiranda iš karto.
Turint pradinę ir galutinę būseną, tarp jų ir atsikleidžia šis kelias. Kam jis skirtas? Žmogus neturi būti lėle, panašia į Kūrėją. Kūrėjas galėjo jį sukurti tokį, koks yra Pats, bet tada žmogus nebūtų savarankiškas. Tam, kad atsirastų savarankiškumas, mes turime praeiti visus kelio etapus jausmiškai, sąmoningai.
Todėl tam reikalingos mūsų pastangos, bandymai, ieškojimai, kančios. Priešingu atveju mes neturėsime chisarono (noro, siekio, aistros) ir būsime bejausmėmis mašinomis. Jausmai kyla laipsniškai tik po visų šių operacijų, nuosekliai atliekamų su mumis iš aukščiau.
Mes neišvengiamai pasieksime galutinę būseną, ji jau užsakyta. Tačiau kelią pasirenkame patys. Kelio paieškose išryškėja naujos savybės, kančios, pojūčiai, norai, siekiai – visi jausmai. Ir jie turi mums parodyti, ką reiškia Kūrėjo tobulumas. Būtent tai mes ir vystome savyje.
#246311

Iš 2019 m. kovo 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Įsitraukti į kūrimo programą

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Klausimas. Sielų sistema dvasiniame pasaulyje – tai pati aukščiausia pakopa ar yra kas nors aukščiau?
Atsakymas. Sistema nėra pakopa. Sistema – tai sistema.
Bendras, Kūrėjo sukurtas noras sudužo į atskiras dalis. Tos atskiros dalys susijusios tarpusavyje ir mums reikia jas surinkti taip, kad jos egzistuotų kaip viena bendra visuma.
Tokiu atveju, nors jos ir atskirtos tarpusavyje, jų funkcionavimas kaip vienos bendros visumos įgyja 620 kartų didesnę jėgą nei ta, kuri buvo iki sudužimo.
#251002

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Klausimas. Kodėl būtent po sudužimo galima suprasti Kūrėją?
Atsakymas. Tik po sudužimo, iš sudužusių norų galime suprasti Kūrėją, nes neturime pasirinkimo. Pažiūrėkite, kaip suvokiame materialią gamtą, kuri jau egzistuoja aplink mus. Gyvename joje, tačiau nesuprantame jos.
Dvasinis pasaulis mums duotas kitaip: tik tuomet, kai patys jį kuriame, suprantame, ką suvokėme, ką atlikome, surinkdami jį iš pagrindų, iš atskirų dalių. Ir tuomet jį suvokiame. Juk Kūrėjui svarbiausia – kad suvoktume ir tada tas suvokimas – pilnas, jaučiame dvasinį pasaulį su visa jo gelme, iki paskutinio atomo.
#232494

Iš 2018 m. gegužės 23 d. pokalbio Islandijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra sielos sudužimas?

Sudužimas būtinas

Šiek tiek nukristi, kad pakilttum iki begalybės

Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio
Iš esmės, skirtumas tarp didžiausio gedulo, karčiausios dienos ir pačios saldžiausios, džiugesio dienos apibrėžiamas mūsų požiūriu į mums duotas sąlygas. Galima į jas žiūrėti ir jas priimti per savo egoizmą, blogąjį pradą, o galime ir per davimo savybę, gerąjį pradą, kitaip tariant, per mūsų susiskaidymą arba vienybę.
Ta pati Šviesa, kuri turėjo atsiskleisti vienybėje, atsiskleidžia susiskaidyme ir sukelia tragiškas pasekmes.
Negalime dėl savo bėdų kaltinti poveikio iš aukščiau, juk viskas priklauso nuo to, į kokius indus šį poveikį gauname. Iš viršaus visada nusileidžia vienas ir tas pats: aukštesnioji šviesa, gailestingumas, o rezultatą nulemia, kiek esame panašūs į šią Šviesą.
Šiuo ypatingu laiku ateina tas pats švytėjimas, kuris atvedė prie sudužimo. Tačiau jis turėjo atvesti prie išsitaisymo, jei nebūtų nusižengta su auksiniu veršiu ir akmens plokščių sudaužymu. Visuomet reikia taip žiūrėti į tai, kas vyksta, ir suprasti, jog viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Joje, į tinkamą kli galime gauti tinkamą poveikį iš viršaus.
O jei nesame tam pasirengę, tai ta didžiulė Šviesa, kuri turėjo apsivilkti į tinkamą kli ir atnešti mums džiaugsmą, tobulėjimą, kilimą, atveda į griūtį, bėdas. Viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Linkstu duoti

Norus iš pradžių sukūrė Kūrėjas, ir daugiau nieko naujo neatsiranda, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: kaip jis juos atpažįsta, atskiria, sujungia tarpusavyje. Nukritęs jis atskleidžia, esąs tremtyje, ir pagal šio sąmoningumo gylį gali pasiekti išsilaisvinimą.
Viskas priklauso nuo sąmonės. Kūdikis yra tame pačiame pasaulyje, tačiau, ar daug jis mato palyginus su suaugusiu žmogumi? Štai kodėl įsisąmoninimas, iškęstas tremtyje, padeda mums išsilaisvinti. Juk tai vyksta tuose pačiuose suvokimo organuose, tik apverstuose atvirkščiai ir išplėstuose mūsų pastangomis 620 kartų.
Jei tremtį jaustume tokiu mastu, kokiu pajausime išsilaisvinimą, niekada negalėtume išeiti iš jos. Tačiau dirbdami grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, pasiekiame 620 kartų stipresnį pakilimą nei buvo kritimas. Nejaučiame nuopuolio minus begalybės lygmenyje, kaip paskui pajausime kilimą plius begalybės lygmenyje.
Kūrėjas padarė taip, kad pakilimą pajausime 620 kartų stipriau nei kritimą. Tokia sudužimo prasmė. Nukritę suprantame, kad nesugebame susivienyti, ir kiekvienas jaučia šią būseną savo asmeniniame menkame egoizme. O kildami, susivieniję, atskleidžiame mūsų bendrą norą, kuriame susideda visos mūsų pastangos, troškimai, maldos. Ir tada jų galia išauga 620 kartų.
Kitaip tariant, net neįmanoma palyginti kritimų ir pakilimų. Nors kritimai mums atrodo labai stiprūs, nemalonūs, gilūs, bet jie yra niekas palyginus su pakilimais, kurie yra 620 kartų stipresni.

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Sukūręs iš manęs stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!