„Ir sakė Dievas, kreipdamasis į Mozę: Pasakyk Izraelio sūnums taip: penkioliktąją septinto mėnesio dieną – Sukkot šventė, septynios dienos Dievui. Pirmoji diena – Šventinis Susibūrimas: nedirbkite jokio darbo.
Septynias dienas neškite Dievui aukas, o aštuntąją – Šventinis Susibūrimas, atneškite Dievui aukas, šventinis susibūrimas reiškia nedirbti jokio darbo.“ [Tora, „Levit“, „Emor“, 23:33-23:36]
Sukkot šventė tęsiasi septynias dienas, kiekvieną dieną pakylama į dvasines pakopas: Chėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut.
O aštuntą dieną vyksta ypatingas susibūrimas, kai žmogus pripildomas Chasadim (Gailestingumo) Šviesa – meilės, draugystės, džiaugsmo, užuojautos, prisidėjimo, gėrio Šviesa. Tai vadinama „apsikabinimu iš dešinės pusės“, kaip pasakyta „Jo kairioji ranka po mano galva, o dešinioji – apkabina mane“.
Kitaip tariant, Roš ha Šana ir Jom Kipur – tai „kairioji ranka po galva“, o Sukkot – „dešinioji apkabina mane“. Paskutiniąją aštuntą Sukkot dieną yra suderinamos vyriškoji ir moteriškoji indo/kli dalys.
Per tą laiką žmogaus noras apšviečiamas Šviesa ir todėl per visas šventės dienas atsiskleidžia vis didesnė gėrio Šviesa ir vis labiau susilieja vyriškoji ir moteriškoji noro dalys į vieną „apsikabinimą“.
Tad svarbi kiekviena Sukkot šventės diena. Sukkot švenčiama ypatingoje palapinėje, pastatytoje po atviru dangumi, ten rengiami šventiniai susibūrimai, valgoma.
Būdamas palapinėje septynias dienas žmogus tarsi gauna visas supančias Šviesas, kurios taiso, pripildo ir parengia jį atskleisti Kūrėją, užmegzti ryšį, kontaktą su Juo.
Tai vyksta aštuntąją dieną išėjus iš palapinės. Tad aštuntoji diena vadinama „Simchat Tora“ (Toros Džiaugsmas). Tora – tai Šviesa, taisanti žmogų ir užpildanti jį džiaugsmu.
Klausimas: Sakoma, kad kas vakarą į palapinę paeiliui ateina gerbiami svečiai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas ir Dovydas.
Atsakymas: Visi šie svečiai simbolizuoja taisymo Šviesas septyniose dvasinėse pakopose. Juk tai ne istoriniai personažai, o dvasinės būsenos. Kiekviena pakopa turi ypatingą charakterį, ir tik praėjęs jas, kitaip tariant, ištaisęs save būdamas septynių skirtingo charakterio būsenų, žmogus būna pasirengęs atskleisti Kūrėją.

Iš 2014 m. birželio 18 d. TV laidos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės
Sukkot šventė

Gimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės