Dvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“

Prasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė neapykanta, sudužimas, ten turi atsiskleisti vienybė ir meilė.
#229297

Iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema – „Dienos tarp siaurumų“

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mano atžvilgiu dalinasi į tokią daugybę visokiausių jėgų – kad galėčiau palyginti Jį su įvairiais savo norais bei savybėmis, kad galėčiau Jį suvokti?
Atsakymas: Tai teisinga. Jeigu mano ego, norai mėgautis, yra aukščiau Kūrėjo, tai vietoj Jo, pradedu priešais save įsivaizduoti stabus, t. y. kažkokias kitas jėgas, bet tik ne Kūrėją.
Mano neištaisytų egoistinių norų atspaudas atrodo man kaip „kiti dievai“. Jeigu tam tikro noro atžvilgiu neduodu, jei neveikiu ištaisyta forma, tai ta forma, kurioje mano noras piešia man Kūrėją, – vadinama „stabais“.
Tai skirtumas tarp 10 netyrų sfirų (klipa) ir 10 šventumo (davimo) sfirų. Jeigu žvelgdamas pro jas iš savo neištaisytos Malchut įsivaizduoju sau neištaisytą Keter, tada šitai vadinama „kitais dievais“, stabais. O tai, kokią sfirą Keter matau žiūrėdamas iš ištaisytos Malchut, yra vadinama Kūrėju.
Jis atitinka tą pakopą, ant kurios galiu susisiekti su Juo, atverti Jį. Tačiau tai − ta pati aukštesnioji jėga, tik ji atitinka mano pakopą. Todėl „stabai“ – tai neištaisytos formos, kuriose man vaizduojama vienintelė aukštesnė jėga, pagal tai, kaip ją piešia ego mano ydų viduje.
Todėl, jeigu žmogus teisingai žiūrės į visas šių „stabų“ formas – jos virs jam rodyklėmis kelyje. Jis supras, kad nieko nėra sukurta veltui ir būtent pasitelkęs jas galės eiti pirmyn. Kaip parašyta: „Faraonas“ priartina mus prie Kūrėjo.
Būtent pereidamas nuo vieno klaidingo stabo prie kito priartėju prie tiesos! Kad ir kaip tai būtų nemalonu ir priešinga tikrajai būsenai – bet būtent su šia priešingybe galime dirbti. Juk kol kas neturime ryšio su davimu, „šventumu“.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas