Pateikti įrašai su taškas širdyje žyme.


Kaip išvystyti „tašką širdyje“?

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Girdėjau, kad mes visi – vienos „Adam“ sielos dalys, ir kiekviename iš mūsų yra jos dalelė, vadinama tašku širdyje. Kas yra šis taškas širdyje ir kaip jį išvystyti?
Atsakymas. Mes visi priklausome vienam norui. Šis didžiulis noras skilo į daugybę dalių, kurių kiekviena pateko į kūną: tavo, jo, mano… Ir mūsų kūnai skiria šias noro dalis vienas nuo kitų. Aš noriu ko nors vieno, tu nori ko nors kito, jis nori dar ko nors, nes mūsų kūnas valdo ir nurodo norui, ko jam norėti.
Kabalos mokslas sako, kad jeigu dar gyvendami šiame pasaulyje savo kūnuose sujungiame draugėn noro dalis, egzistuojančias kiekvieno viduje, tai gautame bendrame nore imsime jausti „nesančius kūne“ reiškinius, kitaip tariant, kitą realybę – dvasinį pasaulį.
Juk šį pasaulį kiekvienas jaučia savo asmeniniame, individualiame, izoliuotame nore. O jeigu sujungsime mūsų norus, jie dėl vienybės įgis naują savybę. Šis bendras noras tampa integralus, priklauso visiems, jo viduje jaučiame tikrovę, kuri yra ne tavyje, ne manyje ir ne jame – tai aukštesnysis pasaulis.
Nėra labai sunku to pasiekti, svarbiausia, suprasti, kaip svarbu mums išvysti aukštesniąją pakopą, aukštesnę ir labiau išorėje esančią būseną nei šis pasaulis, t. y. reikia siekti būsimojo pasaulio. Kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysi dar gyvendamas“. Jeigu anuliuojame kūno apribojimus ir susijungiame į vieną žmogų su viena širdimi, tai pajausime aukštesnįjį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužyta tik tavo siela

Sujungti taškus širdyje

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Viskas prasideda nuo taško širdyje

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas sieja rešimot, sielą ir tašką širdyje?
Atsakymas. Taškas širdyje – tai sielos pradžia. Joje yra rešimot – dvasiniai informaciniai genai („m/n“)


Siela – tai konglomeratas, taškų širdyje su rešimot rinkinys, jie apdirbo save tokiame lygmenyje, kad sukūrė tarpusavyje altruistinių ryšių tinklą, ir jame jaučiamas Kūrėjas. Būdami šios būsenos jie jaučia ryšio charakterį, jo pasireiškimą ir tai vadinama Kūrėju.
Viskas prasideda nuo taško širdyje ir tik po to vystomi rešimot iki kol sukuriama siela.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rešimo ir vitalinė siela

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Komentarų nėra

Širdis ir „taškas širdyje“

Dvasinis darbas

Klausimas. Kas yra širdis? Kuo širdis skiriasi nuo „taško širdyje“?
Atsakymas. Širdis – tai mūsų egoizmas, o taškas širdyje – tai Kūrėjo, davimo savybės siekis, jis nuo pat pradžių slypi mumyse, kitaip negalėtume suvokti mumyse vykstančių pokyčių.
Kaip tik todėl, kad esame sudaryti iš dviejų dalių – širdies ir „taško širdyje“, galime remdamiesi šiomis dviem priešingomis savybėmis, pamatyti, kur einame, kaip pakilti virš savęs, aukščiau širdies, „taške širdyje“, arba priešingai.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar visi žmonės turi tašką širdyje?

Taškas širdyje

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Komentarų nėra

Ar visi žmonės turi tašką širdyje?

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar tašką širdyje turi visi žmonės?
Atsakymas. Taip. Tačiau yra žmonių, kurie atskleis šitą tašką tik po 200 metų, yra tokių, kurie jau šiandien tai gali.
Mes nežinome, kada atsiskleis šitas taškas, dėl to platiname kabalos metodiką be jokio spaudimo, be prievartos. Kas nori, kas atsišaukia, ateina ir mokosi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos reinkarnacija

Amžinai nauja mano siela

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra

Kaip gerbti tingius vyrus?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas. Kaip gerbti vyrus ir juos palaikyti dvasiniame kelyje, jeigu jie tinginiai ir bijo dirbti su savo egoizmu?
Atsakymas. Tai ne baimė dirbti ir ne paprasta tinginystė, tai ypatinga pasipriešinimo rūšis, kuri pasireškia vyrui, sudužus bendram indui (kli), ji susiformavo kaip pasekmė pirmosios nuodėmės, t. y. moteriškosios dalies įsijungimo į jį.
Moters siekis daug didesnis negu vyro, bet tai jokiu būdu neduoda teisės smerkti vyrų, kad jie neturi tokio siekio.
Esmė ta, kad visi norai, siekiai, sąlygos, įvykiai, vidiniai ir išoriniai, – viskas ateina iš viršaus, iš Kūrėjo. Dėl to, jeigu žmogus yra tokios būsenos, kuomet išskyrus futbolą ir alų jo niekas nedomina, neturime jo mažiau gerbti negu žmogaus, kuris visomis jėgomis dirba kabaloje.
Dėl to, kad ir viena, ir kita duodama iš viršaus Kūrėjo. Jeigu Kūrėjas duotų šitam futbolo fanui tokį patį norą, kaip žmogui, siekiančiam kabalos, tai dar neaišku, kaip jis su tuo susitvarkytų ir realizuotų, – gali būti, daug geriau. Neturime teisės imtis atsakomybės teisti ir kaip nors rūšiuoti žmonių.
Būtina viską, kas vyksta, sieti su Kūrėju! Dėl to turime su visais elgtis vienodai. Kitaip primaišome savo egoizmo ir imamės perdaryti žmogų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters dvasinis kelias

Paliepus ar pasirinkus

Kur prasideda laisvė

Komentarų nėra

1:0 mūsų naudai

Dvasinis darbas

Žmogus turi galimybę analizuoti, ar jis vystosi teisinga davimo (šventumo) linkme, ar priešinga: „Kita jėga, kitas Dievas yra bevaisis, ir vaisių neduoda“ („Šamati“, 59 straipsnis, „Skeptras ir gyvatė“).
Gamtoje veikia tik viena jėga. Galima vadinti ją Dievu, nesvarbu kaip. Svarbiausia, jog tai vienintelė, viską valdanti, kurianti, kontroliuojanti ir taisanti jėga. Nėra jokios kitos jėgos visoje visatoje.
Viskas yra jos valdžioje – kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalis, taip ir žmogus. Taigi, mums duota galimybė analizuoti ir suprasti, kad ši jėga yra vienintelė, tačiau turime ir galimybę su ja nesutikti, bet po daugelio bandymų įsitikinti, kad taip yra. Būtent vienintelę jėgą – Kūrėją – neigiančios mintys ir vadinamos „blogio pradu“.
Iš tiesų, mes nieko nedarome: tiesiog mums per Kūrėjui prieštaraujančius mūsų jausmus ir mintis rodoma priešinga jam būsena. Ši būsena vadinasi „mūsų pasaulis“.
Pavyzdžiui, aš smerkiu kitą žmogų, vadinasi, mano vaizduotėje šis žmogus yra negeras. Savo susikurtame vaizdinyje aš jaučiu jam neapykantą, žiūriu į jį neigiamai, ir man nuo to bloga. Ir atvirkščiai, jeigu aš ką nors myliu, man gera.
Taigi blogio pradas mums duotas tam, kad pajaustume Kūrėjui priešingas būsenas. Tiek, kiek savo blogio pradą, t.y. egoizmą ištaisome į davimą ir Kūrėjui tapačią meilę, tiek šiame ištaisytame nore jaučiame tai, ką jaučia Kūrėjas. Taip mes su juo susijungiame, suartėjame, susiliejame, sulimpame. Todėl viskas, ką galime daryti –  tikrinti savo pojūčius.
Iš tiesų viskas yra gerai – mes jau esame absoliučiai ištaisytos būsenos, bet gavome galimybę save taisyti patys ir tapti tokiais kaip Kūrėjas laisva valia.
Ką tai reiškia? Kūrėjas galėjo mus duoti negyvąją, augalinę, gyvūninę prigimtį, kuri automatiškai atlieka visus gamtos numatytus veiksmus. Šiuose lygmenyse tikrai juntama, jog nėra jokios kitos jėgos išskyrus tą, kuri viską valdo! Bet žmogus turi ypatingus jausmus ir mintis, kurie kažkokiu būdu priklauso ne gyvūniniam egzistavimu, o Kūrėjui.
Tai jausmai ir mintys apie mūsų paskirtį, apie likimą, apie tai, kas mus valdo, kas vyksta už mūsų gyvūninio / kūniškojo egzistavimo ribų. Gyvūnas tokių minčių neturi, jis nesupranta, nesuvokia to, jis instinktyviai bijo mirties, skausmo, negali galvoti apie kažką, kas viršiau už jį patį.
Tai vyksta todėl, kad mūsų informaciniai genai (rešimot) yra vienu lygiu aukščiau. Kai mes, realizuodami informacinį geną 1/0, kylame iš apačios į viršų, tai vienetas (1) yra informacinis genas iš būsimo lygio. Tai yra taškas širdyje, kuris ir veda mus į priekį.


Tašką širdyje turi visi, bet kol kas jis ne visiems pasireiškia. Tie, kuriems jis prabudo, praeituose amžiuose tapo didžiais kabalistais, pažinusiais kūriniją ir Kūrėją. Šiandien informacinis genas 1/0 bunda mumyse – 1:0 mūsų naudai.
Kitų žmonių informacinis genas kol kas yra nulinėje pozicijoje 0/0. Jų skaitliukas rodo nulį.
Bet šis nulis auga. Skaitliukas nuolat sukasi, skaičiukai kaupiasi (mūsų pasaulio informacinis genas), kol nulį pakeičia vienetas, ir žmogus ima justi tašką širdyje – jis privalo eiti į priekį.

Iš pamokos pagal straipsnį rusų kalba „Skeptras ir gyvatė“ 2013 07 21

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Dvasinės linijos pradžios taškas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Komentarų nėra

Už ką aš vertinu draugą?

Dvasinis darbas, Grupė

Meilė draugams slypi tame, kad nemyliu nė vieno iš jų. Paprasčiausiai noriu kiekvieną jų pajungti sau – tegu jie mane aptarnauja, tegu daro tai, ko pageidauju. Ir apskritai, kam jie man reikalingi? Geriau jų nebūtų.
Toks yra „normalus“ žmogaus požiūris į visus likusius.
Meilė draugams slypi tame, kad man nėra svarbios jų savybės, jų mentalinės ar fizinės problemos arba, atvirkščiai, sėkmė – man tik svarbūs taškai širdyje. Būtent juos aš myliu, o viso kito aš neprivalau mylėti.
Iš principo, nesvarbi net lytis. Būtina atsiriboti, kuo toliau atsitraukti nuo išorinių apraiškų. Tada visi likę faktoriai staiga pradeda papildyti vienas kitą.
Juk taškais širdyje ne papildome vienas kitą – mes juos tiesiog sujungiame, juose tarp mūsų viešpatauja sutarimas. Kai tik sujungiame taškus širdyje, staiga visi mūsų visiškai skirtingi charakteriai, savybės kaip dantratukai pradeda jungtis tarpusavyje. Panašiai priglunda vienas prie kito du sukibę diskai – ir visas mechanizmas pradeda normaliai suktis. Jeigu sujungiame tarpusavyje taškus širdyje, o virš visų kitų savybių pakylame, nekreipdami į jas dėmesio, tai tada idealiai susikabiname tarpusavyje.
Kokiu būdu tai daroma? Aš myliu, gerbiu draugą už jo vienybės siekį, ketinimą susijungti su Kūrėju. Manau, kad tuo jis mane lenkia, yra aukščiau už mane, jis siekia to labiau nei aš. Šitaip matau draugus kaip vadinamąją „didžių žmonių kartą“. Jeigu išaukštinu draugą pagal svarbiausią dalyką, absoliučiai nekreipdamas dėmesio į jokias kitas jo žemiškąsias savybes, tuo pačiu aš priartėju prie jo, „atsistoju“ žemiau jo. Taip mes ir susijungiame.
„Draugų meile“ yra vadinamas būtent susivienijimas į vieną visumą mūsų taškais, nepaisant viso kito. Šiame reikale turime padėti vienas kitam. Aš galiu teikti visokeriopas paslaugas savo grupės draugams, pagelbėti jiems sprendžiant kažkokias žemiškas problemas, bet tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų esame vienos grupės dalys ir stengiamės sujungti mūsų taškus.
Kabala labai griežtai vertina įprastinę tarpusavio pagalbą. Kodėl? Todėl, kad ji iš žmogaus reikalauja ketinimo! Būtina labai aiškiai įvertinti: kam aš tai darau? Tiesiog ne todėl, kad man kažko gaila, nepatogu prieš ką nors, nesinori atrodyti kietaširdžiui ir t. t. Ne, aš vykdau kitą sąlygą – mes tuo pasiekiame vienybės. Ir tik dėl to!

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. kongreso Gruzijoje 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Tikros meilės artimui paslaptis

Negalima ignoruoti draugo

Komentarų nėra

Žmogus žmoguje

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kas skatina augti tašką širdyje? Kas jį sudaro? Iš ko susiformuoja Žmogus žmoguje?
Atsakymas: Taškas širdyje yra mūsų pradinis taškas, nuo kurio prasideda Žmogaus gimimas, kaip kad iš sėklos lašelio. Visa kita prisijungia prie šio taško žmogui perimant kai ką iš savo aplinkos, draugų.
Klausimas: Ką mes perimame iš aplinkos?
Atsakymas: Tik teigiamas savybes reikia perimti iš aplinkos. Juk laidavimas skirtas tam, kad įtrauktumėme viską iš aplinkos, kas joje yra teigiamo.
Klausimas: Kaip žmogus gali išmatuoti, kad tai jo taškas, o jis jame jau yra mikroskopinis Žmogus ir auga?
Atsakymas: Remiantis tuo, kiek jis susijungia su grupe ir dirba su ja kartu stiprindamas vienybę. Tuomet viskas, kas vyksta vienijantis, prisijungia prie jo taško širdyje.
Klausimas: Jūs sakėte, kad Kūrėjas suteikia jėgų, Kūrėjas atima jėgas, o žmogus jaučiasi kaip skudurėlis, plaikstomas vėjyje…
Atsakymas: Šviesa suteikia ir atima jėgas priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O jei žmogus jaučiasi kaip skudurėlis – tai jau gerai. Vadinasi, nuo šios akimirkos jis jau gali nebebūti skudurėliu.
Iš pradžių suvokiamas blogis, žmogus suvokia, kad jam vadovauja egoizmas. Paskui vyksta kitas blogio suvokimo etapas, kuomet žmogus supranta, kad jei jis egoistas, tai su juo žaidžiama iš aukščiau ir jis kratomas tol, kol iš šio skudurėlio bus iškratytas visas purvas.
O paskui, kai jis pradeda suprasti, kodėl tai vyksta, tada jau įgyja valios laisvę ir bando kartu su kolektyvu išspręsti šią problemą.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. Charkovo kongreso septintosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Atsistosime po Šviesa

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai