Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Mes pripratome, kad mūsų pasaulyje egzistuoja aiškūs, mums žinomi reiškiniai, kurie nekinta. Tačiau vis dar yra reiškinių, kurie priklauso nuo to, kaip juos naudojame.
Pavyzdžiui, elektros energija, su kuria galima daryti visokius, net visiškai priešingus veiksmus – gauti šaltį ir šilumą. Arba ugnis, kuri gali sušildyti, o gali ir sudeginti. Viskas priklauso nuo to, kaip ji naudojama.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo vartotojo – nuo indo, noro (kli), į kurį įsivelka ši jėga.
Taip pat yra ir su Aukščiausiąja Šviesa, kurioje yra viskas, įskaitant patį norą ir visus reiškinius, kurie gali vykti, ir visus įspūdžius, kurie bus juntami dėl Šviesos.
Pradedantieji dažnai klaidingai mano, kad Šviesa – tai kažkas apibrėžto ir pastovaus, kas visada yra gera. Tačiau tai ne visada taip, yra net tokia sąvoka kaip „pulsa de-nura“ (ugnies smūgis) – prakeiksmas. Apskritai, viskas, kas geriausia, ir viskas, kas blogiausia, ateina iš Šviesos, – kaip ir su elektros energija, viskas priklauso nuo to, kaip ją naudosi.
Todėl Kūrėjo apibūdinimas kaip „Gero ir kuriančio gėrį“ reiškia Šviesą, reiškinį, kuris gali būti priimtas ir atsiskleisti tik noruose duoti. Neįmanoma gauti ir suvokti šį gėrį egoistiniuose noruose – jo paprasčiausiai ten nėra.
Kadangi noras duoti niekuo neapribotas, ir Šviesos prigimtis jo šaknyje „gero ir kuriančio gėrį“ beribė – tik ketinime, visiškai nukreiptame į davimą, galima pajausti šį reiškinį, kuris vadinamas Šviesa ir gyvenimu. Visos kitos, priešingos formos nėra vadinamos gyvenimu ir Šviesa.
Mes norėtume pajausti „Gerą ir kuriantį gėrį“, bet nesuprantame, kad tai reškia ne ką kitą, kaip davimo ir meilės jausmą. Kaip žmogus, pripratęs prie narkotikų ir manantis, kad gera savijauta būna tik jiems veikiant, nesupranta, kad yra galimybė mėgautis kažkuo kitu.
Todėl mūsų užduotis – paruošti norą, indą davimo savybei pajausti. Parašyta: „Duota išmintis išminčiams“, tai yra tam, kas supranta, kad neturi davimo savybės ir tik šito jam reikia pasiekti, kad gautų Šviesos Chochma (išminties Šviesa) – gyvenimo Šviesos.

2011 m. liepos 18 d. iš pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Tolimųjų namų Šviesa

Universali Šviesos energija

Surasti ryšį su dvasiniu pasauliu galime tik per indą / norą / kli. Dvasingumu yra vadinama Šviesa. Šviesa atsiskleidžia inde. Indas – tai sudužusios dalys, kurios susijungia tarpusavyje. Tuo atveju, kai, nugalėjusios savo pasipriešinimą šoreš / 0 lygmenyje, susijungia, jos atskleidžia savyje mažytę Šviesą, vadinamą „nefeš Šviesa“.
Jei jos jungiasi su didesne jėga, vadinama alef / 1, tai atskleidžia susijungimo, Šviesos, abipusio davimo, laidavimo, vadinamosios „ruach Šviesos“ galią.
Dar intensyviau susijungusios, jos atskleidžia Šviesą nešama, po to chaja ir jechida, kol tarp jų susiformuoja neribotas ryšys, o Šviesa jose vadinama Begalybės Šviesa.
Neturime nerimauti dėl Šviesos, juk ji egzistuoja visada. Tačiau negalime atskleisti šios Šviesos, ją pajausti, nes egzistuoja jos atskleidimo sąlygos – savybių panašumo dėsnis. Jei inde, kurį formuojame, jungdamiesi tarpusavyje, išvystome tokią pat savybę, kokia yra Šviesoje – tai jaučiame Šviesą mūsų inde.
Todėl mūsų darbas neturi jokio kito tikslo – tik rūpintis mūsų dvasinio indo susijungimu. Teisingas indo sujungimas vadinamas „laidavimu“, „davimu“, „meile“. Tik tuo turime rūpintis. Kiek pavyks susijungti tarpusavyje, tiek atskleisime savo naujos būsenos gyvenimą.
Dabartinis žmonių gyvenimas visuomenėje jau stumia mus link vienybės. Pasaulis tapo integralus, visos jo dalys tarpusavyje susijusios. Žmonės nenori šio tarpusavio ryšio, bet visa visuomenė, visa aplinka, visa visata, visa Gamta jau taip egzistuoja. Mes vieninteliai jo nenorime. Todėl visas šis fizinis pasaulis turi pastūmėti žmoniją link dvasingumo.
Tas pats vyksta su mumis, mūsų kelyje dvasingumo link. Tarpusavyje patiriame integralų ryšį, tačiau nenorime to pripažinti. Todėl kenčiame.
Priklausomai nuo to, kaip toliau formuosime teisingą tarpusavio ryšį, perduosime pasauliui gebėjimą teisingai jungtis tarpusavyje jų lygmenyje. Tokiu būdu visi patrauks ta pačia vienijimosi linkme, kol atskleis visą Šviesą, visą NaRaNCHaJ susijungime, laidavime.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Klausimas: Mes skaitome originalius kabalistinius šaltinius, kuriuose slypi Šviesa. Ar galima Ją pritraukti kaip nors kitaip?
Atsakymas: Turi mokytis ir palaikyti ryšį su sistema, kurioje žmonės yra davime. Turi palaikyti ryšį su kabalistais – su pačiais pirminiais šaltiniais. Juk juos pripildo Aukščiausioji Šviesa.
Visi esame Begalybės pasaulio Malchut sistemoje. Visa, kas su mumis vyksta, tėra įsivilkimai, paslėpimai, užsklandos, už kurių mūsų būsena vis tamsėja. Bet tai yra ta pati Malchut.
Todėl, kai nori pažadinti būsimą būseną, turi užmegzti ryšį su žmonėmis, su sielomis, su norais, kurie jau ištaisyti – su kabalistais. Tu skaitai tai, ką jie tau parašė, kad palaikytum ryšį su jais, kad būtum kaip galima arčiau jų vietos bendroje sistemoje.
Kaip be šito pritrauksi grąžinančią į šaltinį Šviesą? Reikalingas nors koks siūlelis, rišantis su pačia idėja, kabalistų siunčiama žinia. Gali skaityti išverstą tekstą, gali skaityti adaptuotą jo variantą, jei tau sunku suprasti kabalistų pateiktą formą – bet pati idėja tau būtina. Nors šiek tiek turi būti surištas su Baal Sulamo, Akivos, Ramchalio, Ari, Mošė… noru.  Tau reikalingas siūlas, jungiantis su ištaisyta sistemos dalimi.
Kaip gi kitaip? Paprasčiausiai šūkalioti apie laidavimą gatvėse? Apie ką galvoja egoistai,  skanduojantys panašius šūkius? Tarsi futbolo gerbėjai jie pasiruošę ką nors primušti – juk jų tarpusavio meilė nukreipta prieš kažką. Toks egoizmas, ir nieko kito jis nesupranta.
Žodis „fašizmas“ taip pat reiškia ryšį, susijungimą – bet tik prieš ką nors. Štai kas gali atsitikti, jeigu mes pasauliui neduosime Šviesos, kuri neutralizuos tokį požiūrį ir paskleis laidavimą visam pasauliui, nukirsdama galimybę vienus mylėti, o kitų nekęsti.
Pasauliui būtina ši žinia, kitaip jame įsivyraus nacistiniai režimai. Žmonės susijungs kovai su krize  ir sukils vieni prieš kitus.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas slypi kabalistų tekstuose

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Klausimas: Ką reiškia iš tikrųjų pajausti Šviesą?
Atsakymas: Aš neturiu ko duoti kitam, tačiau kai tikrai noriu ką nors duoti – manyje, mano požiūryje į jį, siekiant meilės ir davimo atsiranda ypatinga „srovė“, kuri vadinama Šviesa.
Norint pajausti kažkokį išorinį reiškinį, reikia jį atitikti. It nustatytas tam tikrai bangai radijas aš pats generuoju tą manyje esančią bangą, savybę. Lyg sukuriu sau pavyzdį, davimo savybių modelį, kuris yra išorėje. O tada sugaunu, suvokiu tą savybę.
Jeigu tikrai noriu su kuo nors elgtis pagal davimo dėsnį, tai staiga savo požiūryje pradedu jausti pripildymą, kuris ateina iš išorės, tačiau iš tiesų kyla iš vidaus. Tas siekiant davimo jaučiamas atgarsis ir yra Šviesa.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Kas yra Šviesa?

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, – tai vienintelė priemonė, vienintelis įrankis, kuriuo ištaisau norą. Turiu tik norą ir Šviesą, vadinamą „grąžinančia į Šaltinį“, – juk būtent to reikalauju iš jos.
Šviesą vadiname įvairiais vardais: „vidinė“, „supanti“, NaRaNCHaJ ir t. t. Iš principo, reikalauju iš jos, kad mane grąžintų į Šaltinį, prie gėrio. Daugiau dėl nieko negaliu į ją kreiptis. Mano kreipimasis gali būti tik toks. Aš negaliu pareikalauti Šviesos Nėfėš arba Šviesos Ruach – tai jau bus mano būsenos rezultatas. Norėdamas ją pakeisti turiu kreiptis į Šviesą, sukelti jos poveikį ir tada grąžinanti į Šaltinį Šviesa atliks šį veiksmą su manimi.
Aš turiu instrukcijas, kurios aiškina, kaip veikti, kaip dirbti grupėje, kaip mokytis, kaip platinti. Šios instrukcijos bendrai vadinamos „Tora“, t. y. mokymas (oraa), vadovas kaip veikti. Pagal Toros programą, aš pereinu visus šiuos joje aprašytus kelio etapus.
Tad kalbama apie paprastą dalyką. Aš turiu egoistinį norą ir galinčią jį pakeisti Šviesą. O pats stoviu per vidurį, viduriniame Tifėrėt trečdalyje ir sprendžiu: pasikeisti ar ne. Tačiau šį pasirinkimą darai ne vienas, o aplinkoje, grupėje.
Galiausiai priklausau nuo gana „paviršutiniškų“, „mechaninių“ veiksmų. Aš įstoju į grupę ir lenkiu galvą priešais ją. Darau viską, ko nori draugai, ir gaunu iš jų norą taisytis − dėl pavydo, aistros ir ambicijų. Su šiuo iš grupės gautu noru kreipiuosi į Šviesą, kad mane ištaisytų. Tada ji ateina ir daro tai. O naujos būsenos pakopoje − viskas iš naujo.
Iš čia aišku, kad ir norą, ir išsitaisymą (ekranas) gaunu iš išorės − iš grupės ir iš Šviesos. O pats aš – tas vienintelis, bazinis taškas, kurio vardas: „kažkas iš nieko“.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Klausimas: Kaip Šviesa spręs visų septynių milijardų žmonių problemas Žemėje? Juk  visi turi savo problemas ir kiekvieno išsivystymo lygis kitas. Mes gyvename milžiniškoje sistemoje. Nejau į kiekvieną smulkmeną bus atsižvelgta?
Atsakymas: Įsivaizduok įdubimą žemėje, kurį pripildai vandeniu. Taip ir pasaulyje, kiekviena detalė, kiekvienas elementas, kiekvienas kyšulys ar įduba prisipildo Šviesa pagal savo savybes.
Šviesa neatlieka jokių išskaičiavimų su noru, ji tik pripildo jį, šviečia jam, pabunda jame. O pagal tai noras jaučia, kaip jis arti ar toli nuo Šviesos vienose ar kitose suvokime detalėse.
Pavyzdžiui, Šviesa, kurią gaunu sustiprėjo 10 vatų. Atitinkamai, kiekvienoje mano savybėje, kiekviename nore atsiranda nauja mintis, nauja situacijos analizė – ir aš darau naują išskaičiavimą.
Klausimas: Vadinasi Šviesa nėra funkcija ir viską nulemia tik noras?
Atsakymas: Šviesa tartum nekintanti. Viskas priklauso nuo noro ir jo formos. Kai noras prisipildo Šviesa, jaučiu ne pačią Šviesą, bet noro reakciją, visas jo stygas. Tai man ir yra Šviesa.
Klausimas: Kas gi čia priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Darbas su ketinimu. Mes keičiame ne norus, o būtent ketinimą ir tik jį. Man nesvarbu, kokie išsikišimai ir įdubimai yra duobėje, kurią užpildau vandeniu. Jos tokios ir liks, o mano užduotis – ją pripildyti.

Iš 2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Pažadinti sustingusią žemę

Universali gamtos formulė

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., skyrius „Vidinė žiūra“, 14 p.: „Apribojimas reiškia, kad Begalybės pasaulio Malchut sumažino savo norą gauti – ir išnyko Šviesa, nes nėra Šviesos be kli. …Juk jau žinoma, kad Šviesa priklauso nuo noro, o noras – tai vieta Šviesai. Kadangi nėra prievartos dvasiniame pasaulyje.“
Nėra prievartos dvasiniame pasaulyje! Tai reiškia, kad jeigu kūrinys geidžia kažkokios būsenos, ji ir realizuosis. Todėl mes visada esame tos būsenos, kuri atitinka mūsų troškimą, nes ką norėjome, tą ir gauname. Tai, kad Šviesa nepaveikia mūsų (pagal mūsų norą) ir galiausiai jaučiamės nelaimingi, yra mūsų sprendimo pasekmė.
Kokį norą nori įgyvendinti – ten ir esi. Kūrėjas nesikiša į mūsų troškimus ir nekeičia jų be mūsų prašymo. Todėl dvasiniame kelyje ir nėra prievartos.
Tai labai subtilus momentas. Po pirmojo apribojimo (cimcum alef) Begalybės pasaulio Malchut pati tampa atsakinga už savo troškimus. Kaip pati panorės – taip ir bus. Šviesa kyla pagal jos norą ir nuo to Malchut jaučiasi geriau arba blogiau. Bet visa tai – jos asmeninio noro išdava.
O noro dvasinis pasaulis per prievartą neperša. Nori kito noro – prašau! Šviesa ateis ir ištaisys tave, tada pasijausi kitaip: gal geriau, o gal blogiau, bet tik dėl savo noro.
Egzistuoja dvasinių pakopų sistema, kitaip tariant, santykių tarp Šviesos ir noro lygmenys. Jeigu noras kinta, atsižvelgiant į tai jame pasireiškia kita Šviesa. Todėl Kūrėjas niekada neverčia, Jis nekeičia mūsų norų be mūsų žinios, nekeičia, negavęs mūsų prašymo. Mes privalome Jo paprašyti!
Atitinkamai savo norui ir jaučiame Šviesą. Jeigu nejaučiame Jos, esame nepatenkinti ir todėl savo norą keičiame. Tačiau turime ją pakeisti patys, Kūrėjas apskritai neprisiliečia prie mūsų noro.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra noro − nėra Šviesos

Viskas priklauso nuo troškimo

Įsiklausyk į Jo balsą

Klausimas: Ką reiškia, kad nėra Šviesos be indo (noro)?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad sirgdamas ateini vakarienės. Ant stalo padėta daug skanių patiekalų, ir visi valgo su didžiuliu apetitu, o tau visai nieko nesinori.
Dar vakar kartu su malonumu valgei su visais ir džiaugeisi vaišėmis. Tačiau šiandien nejauti jokio skonio ir nelieti maisto − lyg sėdėtum prie tuščio stalo.
Tai vadinama noro, indo (kli) trūkumu. Pripildymą ir malonumą jaučia tie, kurie turi didelį apetitą, o neturintieji apetito − nesimėgauja.
Mūsų pasaulyje mums vis dar atsiskleidžia galimas užpildymas – kas kad tik materijoje, o ne jaučiant malonumą. Vienas jaučia malonumą, kuriuo jį vilioja ant stalo padėtos vaišės, o kitas to malonumo nejaučia, nors abu mato lėkštes su maistu! Tačiau dvasiniame pasaulyje kitaip: Šviesa, pripildymas tenai atsiskleidžia tik su sąlyga, kad turi apetitą.
Įsivaizduok, kad su sergančiu bičiuliu sėdi prie stalo. Tu matai vaišėmis apkrautą stalą, tačiau jis nieko nemato. Jis apskritai nemato nė vieno patiekalo – štai taip vyksta dvasiniame pasaulyje!
Materialiame pasaulyje taip pat kartais sakome: „Aš čia nieko nematau (ką norėčiau suvalgyti).“ Nors, aišku, kad akys mato. Kadangi dvasiniame pasaulyje malonumas neįsivelka į jokius materialius produktus – mes jo nematome.
Kitaip tariant, viena, ko mums trūksta – tai indo, noro, apetito. Dabar sergame tokia liga, kuri vadinasi „egoizmas“, ir todėl nejaučiame dvasinių malonumų.
Priešais mus malonumų vandenynas, visas pasaulis priešais mus – ir tai ne „šis pasaulis“, o Begalybės pasaulis. Visi pasauliai yra čia, šalia tavęs, o tu matai tik „šį pasaulį“ , nes tik jam tau pakanka apetito. Gimei turėdamas tokį norą, kad tik čia gali atskleisti skonį.
Dvasinį pasaulį galėsi pajausti tik tada, jei iš pradžių įgysi apetitą. Tik su šia sąlyga atskleisi Šviesą. Šviesa yra, štai ji! Tik tu neįstengi jos atskleisti. Nes priklausomai nuo savo noro galėsi atskleisti Šviesos dalį − tą, kurios tau trūksta.
Tačiau, kaip iš anksto žinoti, ką reikia atskleisti, jeigu niekada nematėme Šviesos ir nežinome, kas tai yra? Jei kas papasakotų apie man žinomus skonius, tada dar pajėgčiau suprasti.
Todėl mumyse pabunda „informacinis genas“ (rešimo) – kažkoks neaiškus būsimo malonumo pojūtis. O tada privalau ateiti į grupę, skaityti knygas ir išgirsti, kiek tai svarbu – privalau save pažadinti. Tačiau, jei nėra noro, jei nėra poreikio, – neįmanoma atskleisti dvasinio pasaulio.
Yra pasakyta: „Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos“. Visas pripildymas priešais tave − prašau! Imk! Tu pats nenori, tai kuo tada skundiesi? Juk pats jo nenorėjai…

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save