Pateikti įrašai su Šventykla žyme.


Kaip teisingai išspręsti problemą?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip priimamas bendras sprendimas dėl kokios nors materialios problemos?
Atsakymas. Tarkime grupėje nusprendėme, kad turime pastatyti pastatą. Remdamiesi savo vizija, savo vienybe dešimtuke, mes aprašome visas projekto sąlygas: koks turi būti pastatas, kam jis mums reikalingas ir t.t.
Beje, Ramchalis savo straipsnyje apie Trečiąją Šventyklą aprašė, kokią ją mato ir netgi nubraižė brėžinį. Tai buvo prieš 600 metų. Tikiuosi, kad mūsų laikais greitai galėsime jį realizuoti. Ir nors nesame Ramchalio lygmenyje, tačiau, kiek suprantame brėžinį, kiek galime jį perskaityti, tiek realizuosime.
Klausimas. Ir vis dėlto, tarkime pasiryžome kur nors įkurti centrą. Jūs manone, kad jis turi būti viename mieste, aš manau, kad kitame, dar kas nors galvoja, kad jo dydis turi būti kitoks. Ką mums daryti? Kiekvienas turi savo nuomonę. Kaip kabaloje priimami sprendimai? Ar balsuojama, kada sprendimas priimamas balsų dauguma arba vienbalsiai?
Atsakymas. Ne vienbalsiai, o visiškai tarpusavyje susijungus.
Klausimas. Turiu nepaisyti savo nuomonės?
Atsakymas. Ne. Jei kalbame apie kabalistinę grupę, tai pirmiausia tokią problemą turime išspręsti kaip ryšį tarp mūsų, kad susijungtume į vieną bendrą visumą, kai visi mūsų jausmai, savybės, mintys susijungia į vieną sistemą, ir toje sistemoje imame viską spręsti.
Juk joje tampame panašūs į Kūrėją, panašūs į vieną jėgą, kurioje visos priešingybės tarpusavyje susijungia ir papildo viena kitą. Ir tuomet mūsų problema greitai išsispręs, tai bus bendras, teisingas, visus patenkinantis sprendimas, nes joje slypės Kūrėjo jėga, absoliutus panašumas ir pusiausvyra su Gamta.
#253286

Iš 2018 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Komentarų nėra

Sustiprėkite ir būkite drąsūs

Dvasinis darbas, Grupė, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль Лайтман„Ir svarbiausia, mano didžiausias prašymas – sustiprėkite ir būkite drąsūs ir su jumis bus Kūrėjas. Kvieskite visų nusilpusių draugų širdis vienytis su jumis ir tegu išveja svetimas baimes iš savęs.
Juk jeigu išlaisvins šventyklą ir bus vieta stabams, tenepabūgsta kardo karščio, kuris sukasi gyvybės medžio kelyje.
Ir jei norite žinoti, pranešiu jums, kad visiškai ir niekaip nesu nutolęs nuo jūsų, o tas kas jaučia nutolimą, priežastis jis pats, ir pakanka suprantančiam.“ Baal Sulamas Laiškas Nr. 12
Baal Sulamas rašo savo mokiniams, būdamas toli nuo jų ir todėl nurodo jiems nieko nebijoti.
Problema ta, kad Kūrėjas išbando žmogų, ar jis pasirengęs visur matyti tik vieną aukštesniąją jėgą ir jokiu būdu nieko kito vietoj jos.
Tik susivienijus su grupe jis galės kreiptis į Kūrėją tiesiogiai, kitaip, jo kreipimasis labai silpnas, nes praeina per visą sudužusio kli (indo) sistemą.
Čia neturi būti jokių baimių. Sakant „baimės“ omenyje turimos pašalinės jėgos, ne Kūrėjas. Nėra jokių kitų objektų, kurie galėtų veikti žmogų, tik pats Kūrėjas per kokias nors pastatytas marionetes. Tai gali būti artimi ir tolimi žmonės, giminės, draugai ir priešai, bet visi jie valdomi vienos vienintelės jėgos.
Todėl, jeigu žmogus „išlaisvina Šventyklą“ (t. y. vietą, kur atsiskleidžia Kūrėją) nuo įvairiausių stabų, kitaip tariant, nuo įvairiausių pašalinių šaltinių, kurie gali jį veikti, tai taip išvalo vietą, kurią galiausiai užpildo Kūrėjas.
Be to, Baal Sulamas rašo: negalvokite, kad esu toli nuo jūsų, nors jums ir atrodo, kad aš toli. Taip jums atrodo jūsų neištaisytose savybėse, o aš jus jaučiu savo savybėse, ir todėl esu tarp jūsų, visiškai šalia, kartu, tiesiogiai kontaktuoju su jumis.
#251054

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“

Komentarų nėra

„Tarp siaurumų“ veda kelias į Šviesą

Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPrasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė neapykanta, sudužimas, ten turi atsiskleisti vienybė ir meilė.
#229297

Iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema – „Dienos tarp siaurumų“

Komentarų nėra

„Ir pastatykite Man Šventyklą ir įsiviešpatausiu joje“

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманSvarbiausia – surinkti ir atkurti bendrą sielą, sudužusią po Pažinimo Medžio nusidėjimo. Mes jau gavome šį indą sudužusį, paruoštą mūsų darbui. Iš mūsų reikalauja veiksmo, apie tai pasakyta: „Ir pastatykite Man Šventyklą ir įsiviešpatausiu joje“.
Šventykla – tai šventas indas, kuris visiškai nukreiptas į davimą. Mes statome ją iš savo plytų, dėdami akmenį ant akmens, iš akmeninių širdžių, galinčių susijungti su kitomis plytomis. Taip statome Šventyklą iš savo egoizmo, iš savo sudaužytų norų, suklijuojame juos vienus su kitais ir sukuriame vietą, kur mumyse gali įsiviešpatauti aukštesnioji jėga, Kūrėjas.
Tai mūsų vienintelis darbas ir tikslas, todėl kiekvieną veiksmą, mintį, norą visuomet reikia tikrinti: kiek tai padeda kurti tą šventą bokštą, Šventyklą.
#245372

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos ruošiantis kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventovės – dvasinio atskleidimo pakopos

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Gyvenimo medis ir Pažinimo medis

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, II d.

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmogų veikia žinojimas, kad jis yra ilgos grandinės dalis, kad istorija buvo prieš jį ir tęsis po jo?
Atsakymas. Žmogus, nori to ar nenori, sukurtas iš visų ankstesnių kartų. Jos visos yra jame, ir žmogus tai turi pratęsti. Todėl mes turime žinoti praeitį, kad galėtume iš jos mokytis. Tačiau pasinerti į praeitį nereikia. Tai nėra objektyvios žinios, juk kalba eina apie tautos, žmogaus, šeimos charakterį. Kiekviename iš mūsų, kiekvienoje grupėje ir kiekvienoje tautoje yra nepaprastai daug duomenų. Mums reikia visa tai išstudijuoti, kad žinotume, kaip pasiekti tobulą būseną ir būti patenkintiems savo gyvenimu. Praeities žinojimas reikalingas supratimui, kaip pasiekti gerą gyvenimą dabar ir ateityje.
Klausimas. Egzistuoja nuomonė, kad istorija kartojasi ir išstudijavę ankstesnes tendencijas galime nusakyti tolimesnį vystymąsi. Ar tikrai istorija kartojasi?
Atsakymas. Istorija kartojasi, nes mes vystomės, praeidami keturias vadinamosias tiesioginės šviesos stadijas. Todėl yra keturi Žemės vystymosi periodai: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės.
Galima sakyti, kad žmogaus vystymosi epocha trunka 6 000 metų, t. y. nuo pirmojo žmogaus Adomo, per senovės Babiloną, Abraomą, Mozę, Egiptą, Izraelį ir ištrėmimą, žlugus Šventykloms.
Dabar mes bundame išeičiai iš tremties ir grįžimui į Izraelio valstybę, įeiname į būseną, kur turime ištaisyti ankstesnius etapus iki tobulumo. Tuo baigiame savo vystymąsi šiame materialiame pasaulyje, ir jis pakyla į savo dvasinį šaltinį, iš kurio buvo sukurtas prieš 4,5 milijardo metų.
#221114

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ilgumo istorija, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos, III d.

Kabala, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Toroje paprasti žmonės vadinami „erev rav“ – „didysis kratinys“, o žmonės, siekiantys Kūrėjo – „bnei Israel“ („Izraelio sūnūs“). Tai lyg dvi visuomenės vienoje tautoje.
Atsakymas. „Bnei Israel“ – tai tie, kurie savo vidumi, savybėmis, panašumu siekė susilieti su Kūrėju. Jie naudojosi kabalos mokslo teorija ir praktika. O „erev rav“ – tai žmonės, kurie tik formaliai, kasdieniškai laikėsi tradicijų ir priesakų. Jie buvo vadinami tiesiog žmonėmis, liaudimi.
Tokia padėtis egzistavo prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą ir baigėsi maždaug prieš 2000 metų. Nuo tada absoliučiai visi liovėsi jautę Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį. Ir tik kabalistai, kiekvienoje kartoje gyvenusios išskirtinės asmenybės, stengėsi pakilti virš mūsų pasaulio, tapti panašiais į Kūrėją ir susilieti su Juo.
Kadangi šiais laikais visa tauta dėl savo egoizmo neteko gebėjimo jausti Aukštesnįjį pasaulį, ji natūraliai save priešina su kabala. Žmonės gali teigti, kad tai ypatingas mokslas su pamokomais tekstais ir pasakojimais, bet prie jo nieko neprileidžia, tvirtindami, kad to verti tik giliai tikintys judėjai.
Toks požiūris egzistavo nuo išėjimo iš Egipto laikų ir taip paplito, kad dabar jo laikosi ne tik visa Izraelio tauta, bet ir visas pasaulis, manydamas, kad kabala – slaptas, tamsus mokslas.
Beje, visi kabalos priešininkai Egipto laikais ir vėliau nuolat stengėsi ją paneigti, tvirtindami, kad tai nėra mokslas apie valdymo sistemą, artėjimą prie Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimą, o kažkokia mistika.
Mūsų laikais tam pasitarnauja ir vadinamosios popžvaigždės, kurių visose kartose būdavo ganėtinai daug. Įvairūs šarlatanai, kerėtojai ir t. t., naudodamiesi „kabalos“ vardu, kėlė savo reitingus ir uždarbį. Tai tęsiasi iki šių dienų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos, I dalis

Kodėl bijoma kabalos, II dalis

Kodėl bijoma kabalos, IV dalis

Komentarų nėra

Šventovės – dvasinio atskleidimo pakopos

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalos mokslo istorijoje buvo labai ilgas Šventovių periodas. Kuo ypatinga kabalistinė Kūrėjo atskleidimo metodika, lyginant su Mozės, Abraomo metodika?
Atsakymas. Skirtumo praktiškai nėra. Vienintelis dalykas yra tai, kad Pirmoji šventykla dvasiškai buvo daug aukštesnė už Antrąją.
Chronologija buvo tokia: Adomas, Abraomas, Mozė, Pirmoji Šventykla, Antroji Šventykla ir taškas, iš kurio mes judame jau finišo link.


Komentaras. Tačiau juk egzistavo Šventykla kaip vieta, kur galima buvo ateiti ir pasimelsti, atnešti auką?
Atsakymas. Visa tai buvo padaryta liaudžiai. Jeruzalės šventykla buvo nedidukas pastatas, o ne didingi rūmai. Viskas buvo labai paprasta ir kuklu.
Nors mūsų vaizduotė, girdėdama žodį Šventykla, piešia kažką didingo. Iš tiesų, turima omenyje ne materiali vieta, o dvasinis lygmuo, kuriame gyveno žmonės.
Būti Pirmosios šventyklos lygmenyje reiškia turėti tokį tarpusavio ryšį, kuriame atsiskleidžia šviesa „Chochma – mochin de chaja“.
Žmonės, nukritę iš Pirmosios šventyklos lygmens, išėję iš Babilono tremties, nusileido į kitą, žemesnį, Antrosios šventyklos, lygmenį – „mochin nešama“. Ir taip toliau.
Reikia suprasti, kad Tora kalba ne apie materialųjį pasaulį, o apie dvasinę esmę: kokiame lygmenyje gyveno žmonės. Todėl negalima pasakyti: „O, Pirmoji šventykla, – koks pastatas, koks didingumas!“ Toroje nėra nė žodžio apie tai, kaip viskas atrodė materialiai.
Klausimas. Ką žmonės veikė Šventykloje? Mokėsi?
Atsakymas. Jie mokėsi ne tik šventykloje, o visoje šalyje. Žmonės mokėsi laisvalaikiu, kai galėjo atsitraukti nuo darbo, kuris juos maitino.
Klausimas. Visi turėjo knygų?
Atsakymas. Ne, jie mokėsi klausydami. Apie tai parašyta originaliuose šaltiniuose. Kurie atskleisdavo Aukštesnįjį pasaulį, pasakodavo, kaip viskas vyksta, vesdavo pamokas, ir žmonės mokėsi ne iš knygų, o iš mokytojų žodžių. Tuo metu tokių žmonių buvo daug. Jie vadinosi „levitai“.
Tai ištisa sistema, valdoma iš Jeruzalės. Tūkstančiai mokytojų važinėdavo po visą šalį ir mokė visą liaudį, – nebuvo nė vieno neraštingo žmogaus.
Be to, Šventyklų laikotarpiu daug žmonių iš viso pasaulio atvažiuodavo į Jeruzalę ir mokėsi pagal šią metodiką. Iš to ir kilo visos filosofijos.
Net krikščioniškieji viduramžių vokiečių ir italų filosofai rašė apie tai, kad graikų filosofija atsirado iš kabalos mokslo. Nes šie žmonės mokėsi iš kabalistų ir vėliau, grįžę į savo šalis, iš kabalos išvystė filosofiją.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Kelias į visišką išsitaisymą

Komentarų nėra

Išbarstyti žydus tarp kitų tautų

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Romėnams sugriovus Antrąją Šventyklą, kam reikėjo išbarstyti visus žydus tarp kitų tautų? Kokia dvasinė prasmė?
Atsakymas. Žydų išsklaidymo dvasinė prasmė ta, kad, kaip pasakyta „Knygoje Zohar“, jie turi ištirpti kitose tautose. Kalbama ne apie fizinį, bet apie dvasinį, mentalinį prasiskverbimą: savo kultūra, savo požiūriu į viską.
Žydai – tai ne tauta, o visų tautų atstovai, gyvenę Senajame Babilone. Jie, surinkti Abraomo, iš viso sudarė 5% babiloniečių. Likę 95% Senojo Babilono gyventojai pasklido po visą Žemės rutulį.
Dabar, po to, kai žydai patyrė didžiules kančias būdami egiptiečių ir babiloniečių nelaisvėje, po to, kai sugriautos Pirmoji ir Antroji Šventyklos, ir po 2000 metų tremties, baigėsi jų maišymasis su pasaulio tautomis, kuomet jų „rešimot“ (dvasiniai informaciniai genai) visiškai ištirpo kitose tautose. Todėl kabalos mokslas jau atsiskleidžia kaip metodika visai žmonijai taisyti.
Ji pasiekiama visiems žmonėms, kuriems kyla klausimas apie gyvenimo prasmę. Ir nėra jokio skirtumo, kokia žmogaus tautybė.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Vienybės raktas

Žydų paskirtis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai