Mūsų pasaulyje ne taip jau daug žmonių, kuriems prabudo dvasinė kibirkštis − taškas širdyje. Jų − mažuma palyginus su likusiais žmonėmis, kuriuos domina tik šio pasaulio materialūs dalykai.
Bet jeigu žmonės, siekiantys atskleisti Kūrėją, susivienija, tampa galingesni už visą likusią žmoniją, nes turi kokybinę persvarą.
Galima būti didžiu tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Ir kokybė yra daug svarbesnė už kiekybę. Jeigu susijungia dešimt besiaiškinančių tikslą ir norinčių jį pasiekti žmonių, tai jų sukurta jėga kur kas didesnė už išorinę milijardų žmonių jėgą.
Ji tiek svarbesnė, kad jie nepatenka plačios visuomenės, turinčios kiekybinę galią, įtakon. Todėl sukūrę nedidelę grupę jie jau gali eiti pirmyn. Juk žmogus yra veikiamas aplinkos ir vienintelė jo valios laisvė − pasirinkti jam tinkančią aplinką.
Jeigu nuolatos anuliuos save šios mažos grupės atžvilgiu, tai gali būti tikras, kad tokiu keliu būtinai pasieks tikslą. Anuliuodamas save, vis labiau susijungdamas su draugais, vis labiau susitelkdamas be perstojo artės prie tikslo. Juk tikslas ir yra šios mažos grupės viduryje.

Iš 2012 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Atsistosime po Šviesa

Pažinti gyvenimo paslaptį

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Klausimas: Ar galima per tašką širdyje pajausti nors dalelę dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Kaip galima pajausti kažką taške, neturinčiame apimties. Pirmiausia turi pridėti jam norą ir ketinimą. Pats vienas taškas yra beformis, jis neturi nei ketinimo, nei noro – tai tik taškas.
Tada kokį norą galiu prijungti prie jo? Į tai kabalistai atsako: išskyrus tašką, tu turi kūniškus norus (valgis, seksas, šeima) ir žmogaus norus (pinigai, garbė, žinios). Ar galima juos prijungti prie taško širdyje? Pabandyk. Tik žinok, kad jie visi priklauso mūsų pasauliui.
Iš kur gi paimti troškimų, nukreiptų į dvasinį pasaulį? Tik iš aplinkos, jeigu vertini ir aukštini ją. Kitos galimybės neturi. Su savo materialiais norais nepasieksi taško širdyje ir nepateksi į dvasinį pasaulį.
Vienintelė galimybė – įsilieti į gerą aplinką ir gauti iš draugų jų norus, susijusius su svarbiu tikslu. Tada ir pradėsi judėti link jo – suformuosi dvasinį indą.
Taškas tampa pagrindu, o gautieji norai – indu. Prašai, kad ateitų Šviesa, kuri paveiks tave ir suteiks tau ekraną, tada turėsi atspindėtą Šviesą.
Tokiu būdu turi visas sudedamąsias dalis: Šviesa laukia, aplinka yra, taškas pabudo, kūniški ir žmogaus norai nustatyti. Viskas paruošta – pirmyn.
Klausimas: Ar yra gairių šiame kelyje? Ar įmanoma patikrinti kryptį? Ir kaip spausti tik šį tašką, kad išpūstume būtent jį, o ne kitus egoistinius norus?
Atsakymas: Dėl to tu ir kreipiesi į aplinką, kuri veikia tave. Šis kreipimasis padidina tašką tavo širdyje, o mainais gauni naują norą – vienintelį, su kuriuo galima kreiptis aukštyn.

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogos naujienos egoizmui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Klausimas: Pasaulyje yra daug grupių ir bendrijų, keliančių įvairius tikslus. Ar padeda ryšys žmonėms be taškų širdyje pakilti aukščiau egoistinio noro?
Atsakymas: Taškas širdyje – tai noras atskleisti šaknį, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Manyje yra juodas taškas – poreikis kažko, ko net negaliu tiksliai apibrėžti. Šiame gyvenime man trūksta pojūčio, supratimo, kam reikalingas mano gyvenimas? Kodėl jis? Iš kur jis? Koks jo tikslas? Kas mane valdo?
Man kyla klausimų apie gyvenimo prasmę – lyg iš aukščiau būtų nutiesta gija, jėgos ir valdymo vedlys, ir aš noriu tai pasiekti, noriu pažinti gyvenimo priežastį, užduodu klausimus, kurių, paprastai, žmogus bijo, gėdisi klausti.
Galų gale šie klausimai susiveda į vieną: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Negavęs į jį atsakymo, nematau gyvenimo prasmės. Man būtina atverti šią „dėžutę“. Jei mano klausimas susijęs su esme, gyvenimo šaltiniu, vadinasi, turiu tašką širdyje.
Žmogus, turintis tašką širdyje, ateina į grupę, kuri nagrinėja tik vieną klausimą: „Kaip atskleisti gyvenimo prasmę, gyvenimo šaltinį? Kaip atskleisti aukštesnįjį valdymą ir visiškai su juo susitapatinti?“ Žmogus jau negali sustoti pusiaukelėje, jis siekia pažinti pačią kūrimo esmę, ir niekas jo nesustabdys. Jis pasirengęs stoti prieš Kūrėją, jam nėra jokių apribojimų. Kaip bestabdytų, ką besakytų – jam vis vien.
Tokie žmones ir atranda kabalos mokslą.
Yra ir kitokių žmonių, dar svarstančių. Prabudo jų taškas širdyje, tačiau jis dar „apvyniotas“ įvairiais apvalkalais. Juos patenkina mistika, holizmas, rytų mokymai, meditacija, vegetarizmas, natūralizmas ir t. t. Visos šios srovės kyla iš to paties klausimo ir todėl yra paplitusios mūsų laikais. Žmogus pasąmonėje jaučia, kad privalo truputį pakilti, pasikeisti…
Taip palaipsniui judame pirmyn. Reikia palaukti, kol žmonės patikrins šias kryptis. Jų noras, tuo tarpu, auga, po truputį jie paliks savo ieškojimus ir ateis į šaltinį – metodiką, kuri geba jį atskleisti. Toks kelias.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Ką žmogui duoda kabala?

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 2-oji pamoka

Klausimas: Kai stengiamės susijungti, moterų taškai širdyje susijungia tarpusavyje, o vyrų taškai širdyje irgi susijungia tarpusavyje, ar tai nesvarbu?
Atsakymas: Visos sielos susijungia kartu, nes mes – viena siela. Baal Sulamo straipsniuose rašoma, kad pasaulyje egzistuoja tik viena siela, sudaryta iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Šios dvi dalys tarpusavyje sukuria ryšį, kuris suteikia galimybę gimti naujai gyvybei.
Mūsų pasaulyje vyras ir moteris kartu pagimdo savo pratesimą – sūnus ir dukteris. O dvasiniame pasaulyje susijungdami kartu pagimdome naują pakopą irgi vadinamą „sūnumi“ ir „dukra“. Išeina, kad tarp mūsų yra Kūrėjas, kaip pasakyta: „Vyras ir žmona − Šchina tarp jų“, ir galiausiai visi trys susijungia ir tampa viena visuma – tai ir yra kita pakopa.
Tad moterų užduotis tokia pati kaip ir vyrų ir netgi didesnė, juk moteris turi chisaroną (nepripildytą norą). Ji verčia vyrą tobulėti, išeiti iš namų, kad jis uždirbtų, išlaikytų šeimą, kad būtų atsakingas. Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl mes, vyrai, labai tikimės, kad moterys prisiims atsakomybę už vyrų tobulėjimą, bus aktyvesnės ir dar labiau mus spaus. Nes noras kyla iš moteriškosios dalies, o realizuojamas – vyrų, tačiau be moterų noro vyrai negali jo išpildyti.
Todėl moterims būtina suvienyti jėgas, kad pareikalautų iš vyrų tikresnio tarpusavio susijungimo, kuris atneš Šviesą moterų norui. Taip mums reikia dirbti kartu.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. 2-osios kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris – permainų vieta

Ypatingas spaudimas

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Kodėl kabala platinama labai neįkyriais metodais, kreipiamasi tik į tuos, kurie nori girdėti, o religinė propaganda veikia taip primygtinai? Jeigu kabalos žinios tokios svarbios žmonėms, kodėl toks pasyvus priėjimas?
Atsakymas: Religijos veikia tokiais įkyriais metodais, nes joms nereikia taisyti noro, nereikia pažadinti žmogaus sąmoningumo, vystyti jame valios laisvės bei blogio įsisąmoninimo. Žmogus neturi priimti sprendimo laisvai rinkdamasis.
Religija primeta žmogui savo religinį apdangalą, uždengia jam akis, paperka jį įvairiausiais pažadais bei materialiomis lengvatomis, gąsdina bausme šiame ir kitame pasauliuose bei žada atlygį ir t. t. Visos šios metodikos ir tikėjimai veikia šio pasaulio rėmuose pagal „rimbo ir meduolio“ principą. Juk mūsų pasaulyje taip buvo priimta veikti prieš žmogaus egoistinį norą.
Bet kabalos mokslas greta žmogaus egoizmo nori išvystyti jo tašką širdyje, kad jis būtų tarp šių dviejų jėgų − „gėrio prado“ ir „blogio prado“. O tada, atsidūręs per vidurį, tarp ego ir taško širdyje, jis taps laisvas ir galės pats spręsti, su kuo norįs eiti. Jis galės išnaudoti savo egoizmą, blogio pradą gerojo prado labui, ir visą laiką taip vystytis.
Pasirinkimas visada liks jo rankose, jis patirs pakilimus bei nuopuolius, nuolatos spręs, ką jam pasirinkti, kam ir kodėl. Kabala žmoguje augina žmogų, panašų į Kūrėją, galvojantį laisvai ir nebijantį sakyti to, ką galvoja. Jis nebijo nieko – kitame pasaulyje nėra jokios bausmės ir atlygio, viskas priklauso tik nuo tavęs paties, nuo to, ką padarysi dabar.
Kabala priešais žmogų atskleidžia visą tiesą, ir dabar, kai matai, kad nėra jokios būsimos bausmės ir gali daryti viską, kas tau patinka, – dabar spręsk! Ir jeigu nusprendi, tai eini tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip sakant, įgyji visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą, atskirtą nuo tavo dabartinės, egoistinės būsenos.
Kabala leidžia žmogui tapti asmenybe, sukurti naująjį save, kuris vadinsis „Žmogumi“ (adam), panašiu (dome) į Kūrėją. Šią formą jis turi gauti iš Kūrėjo.
Tai visai nepanašu į religijas, kurios įteigia žmogui, kokius materialius veiksmus šis turįs atlikti nuo ryto iki vakaro: kaip jam valgyti, gerti, kalbėti, galvoti. Čia viskas atvirkščiai, ir todėl pasakyta, kad „Toros nuomonė priešinga masių nuomonei“. Ir tai tinka visoms religijoms, tikėjimams bei dvasinėms metodikoms. Tai principinis jų ir kabalos mokslo skirtumas, nes kabala greta egoizmo vysto dar ir vadinamąjį „tašką širdyje“.
Ego reikia prijungti prie taško širdyje, įjungti į jį, ir tenai pritraukti taisančią Šviesą, o tada visa ši konstrukcija tampa panaši į tavo viduje atsiskleidžiantį Kūrėją.
Bet tokia užduotis – ne kiekvienam. Žmogui paprasčiau, kai kreipiasi tiesiogiai į jo egoizmą, norą mėgautis. Religija žada jam, kad jis laimės, jeigu laikysis jos nurodymų, gaus šį bei kitą pasaulį, ir rodo jam milijonus žmonių, kurie aplinkui jį taip pat elgiasi ir yra patenkinti savo gyvenimu. Jeigu taip kreipsimės į žmogų, turintį vien egoizmą, be taško širdyje, tai, žinoma, kad galima jį tuo papirkti, ir jį pagauna tarytum žuvį tinklu. Ir gerai, tegu būna religiniuose rėmuose, jeigu jam šito pakanka.
Bet tašką širdyje turinčio žmogaus tai nenuramins. Jis gali ateiti į religiją, patikrinti save ir eiti toliau – jis vis tiek ateis į kabalą. O visas šis „daugiasluoksnis filtras“ − kabalos naudai, kam jai tie milijonai, kurie neturi nieko bendro su savęs tobulinimu pagal Kūrėjo formą.
Todėl platiname kabalą visame pasaulyje ir norime, kad šios žinios pasiektų visus. O mokytis ateis mažas procentas (gal 1%) iš viso pasaulio. Ir šito pakanka! Juk visi kiti dėl jų darbo gaus viską jau parengta.

Iš 2011. vasario 20 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Pusiausvyra visuomenėje

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 3-oji pamoka

Klausimas: Suprantu, kad palaipsniui taškai širdyje atsiskleis, ir visi žmonės ateis mokytis kabalos. Ar galima sakyti, kad, jeigu tam tikrame etape bus pasiekta kritinė masė, tai procesas vyks ne laipsniškai, o tuo pat metu?
Atsakymas: Būtent taip. Bet koks organizmas turi apsauginę jėgą. Jeigu tam tikra sistemos dalis veikia tvarkingai, tai likusieji sveiksta jų veikiami. Jeigu pasieksime savo kritinę masę, tai visas pasaulis iš karto tai pajaus.
Tartum bangos skalaus žmones, ir jie ims daugiau suprasti, jausti. Staiga jiems taps aišku, kas yra tiesa. Ji atsiskleis žmogaus jausmuose ir prote taip, kad jis suvoks tiesą savaime, net nežinodamas, iš kur šis pojūtis atsirado. O jis ateis iš mūsų tarpusavio ryšio.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „We!“ Naujajame Džersyje 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam taisyti pasaulį?

Lygybė bendroje šeimoje

Tobulumui svarbus kiekvienas

Pasaulinis kongresas WE! Naujajame Džersyje, 1-oji pamoka

Šiandien atsiskleidžianti tendencija kabalistams buvo žinoma jau prieš dešimtis, šimtus, tūkstančius metų. Jie kalbėjo apie mūsų epochą ir tiksliai nurodė jos laiką remdamiesi bendrais gamtos dėsniais.
Per visą istoriją vystėmės veikiami stumiančios mus į priekį jėgos. Nepaliaujamai egoistiškai kildami keitėmės vystydamiesi nuo proceso prie proceso, nuo formacijos prie formacijos: visuomenėje, šeimyniniame gyvenime, auklėjime, kultūroje ir t. t.
Vystėmės veikiami tik vienos neigiamos jėgos, ir todėl kabalistai galėjo apskaičiuoti, kiek laiko žmonijai prireiks „prieiti tašką“, t. y. pajausti būtinybę pakilti į naująjį lygmenį, kad toliau mus vystytų ne egoizmas, o kita jėga – visuotinės vienybės jėga.
Apskaičiavimas nurodė XX amžiaus pabaigą, 1995 metus. Nuo to laiko mums teks sau atskleisti taisymosi metodiką, skirtą žmogui, kuris sugeba susijungti su visais į vieną visumą abipusiai, globaliai ir integraliai.
Suprantama, šiandien esame tik šio proceso pradžioje. Jis dar tęsis. Tačiau mes (žmonės, kuriems iš aukščiau dovanojo „tašką širdyje“, trauką į viršų) privalome jau dabar kreiptis į visą pasaulį ir aiškinti tai, kas vyksta. Drauge realizuojame savo paskirtį, pateisiname tą gautą impulsą ir keliame žmoniją į naują būseną, į naują lygmenį.
Tai itin savita pakopa. Kūnas, kurio dalys yra suskaldytos ir net priešingos viena kitai, jaučia, kad serga. Bet jeigu dalys pradeda harmoningai jungtis ir sąveikauti, tada kūnas jaučia ne ligą, o aukštesnės tvarkos gyvenimą. Taip ir mes su savo gyvūniniu kūnu jaučiame save žmogaus lygmenyje. Kūnas – gyvūnas, bet žmoguje yra kažkas, kas pakelia jį į aukštesnįjį lygmenį.
Ir štai nūnai tarpusavyje darniai vienydamiesi pajaučiame aukštesnį nei dabartinis gyvenimą. Tai ir yra dvasinis gyvenimas.
Žinoma, turime ties tuo dirbti grupėje. Tai visų pirma skirta mums. Be to, mūsų pareiga – atvesti į tai visą pasaulį, sumažinti didžiules kančias, kurios gali kilti, kai judame tik raginami „lazdos“.  Juk jau šiandien matome, kad žmonijos bėdos tampa vis netikėtesnės ir pavojingesnės.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1– osios pamokos kongrese „WE“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Finišo tiesioji

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?