Klausimas. Kabalos mokslo istorijoje buvo labai ilgas Šventovių periodas. Kuo ypatinga kabalistinė Kūrėjo atskleidimo metodika, lyginant su Mozės, Abraomo metodika?
Atsakymas. Skirtumo praktiškai nėra. Vienintelis dalykas yra tai, kad Pirmoji šventykla dvasiškai buvo daug aukštesnė už Antrąją.
Chronologija buvo tokia: Adomas, Abraomas, Mozė, Pirmoji Šventykla, Antroji Šventykla ir taškas, iš kurio mes judame jau finišo link.

Komentaras. Tačiau juk egzistavo Šventykla kaip vieta, kur galima buvo ateiti ir pasimelsti, atnešti auką?
Atsakymas. Visa tai buvo padaryta liaudžiai. Jeruzalės šventykla buvo nedidukas pastatas, o ne didingi rūmai. Viskas buvo labai paprasta ir kuklu.
Nors mūsų vaizduotė, girdėdama žodį Šventykla, piešia kažką didingo. Iš tiesų, turima omenyje ne materiali vieta, o dvasinis lygmuo, kuriame gyveno žmonės.
Būti Pirmosios šventyklos lygmenyje reiškia turėti tokį tarpusavio ryšį, kuriame atsiskleidžia šviesa „Chochma – mochin de chaja“.
Žmonės, nukritę iš Pirmosios šventyklos lygmens, išėję iš Babilono tremties, nusileido į kitą, žemesnį, Antrosios šventyklos, lygmenį – „mochin nešama“. Ir taip toliau.
Reikia suprasti, kad Tora kalba ne apie materialųjį pasaulį, o apie dvasinę esmę: kokiame lygmenyje gyveno žmonės. Todėl negalima pasakyti: „O, Pirmoji šventykla, – koks pastatas, koks didingumas!“ Toroje nėra nė žodžio apie tai, kaip viskas atrodė materialiai.
Klausimas. Ką žmonės veikė Šventykloje? Mokėsi?
Atsakymas. Jie mokėsi ne tik šventykloje, o visoje šalyje. Žmonės mokėsi laisvalaikiu, kai galėjo atsitraukti nuo darbo, kuris juos maitino.
Klausimas. Visi turėjo knygų?
Atsakymas. Ne, jie mokėsi klausydami. Apie tai parašyta originaliuose šaltiniuose. Kurie atskleisdavo Aukštesnįjį pasaulį, pasakodavo, kaip viskas vyksta, vesdavo pamokas, ir žmonės mokėsi ne iš knygų, o iš mokytojų žodžių. Tuo metu tokių žmonių buvo daug. Jie vadinosi „levitai“.
Tai ištisa sistema, valdoma iš Jeruzalės. Tūkstančiai mokytojų važinėdavo po visą šalį ir mokė visą liaudį, – nebuvo nė vieno neraštingo žmogaus.
Be to, Šventyklų laikotarpiu daug žmonių iš viso pasaulio atvažiuodavo į Jeruzalę ir mokėsi pagal šią metodiką. Iš to ir kilo visos filosofijos.
Net krikščioniškieji viduramžių vokiečių ir italų filosofai rašė apie tai, kad graikų filosofija atsirado iš kabalos mokslo. Nes šie žmonės mokėsi iš kabalistų ir vėliau, grįžę į savo šalis, iš kabalos išvystė filosofiją.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Kelias į visišką išsitaisymą

Klausimas. Romėnams sugriovus Antrąją Šventyklą, kam reikėjo išbarstyti visus žydus tarp kitų tautų? Kokia dvasinė prasmė?
Atsakymas. Žydų išsklaidymo dvasinė prasmė ta, kad, kaip pasakyta „Knygoje Zohar“, jie turi ištirpti kitose tautose. Kalbama ne apie fizinį, bet apie dvasinį, mentalinį prasiskverbimą: savo kultūra, savo požiūriu į viską.
Žydai – tai ne tauta, o visų tautų atstovai, gyvenę Senajame Babilone. Jie, surinkti Abraomo, iš viso sudarė 5% babiloniečių. Likę 95% Senojo Babilono gyventojai pasklido po visą Žemės rutulį.
Dabar, po to, kai žydai patyrė didžiules kančias būdami egiptiečių ir babiloniečių nelaisvėje, po to, kai sugriautos Pirmoji ir Antroji Šventyklos, ir po 2000 metų tremties, baigėsi jų maišymasis su pasaulio tautomis, kuomet jų „rešimot“ (dvasiniai informaciniai genai) visiškai ištirpo kitose tautose. Todėl kabalos mokslas jau atsiskleidžia kaip metodika visai žmonijai taisyti.
Ji pasiekiama visiems žmonėms, kuriems kyla klausimas apie gyvenimo prasmę. Ir nėra jokio skirtumo, kokia žmogaus tautybė.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Vienybės raktas

Žydų paskirtis

Mašijach bėn Josef – tai dvasinė būsena, kurią didis kabalistas Ari įvedė į bendrą, sudužusią, visą žmoniją apimančią sielą, vadinamą „Adam po nuopuolio“.
Savo ištaisymais Ari atvedė ją į ypatingą būseną, kurią parengė visos atskiros sielos, vienos bendros, didžiulės Adam sielos dalelės, kad būtų galima atkurti tinkamus ryšius pasitelkus kabalistinę metodiką.
Tad pradedant nuo Ari laikų (XVI a.) ir toliau, leista studijuoti ir naudoti kabalos mokslą siekiant sujungti žmonių sielas tarpusavyje ir statyti Trečiąją Šventyklą.
Žmonija turi sukurti tokį ryšį, kur tinkamai derėtų visiškai visos sielos: tos, kurios drauge su Abraomu, Moze ir Jėšua praėjo visas kritimo ir taisymo pakopas, kilimą iki Pirmosios ir Antrosios Šventyklų, ir tie, kurie paliko šią sistemą dar Senovės Babilone.
Taip, po to, kai žmonija tinkamai susimaišė, kiekvienas žmogus turi galimybę studijuoti kabalą, taisyti save, dėlioti bendrą sielą it mozaiką.
Po Ari tokios būsenos buvo ir jo didis pasekėjas Baal Šėm Tov ir jo mokiniai, kurie atliko visa, kas įmanoma, kad bent jau ištaisytų žydišką žmonijos dalį ar bent jau tą dalį, kuri ėmė vadintis „hasidizmu“, nes pirmoji pakopa, kurią būtina visiems pasiekti – tai Hėsėd.
Tam reikėjo pakilti virš savo egoizmo ir padaryti taip, kad ne jis valdytų žmogų, bet kad žmogus galėtų valdyti ego pakilęs virš jo.
Todėl yra du Mašijachai. Pirmasis – tai Mašijach bėn Josef (Jėsod pakopa). Jo paskirtis pakelti žmoniją iki davimo savybės su ketinimu duoti, iki Binos savybės, hasidizmo savybės. Josef – tai teisuolis (cadik), neliečiantis egoistinių savybių ir taisantis tik altruistines. Jo padedami nepasiekiame meilės, tik užmezgame tinkamus tarpusavio santykius, bet nepraninkame vieni į kitus.
Antrasis – tai Mašijach bėn David (Malchut pakopa), kuri leidžia ištaisyti pačius egoistiškiausius mūsų norus, kad gautume su ketinimu duoti, t. y. kad pasiektume meilę, kad susilietume vieni su kitais ir su Kūrėju. Jau turėtume būti šios būsenos. Bet, deja, kad jos pasiektume, dar daug ką reikia atlikti.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“