Pateikti įrašai su tamsa žyme.


Tarp tamsos ir šviesos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sakykime, jaučiu, kad nei protu, nei širdimi negaliu pateisinti Kūrėjo. Bet vis dėlto tai juk sąmoninga būsena?
Atsakymas: Taip. Čia yra labai sklandi gradacija, kuri gali pereiti nuo dvigubos paslėpties prie viengubos ir atgal prie dvigubos, ir vėl prie viengubos. Mat, kai einame į priekį, nuolat taisydami savo pojūčius, ištaisome juos kildami ir krisdami, kildami ir krisdami.
Kilimai ir kritimai leidžia pajausti dvigubą ir viengubą Kūrėjo atskleidimą, paskui – paslėptį, po to – atskleidimą. Kitaip tariant, šios būsenos visą laiką kaitaliojasi.
Nepaisant to, kad paslėptis mane atstumia ir nematau Kūrėjo, nesuprantu Jo, nuolat abejoju ir jaučiu prieštaravimus, bet vis tik nepalieku šio darbo ir atkakliai siekiu Jį suvokti bei apibrėžti. Tada Kūrėjas pamažu atsiskleidžia man.
Pradedu jausti, kad viskas išeina iš Jo ir turi savo priežastis, kurios specialiai man taip pasireiškia, suteikdamos galimybę būti ir dviguboje / vienguboje paslėptyje, ir dvigubame / viengubame atskleidime, kad visuomet jausčiau kontrastą tarp šviesos ir tamsos. Juk būtent iš šių kontrastų imu suprasti, kaip Jis valdo mane ir kaip turiu reaguoti grįžtamuoju ryšiu.
Iš principo man reikia pasiekti būseną, kai nei dviguba, nei vienguba paslėptis neužstoja Jo nuo manęs. Kildamas aukščiau savęs bet kokioje tamsoje, jausiu, kaip turiu tinkamai elgtis ir tamsa niekaip neatskirs manęs nuo Kūrėjo. Priešingai, ji man padės, kad, kildamas virš jos, vis tiek būčiau susijęs su Juo.

#274951

Iš 2019 m. sausio 14 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slėpynės su Kūrėju

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Komentarų nėra

Šviesa ir tamsa – lygiavertės

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kai Kūrėjas atsiskleidžia man ir aš Jį pateisinu, kieno atžvilgiu Jis atsiskleidžia?
Atsakymas: To, ką jaučiu visose savo savybėse. Jaučiu jose tinkamą kryptį, tinkamą sujungimą, tinkamą judėjimą prie vienos, vientisos, absoliučiai geros būsenos.
Klausimas: Kaip apibrėžti, kad tai ne iliuzija? Gal man tik atrodo, kad Jį pateisinu?
Atsakymas: Būtent dėl to, kad turiu savyje sujungti šviesą ir tamsą, geras ir blogas būsenas, pateisinti jausdamas blogas būsenas ir semtis jėgų iš gerų būsenų, judu pirmyn vidurio linija, ne tamsoje ir ne šviesoje, o per vidurį, sujungdamas vieną liniją su kita. Iš jų kuriu savo būseną.
Kitaip tariant, kuriu savo santykį su Kūrėju taip, kad visuomet būčiau tokios būsenos, kai šviesa ir tamsa bus lygiavertės. Taip turiu tikslų orientyrą, kryptį kaip kompasas. Jei šviesa ir tamsa man lygiavertės, tai teisingai jaučiu savo ir pasaulio būseną. Ir neturiu problemų, tiksliai žinau, kad tai ne iliuzija.

#275026

Iš 2018 m. lapkričio 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl į gėrį einame per blogį?

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Komentarų nėra

Įžiebė šviesą sieloje

Dvasinis darbas, Grupė, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu visiškai įveikiame savo egoizmo priešinimąsi, kuris mums duodas pagal sielos šaknį ir susijungiame dešimtuke, tai tarp mūsų gali atsiskleisti Kūrėjas.

Šviesos ir tamsos priešprieša, atsiskyrimas ir vienybė pasiekia tokią ribą, kai šis kontrastas tarp egoizmo ir šventumo yra pakankamas, kad tamsa nušvistų kaip šviesa. Mumyse atsiskleidžia pirmoji Šviesa – Šviesa Nėfėš ir mes žengiame į Šviesos kelią.

Įtampa tarp atsiskyrimo ir siekio susivienyti pasiekia tokį dydį, kai leidžia Šviesai įsižiebti it lemputei, užsidegančiai nuo 220 voltų įtampos. Mūsų vienybės galia ir mūsų priešinimasis tampa tokie dideli, kad pati tamsa ima šviesti kaip Šviesa. Iš tamsos kviečiame ir pritraukiame Kūrėją į savo vienybę.

Kiek priprantu vertinti tamsias būsenas, kai neturiu nei noro, nei proto, nei teisingų minčių, žinodamas, kad būtent jos mus sutelkia, tiek uždegu Šviesos savo tamsioje sieloje, kitaip tariant, vis labiau atskleidžiu Kūrėją.

#275191

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Kaip pritraukti Šviesą?

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Komentarų nėra

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNėra kitos Šviesos, tik išeinanti iš tamsos. Mat kai ta pusė pavergiama, tai pakyla Kūrėjas į viršų <…> iš tamsos, ir tik iš blogio išteka gėris.
Kai žmogus, pradėjęs eiti blogu keliu jį palieka, tuomet Kūrėjas Savo šlovėje pakyla. Ir todėl viso ko tobulybė – tai gėris ir blogis drauge, kad paskui kreiptųsi į gėrį. Nėra gėrio, kuris neišeitų iš blogio, ir tame gėryje išaukštinta Kūrėjo šlovė. Tai ir yra tobulas tarnavimas Jam. (Zohar visiems, Tecavė skyrius, 86 p. )
Tobulas tarnavimas Kūrėjui – sutikti ir priimti, teisingai vertinti Šviesą kylančią iš tamsos ir suprasti, kad tamsa – tik priešinga Šviesos pusė, kitaip nejaustume Šviesos. Todėl reikia sveikinti tamsą kaip Šviesą, kaip kažką einantį prieš ją.
Jei nesu susijungęs su grupe, tai kritimą, tamsą jaučiu kaip blogį.
Jei esu susijungęs su grupe, mane veikia supanti Šviesa, ta mano būsima būsena. Tuomet savo dabartinę vidinę tamsą, tuštumą vertinu būsimos būsenos atžvilgiu, supančios Šviesos atžvilgiu. Ir todėl tamsa nenubloškia manęs žemyn, sveikinu ją.
Kiek esu susijungęs su grupe, su supančia Šviesa, tiek savo kritimus jaučiu ne kaip kritimus, o kaip būtiną kitos pakopos dalį. Ir čia galiu save patikrinti: ar esu susijęs su grupe, ar ne.
Mūsų teisingiausia reakcija į bet kokį reiškinį, kuris ne šviesa – siekti dešimtuko centro. Tik ten rasime teisingus atsakymus, jėgas, tinkamus poelgius. Viskas – dešimtuko centre.
#254976

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Komentarų nėra

Kaip pažadinti dešimtuką?

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu tamsa – tai didelė būtinybė užmegzti ryšį su Kūrėju, tai išeina, kad kuo toliau, tuo ji gūdesnė. Ši situacija turi atsiskleisti vienu metu ar gali būti ištęsta laike?
Atsakymas. Ištęsta per periodus: tamsos periodas – Šviesos periodas. „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“
Klausimas. Kaip per tamsą galiu pažadinti dešimtuką, jei asmeninis pavyzdys nepadeda? Noriu juos išjudinti, o išeina priešingas rezultatas.
Atsakymas. Per tamsą galite tiesiog prašyti jų padėti, nes patys esate tamsoje. Padėdami jums, jie dar labiau susivienys. O kaip dar galite kreiptis į juos iš tamsos? Tik iš to, kad esate tokios būsenos, ir neturite jėgų, tačiau norite susivienyti.
Jausti tamsą – tai jausti priešingą Šviesos pusę. Kitaip tariant, matau tamsoje, ko man trūksta. Todėl galiu prašyti, ir kreipiuosi į dešimtuką.
#254460

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Juoda skylė

Komentarų nėra

Kad „saulės miestas“ nevirstų „tamsos miestu“

Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima sukurti naują miestą, kur gyvens tik tie, kurie nori keisti šį pasaulį ir save? Kiti, pavargę nuo nelaimių, pamažu pereis į tą gyvenimo lygmenį ir supras, kad materialus pasaulis nelaimingas.
Atsakymas. Jeigu sukursite miestą, į kurį persikels norintys pasikeisti egoistai, tai jie tiesiog išžudys vieni kitus. O kiti žiūrėdami į juos tikrai nenorės prisiartinti prie tokios būsenos.
Nėra ko kurti „saulės miesto“. Reikia veikti tiksliai, kaip sako kabalos mokslas. Taisantis pamažu atsiskleis tie, kurie galės sukurti ne miestą, o atskiras tokių žmonių intarpus visuomenėje.
Atsiras grupės, kurios susijungs tarpusavyje altruistiškai. Jos ir paskatins mūsų pasaulyje didesnį dvasinių jėgų pasireiškimą. Taip pamažu pasieksime to, kad imsime sveikinti dvasines savybes, norėsime jų, suprasime, kad jų norime sau, visuomenei ir t.t.
O iš egoistų statydamas „saulės miestą“, gausime „tamsos miestą“. Iš pradžių reikia taisyti save.
#254827

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Idealus ateities visuomenės principas

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Komentarų nėra

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogaus darbas – savybėmis supanašėti su aukščiausia jėga, susilieti, suartėti, pamilti Kūrėją. Visa tai, iš esmės, yra vienas ir tas pats. Norint pasiekti šį tikslą, turime atitolti nuo egoistinio ketinimo ir įgyti ketinimą duoti, o tai yra savybių panašumas, t. y. nuo gavimo veiksmų pereiti prie davimo.
Kitaip tariant, turime vertinti Kūrėjo jėgą labiau už kūrinio jėgą, norą mėgautis, blogą egoistinį pradą. O tiksliau, turime nuspręsti, kad mūsų prigimtis bloga, o Kūrėjo prigimtis – gėris.
Tad Kūrėjo didybė atskleidžiama kūrinio menkumo, nereikšmingumo atžvilgiu. Tai dviejų rūšių darbas, tačiau kabalistai pataria nesikapstyti blogyje, netgi tam, kad atskleistume jo menkumą. Pagrindinis darbas turėtų būti nukreiptas į Kūrėjo didybės įsisąmoninimą, o pakeliui, be abejo, teks pasinerti į tamsą, kad atskleistume Šviesos pranašumą iš jos.
Bet į tamsą įeiname, nes mus panardina ten iš viršaus, nuleidžia, kad pajaustume visas mūsų egoizmo blogybes. Tai labai nemalonūs, sunkūs laikotarpiai, kai jaučiame baimę, savo nereikšmingumą, tačiau po jų kaip tik ir prasideda priešingas laikotarpis, kai labai vertiname davimo norą, artumą Kūrėjui, mūsų ryšį, Kūrėjo didybę.
Todėl mūsų darbas siejamas ne su įvairiausiomis blogio apraiškomis, bet su įvairiausiomis gėrio formomis, daugiausia dėmesio skiriant Kūrėjo didybei tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Neužsiimame priešinga puse, kūrinio nereikšmingumu, nebent iš aukščiau duodama tokia būsena, kai siekiama padidinanti norą mėgautis, t. y. parodomos suskilusios sielos dalys, kurios pamažu turėtų būti ištaisomos.
Užsiimame tik Kūrėjo didybe ir svarba, visąlaik ieškome, kaip ją padidinti: it susilenkęs senukas, kuris eina tarsi būtų kažką pametęs. Akivaizdu, kad jis ieško ne savo sudužusių norų, bet kur dar gali pridėti prie Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, ieškome tikslo, o ne priemonių. Priemonės atsiskleidžia pačios, o aš nenoriu nė akimirkai susieti savęs su sudužusiais norais, egoizmu bet kokia jo forma.
Tad Kūrėjo didybė – pagrindinė mūsų tema, kurios negalima palikti nė akimirkai. Ir tuomet Jo šviesoje pamatysime Šviesą: visi sudužę, žemiški norai atsiskleis Kūrėjo šviesoje, šviesos, o ne kančių keliu, ne atskirtyje nuo Jo
#226621

Iš 2018 m. gegužės 11 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Kai užklumpa tamsa

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKai užklumpa tamsa dalis žmonių pabėga. O kitai daliai pavyksta tinkamai iššifruoti būseną ir suprasti, kad tamsa kyla dėl to, kad neturi noro duoti.
Kitaip tariant, siekiu ne žinoti, suprasti, jausti, atskleisti, o suvokti tuštumą ir tamsą kaip galimybę paprašyti davimo savybės. Būtent kai nieko neturiu, noriu tik duoti, nes tai pati paprasčiausia būsena, visiškas nulis.
Man nereikia įveikti savo didžiulių norų mėgautis, juk juose nėra jokio užpildymo: tik tuštuma ir tamsa. Nėra ko atsisakyti. Kūrėjas man davė galimybę, kuri vadinasi „tamsa“, kai nieko nejaučiu, nieko nenoriu, nieko nesiekiu. Būtent būnant tokios būsenos man paprasčiausiai paprašyti davimo norų.
Nėra geresnės ir lengvesnės būsenos prašyti davimo. Juk aš nieko neturiu! Net jei esu pasirengęs duoti dėl gavimo, kad įgyčiau gyvenimo jėgą, tai jau judėjimas prie davimo sąvokos.
Negaliu gyventi tuščiuose, tamsiuose noruose mėgautis, aimanuojančiuose iš nusivylimo, nusiminimo, todėl prašau leisti man gyventi noruose duoti. Tam reikia itin vertinti tamsą, kaip pasakyta: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“ Jeigu prašome davimo savybės, Chasadim Šviesos, kad ji mums taptų dienos šviesa ir užpildytų mus, tai po vakaro išaušta rytas kaip viena diena.
Reikia sujungti visą tamsą, visas naktis draugėn ir pareikalauti joms davimo Šviesos, galimybės pakilti virš savęs. Nenoriu keisti pačios būsenos, tegu lieka naktis, bet noriu būti aukščiau jos, davimo Šviesoje. Juk tuomet nebebūsiu tamsoje ir galėsiu duoti, veikti. Po nakties taisymų ateina rytas, dienos šviesa, įvilkta į Chasadim Šviesą.
Šviesos pirmenybė atsiskleidžia iš tamsos. Dienos šviesa neišsklaido tamsos, o įsivelka į Chasadim Šviesą, ir tuomet tamsa šviečia kaip šviesa.
#240534

Iš 2019 m. vasario 3 d. rytinės pamokos ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti gyvenimą!

Dvasingumą kuri tu!

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Komentarų nėra

Prašyti iš tamsos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas dvasinio embriono darbas – anuliuoti savo norą mėgautis – paprašyti apie tai aukštesniosios jėgos. Ir tuomet pamažu, pakopa po pakopos gausime vietoj jo norą duoti, naują formą. Mūsų darbas – parodyti norą keistis, paprašyti apie tai.
Tačiau poreikio taip keistis savyje negalime rasti, juk esame sukurti priešingi. Mums savyje būtina suformuoti naują, nebūdingą norą, o tai įmanoma tik gaunant įspūdžius vieniems iš kitų. Gavę įspūdžius iš aplinkos, kreipiamės su prašymu aukščiau, ir taip einame embriono raidos etapais.
Prašome apie tai, kaip susijungti tarpusavyje, ir taip susirenkame į vieną dvasinį organizmą. Išeitų, kad iš sėklos lašelio išauga dvasinis parcufas.

* * *
Dvasinio embriono būsena – tamsoje. Natūralu, kad embrionas auga tamsioje vietoje. Jis sutinka likti tamsoje, kad tik priliptų prie Kūrėjo, aukštesniojo, motinos.
Būdamas embriono būsenos prašau ne pakeisti mano būseną, bet mano požiūrį į ją. Esu aukštesniosios jėgos viduje, visiškai jos valdomas, ir prašau iš jos tik vieno – suteikti man galimybę priimti mano būseną kaip tobulą. Ir tai ne tam, kad man būtų gera, o tam, kad noriu sutikti su Kūrėju, aukščiau savo žinojimo.
#232857

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Kelias į pirmą pakopą – sunkiausias

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai