Davimas gali būti pasiektas tik virš gavimo, virš mūsų prigimties. Gavimas nuo mūsų slepia davimą, todėl visas darbas – nustatyti, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Kitaip tariant, kiekvieną akimirką dedu pastangas, kad neatsijungčiau nuo to, kad visi mano jausmai, supratimas, viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Kūrėjas. Ir ne šiaip Jo padiktuota ar atlikta per įvairius žmones, bet pats Kūrėjas. Jei bandau gyventi tokiame pasaulyje, tada po truputį pradedu jausti, kad taip yra iš tikrųjų.
Jei matytume, kad Kūrėjas absoliučiai viską daro žmogaus naudai, tai žmogus gyventų savo nore mėgautis. Jis negalėtų pakeisti savo prigimties ir įgyti davimo savybės. Mūsų tikslas – įgyti davimo savybę virš gavimo savybės.
Todėl viskas prasideda nuo tikėjimo, kad esame pasaulyje, kuris yra Kūrėjo pasireiškimas. Kūrėjas daro viską, kad išmuštų mus iš vėžių, kad suklaidintų mus, pripildydamas egoizmu, o mes, nepaisydami kliūčių, mėginame įsivaizduoti, kad viską daro Kūrėjas.
Nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto nėra jokio kito darbo tik įsivaizduoti, kad esate Kūrėjo viduje. O pirmyn einama, kai kaskart mums duodamos vis sudėtingesnės sąlygos, iki pat dvasinių laiptų pradžios, o paskui kylant pakopomis.
Įžengti į dvasines pakopas reiškia, kad mano gyvenime nelieka nieko, tik išlaikyti nuolatinį susiliejimą su Kūrėju. Nesvarbu, kokias būsenas patiriu, viską priskiriu Kūrėjui, geram ir kuriančiam gerą.
Tai priskiriama žemiausiems dalykams, vadinamiems „darbu žemėje“, pačioje laiptų apačioje. Kūrėjas gali duoti patį blogiausią mano visiško niekingumo pojūtį, o aš sutinku taip likti amžinai, nes tai kyla iš Jo, t. y., esu susiliejęs. Taip prasideda pirmoji laiptų pakopa, o toliau kylant sąlygos tampa dar sudėtingesnės.
Blogiausias mintis ir norus gaunu tik iš Kūrėjo ir iš niekur daugiau, „nėra nieko, išskyrus Jį“. Laiminu visa tai, nes tai buvo atsiųsta, kad virš visų kliūčių laikyčiausi įsikibęs Kūrėjo ir nepaleisčiau Jo. Jei anuliuoju visas savo sąlygas, tai susilieju su Kūrėju. Jums nereikia nieko siekti – tiesiog anuliuoti save.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinių pakopų pajutimas

Naujos dvasinės pakopos požymis

Tikėjimas kabaloje – ne tai, ką įsivaizduojame kaip tikėjimą šiame pasaulyje. Tikėti – reiškia vadovautis „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, gerą ir kuriantį gerą. Neperkeliu šio tikėjimo niekam kitam, tai mano vidinė būsena, mano asmeninė veikla, ketinimas širdyje: noriu likti susiliejęs su Kūrėju būdamas bet kokios būsenos.
Ir nesvarbu, kuria kryptimi ji keisis, noriu laikytis Kūrėjo it vaikas įsikibęs motinos taip, kad jo neįmanoma atplėšti nuo jos.
Tegu siaučia audra aplink mane ir mano viduje, prote ir širdyje: man svarbiausia – įsikibti Kūrėjo ir pamatyti, kad viskas kyla iš Jo. Viena sąlyga: „Klausyk Izraeli, mūsų Kūrėjas, Kūrėjas – vienas “, kitaip sakant, bet kurioje situacijoje viskas kyla tik iš Jo. Tai vadinama susiliejimu.
Po to sąlygos tampa vis sudėtingesnės, tampa grėsmingomis arba, atvirkščiai, viliojančiomis į malonumus, o aš visada laikausi tvirtai įsikibęs Kūrėjo, tarsi kūdikis motinos. Tai reiškia, kad kovoju už susiliejimą.
Po to, kai nusileidžiu į visišką nulį, kai man tampa nesvarbu, visa, kas vyksta, išskyrus mintį, vidinį supratimą, kad viskas kyla iš Kūrėjo, tada virstu dvasiniu embrionu, prieinu laiptų papėdę. Taip Mozė atveda Izraelio tautą į Sinajaus kalno papėdę, ir jie sutinka su visomis sąlygomis, todėl nusipelno gauti Torą.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Absoliutus tikėjimas

Prašyti iš tamsos