Pateikti įrašai su taisymasis žyme.


Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Studijuoti Kūrėjo valdymą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam studijuoti Kūrėjo valdymą?
Atsakymas. Pirmiausia tam, kad mums būtų geriau. Visų antra, nuo to niekur nepabėgsime.
Gyvename šitą gyvenimą, egzistuojame, maitiname savo kūną, pamažu senstame ir mirštame. O paskui vėl pasikartos tas pats ir vėl tas pats. Kokia prasmė, jei galiausiai neimsime veikti visos bendros sistemos ir neatvesime jos į pusiausvyrą?
#247957

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Komentarų nėra

Neišvengiama būtinybė vienytis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманYra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIšsitaisyti galima tik pasitelkus Torą, aukštesniąją Šviesą, kuri nuo pat pradžių buvo užpildžiusi bendrąją sielą, o paskui išėjo iš jos ir liko išorėje, kaip ją supanti Šviesą.
Šviesa laukia, kada norai bus pasirengę, kad įeitų į juos pagal savybių panašumo dėsnį. Todėl visi išsitaisymai galimi tik per vienybę: fizinę ir dvasinę. Reikia stengtis susijungti, kol liausimės jausti, kad kūnai mus skiria.
Juk jeigu matome kūnus – tai ženklas, kiek skiriamės vieni nuo kitų. O kai tik imame kilti virš materialių kūnų, virš vidinio atsiskyrimo, materialus pasaulis tirpsta ir išsisklaido.
Šio pasaulio nelieka – yra tik tarpusavyje susijungę norai, siekiantys vis didesnės vienybės ir ryšio. Taip dabar vietoj priešais mus esančio pasaulio atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį ir imame matyti materiją iš vidaus.
#244411

Iš 2019 m. vasario 21 d. tarptautinio kongreso 9 pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti dvasinę erdvę

Dvasinis pasaulis – ketinimų pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Komentarų nėra

Kiek liko iki taisymosi pabaigos?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль Лайтман

Klausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, kas tada tiesus kelias? Jis trumpesnis?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Tai neturi jokio ryšio su mūsų pasauliu. Iki taisymosi pabaigos atmatuota 6000 metų. Dabar 5779 metai. Vadinasi, iki galutinio išsitaisymo liko 221 metai.
Tačiau mes galime išsitaisyti ir anksčiau. Bet iš esmės tai, apie ką kalbama kabalos moksle, išsipildė valandų tikslumu. Po galutinio išsitaisymo visas pasaulis pakils į aukštesniojo pasaulio lygmenį.
#241261

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

6000 metų arba kaip pagreitinti laiką

Kelias, kurio nepakeisi

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Komentarų nėra

Kaip išnaudoti savo individualumą?

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip išnaudoti savo individualumą grupės, tobulėjimo labui?
Atsakymas. Kai imate dirbti su grupe, matote, kad jūsų savybės tiksliai nukreiptos prieš draugus. Jumyse nėra nieko, kas kaip nors susikoreliuotų su jais.
Jūs absoliučiai skirtingi, atskirti vienas nuo kito, priešingi vienas kitam, nekenčiate vienas kito. Būtent čia atsiranda galimybė susijungti tarpusavyje. Taip ir bus.
Klausimas. Kaip žmogus gali patikrinti savo įsivaizdavimų apie grupę, draugus, mokytoją, kabalą tikrumą, jei jis viską daro remdamasis savo neišsitaisymu?
Atsakymas. Tai nesvarbu. Jūs juk dirbate grupės atžvilgiu, todėl tikrinate save tik savo draugų atžvilgiu. Nesijaudinkite, ši metodika patikrina. Ji kyla iš paties kūrimo tikslo, iš ryšio tarp mūsų. Ji negali neveikti. Ir apskritai be jos niekas pasaulyje neveikia.
#242575

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Israel misija kūrinijoje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманNėra laiko, yra būsenų kaita. Ir todėl dabar, kaip ir anksčiau ir visuomet, Israel laikomas tas, kas tiesiai veržiasi pas Kūrėją, siekia ryšio su aukštesniąja jėga. Todėl ir vienas žmogus gali patirti būsenas, kurios kartais vadinamos „Israel“, o kartais – „pasaulio tautos“.
Žmogus gali vadintis Israel priklausomai nuo jo būsenos ar siekio, ar net dėl to, kad visas jo gyvenimas taip sutvarkytas ir nukreiptas į Kūrėją.
O jeigu nieko tokio nėra, tai jis nesivadina Israel. Israel – tai ne išoriniai požymiai, o vidinė būsena, širdies siekis, kuris gali būti laikinas ar nuolatinis.
Ir tas, kas vadinasi Israel, jaučiasi atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą. Juk jis supranta, kad yra didžiulės bendros sielos dalis, ir jeigu Kūrėjas jį pažadino, tai privalo patraukti likusias jos dalis, visą žmoniją.
Ši atsakomybė guli ant kiekvieno žmogaus, kuris jaučia siekį atskleisti Kūrėją ir susilieti su Juo, ir ant grupės pečių. Kūrėjas niekieno nepažadina šiaip sau, tik su tikslu, kad atvestų pas Jį visus kitus.
Taisymasis prasideda tada, kai grupė, kuri vadinasi „Israel“, platina bendro taisymosi metodiką pasaulyje, perduoda visiems jėgas, kad organizuotų juos ir pritrauktų prie išsitaisymo. Tai reiškia, kad jie realizuoja taisymąsi, kurio iš jo laukia Kūrėjas.

* * *
Israel negali žengti nė vieno žingsnio pirmyn, jei nepatrauks su savimi visų kitų. Pirmiausia, Israel turi pritraukti kitus, pririšti prie savęs, o paskui pareikalauti iš Kūrėjo pastūmėti visus kartu pirmyn. Neįmanoma išplėšti širdies iš kūno ir vien taisyti širdį, viliojant ją susilieti su Kūrėju. Israel – pasaulio širdis ir protas, pats nieko nepasieks, jei nepatrauks su savimi viso pasaulio.
Juk Israel neegzistuoja sau. Kūrėjo sukurtoje kūrinijoje nėra „Israel“, nėra galvos, tik kūnas. O Israel tarsi ateiviai atskridę iš kitos žvaigždės: keisti, nenatūralūs norai, kurie prieštarauja visai tikrovei, visiems Begalybės Malchut norams. Israel kyla iš gėdos atsiskleidusios Begalybės pasaulio Malchut ir iš jos sprendimo išnaudoti norą kitaip, duodant.
Ta Begalybės pasaulio Malchut dalis, kuri nusprendė atlikti apribojimą, įgyti ekraną ir ketinimą duoti, vadinasi „tiesiai pas Kūrėją“, Israel.
#237930

Iš 2018 m. gruodžio 17 d. rytinės pamokos pagal temą „Israel atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą“

Komentarų nėra

Dvasinės raidos sparta ir sielos persikūnijimas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar mano raida ir kilimas į dvasinį pasaulį priklauso nuo mano ankstesniųjų gyvenimų?
Atsakymas. Žinoma, priklauso. Ne pirmąkart esame šiame pasaulyje.
Sunku paaiškinti, ką reiškia mirtis ir gimimas, kaip atsijungiame nuo šiandieninio aš ir pasijungiame vėl, kaip mumyse atsiranda tie ar kiti prisiminimai, ir mes galvojame, kad kažkada egzistavome ir t.t.
Tai kol kas ne itin paprasta įsivaizduoti. Tačiau esame ilgo taisymosi proceso kelyje.
#239854

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos reinkarnacija

Žmogaus paskirtis

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Komentarų nėra

„Israel“ ir pasaulio tautos

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAnkstesnėse kartose Israel turėjo pakilti ir nusileisti: Egipto tremtis ir išėjimas iš jo, pirmosios Šventyklos pastatymas, paskui jos sugriovimas, nauja tremtis ir išėjimas iš jos, kad pastatytų antrąją Šventyklą.
Taip parengėme visus norus per sudužimą ir tarpusavio įsijungimą. Ir dabar esame taisymosi laikotarpiu, kuris turi apimti visas noro dalis, visą pasaulį.
Visi per istoriją atlikti taisymai priskiriami „Israel“ – išsitaisyti siekiantiems norams. Tačiau dabar „Israel“ turi atlikti išsitaisymą kartu su visu pasauliu.
„Israel“ savo viduje negali atlikti netgi mažiausio išsitaisymo, jeigu neįjungia į save pasaulio tautų. Juk būtent dėl jų – visi taisymai, kaip pasakyta: „Israel buvo ištremti tik tam, kad prisijungtų prie savęs kitų tautų sielas.”
Jeigu žmogus siekia Kūrėjo, t.y. siekia išsitaisyti, jis turi suprasti, kad šiandien taisymasis galimas tik kartu su pasaulio tautomis. Pasaulio tautos pasyviai įsijungia į taisymąsi, o „Israel“ aktyviai dirba ties tuo. Tam, kad pakeltų maldą, „Israel“ turi įimti į save ACHAP, pasaulio tautų, norus.
Parašyta, kad pasaulio tautos kelia „Israel“ ant savo pečių, kitaip tariant, stumia taisytis, įpareigodami pakilti į Kūrėjo kalną, ir kiekviename žingsnyje susijungti su Šviesa, ištaisyti ACHAP norus. „Israel“ ir kitos tautos taisosi kartu, juk tai viso pasaulio problema.

#233419

Iš 2018 m. rugsėjo 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Faraono sutikimas

Komentarų nėra

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманMūsų pirmojo Virtualaus kongreso tikslas – susivienyti. Šiuolaikinės kartos vystymasis pasiekė galutinį etapą, žymintį bendrą žmonijos išsitaisymą.
Mūsų sielos silpniausios iš visų, nusileidusių į šį pasaulį per šešis tūkstantmečius, tad nebegalime veikti taip, kaip didieji senovės kabalistai, atskleidusieji dvasinį pasaulį pavieniui, mažose grupelėse.
Šiandien labiau siekiama dvasingumo, atskleisti Kūrėją, tačiau tai pasiekti galės ne dvasiškai stiprūs, ne pastangų kokybe, o kiekybe, tie, kam egoizmas neleidžia visiškai atsiduoti dvasiniam tobulėjimui.
Pradedame bendrą išsitaisymą ir baigiame jį susijungdami į grupę, kuri pamažu apims visas sudužusias sielas. Vėliau prie jos prisijungs ištaisytos kitų kartų sielos, ir mes tapsime viena didele siela.
Visas mūsų ištaisymas susijęs su vienybe. Nuo Ari laikų (XVI a.) ir ypač dėl Baal Šem Tovo darbo, prasidėjo grupių, studijuojančių kabalos mokslą, kūrimas. Todėl šiandien ir mes turime stengtis susivienyti.
Tačiau, tai nėra tiesiog susivienijimas į vietinę ar regioninę grupę. Mūsų laukia didelis darbas, kurio užduotis – kad visos mūsų pasaulinės grupės pasijaustų vieninga visuma. Tuo ir užsiimsime kongrese.
Būtina įveikti kalbos barjerus, kilusius dar iš Senovės Babilono krizės – materialaus ir dvasinio mūsų susiskaldymo šaltinio. Nepaisydami sudužimo, norime virš jo susivienyti tiek materialiai organizuodami kongresą, tiek jį dvasiškai užpildydami.
Sieksime susijungti norais, sielomis. Stengdamiesi atnešti kuo daugiau vienybės į abi šias sritis, pamatysime, kad būtent taip pritrauksime taisančią Šviesą.
Kongresas turi mus paruošti tam, duoti impulsą, postūmį, pavyzdį. Žinoma, mūsų vienybė dar netobula, tai tik pradžia. Tačiau tai itin svarbus žingsnis. Jame turime matyti savo dvasinį gimimą.
Jei drauge stengiamės susivienyti virš visų kliūčių, virš visų jėgų, kurios mus skiria, atitolina vienus nuo kitų, tai ir yra teisingas darbas, mūsų dvasinė savirealizacija.
Esmė ne tai, ko mokomės pamokose. Svarbiausia – raktas – slypi ryšio tarp grupių kokybėje. Nepaisant, o tiksliau, dėl sunkumų, skirtumų, skirtingų kalbų ir laiko juostų, pasieksime tikrą vienybę.
#234270

Iš 2018 m. spalio 4 d. rytinės pamokos, tema „Tikrovės, kaip vienos, vieningos ir vienintelės jėgos suvokimas“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai