Klausimas: Prie kur atvedė Kūrėjo ir kūrinio savybių taisymas?
Atsakymas: Tam tikru vystymosi etapu kūrinys tik gavo, o paskui Kūrėjo altruistinės savybės susimaišė su kūrinio egoistinėmis savybėmis, o tai ir sukėlė sudužimą.
Kitaip tariant, noras gavęs dėl kitų, kad perleistų per save visą aukštesnįjį malonumą, ėmė gauti dėl savęs, neperduodamas to kitiems.
Mūsų pasaulyje sudužimas atsiskleidžia taip: nūnai kiekvienas žmogus gali ne tik gauti, bet ir duoti – tik su egoistiniu ketinimu.
Tačiau dėl šito tarp mūsų egzistuoja ryšys. Jei kiekvienas tik gautų, tarp žmonių visai nebūtų ryšio, kaip tarp mažų vaikų, nesuprantančių ir nejaučiančių vienas kito. Norint ką nors imti arba duoti reikia jausti kitą.

#285615

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Sujungiant dvi savybes

Į visus mūsų tarpusavio santykius reikia žiūrėti kaip į ateinančius iš Kūrėjo, iš bendros jėgos. Bet su vienais santykiais galiu dirbti, o su kitais ne. Priklausomai nuo to, turiu arba suartėti su žmonėmis, arba nutolti nuo tokių santykių.
Kiek įgalėdamas stengiuosi su visais elgtis su meile, anksčiau ar vėliau. Ir taip padaliju visą pasaulį: kas arčiau, kas toliau. Pirmiau kuriu santykius su draugais dešimtuke. Paskui šį ratą galima išplėsti į pasaulinę kabalistinę grupę, įtraukiant ten vyrus ir moteris. O dar vėliau šį santykį skleidžiu visam pasauliui, visai žmonijai, ir galiausiai visai gamtai.
Svarbiausia – kas sekundę nukreipti save į pasaulėdaros centrą ir siekti priklausyti jam taip, kaip Kūrėjas, kitaip tariant, reikia iš savęs išvystyti žmogų, Adam. Todėl visąlaik tikrinu, esu panašus į Kūrėją ar ne, tarsi savo viduje vartyčiau lapus, aiškindamasis, iš ko esu sudarytas, ir kaip man organizuoti savo santykį su viskuo, kaip save nukreipti: priartėti ar nutolti.
Per šį vidinį darbą suderinu savo suvokimo instrumentą, savo sielą, savo vidinį smuiką, kad iš manęs sklistų tik gera melodija viso ko atžvilgiu. Taip ir tampu žmogumi, Adam, kitaip sakant, panašiu į Kūrėją.
Tai ilgas kelias, tačiau žingsnis po žingsnio galime eiti juo, juk jau esame pasirengę šiam darbui. Ir visam pasauliui jo reikia, juk koronaviruso epidemija atvedė žmoniją į neviltį. Pamažu žmonės ims įsisąmoninti, kad išeities nėra, ir mes privalome gerai elgtis vieni su kitais – tai ir yra pasaulio ištaisymas.

#276044

Iš 2020 d. gruodžio 29 d. rytinės pamokos, tema „Darbas paslėptyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Štai kur šuo pakastas!

Slaptas sielos vystymasis

Sielos raidos pradžia

Jei išsitaisysiu, pamatysiu, kad visi kiti jau visiškai išsitaisę. Viskas priklauso nuo mano išsitaisymo. Bet tam, kad išsitaisyčiau, turiu kreiptis į visus ir pasistenkti juos įtikinti, kad išsitaisymas jiems būtinas.
Juk visa, kas vyksta aplinka mane, – tai mano projekcija. Matau ne juos, o save. Pasaulyje aštuoni milijardai žmonių, bet jie visi mano paties dalys. Aš – Adam Rišon, pirmasis žmogus, ir visi įsijungia į mane. Ir todėl atsakau už viso pasaulio išsitaisymą.
Ir taip turi galvoti kiekvienas!
Išorinis išsitaisymas – kai kreipiuosi į visus, mėgindamas įtikinti juos išsitaisyti. O vidinis išsitaisymas – kai išsitaisau pats ir mano santykis su pasauliu, kad su visais elgčiausi gerai.
Ir kol neišsitaisysiu tiek viduje, tiek išorėje, kad pamatyčiau visus ištaisytus, tol pasaulyje ne bus galutinio išsitaisymo.

#273231

Iš 2020 m. lapkričio 1 d. pamokos moterims

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingas už kitus

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kelias į visišką išsitaisymą

Šiandien dėl epidemijos Kūrėjas duoda mums ypatingą galimybę kreiptis į Jį. Norime suteikti Jam malonumą, leisdami Jam įsivilkti į mus, užpildyti ir daryti su mumis viską, ką Jis nori. Mes pasiruošę viskam.
Pirmas veiksmas yra padaryti save embrionu. Embrionas motinos vandenyse visiškai save anuliuoja, nieko pats nesprendžia, o viską iki pačios mažiausios smulkmenos atiduoda aukštesnės pakopos valdžiai. Tai pirmasis veiksmas, kurį dabar turime atlikti visi: kartu kreiptis į Kūrėją ir anuliuoti save.
Tam Kūrėjas ir siunčia mums koronavirusą ir organizuoja visą šią būseną, kad padėtų mums atlikti šį veiksmą: kreiptis į Jį ir paprašyti ištaisymo, t. y. mūsų vienybės. Kūrėjas jau paruošė mums viską, ko reikia, susijungimui.
Ir jeigu dabar kreipsimės į Jį, staiga pajausime, kaip visas mūsų pasaulis ims keistis. Pasikeis materialinė tikrovė, socialinės ir vyriausybinės sistemos, santykiai tarp žmonių. Pasijausime esą kitos būsenos, tarsi kitame pasaulyje: tapsime jautresni vieni kitiems, artimesni, suprasime, kad priklausome vienai sistemai ir negalime daryti visko, ką sumąstysime.
Kūrėjas ėmėsi tvarkyti mūsų gyvenimą pasitelkęs virusą. Jau nebegalime daryti to, ko norisi, visi paklusome ir esame pasirengę atlikti viską, kas būtina.
Tad būtina kreiptis į Kūrėją su prašymu tęsti ištaisymus, užmegzti ryšį tarp mūsų, kad Jis galėtų įsivilkti į mūsų gerus santykius ir atsiskleisti visai žmonijai. Ir tada, žinoma, mums garantuota laiminga ateitis ir geras gyvenimas. Dabar pats metas veikti!
#262315

Iš 2020 m. kovo 29 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Viruso trajektorija

Embriono vystymasis ir sielos raida

Klausimas. Blogio atskleidimas ir meilės pažeidimas – tai tuo pat metu ir veiksmas, ir būsena ar jie eina vienas paskui kito?
Atsakymas. Apskritai nematau jokių pažeidimų. Prašau, kad prisimintumėte ir pamėgintumėte suprasti: jokių pakenkimų, jokių sudužimų, jokių avarijų ir kelių/transporto įvykių nėra.
Atsiskleidžia tai, kas buvo iš pradžių, nieko naujo neatsiranda. Todėl tarp mūsų nėra jokio sudužimo ir nutolimo. Kaskart atsiskleidžia vis didesnis mūsų kli/indo neištaisymas; kli buvo sudaužytas pačioje pradžioje vienu veiksmu – vadinamuoju „Adomo nusidėjimu“. O dabar visa tai mums atsiskleidžia.
Todėl mums reikia kiekvieną baisų nutikimą sutikti kaip palaiminimą. Tau dabar duodamas darbas: prašom ištaisyti tai ir dar per žingsnį priartėti prie dvasinio pasaulio, o paskui dar per žingsnį. Po keletos žingsnių imsi jausti, kaip kaskart priešais tave vis labiau atsiveria pasaulis, o jame Kūrėjo jėga.
Nereikia žiūrėti į pasaulį, tarsi tu jį daužytum. Mes apskritai nedarome nieko bloga. Nėra prasižengėlių mūsų pasaulyje – tik tinginiai. Mes niekuo nelaužome ir negadiname pasaulio.
#251641

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Prasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė neapykanta, sudužimas, ten turi atsiskleisti vienybė ir meilė.
#229297

Iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema – „Dienos tarp siaurumų“

Kodėl iš anksto negalime žinoti dvasinio kelio ir eiti juo taip, kaip materialiu, gaudami jėgas, žinias, protą? Juk moksle ir visuose materialiuose reikaluose taip vyksta – visur, išskyrus dvasingumą.
O dvasingumas reikalauja iš mūsų atlikti veiksmus dar iki tol, kol jį suprasime, ir net iki tol, kol įstengsime jį atlikti.
Kitaip tariant, neturime jėgų vienytis, tačiau stengiamės tai atlikti, neturime jėgų suprasti veiksmo, bet vis tiek veikiame, tarsi suprastume. Tik taip galima eiti pirmyn.
Tai didelis sunkumas, tačiau neturėdami jėgų, proto, supratimo, nejaučiant dvasinio veiksmo vis tiek turime jį realizuoti. Tai rimta kliūtis. Bet koks nurodymas, pasakytas mokytojo ar aprašytas kabalistinėse knygose, kol nesuprasime mūsų šiandieniniuose jutimo organuose, neatitiks mūsų supratimo ir jėgų, todėl nieko negalėsime atlikti.
Tačiau mums nereikia nieko atlikti, mūsų užduotis – pasistengti atlikti, įsitikinti, kad negalime, sukaupti norą ir su tais norais kreiptis į Kūrėją, paprašyti Jo jėgos, supratimo, jautimo. Tiksliau sakant, prašome Jo padėti mums atlikti veiksmą. Neprašau nieko daugiau, tik gebėjimo atlikti tai, kas man skirta.
Problema ta, kad reikia eiti prieš savo protą ir širdį, aukščiau žinojimo ir pojūčių. Jaučiu, kad draugai mane atstumia, bet turiu su jais susivienyti. Protu suvokiu, kad verta daryti visiškai priešingai, nei sako mokytojas, tačiau tuo pat metu esu pasirengęs išpildyti jo nurodymus, kaip mažas vaikas instinktyviai klausantis tėvų.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo. Skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio tas, kad dvasiniame neturime jokios galimybės vadovautis savo pačių protu ir pojūčiais. Priešingai, reikia džiaugtis, kad eini aukščiau proto ir jausmų.
Juk jeigu veiki remdamasis protu ir jausmais, sutikdamas protu ir širdimi, tai bus materialus veiksmas, iš kurio nieko dvasinio neišaugs.
Pasistenkime suprasti šį unikalų principą. Baal Sulam sako: „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo tas, kad materijoje jėga eina pirmiau už veiksmą, kaip pasakyta – „Pirmiau pašauksite, ir Aš atsakysiu“.“
Kitaip tariant, veikiame pagal logiką, protą, jausmus, supratimą. O jeigu nesuprantame – nedarome. „Juk ten veikia tokia pati tvarka, kaip taisymosi pabaigoje (gmar tikun), kai nėra atliekama nieko, kol nebus jėgų atlikti to, kas reikalaujama.“
Taip bus taisymosi pabaigoje, nes mūsų kelim bus pasirengę viską priimti. Mūsų pasaulyje naują atradimą atliekame tada, kai mūsų suvokimas pasirengęs jį priimti. Ir todėl gyvenime menkoje srityje iš visos didžiulės pasaulių sistemos, ši sritis vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes nieko nedarome, kol negausime jėgos to daryti.
O dvasiniame pasaulyje, neturėdamas jėgų veikti, turi pasistengti atlikti. Tu stengiesi, įsitikini, kad neturi jėgų ir tikrai žinai, kokiu jėgų tau trūksta ir kam. Iš to gimsta malda, per kurią susisieksi su Kūrėju.
Toks ir yra visas dvasinės tikrovės tikslas: ne jėga prieš veiksmą, o pirmiau reikia mūsų veiksmo, kad gautume jėgą. Privalome pradėti dvasinį darbą neturėdami jėgų, proto, jausmų, supratimo, jokio noro jį atlikti. Kaip pasakyta: „Atlikti, kas nurodyta, kad išgirstume Nurodančiojo balsą“.
#235739

Iš 2018 m. lapkričio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 164, „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Latentinis dvasinio darbo periodas

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Klausimas. Kas svarbiau: malonumo Šviesa ar noras? Šviesa formuoja norą ar galimas atvirkštinis procesas, kai noras nulemia ir Šviesos kiekį, ir kokybę?
Atsakymas. Viską formuoja tik Šviesa – ji pirma ir ji paskutinė. O mes turime ją pažadinti.
Jei tai atliekame teisingai, Šviesa nusileidžia mums ir atlieka savo funkciją, o jei neteisingai, tuomet mus veikia priverstinės gamtos jėgos, kurios vis tiek ištaiso mus veikiant Šviesai, tačiau nemaloniu būdu.
Šviesa – tai Kūrėjo noras. Supanti Šviesa yra aplink mus ir pamažu stumia mus ją gauti.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tavo norų šviesa

Šviesos kelias ir kančių kelias

Viską daro Šviesa

Grupė – tai keletą funkcijų atliekantis adapteris tarp manęs ir Kūrėjo. Viena vertus, jaučiu joje tai, ką Kūrėjas nori man pasakyti. Kita vertus, per ją galiu kreiptis į Kūrėją ir pasakyti Jam, ko noriu.
Galiu žvelgti į draugus kaip į žmones arba kaip į Kūrėjo atstovus. Su Kūrėju kalbu per grupę – ne žodžiais, o per maldą, per savo santykį su jais, juk jie – tai mano ryšys su Juo. Todėl „nuo meilės kūriniams ateinama prie meilės Kūrėjui.“
Jei noriu mylėti Kūrėją, turiu tai daryti per aplinką, juk tik ten apsivelka aukštesnioji šviesa. Todėl grupę (dešimtuką) turiu suvokti kaip savo dvasinio kelio pradžią ir pabaigą, kaip vietą, į kurią ateisiu išsitaisymo pabaigoje, ten visiškai susijungiu su draugais ir to tobulo ryšio viduje atskleisiu Kūrėją.
Štai kodėl viskas prasideda nuo Pažinimo medžio nusidėjimo, Adam Rišon sielos sudužimo. Nuo čia jau gali prasidėti taisymasis, pasaulio (olam) pradžia, paslėptis (alama) ir atskleidimas.

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Adar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

„Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

Mordechajus „Ester ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų