Pateikti įrašai su taisymasis žyme.


Ir vėl tas pats Babilonas

Dvasinis darbas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманViskas priklauso nuo to, kiek dvasinė žinia svarbesnė žmogui už materialius jausmus. Aš, kaip Israel, turiu įveikti savo egoizmą ir teikti pirmenybę priartėjimui prie Kūrėjo, o ne visoms žemiškoms problemoms. Kitose tautose tai vyksta kitaip.
Kiekvienas pagal savo sielos šaknį privalo pakilti aukščiau materialių kliūčių, kurios nėra trukdžiai, o sąlygos sielai vystytis ir veržtis vienybės link, nepaisant to, kad nekenčiame vieni kitų.
Patikėkite, antisemito neapykanta žydams gerokai mažesnė už tą, kuri buvo tarp mokytojo Šimono mokinių. Mums dar teks susipažinti su tikrąja neapykanta.
Visa tai įeina į sąlygas: nori dvasiškai pakilti, Kūrėjas ir gyvenimo prasmė tau svarbesni nei pretenzijos kitiems – vadinasi pakilsi. O jei nei, tai liksi čia, gyvendamas kaip gyvūnas.
Visos tautos, visas Babilonas turi pakilti virš egoizmo ir išsitaisyti. Tai šiandienos sąlyga. O mes čia veikiame kaip Abraomas, kuris pasakė: „Kas už Kūrėją – paskui mane!“. Tai tas pats Babilonas ir tie patys sunkumai, kurie buvo Abraomo laikais, tik atsiskleidžia šiuolaikine forma.
Įsivaizduok, kad gyveni Babilone ir staiga atsiranda Abraomo grupė, tvirtinanti, kad reikia mylėti vieniems kitus, kaip patį save. O tu visų nekenti taip, kad esi pasirengęs juos išvyti iš Babilono. Ir jie, jausdami neapykantą, supranta, kad reikia palikti Babiloną.
Ką tuomet darysi? Ar esi pasirengęs prisijungti prie jų ir praeiti per Iraką, Siriją iki Izraelio žemės, žinoma, ne materialiai, o dvasiškai kildamas? Rinktis tau.
#258736

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Net baisu pagalvoti…

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманNet baisu pagalvoti, kas gali nutikti su pasauliu, jeigu mums nepasiseks platinti vienybės metodikos.
Tuomet pasaulio laukia naujas pasaulinis karas, po kurio žmonijai prireiks dar kelių amžių, kad atsigautų po karo ir vėl pradėti burtis, kad realizuotų išsitaisymą. Tačiau taisymosi pabaiga turi būti įgyvendinta čia, šiame pasaulyje, materialiuose rėmuose, kuriuose dabar gyvename.
Šis pasaulis neegzistuoja, tačiau dvasinė forma, esanti priešais mūsų akis kaip materialus pasaulis, privalo būti būtent tokia, kad joje prasidėtų ir baigtųsi taisymosi procesas. O po to, kai baigsime taisytis šiame pasaulyje kartu su dvasiniu, šis pasaulis pakils į dvasinę pakopą.
Galime išventi trečiojo ir ketvirtojo pasaulinio karo, kol viskas dar mūsų rankose. Tačiau taisymuisi skirtas laikas baiginėjasi ir todėl reikia paskubėti, realizuoti savo misiją.
#258688

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kad nebūtų karų

Mano mintys Twitter

Komentarų nėra

Kaip ilgai gausiu išbandymus?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar Kūrėjas žais su manimi ir siųs man išbandymus iki gyvenimo galo?
Atsakymas. Iki šio gyvenimo pabaigos ir dar būsimuose įsikūnijimuose, kol visiškai atskleisi, kad Jis vienintelis egzistuoja.
Klausimas. Ir kiek to laukti?
Atsakymas. Kol visose savo sielos dalyse, kiekvienoje jos ląstelėje apibrėši, kad viskas kyla iš Kūrėjo, kad Jis – vienintelis, kuris valdo visą pasaulių sistemą. Tai ir yra sielos ištaisymas.
Klausimas. Jei man pavyks pasiekti Kūrėjo lygmenį, tai pamatysiu, jog visi kiti žmonės geri?
Atsakymas. Dar ne. Tai bus jaučiama tik būnant visiško ištaisymo būsenos, kai ne tik aš, bet ir visi, kuriuos jaučiu kaip egzistuojančius ne manyje, taip pat pasieks Kūrėją kaip „nėra nieko kito tik Jis“.
#257203

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai?

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Kliūtys dvasiniame kelyje

Komentarų nėra

Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ veda į akligatvį?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманBaal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“ verta studijuoti, kad išvystume, jog norom nenorom, neišvengiamai artėjame prie šios būsenos. Tikėsimės, kad pasaulis geru keliu, savo noru, o ne per prievartą, gaudamas karų, kančių, nelaimių smūgius įeis į šią būseną, kurią Baal Sulamas pavadino „paskutinioji karta“.
* * *
„Mano – mano, tavo – tavo“ – skamba neblogai? Jeigu šiandien būtų taip, argi tai ne gyvenimas rojuje? Niekas nevagia, neišnaudoja kito, nežudo, nieko bloga nedaro. Kiekvienas ramiai gyvena sau. Sakytum, viskas nuostabu, bet Tora tokį gyvenimą vadina „Sodoma“. O taip juk kur kas sąžiningiau lyginant su mūsų dabartiniu gyvenimu ir jo piratiškais įstatymais.
Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ – netgi blogiau už „viskas mano“? Juk tuomet egoizmo blogio nejaučiame nei kituose, nei savyje. Kiekvienas gyvena sau, izoliuotas nuo kitų. Ir negalima padėti kitam, tegul kiekvienas tvarkosi pats, mes nepažeidžiame „status quo“. Tai siaubinga būsena, juk tokiu keliu niekada neprieisime ištaisymo. Kaip atskleisime blogį tarp mūsų?
Apie Sodomą pasakyta: kiekvienas tenkinasi tuo, ką turi. Tai ypatinga ideologija, leidžianti žmogui tenkintis tuo, ką turi. Draudžiama žiūrėti į kitą ir lyginti save su kitu, draudžiama priimti iš kito pagalbą bei teikti pagalbą kitam. Viskas, kas iš viršaus duota kiekvienam, yra teisinga, ir negalima į tai kištis.
Tai ištisa gyvenimo filosofija, kurią draudžiama pažeisti bijant mirties. Kai Lotas norėjo padėti pakeleiviams ir priimti juos kaip svečius savo namuose, Sodomos gyventojai atėjo pas jį ir norėjo užmušti. Tokie įstatymai Sodomos mieste, kuris buvo sugriautas, nes iš jo nėra kelio į ištaisymą. Tai į akligatvį vedanti šaka. Tačiau žmogus nejaučia, kad ji veda į akligatvį, jis gyvena ir patenkintas tuo.
Gali būti, kad tokia būsena ateityje dar atsiskleis kokioje nors visuomenėje: kai neatsiskleidžia blogis, egoistinis noras, niekas neturi pretenzijų vienas kitam. Visi tenkinasi tuo, ką gauna iš Kūrėjo, ir patenkinti savo likimu, dėl kurio skųstis – nuodėmė.
Kitaip tariant, nejaučiame būtinybės užmegzti ryšio nei tarpusavyje, nei su Kūrėju. Kai niekas nieko nereikalauja iš kitų ir nepadeda kitiems, mūsų santykiai su Kūrėju irgi tokie pat abejingi. Tuo viskas baigiasi, ir ką galima su mumis padaryti – tik palaidoti žemėje, kas ir atsitiko su Sodoma.
Jeigu kiekvienas patenkintas savo būsena, tai ji baigta. Kai „mano – mano, o tavo – tavo“, niekada neužmegsime ryšio vienas su kitu. O jeigu nesiekiame tarpusavio ryšio, tai niekada nesukursime indo, kuriame atsiskleis Kūrėjas.
Veikiant įstatymui „mano – mano“ man draudžiama reikalauti iš kitų ir ką nors duoti jiems. Vadinasi, ir Kūrėjo atžvilgiu yra tokia pati pozicija. Nėra jokio atgalinio ryšio: gavau iš aukščiau savo likimą ir viskas tuo baigta. Blogai man ar gerai – viskas iš aukščiau. Tai aklavietė.
Reikia suprasti, kad „mano – mano, o tavo – tavo“ – tai į aklavietę, į niekur vedanti šaka, todėl draudžiama kurti tokią visuomenę. Tora pateikia tokį pavyzdį, kad apsaugotų mus nuo klaidų darymo, juk Sodoma – tai pati blogiausia iš visų gyvenimo formų, blogesnė už visus nusikaltimus.
Juk nusikaltimai galiausiai verčia mus gailėtis ir atveda prie Kūrėjo. Egipto vergovė, kai vieni kitus kankiname, geriau už Sodomą, nes galiausiai atveda mus prie susiliejimo su Kūrėju. O Sodoma niekur neveda.
#243879

Iš 2019 m. kovo 30 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Studijuoti Kūrėjo valdymą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam studijuoti Kūrėjo valdymą?
Atsakymas. Pirmiausia tam, kad mums būtų geriau. Visų antra, nuo to niekur nepabėgsime.
Gyvename šitą gyvenimą, egzistuojame, maitiname savo kūną, pamažu senstame ir mirštame. O paskui vėl pasikartos tas pats ir vėl tas pats. Kokia prasmė, jei galiausiai neimsime veikti visos bendros sistemos ir neatvesime jos į pusiausvyrą?
#247957

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Komentarų nėra

Neišvengiama būtinybė vienytis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманYra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIšsitaisyti galima tik pasitelkus Torą, aukštesniąją Šviesą, kuri nuo pat pradžių buvo užpildžiusi bendrąją sielą, o paskui išėjo iš jos ir liko išorėje, kaip ją supanti Šviesą.
Šviesa laukia, kada norai bus pasirengę, kad įeitų į juos pagal savybių panašumo dėsnį. Todėl visi išsitaisymai galimi tik per vienybę: fizinę ir dvasinę. Reikia stengtis susijungti, kol liausimės jausti, kad kūnai mus skiria.
Juk jeigu matome kūnus – tai ženklas, kiek skiriamės vieni nuo kitų. O kai tik imame kilti virš materialių kūnų, virš vidinio atsiskyrimo, materialus pasaulis tirpsta ir išsisklaido.
Šio pasaulio nelieka – yra tik tarpusavyje susijungę norai, siekiantys vis didesnės vienybės ir ryšio. Taip dabar vietoj priešais mus esančio pasaulio atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį ir imame matyti materiją iš vidaus.
#244411

Iš 2019 m. vasario 21 d. tarptautinio kongreso 9 pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti dvasinę erdvę

Dvasinis pasaulis – ketinimų pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Komentarų nėra

Kiek liko iki taisymosi pabaigos?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль Лайтман

Klausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, kas tada tiesus kelias? Jis trumpesnis?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Tai neturi jokio ryšio su mūsų pasauliu. Iki taisymosi pabaigos atmatuota 6000 metų. Dabar 5779 metai. Vadinasi, iki galutinio išsitaisymo liko 221 metai.
Tačiau mes galime išsitaisyti ir anksčiau. Bet iš esmės tai, apie ką kalbama kabalos moksle, išsipildė valandų tikslumu. Po galutinio išsitaisymo visas pasaulis pakils į aukštesniojo pasaulio lygmenį.
#241261

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

6000 metų arba kaip pagreitinti laiką

Kelias, kurio nepakeisi

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Komentarų nėra

Kaip išnaudoti savo individualumą?

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip išnaudoti savo individualumą grupės, tobulėjimo labui?
Atsakymas. Kai imate dirbti su grupe, matote, kad jūsų savybės tiksliai nukreiptos prieš draugus. Jumyse nėra nieko, kas kaip nors susikoreliuotų su jais.
Jūs absoliučiai skirtingi, atskirti vienas nuo kito, priešingi vienas kitam, nekenčiate vienas kito. Būtent čia atsiranda galimybė susijungti tarpusavyje. Taip ir bus.
Klausimas. Kaip žmogus gali patikrinti savo įsivaizdavimų apie grupę, draugus, mokytoją, kabalą tikrumą, jei jis viską daro remdamasis savo neišsitaisymu?
Atsakymas. Tai nesvarbu. Jūs juk dirbate grupės atžvilgiu, todėl tikrinate save tik savo draugų atžvilgiu. Nesijaudinkite, ši metodika patikrina. Ji kyla iš paties kūrimo tikslo, iš ryšio tarp mūsų. Ji negali neveikti. Ir apskritai be jos niekas pasaulyje neveikia.
#242575

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai