Pateikti įrašai su šviesa žyme.


Altruistas vilko kailyje

Egoizmo vystymasis

Tyrimas. Mokslininkai patvirtino, kad patys didžiausi egoistai – tarnaujantys visuomenės labui.
Altruistinis elgesys ne visada rodo, kad žmogus linki gero kitiems, dažnai altruizmas – tai noras užimti dominuojančią padėtį visuomenėje ir slopinti kitų autoritetą.
Kitas altruistinės bausmės aspektas – pasitenkinimo ir džiaugsmo jausmas, kylantis po to, kai nubaudžiami visuomenės normų pažeidėjai.
Nors toks elgsenos modelis ir vadinamas „altruistiniu“, „aukojančiu save bendrai gerovei“, tai tėra išorinis požymis. Gindamas silpnesnį, individas demonstruoja savo jėgą, kuri tampa nauja valdančia jėga.
Komentaras. Visa tai egoistinio altruizmo pavyzdžiai, kitaip tariant, to paties egoizmo tik atvirkščio, „vilko kailyje“.
Tikrasis altruizmas galimas tik veikiant aukščiausiai Šviesai , kuri ištaiso egoizmą, veikiant Or makif , kuri pakelia žmogų, jo ketinimą, virš jo „Aš“ ir leidžia priimti sprendimus nepriklausomai nuo savęs, galvojant tik apie kito gerovę, pagal principą „pamilk savo artimą, kaip pats save“, – omenyje turima „pamilk artimą vietoj savęs“. Nuo šio lygmens ir prasideda dvasinis pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Komentarų nėra

Akstinas judėti Šviesos link

Sveikata

Klausimas. Ar ligas ir kančias sukelia pats žmogus?
Atsakymas. Negalima sakyti, kad kančios ateina kaip bausmė. Reikia žiūrėti į jas kaip į dar didesnio egoizmo savyje atskleidimą veikiant Šviesai. Šviesa yra tam tikru atstumu nuo ego, jam šviečia, bet į jį nepatenka.
Tada egoizmas kenčia. Kuo labiau artėja Šviesa, tuo didesnis skausmas. Pradedi galvoti, kaip išvengti šio skausmo, kaip nuo jo apsaugoti savo egoizmą. Gal „išjungti“, pavyzdžiui, smegenis ir apie nieką negalvoti. Daugelis žmonių vartoja narkotikus, alkoholį arba pasineria į mokslus, meną, sportą – svarbiausia pabėgti, negalvoti apie gyvenimo prasmę!
Šviesa atneša šią prasmę. Štai tada suprantame, kad be skausmo nepradėtume šio kelio. Belieka žengti link Šviesos, kad ji galėtų patekti į mane.
Aš ieškau ir randu išsivadavimo iš šių kančių metodiką, parodančią man, kaip rasti gyvenimo prasmę. Prieinu prie kabalos mokslo.
Juk tie, kurie prie jo priėjo, pradėjo studijuoti tik todėl, kad juto šiame pasaulyje didelę tuštumą. Savo ankstesniuose gyvenimuose jie jau patyrė visokių problemų, skausmo, kliūčių, ir šiame gyvenime kentėjo visų pirma dėl tuštumos pojūčio.
Klausimas. Prieš keletą metų sunkiai susirgau. Šios kančios paskatino mane studijuoti Bibliją, o vėliau kabalą. Dabar manęs kančios nebeskaudina taip, kaip anksčiau, aš jų beveik nepastebiu. Ar turiu galimybę pasveikti?
Atsakymas. Jokių problemų! Tik padaryk taip, kad Šviesa dar labiau priartėtų. Visos problemos dėl to, kad ji yra priešais tave, bet negali patekti į vidų.
Klausimas. Kitaip tariant, jeigu aš savanoriškai artėsiu prie Šviesos, kančios sumažės?
Atsakymas. Ne. Jos pamažu keisis kokybiškai. Juk jos reikalingos tam, kad nesilptų tavo judėjimas link Šviesos. Mes – egoistai! Kaip kitaip dirbti su ego? Tik įbesti į jį smailų pagaliuką, kuris vadinamas „stimulu“.
Todėl sakoma, kad žmogus, judantis į priekį, vienodai dėkingas ir už gėrį, ir už blogį. Tai reiškia, kad žmogus tobulėja tinkamai.
Jeigu tiek už tuos, tiek už anuos poveikius, kad ir iš kur jie ateitų (juk vis tiek jie – tik iš Kūrėjo, nes nėra nieko, išskyrus Jį), žmogus dėkoja vienodai, tai jis nenukrypsta nuo nustatyto kelio, juda tiesiai į Kūrėją.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo kančių prasmės prie gyvenimo prasmės

Dėkoti už kančias?

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Komentarų nėra

Viską paversti gėriu

Dvasinis darbas

Klausimas. Jeigu visi žmonės aplinkui – Kūrėjas, tai, kada artimas žmogus moraliai užgauna, įskaudina, nejau tai gerai mums? Ką be dvasinio skausmo tai atneša žmogui?
Atsakymas. Dažniausiai bet kokį skausmą reikia prisiimti sau. Tarkim, kas nors jus įskaudino, pasistenkite jam/jai atleisti, juolab, jei tai artimas žmogus.
Pamėginkite pakilti virš susidariusios situacijos, o skriaudėją iš nedraugo paversti draugu, priešą mylimuoju. Viską reikia paversti gėriu.
Taip žmogus keičiasi ir ima tinkamai suvokti tai, kad jį supantis visas pasaulis visada geras, užpildytas tik viena Šviesa .
Jeigu jis taip elgiasi žmonių atžvilgiu, tai pamažu ima teisingai suvokti supančią aplinką ir matyti pro ją didžiulį malonumą – Šviesą, užpildančią visą pasaulių sistemą.
Klausimas. Norite pasakyti, kad kiekvienas teisia pagal savo sugedimo lygį, ir jeigu jaučiu kažką neigiamo iš kieno nors pusės – tai kaltas aš?
Atsakymas. Žinoma. Jei dabar jautiesi blogai, vadinasi taip yra todėl, kad tu blogas. Nieko nereikia kaltinti, tik save.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolaidžiavimai įstatymų ribose

Taisydamas save – taisai pasaulį

Kodėl siekiame meilės?

Komentarų nėra

Imtuvas užribio bangų diapazone

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Finišas čia pat

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas, Platinimas

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Komentarų nėra

Indas siauru kakleliu

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl einantieji dvasiniu keliu patiria tas pačias problemas, kaip ir visas pasaulis ir neturi atsakymo į tai?
Atsakymas: Argi nėra atsakymo? Yra visų problemų paaiškinimas: mūsų neatitikimas Šviesai, kuris jau turi mumyse atsiskleisti. Dėl to kyla visos problemos.
Jeigu tavo noras ištaisytas mažiau nei turi būti, tai Šviesa, kuri turi atsiskleisti nore mėgautis, juntama kaip kančia, problemos, skausmas, katastrofos.
Noro mėgautis neatitikimas negyvajame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse sukelia ekologines krizes, problemas su augalais, kviečiais, pasireiškia kaip nederlius, gyvūnų, žmogaus ir visuomenės ligos.
Viskuo kaltas mūsų noras mėgautis, nes nepraėjo būtino jam ištaisymo. Nesvarbu, kokia problema – visos jos kyla dėl noro neatitikimo Šviesai.
Sakykime, kad noras turi būti ištaisytas 20 procentų, o yra ištaisytas tik 2 proc. Todėl 18 proc. atsiskleidžia kaip Šviesos spaudimas į indą, kaip atvirkščioji Šviesos pusė, kuri reiškia kančią, nelaimes.
Nemalonumai (carot) – tai siaura (car) vieta, juk tu neatidarai savo indo. Tu neturi pakankamai Šviesos Chasadim, kad praplatintum ir atvertum indą, todėl Šviesa stovi priešais ir jį slegia. Šį Šviesos slėgimą tu jauti kaip nemalonumus, problemas, ligas, katastrofas.
Reikia spręsti problemą tame fiziniame lygmenyje, kuriame ji atsiskleidžia, taip pat prašyti jos ištaisymo iš aukščiau, Kūrėjo – veikti dviejose plokštumose. Baal Sulamas rašo, kad reikia eiti pas gydytoją, gauti vaistų ir įvykdyti visus jo nurodymus, bet taip pat aiškiai suprasti, kad visa tai nieko verta, ir viskas priklauso tik nuo Kūrėjo, o ne nuo gydytojo.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklas Šviesos vandenyne

Jautrumas Šviesai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Komentarų nėra

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Valios laisvė

Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Užpildyti vienam kito norus

Dvasinis darbas

Sankt Peterburgo kongresas. 1 pamoka
Mūsų pasaulyje tokie žodžiai kaip „atsidavimas“ ir „meilė“ vartojami bet kokiomis aplinkybėmis ir yra per daug nuvalkioti. Ateis laikas, kai jie sukels mumyse tinkamus pojūčius, tinkamus siekius vienas kito atžvilgiu, bet pradžioje jie, žinoma, klaidina.
Iš tikrųjų meile vadinamas vidinis vienas kito užpildymas. Tai galima įsivaizduoti kaip dėlionę, kurios elementai turi priešingą formą, bet susijungdami papildo vienas kitą.
Tai reiškia, kad vieno norai (raudonas minusas) užpildomi kito veiksmais (juodas pliusas), ir tokiu būdu atitinka vienas kitą, sudarydami bendrą vaizdą.


Atstumas tarp jų, t. y. neužpildyta būsena, jaučiama kaip kančia (didelis minusas). Tik iš kito gaunamas atitinkamas užpildas gali jį užpildyti.


Iš principo mes gamtoje egzistuojame jau iš anksto parinkti vienas kitam, tik atskirti savo iškilumų ir įdubų, o dabar turime juos sugretinti. Todėl frazė „pamilk artimą kaip save“ reiškia kito žmogaus noro pildymą. Tik tam reikia suvokti, pajusti, ko būtent jis nori.
Kaip tai sužinoti? Jeigu mes kartu dirbame viena linkme, su ta pačia medžiaga, pagal tą pačią metodiką, tai imame suprasti, ko reikia kiekvienam iš mūsų. Tada kiekvienas, net iki galo nesuprasdamas, kokias formas turi kitas, ima siekti šito, o visa kita jau įgyvendina iš aukščiau ateinanti Šviesa. Todėl mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną komponentą – ateinančią Šviesą, kuri veikia mus ir galiausiai užmezga ryšį tarp mūsų. Vieno žmogaus galimybės susijungia ir tiksliai papildo kito žmogaus galimybes taikant dvasinę metodiką, tai yra iškviečiant supančią Šviesą.
Šis abipusis vienas kito papildymas ir vadinamas meile, abipusiu atsidavimu, kai vienas duoda savo širdį, o kitas ją pripildo. Širdimi vadinami visi mūsų bendri norai.
Gamtoje iš principo viskas paruošta. Nereikia keisti norų, nereikia keisti savybių, kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip teigiamos. Kitais žodžiais tariant, galimybė duoti ir galimybė gauti yra kiekviename iš mūsų jau natūraliai.
Mums tereikia pabandyti suderinti jas pagal teisingą metodiką, ir tada supanti Šviesa padės mums tai padaryti. Susijungę tarpusavyje mes imsime reikšti abipusę gavimo ir davimo savybę, kuri iš principo ir vadinama Kūrėju. Kaip sakoma, mes kuriame Kūrėją iš savęs, iš savo paskatų. Tokiu būdu sudarome kli / indą, arba vietą, teisingą norą, kuriame atskleidžiame šią savybę.

Iš 2013 m. liepos 12  d. Sankt Peterburgo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kas yra meilė ir davimas

“Meilė artimui” – tai paprasta!

Komentarų nėra

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinis darbas, Grupė

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »