Pateikti įrašai su šviesa žyme.


Iš chaoso į harmoniją IV d.

Dvasinis darbas

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Komentarų nėra

Knygos „Zohar“ veikimo principas

Zohar

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Knygos „Zohar“ skaitymas, nesiekiant suvokti turinio, nėra mokslinis požiūris. Šviesa, grąžinanti į šaltinį – tai naujas gamtinis reiškinys, kuris dar neatskleistas šiuolaikinio mokslo. Kaip dirba Šviesos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Galiu jums tik viena pasakyti: joks šiuolaikinis mokslas negali atskleisti principo, pagal kurį veikia knyga „Zohar“. Iš tikrųjų, tai yra ne mokslinis požiūris, – aš tai tvirtinu, pats būdamas mokslo žmogus.
Esmė ta, kad mūsų pasaulio mokslas veikia penkių materialių jutimo organų viduje. Todėl jis nieko negali padaryti su tuo, kas yra už jų. Mes suvokiame tik tai, kas patenka į mūsų jutimo organus ir be to mums tarsi nieko neegzistuoja. O yra dar didžiulis pasaulis, kurio mes nežinome ir nejaučiame, todėl, kad nesame sukurti taip, kad jį pajaustume.
Knyga „Zohar“ padeda mums plėsti mūsų jutimo organų diapazoną, suteikdama galimybę suvokti papildomą informaciją, kurią mes vadiname „Aukštesniuoju pasauliu“.
Tai ne moksliška, aš su jumis sutinku. Aš taip pat užsiėmiau mokslu, mano pirmoji specialybė – biokibernetika. Todėl aš puikiai suprantu, apie ką jūs kalbate.
Bet kaip knyga „Zohar“, taip ir visa kabala nuo pat pradžių pasakoja apie tai, kad tai mokslas, tik truputį kitoks. Jei įprastai mokslu užsiimame bandydami atskleisti mus supantį pasaulį, tai kabalos mokslas praplečia mūsų vidines suvokimo galimybes, ir tada suvokiame aplinkinį pasaulį giliau ir plačiau.
Kitaip tariant, yra mokslas, kuris fiksuoja žmogaus savybes ir šiose savybėse tai, ką jis suvokia bei tyrinėja. O yra mokslas (kabala), kuris, priešingai, vysto žmogaus savybes ir tyrinėja tai, kas suvokiama šiose išplėstose savybėse.

Iš 2017 m. vasario 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad atsiskleistų „Knyga Zohar“

Knyga Zohar: atverskite, skaitykite, mėginkite

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Komentarų nėra

Meilė kabalos požiūriu

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar egzistuoja kokie nors dvasinio darbo kokybės požymiai?
Atsakymas. Kokybiškas darbas ar ne, priklauso nuo to, kokią šviesą aš gaunu dėl savo panašumo į Kūrėją: nefeš, ruach, nešama, chaja ar jechida.
Turime praeiti 125 dvasinius laiptus iki visiško panašumo į Kūrėją. Panašumas pasireiškia per mano meilę kitiems. Vadinasi, turiu pasiekti išėjimo iš savęs pakopą – visapusę, nesavanaudišką, tobulą nežemišką meilę kitiems, t. y. rūpinimąsi kitais.
Meile kabaloje laikoma tokia būsena, kuomet jaučiu kito žmogaus norą ir noriu visiškai jį išpildyti, lyg tai būtų pats didžiausias, svarbiausias mano paties noras.
Visą savo esybę, visą savo esmę, savo vidinį aš panaudoju kitų norams aptarnauti. Dėl to tokia būsena vadinama dvasine vergove.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Dukart apie meilę

Kas yra meilė?

Komentarų nėra

Stebuklinga Šviesos jėga

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTikėjimas – tai davimo jėga, kurią žmogus įgyja ir pagal ją gyvena. Šis davimas turi būti aukščiau gavimo, nes jis kuriamas virš noro mėgautis, nepaisant jo, ir yra priešingas gavimo jėgai.
Šiandien duodame, tačiau nevadiname to davimu, mat duodame, kad gautume savo nore mėgautis. Tačiau kuomet ateina Šviesa, ji suteikia žmogui galimybę duoti nesavanaudiškai.
Mums dabar nesuprantama ši savybė, juk ji nesutinkama šiame pasaulyje. Tik Šviesa gali taip paveikti norą mėgautis, kad jis panors duoti. Visa tai dėl jame veikiančios Šviesos jėgos. Šviesa įeina į norą ir įpareigoja jį dirbti duodant, nes Šviesa pirminė, o noras antrinis, jį sukūrė Šviesa.
Visas dvasinis pasaulis sukurtas noro mėgautis viduje, kuris pajuto atsiskleidusią aukštesniąją Šviesą.
Tos noro mėgautis dalys, kurios buvo paveiktos grąžinančios į Šaltinį Šviesos, dirba, kad duotų: arba forma „duoti, kad duotum“, arba forma „gauti, kad duotum“, pakeitusios savo išnaudojimą į priešingą. Tos dalys, kurios paveiktos Šviesos gali dirbti, kad duotų, vadinamos dvasiniu pasauliu.

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Magnetiniame davimo lauke

Atskirti šviesą nuo tamsos

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Komentarų nėra

Kelias į beribį malonumą

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra ketinimas? Ar jį sukūrė Kūrėjas? Ar mes patys jį kuriame?
Atsakymas. Kadangi žmogus turi galimybę būti priešingose būsenose, viena būsena kitos atžvilgiu pasireiškia ketinimu.
Jei ko nors noriu, vadinasi, ketinu tai gauti ir mėgautis. Paprastai šį ketinimą vadiname troškimu. Dėl ko noriu jį realizuoti: dėl savęs ar dėl kitų? Taip atsiranda aukštesnio lygio ketinimas – dėl Kūrėjo.
Taigi, ketinimą apibrėžiame kaip kiekvieno noro įgyvendinimą ypatingu formatu. Kiekvienas noras, ketinimas turi labai daug lygių. Pvyzdžiui, dėl ko noriu gauti sau.
Klausimas. Jei mano ketinimas yra dėl kito žmogaus arba dėl Kūrėjo, tai jau altruizmas. Iš kur randasi toks ketinimas? Iš Kūrėjo?
Atsakymas. Taip, iš Kūrėjo, nes aš iš Jo mokausi, kaip atiduoti.
Klausimas. Negi kabalistas kiekvieną kartą skaičiuoja: „Dėl ko geriu? Dėl ko dabar einu“? Juk taip galima išprotėti!
Atsakymas. Ne. Kai tai atlieki viduje, nore, energija neeikvojama, o priešingai – gaunama.
Klausimas. Juk tai – nuolatinė kova! Man pagal savo prigimtį norisi išgerti arbatos dėl savęs, o teks gerti dėl Kūrėjo. Ar visą laiką taip ir kariausiu?
Atsakymas. Už tai gausi didžiulį papildomą malonumą, bet ne tiesiog iš arbatos, kurios nori išgerti, o iš to, kad tai darai dėl kažko kito.
Tarkime, mama prašo išgerti puodelį arbatos. Atspaudas to, kad padarei tai dėl mamos, lieka tavyje, ir šis malonumas virsta egoistiniu: aš gavau, aš mėgavausi.
O paskui? Reikia judėti toliau. Vadinasi, dabar turi gauti jau didesnį malonumą ir vėl kurti ketinimą.
Klausimas. Negi kalbame apie tokį malonumą kaip arbata, kava ir t. t.?
Atsakymas. O kodėl ne? Tas pats malonumas, esantis kavos puodelyje, – jei galima tai pavadinti malonumu, – yra amžinoje begalinėje Šviesoje. Yra tik vienas malonumų šaltinis – Kūrėjas, o mes – noras, sukurtas taip, kad gaudami iš Jo, mėgaujamės.
Klausimas. Mūsų pasaulyje man kyla noras išgerti arbatos, o koks gali būti noras būsimame pasaulyje, kuriame nėra kūno?
Atsakymas. Koks gi skirtumas? Noras taip pat ne kūniškas.
Aukštesniajame pasaulyje yra tik noras suteikti malonumą kitam ir tuo mėgautis. Suprantu, kad tai aukščiausias, geriausias, begalinis, beribis noras. Bet kodėl? Ar todėl, kad man dėl to gera? – Ne. Todėl, kad noriu, jog mėgautųsi kitas.
Šią savybę gavau iš aukštesniosios Šviesos. Dabar, jei kam nors suteikiu malonumą (bet neturiu, kam teikti malonumo, tik Kūrėjui), dėl to mėgaujuosi.
Gali paklausti: „Teikiate malonumą Kūrėjui, tarsi maitintumėte savo mažylį šaukšteliu?“ – Taip. – „Tuomet tai ne problema, aš irgi maitinu savo mažąjį sūnelį šaukšteliu ir tuo mėgaujuosi“.
Bet tai – grynai egoistinis išskaičiavimas. O kad taip nebūtų, pirmiausia reikia imti nekęsti to objekto, dėl kurio tai darai. Be neapykantos nėra meilės. Viską būtinai turi sudaryti dvi priešingos savybės. Beje, neapykanta jokiu būdu nesunaikinama, ji palaiko meilę, o meilė – neapykantą. Taip kartu jos ir egzistuoja.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur gyvena ketinimas?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Komentarų nėra

Susiskaldymas – visų problemų šaltinis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu mėginu savo problemas spręsti vienas, per savo vidinį asmeninį aiškinimąsi ir mokymąsi, tai darau sau tik blogiau! Juk visi aiškinimaisi, visi susiskaidymai susiję su tuo, kad norai buvo susilieję draugėn ir išsiskyrė.
Todėl veikti reikia tik per mūsų vienybę – nėra jokio kito sprendimo, tik mūsų vienybė. Susivieniję galime ištaisyti bet kokią situaciją.
Užuot aiškinusis reikia viduje susijungti, ir taip išspręsime visas problemas. Jeigu mėginu ištaisyti savo asmeninį, nemalonų vidinį pojūtį, tai tik griaunu būseną. Kaip sakoma „Prašantis už save, atneša žalos visiems ir sau pačiam.“
Visos būsenos kyla dėl atsiskleidžiančių informacinių įrašų (rešimot) iš sudužimo, kitaip tariant, mūsų norų atsiskyrimo vienas nuo kito. Ši atskirtis ir yra visų problemų priežastis. Dabar tau rodoma, kur yra atskirtis, ir tu jauti ją kaip problemą.
Tad prašome ištaisyti ją, imame veikti dėl vienybės. Tam reikia, kad kiekvienas melstųsi už kitus ir susijungtų dešimtuke padedant į Šaltinį gražinančiai Šviesai .
Problemą reikia nedelsiant ištaisyti, nukreipiant į mūsų vienybę, tai vadinama priesako laikymųsi. Išnaudoju kliūtį, kad susijungčiau grupėje, kitaip tariant, per ją išsiaiškinu, kur mūsų atskirties vieta ir semiu jėgą, kuri padės man išsitaisyti, susijungti.
Visas šis procesas vadinamas „priesaku“, kitaip tariant, vieno iš sudužusio rešimot taisymas. Šį priesaką būtina atlikti, išsitaisyti padedant Šviesai, gražinančiai į Šaltinį, – jėgai, kuri atsiskleidžia mūsų vienybėje, mūsų pastangose susijungti draugėn.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Kaip įsiskverbti į Visatos kompiuterį

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Kaip atpažinti Šviesą?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pagal kokius požymius galima atpažinti, kad Šviesa, kurią matau, – aukštesnioji?
Atsakymas. Aukštesnioji Šviesa – tai davimo ir meilės savybė, užpildanti mūsų pasaulį, visą n-matę erdvę.
Turime siekti šios Šviesos, pritraukti ją sau. Jos padedami turime išsitaisyti – visiškai pasikeisti iš gaunančiųjų į duodančiuosius.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nejaučiu Šviesos?

Daugialypis Šviesos poveikis

Kaip pritraukti Šviesą?

Komentarų nėra

Ar gali kabalistas priešintis blogoms mintims?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistas valdo jam ateinančias mintis pasitelkęs ekraną. Ar jis gali užkirsti kelią blogoms mintims?
Atsakymas. Tik pasitelkęs Šviesą, pats – jokiu būdu. Iš kur jis ims tokių jėgų? Visi jame egzistuojantys blogi, egoistiniai norai siunčiami jam iš viršaus. Šviesa atskleidžia juos ir laukia, kol žmogus įsisąmonins tai ir pareikalaus, kad Šviesa ištaisytų.
Iš esmės pasaulyje nėra nieko blogo. Tiesiog iš pradžių egzistuojantys žmoguje egoistiniai norai taip jame atsiskleidžia.
Nėra nieko naujo pasaulyje. Visa, kas vyksta ir vyks jau įrašyta mumyse ir mes niekur nuo to nepabėgsime. Vis tiek turime tai praeiti. Kaip sakoma: „Kas bus – tas.“ O mes turime būti pasirengę pateisinti viską kas akimirką.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik Šviesa mus ištaisys

Stebuklingi žiūronai

Ieškokite Kūrėjo ten, kur Jis yra

Komentarų nėra

Kodėl kabalos nesimokoma po vieną?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl kabalos nesimokome po vieną?
Atsakymas. Todėl kad kabaloje kalbama apie globalų visos visatos įrenginį, kurį sudaro daugybė pasaulių. Net mokslininkai pastaruoju metu pradėjo rašyti, kad mūsų visata sudaryta iš daugybės visatų. Bet mes jaučiame tik kažką vieną, kažkokį kampą, pjūvį, ir matome kaip holografinį vaizdą tik mažą fragmentą, o kad pamatytume visą paveikslą mums reikalingas integralus matymas, kuris gaudytų absoliučiai viską visais dažniais.
Iš tikrųjų materijos nėra, mes gyvename jėgų lauke. Sakoma, jei mes paimtume atomo branduolį ir įsivaizduotume jį kaip teniso kamuoliuką, tai pamatytume, kad elektronas nutolęs nuo jo futbolo aikštės atstumu. Kitaip tariant, aplink mus visiška tuštuma ir patys mes esame sudaryti iš tuštumos.
Bet įdomiausia yra tai, kad nors egzistuoja didžiuliai atstumai ir viduje atomo, ir visuose mūsų įrenginio negyvosios, augalinės, gyvūninės materijos lygiuose, ir žmogaus sąmonės lygyje, – mes turime tarpusavio ryšį. Problema ta, kad mes nejaučiame šio ryšio svarbos.
Kabalos mokslas sako apie tai, kad visą visatą gaubia bendras apvalkalas, kurį galima vadinti „apskritu apvalkalu“. Šio rato viduje yra penki koncentriniai pasauliai, kurių tamsiausiame centriniame taške esame mes. Mūsų uždavinys pamatyti, pajausti šiuos pasaulius ir visa, kas juose vyksta.
Per 14 milijardų metų gamta vystėsi nuo negyvosios stadijos žmogaus link, nuosekliai keičiantis augaliniam, o tada gyvūniniam lygmeniui. O dabar esame paskutiniame mūsų vystymosi etape, kurio tikslas – pasiekti visos visatos, visų pasaulių supratimą, suvokimą, pojūtį, atskleisti juos. Dėl to turime tapti panašūs į juos. Būdami šiame mažame visatos kamuolėlyje, turime susivienyti tarpusavyje.
Žmonija turi tapti vieninga. Imkime visus kaip sumą arba kaip integralą, bet visi aštuoni milijardai planetos gyventojų turi būti kaip viena vieninga visuma, viena sistema. Nuo šio gamtos dėsnio mes niekur nepabėgsime.
Bet kaip prie jo prieiti, juk jis varo mus į kampą, sukuria įvairiausių problemų?
Sakoma, kad jei iš aštuonių milijardų padarytume nedidelį sisteminį įrenginį, sujungtume dešimtį žmonių, kurie, rinkdamiesi į ratą, pozicionuoja save kaip vieną visumą, tai ši vieninga visuma pradės jausti kitą, daug gilesnį pasaulio lygmenį. Taip jie pakils į naują pakopą, savyje atskleisdami, suvokdami, pajausdami valdančią jėgą, veikdami visą sistemą.
Pakilę jie gaus didesnį egoizmą, sakykime, dešimt kartų, ir vėl turės tapti kaip vienas, paskui vėl pakils į kitą pakopą ir vėl turės tapti kaip vienas, nes ir čia juose vyks dešimteriopas sustiprinimas. Taip jie kils, nuolatos vis labiau suvokdami visatą, visą pasaulį.
Jei mes tokiu būdu studijuosime kabalą, tai suteiks mums galimybę suvokti ir pajausti visus pasaulius, tapti amžinais, tobulais. Tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir nuo nieko kito. Pasiekti tokią būseną, kad pajaustume visą visatą kaip save, – tai žmogaus uždavinys materialiajame pasaulyje. Tada žmogus tampa amžinas kaip visi dvasiniai pasauliai ir jaučia save, jaučia būseną, kurioje viską valdo tobulumas.
Išeidamas iš savęs, žmogus nustoja jautęs poreikius ir neišsipildžiusius norus, kuriuos jautė kaip kančias, neužpildytas savo būties tuštumas. Jis praranda ryšį su mūsų pasaulio apribojimais, išeina už jų ribų, pradeda jausti, kad egzistuoja visuose pasauliuose, tarsi išsklidęs po juos, jaučiasi absoliučiai vientisas, tobulas, amžinas. Tai mes turime pasiekti.
Šią metodiką prieš 5777 metus atskleidė Adomas, ir nuo to laiko kabalistai, ja naudodamiesi, pasiekdavo išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį. Tikėkimės, kad mums pasiseks ir mes atliksime tą patį.
Būtent dėl to kabalos negalima mokytis atskirai. Pavyzdžiui, susirenka kartu dešimt draugų, kurių kiekvienas yra normalus žmogus, kitaip tariant, sveikas egoistas, norintis visko tik sau, ir susitaria, kad nori vietoj mūsų pasaulio pajausti Aukštesnįjį pasaulį.
„Mes norime pritraukti gerąją energiją, išeiti iš mūsų pasaulio apribojimų. Nejausti artėjančios mirties, o pamatyti tikrąją visatą: amžiną ir tobulą. Kaip tai padaryti?“ – Pagal metodiką, kuri tęsiasi dar nuo Adomo, kuri sako: „Tu gali tai padaryti!“
Bet dėl to turi pakilti aukščiau savo egoizmo, kuris kuria tau materialios sistemos paveikslą, stengtis ir nukreipti savo siekį į centrą – ten, kur dingsta tavo „aš“ ir egzistuoja „mes“.
Savo pastangomis, padedant Aukštesniajai šviesai, atitrūksti nuo savojo (aš) ir sieki bendro ryšio (mes).


Klausimas. Ar tam vykstant išlieka mano individualumas?
Atsakymas. Dar didesnis nei visų kitų. Užtat dingsta poreikis rūpintis savimi, jaudintis dėl savo vietos, viso, kas materialu. Kai tik išeini iš savęs ir įsijungi į kitus, pradedi jausti „mes“.
Tai suteikia tau suvokimą apie visą visatą , juk tu išeini iš savo ribotumo. Dabar tu gyveni už laiko ribų, nes egzistuodamas materijos pasaulyje matavai viską tik pagal pulsą; už erdvės ribų, juk anksčiau matavai ją tik pagal save; ir už materijos ribų, kur visą laiką norėjai užpildyti save. Dabar tu negalvoji apie tai, o skrendi, kaip paukštis danguje.
Bet to neįmanoma atlikti pačiam, tai vyksta tik padedant vadinamajai Supančiajai šviesai (O“M) – Aukštesniajai šviesai, kuri egzistuoja aplink mus.
Jei mes siekiame centro, tai pagal pastangas (P) pritraukiame Supančiąją šviesą , ir Ji veikia kartu su mumis.
Tada mes įsijungiame į bendrą sistemą ir sukuriame vieną bendrą centrinį tašką, į kurį pritraukėme Šviesą. Sujungdama mus, Šviesa sukuria mūsų viduje davimo savybę, kuri padeda mums išeiti iš savęs. Mes jaučiame išorėje erdvę ir viską, kas joje yra. Tai ir yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kuris vyksta dešimtuke.
Jei nėra dešimties žmonių, galima to siekti ir mažesnėje grupėje, bet, ne didesnėje nei 10. Mes neturime galimybių prote ir jausmuose surinkti daugiau nei dešimtuką. Taip mes sukurti.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Komentarų nėra

Kas gali tinkamai įvertinti kabalą?

Dvasinis darbas, Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalos esmę gali suprasti tik žmogus perėjęs machsomą. Machsomas – tai sąlyginė riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. O kadangi šiandien tai pavyko tik jums, tai tik jūs suprantate šią esmę. Ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia, ne tik man pavyko pereiti machsomą. Visų antra, argi galima tinkamai įvertinti kabalą, Kūrėją, kūrinijos sistemą, valdymo jėgas, jeigu nesi toje sistemoje?
Pereiti machsomą reiškia įeiti į dvasinę sistemą ir tapti bent minimalia jos sudedamąja dalimi, kad net turėdamas mažiausią ryšį su sistema galėtum suprasti, kas tai. Kitaip žmogus fantazuos.
Tad, savaime suprantame, kad tas, kas neperėjo vadinamojo machsomo, t. y. savyje nesukūrė aukštesniojo pasaulio sistemos pagal vienijimosi su kitais draugais metodiką, nesupras, apie ką kalba kabala.
Mes tai jaučiame dar iki pereidami machsomą. Pereisi – pereisi, nepereisi – nepereisi. Arba esi viduje, arba išorėje. Arba vienas, arba nulis. Daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Kaip ištaisyti pasaulį?

Kas mato teisingą tikrovę?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »