Klausimas: Kaip pagal kabalą paaiškinti rudenines šventes – Roš haŠana (Naujieji metai), Jom Kipur (Teismo diena), Sukot?
Atsakymas: Visa mūsų problema – kaip iš sudužusių dalelių surinkti draugėn sistemą, vadinamą Adam.
Buvo sistema, viena siela, vienas mechanizmas, vienas noras, o paskui šis noras sudužo į daugybė dalių. Ir mums reikia surinkti visus tuos norus į vieną bendrą norą, koks jis buvo iki sudūžtant. Tai mūsų užduotis.
Vadinasi, žmogus, kuris dirbo ar nedirbo, dėjo ar nedėjo tam tikrų pastangų visus metus turi pasitikrinti. Tam skiriama savaitė prieš Naujuosius metus, kai visą savaitę turime galvoti apie tai, kaip praleidom šiuos metus, ar sukūrėme tinkamus pagrindus tam, kad žmonija susijungtų kartu draugystėje, meilėje, papildydami kits kitą.
Šis patikrinimas, ko dar nepadariau, vadinasi „slichot“, išvertus iš hebrajų k. – „atsiprašymai“. Nieko nereikia atsiprašyti, tik savęs: kur apsirikau, nepakankamai daviau, nusukau sverdamas ir t. t. žmonių tarpusavio ryšio atžvilgiu. Tikrinu save, ar turėjau galimybes: kokias ir kaip jas realizavau.
Po to prasideda Naujieji metai. Naujieji metai reiškia, kad pradedu naują kalendoriaus ratą nuo tam tikros dienos. Ši diena vadinasi Adomo gimimo diena, kitaip tariant, mūsų švenčiami Naujieji metai (pagal hebrajų tradiciją) – Adomo gimimo diena.
Ką reiškia gimimo? Buvo toks žmogus ir jis staiga nušvito: jam atsiskleidė paveikslas, kaip valdomas mūsų pasaulis ir būtinybė suvienyti žmones tarpusavyje. Visa tai jis aprašė knygoje „Slaptasis angelas“ (Raziel haMalach). Jo mokiniai pratęsė šį pasiekimą. Ir taip iki mūsų laikų.
Todėl švenčiame dieną, kai mūsų pasaulyje atsirado pirmasis žmogus, atskleidęs šią žmonių tarpusavio sistemą: kaip jie turi būti vieni su kitais susiję, kaip jie turi išsitaisyti, susivienyti.
Nusprendus, kad šitaip veiksime, po Naujųjų metų ateina dešimt dienų iki Teismo dienos, kai tiksliai tikriname save, visas dešimt mūsų sielos sfiras – kasdien tam tikrą sfirą, ir imame matyti, kiek vis dėlto nebaigėme dirbti iki galo, ir kiek turime išsitaisyti.
Paskui prasideda para, vadinama Teismo Diena. Turime įvertinti savo poelgius neapykantos vieni kitiems ir atstūmimo vieni nuo kitų atžvilgiu, turime vieni kitų prašyti atleidimo. Mes iš tikrųjų turime suartėti, kad tie atleidimai nebūtų formalūs, kad jie išeitų iš tyros širdies.
Teismo diena – tai diena, kai stengiamės prasiskverbti į visus mūsų egoizmo užkampius, į visas slaptas vietas, ištraukti jį iš ten ir prisiekti sau, kad visi jį ištaisysime ir pasieksime mūsų abipusio vienybės.
Po to yra penkios dienos, atitinkančios penkias sfiras: Kėtėr, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Ir prasideda Sukot šventė.
Sukot – tai laikas, kai pradedame gauti taisymus iš supančios Šviesos (or makif), šviečiančios mums per stogą, kurį statome iš žalių augalų šakų.
Mes sėdime palapinėje (hebrajiškai suka), kol ši Šviesa visiškai mus paveiks – per Hėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut. Kasdien švenčiame kiekvienos mūsų sielos sfiros ištaisymą veikiant šiai supančiai Šviesai.
Kai visiškai ištaisėme savo sielą, ji gali gauti Šviesą, todėl ta diena vadinama Toros švente, t. y. Šviesos švente. Taip baigiame visą rudeninių švenčių ciklą.
Mokomės, kaip turime elgtis, kaip sudaryta mūsų siela, kokius ištaisymus ji praeina kas akimirką. Tam skirta daug literatūros. Ir visa tai aprašyta per tikslius fizikinius mūsų vidinio pasaulio dėsnius.

Iš 2016 m. rugsėjo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Visos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat Tora – Toros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Mylėti – žinoti, kaip suteikti kitam tai, ko jam trūksta, o jis gali duoti man tai, kas būtina man. Tai integralus visos žmonijos mechanizmas.
Mūsų pasaulis – tai kinas. Reikia liautis jį sukus savyje! Pasaulio pabaiga – kai žmogus liaujasi neteisingai jį suvokęs.
Elul (atgailos) mėnuo – kai žmogus nori būti tinkamai su kitais susijęs ir daryti tai, ko reikia jiems!
Principas „viskas sau“ leidžia jausti „šį pasaulį“ . Jei mano „aš“ nukreiptas į davimą, tai šiame siekyje jaučiu dvasinį pasaulį.
Naujieji metai – tai naujas įsisąmoninimas: tikrasis Aš – tai visi kiti. O tai, kas anksčiau buvo manuoju Aš, tėra didžiausias mano priešas – egoizmas!

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas