Pateikti įrašai su šviesa žyme.


Kaip vertinti istoriją ir tradicijas?

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip priimti tuos įvykius, kurie jau praėjo? Kaip teisingai juos vertinti?
Atsakymas. Niekaip! Nesigręžioti į praeitį, negalvoti apie ją ir jos neanalizuoti. Yra tik šiandieninė diena, ir ji priklauso nuo paties žmogaus. Svarbiausia suprasti, kaip save nukreipti teisingo pasaulio suvokimo link.
Klausimas. Nejaugi istorijos, tradicijų, kultūros studijavimas negali padėti vystytis?
Atsakymas. Reikia pakilti virš tradicijų ir kultūros. Viena, ko reikia – normaliai bendrauti su žmonėmis ir mokyti tik „Mylėk artimą kaip pats save“. Visa kita yra išgalvota egoizmo, siekiančio įsitvirtinti.
Klausimas. Nereikia mokytis net kabalos istorijos?
Atsakymas. Mokydamasis kabalos, žmogus sužinos ir jos istoriją, nes susipažįsta su kelim / indų (noro) vystymusi ir vystymusi Šviesos, kuri veikia norus. Tai ir yra visa istorija.
Mums suteikta tam tikra erdvė. Ši erdvė vadinasi „noras gauti“. Ją veikia Šviesa – noras duoti.
Noras gauti, praeidamas savo vystymosi etapus, palaipsniui tampa panašus į Šviesą. Tiek, kiek jis panašus į Šviesą, Šviesa užpildo norą.
Laipsniškas noro gauti užpildymas Šviesa ir yra istorija. Daugiau nieko nėra.
Komentaras. Mokomės istorijos universitete, dėl to norisi su jumis nesutikti. Tačiau, iš kitos pusės, matome, kad nėra nė vieno pavyzdžio, kuomet žmogus iš istorijos ko nors pasimokytų ir padarytų teisingas išvadas.
Atsakymas. Pirmiausiai, istoriją rašo egoistai – kiekvienas iš sau naudingo požiūrio taško: arba siekdamas išaukštinti save, arba iškelti savo tautą, arba dar ką nors.
Jeigu paklaustumėte manęs, kam man reikalinga istorija, tai tik tam, kad turėčiau apie ką kalbėtis su žmonėmis, platindamas kabalą. Iš esmės, istorija man nereikalinga.
Kalbu kaip žmogus, gavęs platų išsilavinimą, mokęsis daugybės dalykų. Nieko to nereikia: „Mažiau žinai, geriau miegi“. Neužterši savo galvos jokiomis filosofijomis ir istorijomis. Reikia žinoti tik tai viena: kaip sąveikauti su Aukštesniąja šviesa – vienintele jėga gamtoje, kurios padedamas gali daryti viską.
Tam nebūtina mokytis nei mechanikos, nei elektronikos, nei kompiuterių – nieko.
Komentaras. Jeigu aš nieko nežinočiau, jūs negalėtumėte man nieko paaiškinti.
Atsakymas. Tai – kitas reikalas. Žinoma, aš pritariu mokymuisi, tačiau ne asmeniškai dėl savęs ir savo gyvenimo.
Klausimas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu ketinimu mokaisi?
Atsakymas. Žinoma, – tik su ketinimu ištaisyti pasaulį per savo paties išsitaisymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima pakeisti istorijos eigą?

Pasaulio istorija pagal kabalą I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą II dalis

Komentarų nėra

Viskas, kas tavo jėgoms…

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia kabalistinis principas „viską, kas tavo jėgoms, – daryk“?
Atsakymas. Žmogus, atkakliai stengdamasis savarankiškai atlikti dvasinius veiksmus, turi greitai įsitikinti, kad tai ne jo jėgoms. Tai visiškai kitokia prigimtis, todėl jam reikia kreiptis į aukštesniąją Šviesą.
Visa pasaulių sistema padalinta į dvi dalis. Esame jos žemesnėje, egoistinėje dalyje, o aukštesnis lygmuo – altruistinis. Abi dalys papildo viena kitą, bet dirbame tik su savo egoizmu.
Panorėję pereiti į aukštesnį lygmenį, turėsime atlikti tam tikrus veiksmus – pritraukti jėgas iš altruistinės gamtos, kad jos paveiktų mus ir padėtų pakilti iki jų.
Tai ne daugiau nei jėgos akimirkos, visiškai tikslūs matematiniai skaičiavimai, ir čia daugiau nieko nėra. Gamtoje viskas išdėstyta labai aiškiai, konkrečiai, diskretiškai. Todėl turime kuo greičiau suprasti, kad negalime patys atsikratyti egoizmo, nesugebame veikti altruistiškai ir pakilti į aukštesniųjų jėgų sritį.
Turime įsisąmoninti savo pastangų beprasmiškumą, kad išspręstume gyvenimo tikslo ir prasmės problemą. Juk jeigu neišeiname iš egoizmo, išnykstame jame, mirštame ir nieko nebelieka, kol atsiras kita galimybė. Kada ją gausime, neaišku.
Todėl svarbiausia – įsitikinti, kad patys negalime nieko padaryti, ir tuomet teks kreiptis į Kūrėją.
Tačiau įprasti kreipimaisi į Kūrėją irgi nieko neduoda, nes, kaip aiškina kabalistai, Kūrėjas mūsų negirdi. Kūrėjas – davimo savybė, visiškai priešinga mūsų gavimo prigimčiai. Todėl abi jėgos, abi savybės yra visiškai poliarinės ir nekontaktuoja viena su kita. Jei norime užmegzti kontaktą, turime kažkaip prilygti aukštesniajai jėgai – davimo savybe.
Dėl to sukurta žmonija, suskaidyta į daugybę individų, atskirtų vienas nuo kito savo egoistiniais norais.
Jei buriame grupę, kurioje stengiamės per jėgą suartėti vieni su kitais, sukurti iš mūsų tam tikrą bendrumą, prilygti vienybei, tai tiek pritraukiame aukštesniąją jėgą – davimo savybę ir ji pradeda mus veikti, nukreipdama savo švytėjimą į mus. Todėl ši Šviesa vadinama supančiąja, ne tiesiogine, ne įeinančia į mus vidine Šviesa, o supančia.
Dėl aukščiausiosios Šviesos poveikio mumyse atsiranda visiškai naujos vidinės savybės: davimas, meilė, jausmas lyg priklausytume vienas kitam, vienam ratui, vienai grupei.
Būdami tokios būsenos jau galime veikti toliau. Įgyjame bendrą teigiamą jėgą, priešingą individualiai egoistinei, neigiamai jėgai.
Klausimas. Ką žmogus gali padaryti pats?
Atsakymas. Nieko, išskyrus viena – surinkti grupę, ir joje pradėti mechaniškai pozityviai sąveikauti tarpusavyje. Tam nereikia jokių vidinių dvasinių savybių. Jis gali tiesiog tai atlikti.
Klausimas. Kaip suprasti principą: „Viską, kas tavo jėgoms, – daryk“? Kaip pajausti savo jėgų ribą – kur ji yra?
Atsakymas. „Viską, kas mano jėgoms“ reiškia daryti viską, ką galiu, kad galėčiau labiau susivienyti su savo draugais, kad prilygčiau aukštesniojo pasaulio prigimčiai. Tuomet, atsižvelgiant į mano pastangas, ši Šviesa veiks mus.
Drauge turėsime įsitikinti, kad tik būdami grupėje, galime iš jos veikti Šviesą, o Šviesa veikia tik visus kartu.
Klausimas. Kodėl neįmanoma pasinaudoti Šviesos jėga, kol neįsitikinau, kad tai nėra mano jėgoms?
Atsakymas. Negalėsite kreiptis į ją. Visąlaik tikėsitės, kad patys viską mokate ir suprantate.
Jei įdėjote maksimaliai pastangų ir daugiau jau nebegalite, tuomet gausite atsakymą. O jei nėra atsakymo, reiškia įdėjote ne visas jėgas.

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Leiskite Šviesai šviesti!

Ieškokite Kūrėjo ten, kur Jis yra!

Pagrindiniai įrankiai egoizmui valdyti

Komentarų nėra

Pasaulinė istorija pagal kabalą, III dalis

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra istorija, jei praeitis taip pat gali būti pakeista?
Atsakymas. Mes nieko nekeičiame: nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Mes tiesiog peržiūrime visas būsenas, kuriose turime būti, ir keičiame save. Todėl mums atrodo, kad keičiasi pasaulis ir visa kita. Bet keičiamės tik mes!
Aš tarsi žiūriu filmuotą juostą, kuri sukasi prieš mane, ir priklausomai nuo mano vidinės būsenos matau kadrus visiškai kitaip.
Kitaip tariant, aš esu būsenoje, kai žvalgausi aplinkui ir man atrodo, kad aš matau pasaulį.
Iš tikrųjų, vietoj pasaulio yra paprasta Aukštesnioji šviesa.O tai, ką aš stebiu Aukštesniosios šviesos fone, aš matau savyje. Mano smegenyse susiformuoja visi vaizdai, kuriuos tarsi matau išorėje.
Kiekvienąs žmogus mato savą paveikslą prikausomai nuo savo būsenos. Kitaip tariant, manyje užduoti visi parametrai: rešimot (dvasiniai informaciniai duomenys) ir visi mano duomenys. Pagal savo išsivystymą aš piešiu savyje šiuos vaizdus Aukštesniojo pasaulio fone.
Kas gi vyksta iš tikrųjų?
Viena vertus, manyje yra blogi norai. Kita vertus, yra Šviesa – gerosios savybės. O tarp jų yra vadinamasis pasaulis, kur aš egzistuoju, kur aš tarsi suvokiu jo paveikslus, kur yra visi mano ketinimai.

Todėl pasaulis neturi jokios formos. Visa tai yra vaizduojama mumyse. Dar daugiau, visa tai vaizduojama kiekviename iš mūsų arba tiktai manyje. Aš galiu pasakyti: „Jūs neegzistuojate, jūs egzistuojate tik mano vidiniame suvokime“.
Tęsime…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Pasaulinė istorija pagal kabalą II dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Komentarų nėra

Vaikas keičia šeimos likimą II d.

Auklėjimas, vaikai, Sveikata, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei jau atsirado nauja gyvybė, kas lemia sėkmingą nėštumo baigtį ar persileidimą?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ar moteryje yra pakankamai Šviesos Chasadim, kuri galėtų apsivilkti į Šviesą Chochma. Jei jos nepakanka, tuomet įvyksta persileidimas. Išeitų, kad kai Šviesa Chochma neapvelkama Šviesa Chasadim, tuomet neįmanomas užgimimas ar gyvenimo tąsa. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio.
Persileidimas vyksta, jei moteris neturi pakankamai teisingos energijos, kad priimtų vyrišką jėgą, leistų jai atsiverti ir pradėti naują vystymąsi vaisiuje. Gyvybės kūrimas – kaskart naujas kūrinys, kasdien, kas akimirką, ir reikalauja naujos vyriškos ir moteriškos jėgos. Jos abi vis labiau atsiskleidžia sąjungoje ir tęsia gyvybę.
Gyvybė neįmanoma be vienybės, be jos nebūtų net mažyčio atomo. Susijungimas – gyvenimo jėga, ir norint, kad gyvenimas galėtų vystytis, turi vystytis vienybės jėga. Tačiau gali nutikti ir taip, kad iš aukščiau dovanota gyvybės jėga nustoja palaikiusi naują gyvybę.
Klausimas. Tai sukelia materialinės ar dvasinės priežastys?
Atsakymas. Nėra jokių materialių priežasčių – tik dvasinės. Viskas priklauso nuo trijų jėgų – Kūrėjo, tėvo ir motinos – derinio.
Visas gyvenimas – noras. Atomai jungiasi į molekules pagal savo norą. Molekulės ima daugintis, formuoti naujas formas – tik dėl juose esančio paslėpto noro, kuris atsiskleis naujoje vienybėje.
Klausimas. Išeitų, kad trijų jėgų derinys: motinos, tėvo ir Kūrėjo visus devynis mėnesius turėtų būti toks, kad galėtų tęstis gyvybė? O tėvo jėga daro įtaką nėštumo sėkmei?
Atsakymas. Jau užgimus vaisiui moteryje ypatingai suderinamos jėgos: vyro ir moters. Materialiniame pasaulyje to nepastebime, ir mums atrodo, kad vyras daugiau negali veikti vaisiaus raidos, tarsi jo vaidmuo baigtųsi pirmuoju etapu.
Tačiau iš tiesų tęsiasi labai ilgas ir svarbus dvasinis veiksmas. Be vyro jėgos įtakos vaisiui ir naujagimiui, kartu su moters jėga, vaikas negali tinkamai vystytis.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 953

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikas keičia šeimos likimą I dalis

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

Komentarų nėra

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Komentarų nėra

Balta dėmė pasaulių žemėlapyje

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманVisas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Komentarų nėra

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Komentarų nėra

Laukimo laikas baigėsi

Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip dvasiškai ugdyti mases, kurios nejaučia jokio poreikio dvasiškai augti ir vystytis? Ar kabalistai pasirengę tęsti porą tūkstantmečių, kol žmonės nesubręs?
Atsakymas. Kabalistai nelauks poros tūkstantmečių. Laukimo laikas jau baigėsi.
Esmė ta, kad net tie keletas milijonų, kurie šiandien juda Šviesos link ir nori būti jos veikiami, gali per save ją perduoti kitiems. Todėl nėra būtinybės kurti dešimtukų visur pasaulyje tarp aštuonių milijardų žmonių.
Pakanka, kad bus keletas tūkstančių gerų, stiprių dešimtukų, kurie perduotų Šviesą visai žmonijai, ir ši, ją gavusi, išvys, kaip reikia gyventi.
Todėl visi kiti tiesiog naudosis Šviesos veikimu, kaip kad mes naudojamės visais civilizacijos turtais, nors kiekvienas iš mūsų atlieka itin nedidelį darbą.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Kiek kabalistų reikia?

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos? I d.

Kabala, Platinimas

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją IV d.

Dvasinis darbas

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai