Iki koronaviruso buvo įprasta keliauti, eiti į restoranus, prekybos centrus. Tai teikė pasitenkinimą, pripildė mūsų gyvenimą prasmės. Tačiau koronavirusas visa tai pakeitė. Kas suteiks žmogui užpildymą naujame pasaulyje, į kurį dabar žengiame?
Esame tarsi staiga užaugę vaikai. Kol vaikai maži, jie vedami pasivaikščioti, žaisti aikštelėse, suktis karuselėse, bet kai užauga, turi pradėti mokytis, o tapę suaugusiaisiais, jie turi įgyti profesiją ir dirbti, prisiimti įvairių įsipareigojimų.
Gyvenimas nėra vaikų darželis. Ir nors vaikystėje mums buvo gera ir norėtume ten sugrįžti, tačiau tai mums jau netinka. Ar sutiktumėte grįžti į darželį ir žaisti ten kaip vaikas?
Žmonija dabar išgyvena ypatingą suaugimo etapą, kuris paveikia vyrus, moteris ir vaikus, tai nėra lengva. Turėsime suvokti, kad į gyvenimą reikia žvelgti kitaip.
Pamenu, kaip man buvo sunku, kai baigėsi nerūpestinga vaikystė, o tėvai, kurie prieš tai lepino, staiga ėmė iš manęs reikalauti, versti mokytis, rūpintis savimi. Negalėjau suprasti, kodėl staiga įvyko toks pokytis.
Man buvo sunku tai išgyventi, kol supratau, kad gyvenimas yra padalintas pusiau. Pirmoje pusėje esi vaikas, o tėvas su motina viskuo rūpinasi. O antroje gyvenimo pusėje tampi suaugęs ir privalai pasirūpinti savimi, o tėvas su motina nebegali visko už tave padaryti.
Ir tai dabar vyksta su žmonija, kuri anksčiau buvo išlepinta gamtos. Bet dabar turime tapti suaugusiaisiais. Ir ši branda nereiškia, kad turime sukurti kuo daugiau verslų, kaip buvo iki viruso, keliauti po pasaulį, sėdėti restoranuose ir baruose, tai yra mėgautis gyvenimu. Šį periodą jau baigėme, ir nuo šiol gamta reikalaus iš mūsų, kaip iš suaugusiųjų.
O kaip suaugę žmonės turime žinoti, kodėl gyvename, koks mūsų gyvenimo tikslas, kur jis mus veda. Nebegalime būti nerūpestingi vaikai, privalome atsimerkti ir pamatyti, kad prieš mus – rimtas gyvenimas, reikalaujantis rimto požiūrio.
Turime virsti naujais žmonėmis, gyvenančiais naujame pasaulyje. Ir tas pasaulis jau skleidžiasi prieš mus, tik nenorime jo pastebėti ir iki šiol žaidžiame tarsi vaikų darželyje.
Naujajame pasaulyje užpildymą suteiks tik gyvenimo prasmės suvokimas. Iki šiol mes tarsi maži vaikai tiesiog linksminomės žaisdami su žaislais, kamuoliais, statydami ir griaudami smėlio pilis, žaisdami tarpusavyje karą. Ir staiga prasidėjo naujas etapas, kai iš mūsų reikalaujama rimtai žiūrėti į gyvenimą.
Iki šiol ne gyvenome, o žaidėme gyvenimą. Susikūrėme dirbtinį pasaulį ir žaidėme savo sukurtoje sferoje. Jei kas nors pažvelgtų į Žemę iš kosmoso, nesuprastų, ką veikia žmonės, kodėl jie nerimsta, kokia iš to nauda?
Reikia išmokti gyventi kitaip. Aš irgi kadaise norėjau gyventi kaip vaikas ir kad tėvai manimi rūpintųsi. Bet jie nesutiko ir negalėjo to padaryti, suprasdami, kad jau užaugau. Todėl jie pamažu nuo manęs tolo, mažindami dėmesį ir rūpestį. Jie galėjo šiek tiek padėti iš tolo, bet kaskart vis mažiau ir mažiau, todėl buvau priverstas suaugti.
Taigi dabar turime suprasti, kaip pagerinti savo gyvenimą ir kokia forma gyventi, kokį tikslą pasiekti, kad nustotume žaisti įvairius išgalvotus žaidimus ir pradėtume kurti gamtos požiūriu prasmingą gyvenimą.
Tam reikia suvokti gamtą ir suprasti, kas su mumis vyksta, ir ką reikia padaryti, norint būti suaugusiais pagal gamtoje numatytą programą, kurios dar nesame palietę.
Gyventi – tai suprasti, jausti, suvokti jos esmę ir tikslą, ir, dar būnant šiame pasaulyje, jausti aukštesniąją, kosminę gyvenimo prasmę, apimančią visą Visatą, visą gamtą. Matome, kad gamtoje viskas turi prasmę, tikslą, ir tarsi tik mūsų gyvenimas jo neturi. Tai ir yra mūsų darbas: atskleisti gyvenimo prasmę, jo esmę, tikslą ir pradėti realizuoti. Tai užduotis, mums iškelta gamtos.
#264812
Iš 2020 m. gegužės 12 d. laidos „Pasaulis“
rašykite
prenumeruokite
2020-09-8 
Klausimas: Ar ateityje bus tokie žmonės, kurie padės kiekvienam apibrėžti minimalų-būtiną lygį, kad žmogus nenaudotų daugiau ir nemylėtų savęs labiau už kitus?
Komentarų nėra 
minimalus-būtinas lygis, susivokti, vartojimas