Pateikti įrašai su taškas širdyje žyme.


Kaip gerbti tingius vyrus?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas. Kaip gerbti vyrus ir juos palaikyti dvasiniame kelyje, jeigu jie tinginiai ir bijo dirbti su savo egoizmu?
Atsakymas. Tai ne baimė dirbti ir ne paprasta tinginystė, tai ypatinga pasipriešinimo rūšis, kuri pasireškia vyrui, sudužus bendram indui (kli), ji susiformavo kaip pasekmė pirmosios nuodėmės, t. y. moteriškosios dalies įsijungimo į jį.
Moters siekis daug didesnis negu vyro, bet tai jokiu būdu neduoda teisės smerkti vyrų, kad jie neturi tokio siekio.
Esmė ta, kad visi norai, siekiai, sąlygos, įvykiai, vidiniai ir išoriniai, – viskas ateina iš viršaus, iš Kūrėjo. Dėl to, jeigu žmogus yra tokios būsenos, kuomet išskyrus futbolą ir alų jo niekas nedomina, neturime jo mažiau gerbti negu žmogaus, kuris visomis jėgomis dirba kabaloje.
Dėl to, kad ir viena, ir kita duodama iš viršaus Kūrėjo. Jeigu Kūrėjas duotų šitam futbolo fanui tokį patį norą, kaip žmogui, siekiančiam kabalos, tai dar neaišku, kaip jis su tuo susitvarkytų ir realizuotų, – gali būti, daug geriau. Neturime teisės imtis atsakomybės teisti ir kaip nors rūšiuoti žmonių.
Būtina viską, kas vyksta, sieti su Kūrėju! Dėl to turime su visais elgtis vienodai. Kitaip primaišome savo egoizmo ir imamės perdaryti žmogų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters dvasinis kelias

Paliepus ar pasirinkus

Kur prasideda laisvė

Komentarų nėra

1:0 mūsų naudai

Dvasinis darbas

Žmogus turi galimybę analizuoti, ar jis vystosi teisinga davimo (šventumo) linkme, ar priešinga: „Kita jėga, kitas Dievas yra bevaisis, ir vaisių neduoda“ („Šamati“, 59 straipsnis, „Skeptras ir gyvatė“).
Gamtoje veikia tik viena jėga. Galima vadinti ją Dievu, nesvarbu kaip. Svarbiausia, jog tai vienintelė, viską valdanti, kurianti, kontroliuojanti ir taisanti jėga. Nėra jokios kitos jėgos visoje visatoje.
Viskas yra jos valdžioje – kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalis, taip ir žmogus. Taigi, mums duota galimybė analizuoti ir suprasti, kad ši jėga yra vienintelė, tačiau turime ir galimybę su ja nesutikti, bet po daugelio bandymų įsitikinti, kad taip yra. Būtent vienintelę jėgą – Kūrėją – neigiančios mintys ir vadinamos „blogio pradu“.
Iš tiesų, mes nieko nedarome: tiesiog mums per Kūrėjui prieštaraujančius mūsų jausmus ir mintis rodoma priešinga jam būsena. Ši būsena vadinasi „mūsų pasaulis“.
Pavyzdžiui, aš smerkiu kitą žmogų, vadinasi, mano vaizduotėje šis žmogus yra negeras. Savo susikurtame vaizdinyje aš jaučiu jam neapykantą, žiūriu į jį neigiamai, ir man nuo to bloga. Ir atvirkščiai, jeigu aš ką nors myliu, man gera.
Taigi blogio pradas mums duotas tam, kad pajaustume Kūrėjui priešingas būsenas. Tiek, kiek savo blogio pradą, t.y. egoizmą ištaisome į davimą ir Kūrėjui tapačią meilę, tiek šiame ištaisytame nore jaučiame tai, ką jaučia Kūrėjas. Taip mes su juo susijungiame, suartėjame, susiliejame, sulimpame. Todėl viskas, ką galime daryti –  tikrinti savo pojūčius.
Iš tiesų viskas yra gerai – mes jau esame absoliučiai ištaisytos būsenos, bet gavome galimybę save taisyti patys ir tapti tokiais kaip Kūrėjas laisva valia.
Ką tai reiškia? Kūrėjas galėjo mus duoti negyvąją, augalinę, gyvūninę prigimtį, kuri automatiškai atlieka visus gamtos numatytus veiksmus. Šiuose lygmenyse tikrai juntama, jog nėra jokios kitos jėgos išskyrus tą, kuri viską valdo! Bet žmogus turi ypatingus jausmus ir mintis, kurie kažkokiu būdu priklauso ne gyvūniniam egzistavimu, o Kūrėjui.
Tai jausmai ir mintys apie mūsų paskirtį, apie likimą, apie tai, kas mus valdo, kas vyksta už mūsų gyvūninio / kūniškojo egzistavimo ribų. Gyvūnas tokių minčių neturi, jis nesupranta, nesuvokia to, jis instinktyviai bijo mirties, skausmo, negali galvoti apie kažką, kas viršiau už jį patį.
Tai vyksta todėl, kad mūsų informaciniai genai (rešimot) yra vienu lygiu aukščiau. Kai mes, realizuodami informacinį geną 1/0, kylame iš apačios į viršų, tai vienetas (1) yra informacinis genas iš būsimo lygio. Tai yra taškas širdyje, kuris ir veda mus į priekį.


Tašką širdyje turi visi, bet kol kas jis ne visiems pasireiškia. Tie, kuriems jis prabudo, praeituose amžiuose tapo didžiais kabalistais, pažinusiais kūriniją ir Kūrėją. Šiandien informacinis genas 1/0 bunda mumyse – 1:0 mūsų naudai.
Kitų žmonių informacinis genas kol kas yra nulinėje pozicijoje 0/0. Jų skaitliukas rodo nulį.
Bet šis nulis auga. Skaitliukas nuolat sukasi, skaičiukai kaupiasi (mūsų pasaulio informacinis genas), kol nulį pakeičia vienetas, ir žmogus ima justi tašką širdyje – jis privalo eiti į priekį.

Iš pamokos pagal straipsnį rusų kalba „Skeptras ir gyvatė“ 2013 07 21

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Dvasinės linijos pradžios taškas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Komentarų nėra

Už ką aš vertinu draugą?

Dvasinis darbas, Grupė

Meilė draugams slypi tame, kad nemyliu nė vieno iš jų. Paprasčiausiai noriu kiekvieną jų pajungti sau – tegu jie mane aptarnauja, tegu daro tai, ko pageidauju. Ir apskritai, kam jie man reikalingi? Geriau jų nebūtų.
Toks yra „normalus“ žmogaus požiūris į visus likusius.
Meilė draugams slypi tame, kad man nėra svarbios jų savybės, jų mentalinės ar fizinės problemos arba, atvirkščiai, sėkmė – man tik svarbūs taškai širdyje. Būtent juos aš myliu, o viso kito aš neprivalau mylėti.
Iš principo, nesvarbi net lytis. Būtina atsiriboti, kuo toliau atsitraukti nuo išorinių apraiškų. Tada visi likę faktoriai staiga pradeda papildyti vienas kitą.
Juk taškais širdyje ne papildome vienas kitą – mes juos tiesiog sujungiame, juose tarp mūsų viešpatauja sutarimas. Kai tik sujungiame taškus širdyje, staiga visi mūsų visiškai skirtingi charakteriai, savybės kaip dantratukai pradeda jungtis tarpusavyje. Panašiai priglunda vienas prie kito du sukibę diskai – ir visas mechanizmas pradeda normaliai suktis. Jeigu sujungiame tarpusavyje taškus širdyje, o virš visų kitų savybių pakylame, nekreipdami į jas dėmesio, tai tada idealiai susikabiname tarpusavyje.
Kokiu būdu tai daroma? Aš myliu, gerbiu draugą už jo vienybės siekį, ketinimą susijungti su Kūrėju. Manau, kad tuo jis mane lenkia, yra aukščiau už mane, jis siekia to labiau nei aš. Šitaip matau draugus kaip vadinamąją „didžių žmonių kartą“. Jeigu išaukštinu draugą pagal svarbiausią dalyką, absoliučiai nekreipdamas dėmesio į jokias kitas jo žemiškąsias savybes, tuo pačiu aš priartėju prie jo, „atsistoju“ žemiau jo. Taip mes ir susijungiame.
„Draugų meile“ yra vadinamas būtent susivienijimas į vieną visumą mūsų taškais, nepaisant viso kito. Šiame reikale turime padėti vienas kitam. Aš galiu teikti visokeriopas paslaugas savo grupės draugams, pagelbėti jiems sprendžiant kažkokias žemiškas problemas, bet tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų esame vienos grupės dalys ir stengiamės sujungti mūsų taškus.
Kabala labai griežtai vertina įprastinę tarpusavio pagalbą. Kodėl? Todėl, kad ji iš žmogaus reikalauja ketinimo! Būtina labai aiškiai įvertinti: kam aš tai darau? Tiesiog ne todėl, kad man kažko gaila, nepatogu prieš ką nors, nesinori atrodyti kietaširdžiui ir t. t. Ne, aš vykdau kitą sąlygą – mes tuo pasiekiame vienybės. Ir tik dėl to!

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. kongreso Gruzijoje 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Tikros meilės artimui paslaptis

Negalima ignoruoti draugo

Komentarų nėra

Žmogus žmoguje

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kas skatina augti tašką širdyje? Kas jį sudaro? Iš ko susiformuoja Žmogus žmoguje?
Atsakymas: Taškas širdyje yra mūsų pradinis taškas, nuo kurio prasideda Žmogaus gimimas, kaip kad iš sėklos lašelio. Visa kita prisijungia prie šio taško žmogui perimant kai ką iš savo aplinkos, draugų.
Klausimas: Ką mes perimame iš aplinkos?
Atsakymas: Tik teigiamas savybes reikia perimti iš aplinkos. Juk laidavimas skirtas tam, kad įtrauktumėme viską iš aplinkos, kas joje yra teigiamo.
Klausimas: Kaip žmogus gali išmatuoti, kad tai jo taškas, o jis jame jau yra mikroskopinis Žmogus ir auga?
Atsakymas: Remiantis tuo, kiek jis susijungia su grupe ir dirba su ja kartu stiprindamas vienybę. Tuomet viskas, kas vyksta vienijantis, prisijungia prie jo taško širdyje.
Klausimas: Jūs sakėte, kad Kūrėjas suteikia jėgų, Kūrėjas atima jėgas, o žmogus jaučiasi kaip skudurėlis, plaikstomas vėjyje…
Atsakymas: Šviesa suteikia ir atima jėgas priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O jei žmogus jaučiasi kaip skudurėlis – tai jau gerai. Vadinasi, nuo šios akimirkos jis jau gali nebebūti skudurėliu.
Iš pradžių suvokiamas blogis, žmogus suvokia, kad jam vadovauja egoizmas. Paskui vyksta kitas blogio suvokimo etapas, kuomet žmogus supranta, kad jei jis egoistas, tai su juo žaidžiama iš aukščiau ir jis kratomas tol, kol iš šio skudurėlio bus iškratytas visas purvas.
O paskui, kai jis pradeda suprasti, kodėl tai vyksta, tada jau įgyja valios laisvę ir bando kartu su kolektyvu išspręsti šią problemą.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. Charkovo kongreso septintosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Atsistosime po Šviesa

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Komentarų nėra

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Dvasinis darbas, Grupė

Mūsų pasaulyje ne taip jau daug žmonių, kuriems prabudo dvasinė kibirkštis − taškas širdyje. Jų − mažuma palyginus su likusiais žmonėmis, kuriuos domina tik šio pasaulio materialūs dalykai.
Bet jeigu žmonės, siekiantys atskleisti Kūrėją, susivienija, tampa galingesni už visą likusią žmoniją, nes turi kokybinę persvarą.
Galima būti didžiu tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Ir kokybė yra daug svarbesnė už kiekybę. Jeigu susijungia dešimt besiaiškinančių tikslą ir norinčių jį pasiekti žmonių, tai jų sukurta jėga kur kas didesnė už išorinę milijardų žmonių jėgą.
Ji tiek svarbesnė, kad jie nepatenka plačios visuomenės, turinčios kiekybinę galią, įtakon. Todėl sukūrę nedidelę grupę jie jau gali eiti pirmyn. Juk žmogus yra veikiamas aplinkos ir vienintelė jo valios laisvė − pasirinkti jam tinkančią aplinką.
Jeigu nuolatos anuliuos save šios mažos grupės atžvilgiu, tai gali būti tikras, kad tokiu keliu būtinai pasieks tikslą. Anuliuodamas save, vis labiau susijungdamas su draugais, vis labiau susitelkdamas be perstojo artės prie tikslo. Juk tikslas ir yra šios mažos grupės viduryje.

Iš 2012 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Atsistosime po Šviesa

Pažinti gyvenimo paslaptį

Komentarų nėra

Atsistosime po Šviesa

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Komentarų nėra

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ar galima per tašką širdyje pajausti nors dalelę dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Kaip galima pajausti kažką taške, neturinčiame apimties. Pirmiausia turi pridėti jam norą ir ketinimą. Pats vienas taškas yra beformis, jis neturi nei ketinimo, nei noro – tai tik taškas.
Tada kokį norą galiu prijungti prie jo? Į tai kabalistai atsako: išskyrus tašką, tu turi kūniškus norus (valgis, seksas, šeima) ir žmogaus norus (pinigai, garbė, žinios). Ar galima juos prijungti prie taško širdyje? Pabandyk. Tik žinok, kad jie visi priklauso mūsų pasauliui.
Iš kur gi paimti troškimų, nukreiptų į dvasinį pasaulį? Tik iš aplinkos, jeigu vertini ir aukštini ją. Kitos galimybės neturi. Su savo materialiais norais nepasieksi taško širdyje ir nepateksi į dvasinį pasaulį.
Vienintelė galimybė – įsilieti į gerą aplinką ir gauti iš draugų jų norus, susijusius su svarbiu tikslu. Tada ir pradėsi judėti link jo – suformuosi dvasinį indą.
Taškas tampa pagrindu, o gautieji norai – indu. Prašai, kad ateitų Šviesa, kuri paveiks tave ir suteiks tau ekraną, tada turėsi atspindėtą Šviesą.
Tokiu būdu turi visas sudedamąsias dalis: Šviesa laukia, aplinka yra, taškas pabudo, kūniški ir žmogaus norai nustatyti. Viskas paruošta – pirmyn.
Klausimas: Ar yra gairių šiame kelyje? Ar įmanoma patikrinti kryptį? Ir kaip spausti tik šį tašką, kad išpūstume būtent jį, o ne kitus egoistinius norus?
Atsakymas: Dėl to tu ir kreipiesi į aplinką, kuri veikia tave. Šis kreipimasis padidina tašką tavo širdyje, o mainais gauni naują norą – vienintelį, su kuriuo galima kreiptis aukštyn.

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogos naujienos egoizmui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Komentarų nėra

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Kabala, Valios laisvė

Klausimas: Pasaulyje yra daug grupių ir bendrijų, keliančių įvairius tikslus. Ar padeda ryšys žmonėms be taškų širdyje pakilti aukščiau egoistinio noro?
Atsakymas: Taškas širdyje – tai noras atskleisti šaknį, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Manyje yra juodas taškas – poreikis kažko, ko net negaliu tiksliai apibrėžti. Šiame gyvenime man trūksta pojūčio, supratimo, kam reikalingas mano gyvenimas? Kodėl jis? Iš kur jis? Koks jo tikslas? Kas mane valdo?
Man kyla klausimų apie gyvenimo prasmę – lyg iš aukščiau būtų nutiesta gija, jėgos ir valdymo vedlys, ir aš noriu tai pasiekti, noriu pažinti gyvenimo priežastį, užduodu klausimus, kurių, paprastai, žmogus bijo, gėdisi klausti.
Galų gale šie klausimai susiveda į vieną: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Negavęs į jį atsakymo, nematau gyvenimo prasmės. Man būtina atverti šią „dėžutę“. Jei mano klausimas susijęs su esme, gyvenimo šaltiniu, vadinasi, turiu tašką širdyje.
Žmogus, turintis tašką širdyje, ateina į grupę, kuri nagrinėja tik vieną klausimą: „Kaip atskleisti gyvenimo prasmę, gyvenimo šaltinį? Kaip atskleisti aukštesnįjį valdymą ir visiškai su juo susitapatinti?“ Žmogus jau negali sustoti pusiaukelėje, jis siekia pažinti pačią kūrimo esmę, ir niekas jo nesustabdys. Jis pasirengęs stoti prieš Kūrėją, jam nėra jokių apribojimų. Kaip bestabdytų, ką besakytų – jam vis vien.
Tokie žmones ir atranda kabalos mokslą.
Yra ir kitokių žmonių, dar svarstančių. Prabudo jų taškas širdyje, tačiau jis dar „apvyniotas“ įvairiais apvalkalais. Juos patenkina mistika, holizmas, rytų mokymai, meditacija, vegetarizmas, natūralizmas ir t. t. Visos šios srovės kyla iš to paties klausimo ir todėl yra paplitusios mūsų laikais. Žmogus pasąmonėje jaučia, kad privalo truputį pakilti, pasikeisti…
Taip palaipsniui judame pirmyn. Reikia palaukti, kol žmonės patikrins šias kryptis. Jų noras, tuo tarpu, auga, po truputį jie paliks savo ieškojimus ir ateis į šaltinį – metodiką, kuri geba jį atskleisti. Toks kelias.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Ką žmogui duoda kabala?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai