Pateikti įrašai su suvokimas žyme.


Kabalos kalbos specifika

Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nurodydamas draudimo atskleisti kabalą priežastis, Baal Sulamas pabrėžė, kad neįmanoma jos atskleisti, nes mūsų žodyne nėra žodžių, galinčių tiksliai perteikti dvasines savybes, ir yra tikimybė, kad skaitytojai susipainios.
Atsakymas. Problema ta, kad kabala kalba specifine kalba. Neįmanoma žmogui perduoti tos kalbos, nebent jis jausmiškai į ją įeina.
Juk kai kalbuosi su tavimi atsižvelgiu į tai, kad mūsų pojūčiai adekvatūs. Sakau „karšta“ ir tu supranti, ką reiškia „karšta“, „šalta“, „aštru“ ir t. t. Turime pojūčių bendrumą.
O jeigu tu jauti aukštesnįjį pasaulį, o aš jaučiu žemiausią pasaulį, tai tarp mūsų nėra komunikacijos. Galime kalbėti viena kalba, bet aš omenyje turiu viena, o tu – kitą. Todėl kyla didžiulė problema, mes tik tarpusavyje painiojamės.
#255019

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulėdaros kalba

Ivritas – raktas į suvokimą

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Komentarų nėra

Vaikas apsigyveno telefone. Kovoti ar keisti požiūrį?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманVaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326

Komentarų nėra

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai smegenys apdoroja informaciją, tai už proto stovi noras gauti. Jis ir yra kūrinys. O kadangi mūsų noras gauti egoistinis, vadinasi, smegenys ir aptarnauja mūsų norus. O kas vyksta su kabalistu?
Atsakymas. Kabalistas – tai žmogus su tuo pačiu noru, bet jis jau turi norų, su kuriais gali dirbti dėl kitų, dėl davimo, susivienijant su kitais, juos aptarnaujant ir siekiant šiuos norus nukreipti Kūrėjo link. Šiuo požiūriu jis veikia kaip Kūrėjas – dėl davimo. Jis – Kūrėjo laidininkas.
Klausimas. Kabalistas gyvena fiziniame kūne, gauna informaciją, kuri praeina pro smegenis, jis turi tą patį norą gauti. Kokį pasaulio vaizdą jis mato?
Atsakymas. Be mūsų pasaulio vaizdo, kabalistas mato dar vieną pasaulį. Tiek, kiek jis nori duoti, tiek mato Aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Kaip naujas pasaulis užkloja materialų? Ką jis mato? Papildomus elementus šioje tikrovėje?
Atsakymas. Taip. Tik jis mato ne mūsų objektus, o jėgas. Sąveiką tarp žmonių jis mato, kaip sąveiką tarp norų. Žmonės jam – realizuoti norai.
Tai suteikia jam galimybę ištaisyti žmoniją ir priartinti ją prie visiško Kūrėjo atskleidimo, kai davimo, meilės, vienybės savybė vyraus virš egoizmo ir visi žmonės susivienys.
Tai duoda žmogui aukščiausios, amžinos, begalinės tikrovės atskleidimą ir taip absoliučiai užpildo jo norą. O kai tai įvyksta, daugiau nėra apie ką kalbėti.
Tai ir yra kūrinio tikslas, mūsų taisymosi, kabalos mokslo studijų, mūsų egzistavimo tikslas.
#247241

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kabalisto suvokimo lygmenys

Komentarų nėra

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia, kad mes nenaikiname egoizmo, o statome ryšių tiltus virš jo? Jeigu keičiu fokusą virš atsiveriančio egoizmo, vis tiek jį kažkaip transformuoju? Ar man tik atrodo, kad jis lieka toks pat?
Atsakymas. Priartėję prie dvasinio pasaulio pradedame jausti, kad kyla problemų su mūsų jausmais ir protu. Panašu į tai, kaip fizikai atskleidžia dvejopą šviesos pusę: jos korpuskuline, arba banginę sandarą.
Elektronai praeina priklausomai nuo to, ar mato juos žmogus, ar ne. Vadinasi, suprantame, kad šiuo atveju veikia ne fizikiniai, o mūsų suvokimo dėsniai.
Fizikoje yra paribio efektai, patvirtinantys, kad mes ne visiškai suprantame, su kuo turime reikalų. Nors fiziškai visa tai atsispindi formulėse, grafikuose, vektorių strėlytėse arba skaičiukų mirgėjime ekrane, tačiau mes vis tiek nesuvokiame, kas vyksta iš tikrųjų.
Mūsų žemiškas protas pagrįstas aiškiu egoizmo ir negali suvokti sau priešingo, kuomet kažkas pagrįsta antiegoizmu. Be to, ne tiesiog antiegoizmu, kai pakeistum pliusą vietoj minuso, ir viskas, t. y. aš manau taip, o tu – priešingai, kai iš vienos pusės tavo egoizmas, iš kitos – mano. Tai nieko neduoda.
Kalba eina apie tai, kad mes esame viename objekte. Viename nore egzistuoja dviejų rūšių pojūtis: vienas – egoistinis, kitas – priešingas jam, tačiau vienu metu, viename nešiklyje. Galime pateikti pavyzdį iš Toros, kuomet Kūrėjas sako Abraomui: ,,Izaokas – tavo ateitis, jis toliau ves žmoniją į tikslą.“
Ir čia pat prideda: ,,Paimk ir užmušk jį, paaukok“. Kaip šios dvi priešingybės gali egzistuoti kartu? Žinoma, pasitaiko komentarų, kad per mirtį jis kaip ir pereina į kitą gyvenimą.
Mums reikia suprasti, kad čia turimas omenyje visai kitas suvokimo lygmuo, kita matrica, kuomet priešingumai ne tiktai gali egzistuoti kartu, o papildo vienas kitą, kartu išlaikydami ir priešybes.
Tačiau kalbėdami apie priešingumus mes turime mintyje, kad jeigu vienas egzistuoja, tai kito nėra, ir atvirkščiai. Tai kaip jie egzistuoja vienu metu? Šito mes nesuprasime. Tam kad suprastume, turi nusileisti aukštesnioji šviesa ir išplėsti supratimą, pojūčius, ir tuomet, kai jie taps dvasiniai, mes tai suvoksime.
Būtent šito siekiame dešimtuke – pamatyti pasaulį kitame lygmenyje, t. y. su kita galva, kita širdimi, su kitu suvokimu, su kitu žinojimu. O iki tol nieko negalėsime padaryti.
Pažiūrėkite, kas vyksta Izraelyje rinkimų išvakarėse. 20 partijų riejasi tarpusavyje, pasiruošusios viena kitą gyvą suėsti. O kas vyksta Europoje arba visame pasaulyje? Tai – tik pradžia. Mes pamatysime didžiulių problemų! Jų nebus galima niekaip išspręsti mūsų žemiškame lygmenyje. Niekaip!
Esmė ta, kad aukštesnysis valdymas artina mus tarpusavyje, o mes nepajėgūs surasti bendros platformos, dėl to, kad egoizmas kiekvienos valstybės, kiekvienos tautos auga. Jeigu anksčiau galėjome proporcingai augant egoizmui atsitolinti vienas nuo kito, tai dabar aukštesnysis valdymas spaudžia mus, stumia link vienas kito, ir neįmanoma nieko padaryti.
Arba pradėsime reikalauti, kad mums pakeistų pasaulio suvokimą į teisingą, dvasinį, arba linijiniu būdu priartėsime vieni prie kitų kare. Juk jeigu mus pastoviai artins, o mes būsime vis labiau priešingi vienas kitam, tai nieko kita neliks daryti.
Kūrėjas veika dviem jėgomis: iš vienos pusės Jis iš vidaus vysto mūsų egoizmą, o iš kitos pusės, iš išorės stumia vis arčiau vienas kito. Jeigu anksčiau gyvenome atitolę vieni nuo kitų ir bendravome tik tuomet, kai reikėjo, tai šiandien esame viename bendrame kieme.
Rytoj būsime viename, bendrame bute, o vėliau viename bendrame kambaryje. Kaip mes galėsime vienas kitą pakęsti? Be to, artėjimas vyksta tuo pačiu metu, kai auga ir vidinis egoizmas kiekviename. Taip Kūrėjas verčia mus kreiptis į Jį.
Tačiau kreipsis į Jį tik tie, kurie yra teisingos būsenos. Tiesiog šiaip sau šaukti negali. Žmonės virkauja jau tūkstančius metų, niekas nepadeda.
Pagal kabalos metodiką mums reikia susirinkti į dešimtuką, sukurti jame atitinkamą formą, kurioje mes norėtume pamatyti klausimo sprendimą: kaip dešimtukas gali tapti vienetu.
Tuomet visas pasaulis susiskirstys į dešimtukus, ir tokiu būdu visi išsitaisys. Nors mums atrodo, kad dešimtuką patys kuriame, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Vėliau pamatysime, kad visas tas mintis, jausmus, sprendimus įdiegia mums aukštesnysis valdymas.
#241589

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Siekti pusiausvyros

Komentarų nėra

„Nėra nieko kito tik Jis“ – tai mistinė mantra?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl dažnai sakote, kad būtina pasiekti „Nėra nieko kito tik Jis“. Kodėl sunku suprasti, kad viskas kyla iš aukščiau? Daugelis ir taip tai žino. „Nėra nieko tik Jis“ – tai ypatinga mistinė mantra kabaloje?
Atsakymas. Ne, tai ne mantra. Tai suvokimas, t. y. pojūtis. Jūs esate toje vienintelėje jėgoje, kuri visiškai jus valdo ir tai aiškiai jaučiate. Jau galite iš to išeiti. Tame pojūtyje ir turime egzistuoti. Jis išties tikras.
Tai vienintelė gamtos jėga! Net jeigu pakalbėsite su mokslininkais fizikais, jie to neneigs. Jie pasakys: „Taip, akivaizdu, kad taip. Nors mes jos dabar dar neatskleidėme“.
#250756

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Neišleisti Kūrėjo iš akių

Pagrindinis dvasinės raidos principas

Komentarų nėra

Magiškas sapnas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманYra trys sudedamosios dalys suvokiant tikrovę: Kūrėjas, draugai ir aš pats. Kūrėjas apsivelka į draugus ir aš noriu save priskirti jiems, tuomet tai vadinama „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“.
Viskas priklauso tik nuo to, ką vadinsime iliuzija, o ką tikrove. Vaikas klauso mano sekamos pasakos ir suvokia ją kaip tikriausią tikrovę, įsivaizduodamas, kaip raudonkepuraitė eina mišku ir sutinka vilką. Jis gali verkti ir džiaugtis, jis tuo gyvena. O man tai tiesiog pramanas, pasaka. Viskas priklauso nuo to lygmens, kuriame suvokiame tai, kas vyksta.
Esame iliuziniame, įsivaizduojamame pasaulyje. Akivaizdu, kad visi mūsų pojūčiai – tai mūsų penkių juslių, kurių nepavadinsi objektyviomis, reakcijos. Gavę kitus jutimo organus, išvystume kitokią tikrovę ir joje gyventume. Visa tai sąlygiškumai, mūsų tarpusavio susitarimas. Šiame pasaulyje nėra nieko tikro, nes nėra rodiklio, kurio atžvilgiu būtų galima įvertinti.
Mums reikia nuteikti vieni kitus, kad teisingiau suvoktume pasaulį, gyvenantį pagal meilės artimui dėsnį, visąlaik tobulintumės. Tuomet pamažu galėsime į jį įeiti.
Šiame darbe yra parengiamasis laikotarpis, kai žmogus neįsisavina, kaip pereiti nuo pakopos prie pakopos. O po to jau reikia dirbti sąmoningai. Galvoju, kad jau įmanoma tai atlikti, kad pabaigtume Šavuot šventę, žengdami realų pusę žingsnio pirmyn.
Tarp mūsų egzistuoja ryšių tinklas, kurio nejaučiame. Tačiau reikia į jį susitelkti pasitelkus principą „pamilk artimą kaip save“. Tai ir yra naujos tikrovės, naujo mąstymo, naujo noro, naujų santykių dėsnis.
Kabalistai iš karto gyvena dviejuose pasauliuose, dviejose būsenose. Dabar pats sprendžiu, kad kartu su draugais įeinu į tokia santykių sistemą. Be šito nieko nėra, tik per šią sistemą dabar žiūriu į pasaulį, į tikrovę, imu įsikurti naujame pasaulyje pasitelkęs naujus jutimo organus, vadinamus „dešimt sfirų“.
Šis pasaulis – iliuzija, kurioje gimstame ir neva gyvename kaip sapne. Greitai mums atsiskleis, kad visas praėjęs gyvenimas buvo kupinas fantazijos sapnas. Kaskart kai nuo egoistinio suvokimo pereiname prie davimo, priešais mus atsikleidžia nauja tikrovė, tokie didžiuliai matavimai, kad mums atrodo, jog negali būti nieko didesnio.
Davime atsiskleidžia tokios kosminės erdvės, apie kurias nė nepasvajojome. Įsijungiu į draugus ir per tą įsijungimą įeinu į naują tikrovę, tarsi į magišką sapną.
* * *
Nevalia atsigręžinėti į praeitį – tai įstatymas. Atsiveria nauja realybė, kuri grindžiama draugų tarpusavio įsijungimu, ir daugiau nieko nėra. Tik jos reikia siekti. Pasaulis atsiskleidžia per vienybę – tai nauji jutimo organai, nauja tikrovė, kurios atžvilgiu reikia anuliuoti save ir tuomet į ją įeisi.
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo auklėjamas su egoistiniu pasaulio suvokimu. Taip mus nustatė it prietaisą su daugybe ratukų-reguliatorių. O dabar aš pats dėl gauto vidinio pažadinimo noriu nustatyti save kitokiam tikrovės suvokimui, ką įmanoma atlikti tik per savo pastangas, grupę, mokytoją, Kūrėją.
#247540

Iš 2019 m. birželio 9 d. rytinės pamokos ruošiantis Šavuot šventei

Komentarų nėra

Kaip pasiekti suvokimą per jausmus?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jūs vis sakote, kad „Ivadą į kabalos mokslą“ (Ptichą) reikia labiau suvokti per jausmus. Aš visą laiką apie tai galvoju. Ką reiškia jausmais?
Atsakymas. Tai labai sudėtinga, reikalauja daug laiko, daug metų. Šiandien, galbūt greičiau, nes turime didelę grupę, dauguma jau yra pereinamajame procese, kuris formuoja tarp mūsų dvasinius santykius. O pakilimas į dvasinę pakopą įvyksta tada, kai dešimtukas savo viduje bando atlikti dvasinius veiksmus.
Kaip tai padaryti? Dar ir dar kartą klausyti tai, ką mes kalbame ir pastoviai to ieškoti savo viduje. Įsivaizduojate, kokį didelį darbą atlieka vaikas, kai jis auga? Jis nesupranta, ko iš jo nori. Jis turi atspėti, apie ką kalba suaugusieji.
O argi jis turi intuiciją, jausmus, ar jame kažkas išvystyta? Nieko! Ir štai jis žiūri į vieną, į kitą ir pradeda galvoti, ko jie nori. Jis atidaro burną, judina rankas, kojas. Ir taip visa savo esybe bando pajusti, apie ką kalba suaugusieji, kodėl jie į jį žiūri, o jis nesupranta.
Taip ir mes, kaip naujagimiai, įeiname į dvasinį pasaulį ir taip palaipsniui save išreiškiame. Tai – labai sudėtinga. Daug sudėtingiau negu vaikui, nes jis turi bendrus su tėvais jausmus, mintis, o mes – ne. Jei mes ir pasiekiame kažkokį panašumą, tai sekanti pakopa bus pasiekiama dar sunkiau.
Mes susiduriame su labai sunkia užduotimi – prisitaikymu dvasiniame pasaulyje. Todėl turime daryti tai, ką sako kabalistai.
#244989

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Susijungti širdimis

Kaip perteikti žinias apie dvasinį pasaulį?

Du suvokimo lygmenys

Komentarų nėra

Astronominiai parametrai ir žydų kalendorius

Pasaulio struktūra, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip pagal žydų kalendorių skirstomos dienos?
Atsakymas. 24 valandos per parą, taip pat keturi metų laikai ir keturi žydiški naujieji metai, turintys slenkantį grafiką. Tas pats grafikas egzistuoja tarp dienos ir nakties: vasarą dienos ilgesnės, naktys trumpesnės, o žiemą – atvirkščiai.
Pagal žydų kalendorių, valanda yra ne 60 minučių, kurių kiekvienoje yra 60 sekundžių, bet sąlyginis vienetas. Jis nėra pastovus, bet priklauso nuo laiko.
Pagal įprastą kalendorių manoma, kad nuo saulėlydžio iki saulėtekio praeina 12 valandų, nuo saulėtekio iki kito saulėlydžio taip pat 12 valandų. Tačiau, atsižvelgiant į šviesą nuo saulėtekio iki saulėlydžio gali praeiti 20 valandų, o naktis (tamsa) truks tik 4 valandas.
Tokiu atveju dienos ir nakties valandos yra visiškai skirtingos. Tai šiek tiek panašu į saulės laikrodį, kuriame ne tolygus ciferblatas, o sudarytas pagal logaritminę skalę.
Kadangi dienos ir nakties ilgis keičiasi kasdien, tai reiškia, kad kasdien keičiasi ir nakties bei dienos valandų trukmė. Tai priklauso tik nuo parcufo Zeir Anpin pasaulyje Acilut, kuris praktiškai vadovauja šiems veiksmams, nes aukščiausia Šviesa, praeidama per jį į Malchut (o Malchut – tai mes), lemia viską.
Jei aiškiai žinotume, kaip tai veikia, jaustume šią sistemą, didžiulę astronominę mašiną, kuri mus supa ir taip mus veikia. Tuomet pradėtume siekti jos vidinių parametrų: ką reiškia daugiau ar mažiau Šviesos, šilčiau ar šalčiau? Jei gyventume ir dirbtume tokiomis valandomis, tai būtų visiškai kitoks gyvenimas.
Kita vertus, kaip galima egzistuoti šioje mechanikoje? Kam ji mums reikalinga? Kodėl ji turi taip mus veikti? Jei pasikeistume ir gyventume pagal ją, kaip jaustume gamtą ir pačius save? Tai įdomu. Kitaip tariant, jaustume ją priklausomai nuo jos poveikio mums. Aplinkinis pasaulis, erdvė, žvaigždės – viskas šviestų kitaip.
#243038

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Ar likimas nulemtas?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Михаэль ЛайтманKlausimas. Likimas – nulemtas? Ar galiu jį veikti?
Atsakymas. Niekas nenulemta.
Yra būsenos, kurias turite praeiti tam tikra tvarka, jos jums pamažu atsiskleis. Jos jau egzistuoja, nes nėra dabarties, praeities ir ateities – visa tai tik mūsų atžvilgiu, ne daugiau. O tobuloje, amžinoje gamtos sistemoje šios būsenos visiškai vienareikšmės.
Tam nereikia būti kabalistu, pakanka šiek tiek susipažinti su fizika, kaip įeiti į būsenas, apie kurias Einšteinas rašė dar prieš šimtmetį: laikas – tai mūsų būsenų funkcija, jis neturi ko nors apibrėžto, tiesiog teka ir viskas.
Pagal Niutoną, laikas – absoliutus. Jis nulemiamas vien jūsų būsenos, ne daugiau.
#249598

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, III dalis

Iš anksto nulemtas kelias

Kaip rinktis likimą, IV dalis?

Komentarų nėra

Suvokti informaciją

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai žmogus kažką studijuoja, jis iš pradžių suvokia bendrą vaizdą, paskui analizuoja įvairias detales, o tada jau sujungia šias žinias. Taip yra ir kabaloje? Ar neturi reikšmės, ką mokytis ir po ko?
Atsakymas. Kabalos mokomasi pagal tokią sistemą, kurią paliko mūsų mokytojai, parašę pagrindinius šaltinius. Žmonės, kurie ateina mokytis, turi įsisavinti knygą „Įvadas į kabalos mokslą“, kitaip tariant, kūrinijos sistemos struktūrą ir lygiagrečiai studijuoti, kaip suvokiama ši kūrinija.
Savo ruožtu ši mokymosi dalis taip pat sudaryta iš dviejų dalių: iš straipsnių apie žmogų, apie valios laisvę, žmonių visuomenę, žmonijos vystymąsi ir t. t., taip pat – apie asmeninį žmogaus suvokimą.
Tačiau du pagrindiniai srautai – fizika ir pojūtis / suvokimas, kurie savo ruožtu sudaryti iš smulkesnių dalių.
Kabalos mokymasis, kaip rašo patys kabalistai, nėra žinių kaupimas, nes tai nieko neduoda, netgi priešingai. Per daugelį kartų vystymosi metų tikri kabalistai ne tik nebandė kažko atsiminti – jie stengėsi pamiršti, kad kiekvieną dieną įgytų naujų žinių, naujai jas suvoktų, pajaustų naujuose jausmuose, mintyse.
Todėl žmogus neturi siekti, kad patirtos žinios ir jausmai išliktų. Tai tik stabdys, ribos žmogų. Tikri kabalistai siekė viską pamiršti ir to meldė.
Komentaras. Bet kita vertus, kabala – tai iš tikrųjų mokslinis požiūris, kaip Baal Sulamo. Jis sako, kad svarbu mokytis atmintinai visus apibrėžimus.
Atsakymas. Kiekvieną dieną iš naujo išmokti, ir suprasti juos vis kitaip. Ir tik tam, kad ne kauptume savyje informaciją, o suvoktume. Mes turime save paruošti suvokti kaip įmanoma aukštesnę mūsų pojūčiams medžiagą.
Klausimas. Vadinasi, mokinys suvokia save kaip laboratoriją, kaip tyrimo objektą?
Atsakymas. Taip, kaip sensorių, kuris turi pajausti dvasinę erdvę ir Kūrėją. Žmogus tyrinėja, kiek jis juda pirmyn, keičiasi, kiek tinka tam, kad atskleistų šį suvokimą.
#244928

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rašytinė ir žodinė informacija

Kas yra suvokimas kabaloje?

Atsiveria žmogus, o ne knygos tekstas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai