Pateikti įrašai su taisymasis žyme.


Pirmoji stotelė taisymosi link

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманŠventės prasidedančios nuo Naujųjų metų pagal žydų kalendorių simbolizuoja žmogaus dvasinio darbo pradžią. Tačiau iš esmės tai prasideda gerokai anksčiau, parengiamuoju laikotarpiu. Ir todėl Ėlul mėnuo reiškia „aš pas Mylimąjį, o Mylimasis pas mane“. Kitaip tariant, žmogus ima atskleisti, kad jis turi ryšį su Kūrėju.
Po keletos kabalos studijų metų, žmogus pamato, kad patiria pakilimus ir nuopuolius, ar tai būtų nuotaika, supratimas, ar tekstų suvokimas. Paskui po kurio laiko įsisąmonina, kad dvasinį pasaulį galima pasiekti tik susijungus, t. y. ima tikėti tuo, ką perskaitęs, ima susisieti su medžiaga.
Žmogus supranta, kad neturi pasirinkimo: reikia įsijungti į grupę ir imtis praktinio darbo. Juk nepakanka vien gražių pokalbių, reikia įsiskverbti širdimi, pažadinti savo jausmus. Tai būtina dvasiniam suvokimui, pajautimui, savo gyvenimo realizavimui. Jis nenori, kad gyvenimas praeitų tarp gimimo ir mirties datų, ir be pėdsakų pasibaigtų, jis nori pakilti virš jo ir tęsti toliau.
Ir tuomet jis supranta, kad reikia ištaisyti save, įgyti davimo jėgą virš gavimo jėgos. Kai įsisąmoninama vidinių pokyčių būtinybė – prasideda Ėlul mėnuo.
Ėlul – tai savianalizės mėnuo: ką galiu atlikti su savo siela, kad imčiau artėti prie pirmojo kontakto su Kūrėju. Laukiu aukštesniosios jėgos atskleidimo ne tam, kad tuo mėgaučiausi, o tam, kad nusilenkčiau prieš ją.
Tegu mano egoizmas nusilenkia ir leidžia man tapti Kūrėjo vergu. Džiaugsiuosi galėdamas atiduoti save Šviesos valdžiai ir pajausti jos tobulybę, amžinumą, didybę. Priešais tokį atskleidimą mano noras mėgautis yra pasirengęs nusilenkti, susimažinti ir atsiduoti aukštesnės jėgos valdžiai.
Taip ateiname į Naujuosius metus, Roš ha Šana, kurių esmė – paskelbti Kūrėją viso pasaulio karaliumi. Aukštesnioji jėga yra ir viso ko pradžioje, ir pabaigoje, ir viduryje, ji valdo viską be išimčių. Mums tereikia pajausti, kad esame veikiami aukštesniosios jėgos, kad esame Kūrėjo vergai, jo ištikimi pavaldiniai: gauti tikėjimą aukščiau žinojimo, t. y. davimo aukščiau gavimo jėgą, ir jai padedant pradėti dirbti su savo noru.
Visas šis darbas priskiriamas Roš ha Šana šventei – pirmajai stotelei kelyje į kūrinijos išsitaisymą.
#232119

Iš 2018 m. rugpjūčio 21 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ypatingas dvasinio gimimo taškas

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kiek metų liko žmonijai?

Komentarų nėra

Perduoti toliau Ari žinią

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Komentarų nėra

Pragaro virtimo rojumi stebuklas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманJei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas   

Komentarų nėra

Pas Kūrėją vedantis nusivylimas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманBaal Turim aiškina šią vietą Toroje, sakydamas, kad kalbama apie žmogų, kuris išklydo iš dvasinės raidos kelio, ir nežino tikrojo kelio, kuris jau nusivylė ir galvoja, kad niekada nepasieks savo tikslo. (Rabaš „Meilė draugams“ I)
Iš vienos dvasinės būsenos galima pereiti į kitą tik visiškai nusivylus, tačiau tik tuomet, jei tai įsisąmonini ir susieji su Kūrėju, kuris tau visa tai ir parengia.
Žmogus nusivylęs, jis jaučia, kad broliai jį išdavė. Tai ir pažadina jį dvasiniam darbui, kad pakiltų ir įsisąmonintų, jog problema ne broliai, o jis pats.
Klausimas. Kodėl sakoma, kad Josefas pametė kelią, jei jis vis dėlto ieško brolių?
Atsakymas. Jis neteko savo ankstesniojo egoistinio kelio, o dabar posūkio taškas – jis įgyja naują kelią.
Susijungęs su faraonu jis suprato, kad jam būtina dirbti su egoizmu, ir dėl to jis jungiasi su broliais. Tai visiškai kitoks nei jo ankstesnysis požiūris į davimo, meilės, vienybės savybes. Anksčiau jis manė, kad tai gera savaime, o dabar supranta, kodėl ir kam. Per faraoną jis ima atskleisti prasmę, Kūrėją, nes faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė.
Klausimas. Iš kur žmogus būdamas nusivylęs ima jėgų eiti pirmyn? Iš savo brolių?
Atsakymas. Ne. Turime tik vieną jėgų šaltinį – tai pats Kūrėjas.
Klausimas. Vadinasi, jei jaučiu, kad negaliu užmegzti ryšio su draugais, turiu prašyti Kūrėjo, kad Jis man padėtų?
Atsakymas. Daugiau neturi į ką kreiptis.

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Žmogus, ieškantis brolių

„Savųjų brolių ieškau“…

Komentarų nėra

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip kabalistai aprašo sąvoką „jungimasis ir vienybė“?
Atsakymas. Jungimasis ir vienybė – tai abipusis vieno į kitą įsijungimas mintimis ir jausmais. Tai, ką jaučia vienas, jaučia kitas, apie ką galvoja vienas, galvoja kitas.
Galima paprieštarauti, kad mintys ir jausmai gali būti vieni kitus eliminuojantys, bet esmė ta, kad kai norime susijungti, jie vietoj tarpusavyje eliminuojančių tampa tarpusavyje papildančiais. Tai duoda neįtikėtiną efektą!
Beje, tai ne šiaip abipusis papildymas. Kai dėliojame „plyteles“, viskas pasidaugina daug kartų. Gauname n-matę erdvę, tačiau ji turi savo ribas.
Kadangi kiekvienas iš mūsų yra sudarytas iš 620 dalių, tai 620 dalys manyje ir 620 dalys tavyje daug kartų sudedamos. Išeina visiškai kitokia sfera, sudėtinga suvokimo sritis, kaip bičių korys. Ir nors ji dar nėra integrali, bet jau siekia integralo.
Kai visus savo individualius jausmus ir mintis surenkame dešimtuke, tai jie susiderina taip, kad staiga atsiranda rutulys. Visos mūsų ypatingos asmeninės kryptys, siauri tuneliai, praėjimai neišnyksta, bet virsta integralia sistema tik dėl to, kad dešimt individų susidėjo vienas kitame.
Dešimtuke esame panašūs į Šviesą, kuri iš mūsų sukuria visiškai kitokią, atitinkančią ją formą, ir todėl ji tampa pilna, integralia sfera. O jeigu nebūtų panašumo į Šviesą, ir ji nesudėliotų mūsų iš daugybės dalių į bendrą integralą, tai patys to negalėtume atlikti. Todėl dešimtukas – tai ypatinga vienybės forma.
Klausimas. Kaip žmonės, jaučiantys pagrįstą neapykantą vienas kitam, gali iš tarpusavyje neigiančių kits kitą virsti tarpusavyje papildančiais? Šio kabalos stebuklo neįmanoma suvokti žemiškame sąmonės raidos lygmenyje.
Atsakymas. Tai iš tiesų stebuklas. Bet ypatingas stebuklas ir didžiulis džiaugsmas, kai žmonės sutampa tarpusavyje. Tuomet jie jaučia didžiulį energijos, informacijos, jausmų pliūpsnį, proveržį.

Iš 2018 m. balandžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapti viena visuma

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Komentarų nėra

Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Komentarų nėra

Kaip priartėti prie Mokytojo?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iki tol, kol žmogus sutiko Mokytoją, kas jį nukreipia ir per ką jis gauna taisančią Šviesą? Ar žmogus jau nuo gimimo susietas su savo būsimu Mokytoju ir nesąmoningai juda jo link, yra vedamas iš aukščiau, kaip tai nutiko Jums?
Atsakymas. Taip nutinka su visais. Nieko negalima pakeisti! Nėra jokių atsitiktinumų! Tai likimas, kuris nukreipia ir atveda žmones vienus pas kitus.
Klausimas. Mokytojas tik tinkamai nukreipia savo mokinius ar ir užpildo jų dvasinius norus?
Atsakymas. Mokytojas daro viską, nes jūsų atžvilgiu jis – aukštesnis parcufas. Jis jus palaiko, įkvepia, padeda pakilti. Per jį jums ateina taisanti Šviesa, užpildymas ir t. t.
Klausimas. Kaip mokinys gali priartėti prie mokytojo, juk Jūs turite tiek daug mokinių?
Atsakymas. Priartėti – reiškia pasistengti išpildyti tai, ką mokytojas pataria. Gali būti bet kuriame planetos taške, o gali sėdėti šalimais – neturi reikšmės. Viskas priklauso nuo tavo pasirengimo atlikti tai, ko nori mokytojas. O tai – darbas grupėje, mokymasis, platinimas.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys

Mokytojo ryšys su mokiniu

Mokytojo vaidmuo vystant sielą

Komentarų nėra

Kam suvokti kitas sielas?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam man suvokti kitas sielas?
Atsakymas. Tai tavo sielos dalys. Kūrinijoje nėra nieko nereikalingo. Turi pasiekti visą savo sielą, o ji – tai visų atskirų sielų visais laikais ir būnant visų būsenų susijungimas. Sujungęs jas savyje Kūrėjo atžvilgiu tampi kaip Adam.
Bet negalvok, kad turi laukti, kol kitos sielos išsitaisys. Tai tu turi jas ištaisyti savyje.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia būti Kūrėju?

Visa viltis – pasikliauti sielos jautrumu

Žmonija – uždara sielų sistema

Komentarų nėra

Pagal aukštesnįjį sumanymą

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль Лайтман„Dėl kokios priežasties išsirinkau būtent šiuos draugus, ir kodėl draugai išsirinko mane?“ (Rabašas, „Apie meilę draugams“)
Viena vertus, susirinkome draugėn atsitiktinai, nes ieškojome gyvenimo prasmės, galimybės suprasti būtį, vadovavomės savo bendru tikslu.
Kita vertus, viskas vyksta iš aukščiau. Kaip mums vėliau paaiškėja, būtent aukštesnysis sumanymas atvedė mus prie to, kad susirinkome draugėn. Jis vienija, artina mums vienus prie kitų, nepaisant to, kad esame egoistai, ypač ateinantys mokytis kabalos. Tai žmonės, kurie niekad pernelyg nejautė artumo vieni kitiems, kiekvienas jautėsi individualus.
Todėl kai jie susiburia kartu, jų laukia ypatingas darbas: rodyti meilę vieni kitiems, rengti bendras vaišes, įvairius renginius ir pan. Iš esmės tai ne jiems, juk toks elgesys prieštarauja jų prigimčiai. Tačiau jie turi tai daryti, kad suartėtų tarpusavyje.

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikros meilės artimui paslaptis

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Ištraukos iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманViskas priklauso nuo mūsų požiūrio
Iš esmės, skirtumas tarp didžiausio gedulo, karčiausios dienos ir pačios saldžiausios, džiugesio dienos apibrėžiamas mūsų požiūriu į mums duotas sąlygas. Galima į jas žiūrėti ir jas priimti per savo egoizmą, blogąjį pradą, o galime ir per davimo savybę, gerąjį pradą, kitaip tariant, per mūsų susiskaidymą arba vienybę.
Ta pati Šviesa, kuri turėjo atsiskleisti vienybėje, atsiskleidžia susiskaidyme ir sukelia tragiškas pasekmes.
Negalime dėl savo bėdų kaltinti poveikio iš aukščiau, juk viskas priklauso nuo to, į kokius indus šį poveikį gauname. Iš viršaus visada nusileidžia vienas ir tas pats: aukštesnioji šviesa, gailestingumas, o rezultatą nulemia, kiek esame panašūs į šią Šviesą.
Šiuo ypatingu laiku ateina tas pats švytėjimas, kuris atvedė prie sudužimo. Tačiau jis turėjo atvesti prie išsitaisymo, jei nebūtų nusižengta su auksiniu veršiu ir akmens plokščių sudaužymu. Visuomet reikia taip žiūrėti į tai, kas vyksta, ir suprasti, jog viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Joje, į tinkamą kli galime gauti tinkamą poveikį iš viršaus.
O jei nesame tam pasirengę, tai ta didžiulė Šviesa, kuri turėjo apsivilkti į tinkamą kli ir atnešti mums džiaugsmą, tobulėjimą, kilimą, atveda į griūtį, bėdas. Viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Linkstu duoti

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai