Pateikti įrašai su tikslas žyme.


Viename energetiniame lauke

Krizė, globalizacija, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar pripažinimas to, kad nuo ko nors priklausau, ką nors ištaisys ir kam nors padės?
Atsakymas: Žinoma, nes veikiame gamtą savo jausmais ir protu. Per juos supantį pasaulį veikiame labiau nei fiziškai.
Tad itin svarbu žinoti, kaip esame tarpusavyje susiję. Taip galėsime būti bendroje integralioje tarpusavio sąveikos sistemoje, vadinamoje „Adam“, kad mumyse atsiskleistų Pranašų kvietimas tapti vieningais, kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Bet visa tai ateityje. Gamta kelia tai kaip savo tikslą ir mus į tai atves. Ji privers mus suprasti, kad esame viena sistema.
Nepaisant to, kad egzistuojame skirtinguose egoistiniuose baltyminiuose kūnuose, privalėsime įsisąmoninti, kad egzistuojame viename vieningame energetiniame, jausminiame, dvasiniame lauke.
#265368

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su gamta

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Susieti vienu tinklu

Komentarų nėra

Kuo užpildyti šį gyvenimą?

gyvenimo prasmė, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Apskritai pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės kovos su koronavirusu strategijos. Pirmoji – tai karantinas, kai iš esmės viskas užsidaro, negalima išeiti iš namų, išskyrus polikliniką ar prekybos centrą.
Antroji – tai kontaktų sekimas, t. y. platus visų gyventojų kontaktinių grupių testavimas, sergančiųjų išsiaiškinimas ir jų izoliavimas nuo bendros žmonių masės. Tai – brangesnis būdas.
Ir trečioji – tai nacionalinio imuniteto išugdymas, kai izoliuojamos tiktai rizikos grupės, tarkime, vyresni nei 65-ių metų žmonės, o visi likusieji turi persirgti, ir taip įgyti imunitetą virusui.
Kokia metodika efektyviausia tolimesniam mūsų, kaip žmonijos, vystymuisi?
Atsakymas: Apskritai pasodinčiau visus į absoliutų karantiną, išskyrus tuos, kas aprūpina žmones būtiniausiais dalykais. Uždaryčiau viską, tarkime, mėnesiui ir išsiaiškinčiau, kokių žmonijos profesijų mums iš tikrųjų reikia.
Pavyzdžiui, mums reikalinga policija, vaikų mokymas, pirminės svarbos maisto produktų tiekimas ir t. t., tai yra būtinas minimumas normaliam žmogaus egzistavimui.
Tegu žmonės pripranta prie to, kad jie bendrauja tarpusavyje labai ribotai iriš maisto produktų gauna tai, ko jiems reikia, ne daugiau.
Vaikams suteikiamas mokyklinis ugdymas. Suaugusiems – žinios apie tai, kaip veikia pasaulio sistema, kaip turime sąveikauti su gamta. O tada pamatysime, ką daryti toliau, ar apskritai panorėsime plėsti mūsų veiklos lauką. Bet iš pradžių per pusę metų pripraskime prie to.
Klausimas: Kitaip tariant, apribotumėte visus egoistinius ryšius ir paliktumėte tiktai pačius būtiniausius mūsų fizinio kūno gyvavimui?
Atsakymas: Taip. Kabaloje taip ir pasakyta. Kaip gyvūnas, kuris niekada nevartoja to, ko jam nereikia, o tiktai tai, kas būtina tuo metu.
Klausimas: O viską, kas nebūtina,  laikinai nustotumėte tiekti?
Atsakymas: Ne laikinai, bet apskritai. Tuomet turėtume nuostabią ekologiją: oras, vanduo, paukščiai gieda, viskas gerai. Dirbtume daugiasia po 2-3-4 valandas per dieną ir visi būtume patenkinti. O viso kito, kas nebūtina, mums išvis nereikia.
Komentaras: Tačiau nėra paprasta nuspręsti, kad yra nereikalinga. Tai, kas jums yra nereikalinga, tarkime, man reikalinga.
Atsakymas: Nereikalinga yra tai, kas nėra būtinybė mūsų gyvūniniam organizmui.
Klausimas: Ir kas tai nusprendžia?
Atsakymas: Kartu ir nuspręsime. Jeigu tau reikia sportuoti, gali eiti bėgioti į parką. Tai nėra problema. Bet kokia prasmė kaip išprotėjusiam skraidyti lėktuvais iš vieno Žemės galo į kitą?
Klausimas: O kuo blogai keliauti? Mėgstu gražiai rengtis, mėgstu eiti į teatrus. Nežinau, ar, jūsų požiūriu, tai reikalinga, ar ne?
Atsakymas: Čia reikia nustatyti labai aiškią, išmintingą ribą, kuri nenuves tavęs prie kažko kito: „A-a, teatras? Jeigu teatras, tai būtinai La Scala. Vadinasi, turiu skristi į Italiją. A-a, į Italiją? Koronavirsas. Ką darysiu?“ Todėl apribokime žmogaus gyvenimą normaliomis, išmintingomis ribomis.
Kaip? Atsakykime, kodėl egzistuojame, kad šis klausimas būtų mums išspręstas.
Klausimas: Kitaip tariant, apie tai, kas nereikalinga, o kas reikalinga, spręsime atsižvelgdami į  tam tikrą aukštesnį tikslą?
Atsakymas: O kam egzistuojame? Tik tam, kad pažiūrėtume gerą filmą, spektaklį, paklausytume malonios muzikos, pasėdėtume kompanijoje su draugais, išgertume ir užkąstume? Visa tai nuostabu, bet jeigu vien tuo užpildai gyvenimą, tada jis pasibaigia nuliniu rezultatu.
O po šio gyvenimo egzistuoja dar daug kas. Pamėginkime pirmiausia atskleisti, kasgi po to egzistuoja. Aš užsiimčiau tuo.
Tai, kad galima pripildyti šį gyvenimą visokiais įdomiais dalykais, – suprantu, aš jį jau nugyvenau. O dabar mane domina, ar yra kas nors kita, už jo. Ir jeigu yra, tai kaip galiu tai pratęsti, dėl ko, kam?
Komentaras: Iš tiesų verta susimąstyti, ar yra gyvenimas po mirties ir kaip būdami čia, šiame kūne, galime jam pasiruošti.
Atsakymas: Ne pasiruošti, o pamatyti! „Savo būsimą pasaulį atskleisk dar šiame pasaulyje“. Būtent to moko mus kabalos mokslas. Kai turėsi aiškų būsimo gyvenimo paveikslą, galėsi spręsti, kuo pripildyti šį gyvenimą.
#263962

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Komentarų nėra

Kam gamta sukūrė žmogų?

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kam gamta sukūrė žmogų?
Atsakymas: Žmogus sukurtas tam, kad egzistuodamas tarp dviejų jėgų (teigiamos ir neigiamos) taptų panašus į teigiamą gamtos jėgą. Todėl jis vadinamas „Adam“ iš žodžio „domė“ (panašus) – panašus į bendrąją gamtą.
Iš esmės žmogus įjungia savyje visiškai visas gamtos jėgas. Tik dabar matome, kad tai maža, vienpusiškai išsivysčiusi, egoistinė, nelaiminga būtybė. Tai net ne žmogus, nes jis nėra panašus į bendrą gamtos sistemą
Jis sukurtas būtent tam, kad įimtų į save visas gamtos jėgas, sujungtų jas savyje tinkamai ir valdytų visą pasaulėdarą.
#264569

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ima mus mokyti

Skirtingos vienybės šaknys

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Komentarų nėra

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманGamta mus vysto, organizuodama teisingus tarpusavio santykius ir apskritai požiūrį į gamtą, t. y. į Kūrėją. Ji mus pervedė per pirmąjį etapą ir perėjo į antrąjį.
Todėl naujajame etape greitai suprasime, kad tai ne šiaip įprastas virusas, atsitiktinė bėda, kuri greitai baigsis ir koks nors vaistas padės mums grįžti į ankstesnįjį gyvenimą. Nesuklyskite, kad galite grįžti į ikikoronavirusinę būseną, o epidemija pasibaigs kaip bet kuris kitas gripas.
Turite suprasti, kad gamta ir toliau darys mums spaudimą, nes ji turi programą, tikslą, kurį ji tikrai įgyvendins be gailesčio. Todėl visa žmonija patirs sunkius laikus, gamtos spaudimą ir smūgius. Jų tikslas – ne tik mus karantinuoti ir atitolinti vieną nuo kito, bet ir pažadinti, kad siektume sąmoningo susivienijimo.
Gamta nori, kad galvotume apie tai, kas vyksta, ir pamatytume, kad svarbu ne tik atsikratyti viruso, bet ir suprasti, kodėl prasidėjo epidemija, koks jos tikslas ir ką ji daro su mumis, kokie pokyčiai vyksta mūsų prote ir jausmuose, kaip tai mus tobulina.
Virusas neišnyks ir spaus mus vis labiau ir, svarbiausia, kokybiškiau. Turėsime suvokti, kad tai Kūrėjas kalbasi su mumis. Virusas – tai ne atsitiktinis gamtos reiškinys, kuris nieko nesupranta ir nejaučia, kaip teigia biologai ir gydytojai.
Reikia pasistengti įžvelgti per koronavirusą veikiančią ranką, kuri dirba kryptingai, kad praplėstų mūsų protą, suvokimą, jausmus ir leistų pamatyti viruse tą mintį ir jėgą, kurias ji neša.
Turime stengtis pajausti ne patį smūgį, o jo šaltinį, suvokdami jį ne kaip bausmę, o kaip pagalbą, skirtą mus ištaisyti. Epidemijoje matome tik ligą, nes į tai žiūrime egoistiškomis akimis.
Bet jei pažvelgsime tinkamai, kaip į pagalbą iš aukščiau, skirtą atvesti mus į kilnų, aukščiausią tikslą, tada virusą suvoksime kaip meilės išraišką, altruistinį veiksmą, kuriuo siekiama mus ištaisyti.
Ir tada koronaviruso epidemijoje su visomis jos kančiomis pamatysime jos tikslą. Todėl užuot stengęsi bėgti nuo smūgių ir juos užgesinti, patys panorėsime toliau judėti ta linkme, kuria mus stumia virusas, nesipriešindami spaudimui, o eidami kartu su šia banga.
Taip atskleisime išsitaisymo kelią, kurį virusas mums parodo, ir eisime su juo ten, kur jis mus veda, kitaip tariant, iš kančių kelio pereisime į Šviesos kelią, priešą paversdami sąjungininku.
Taip viruso veiksmuose įžvelgsime užuominą – ženklą, rodantį, kaip pakeisti savo širdį ir mintis, kad suvoktume Kūrėją, taptume į Jį panašūs, susilietume, patirtume Jo artumą.
Stiprindama mūsų kančias gamta, t. y. Kūrėjas, nori priversti mus teisingai suvokti tai, kas vyksta. Ji nori, kad pamatytume ne tik smūgius, bet ir už jų slypintį aukštesnįjį protą bei jausmus, gamtos, kuri siekia mus auklėti ir mokyti, o svarbiausia – priartinti prie savęs, požiūrį į mus. Tokia yra mūsų laikų tendencija, kuri diena iš dienos atsiskleis vis aiškiau.
Tikiuosi, jog žmonija sugebės atverti savo širdį ir protą, kad žmonių visuomenėje vykstančiuose pokyčiuose pamatytų kvietimą priartėti prie Kūrėjo –  visko, kas vyksta, priežasties.
Mes kaip protingas vaikas suvoksime motinos gamtos spaudimą ne kaip žiaurią bausmę, o suprasime, kodėl ji mus spaudžia ir ko ji iš mūsų nori. Juk šis spaudimas tėra išorinė gero požiūrio apraiška, skirta pažadinti mus, egoistus.
Jei pakilsime virš savo egoizmo norėdami išvysti ir pajausti tai, ko iš mūsų išties nori tėvai, viską suvoksime kitaip: kaip meilės išraišką ir norą priartinti mus prie savęs.
#263021

Iš 2020 m. kovo 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dovana

Suprask gyvąją gamtos kalbą ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Komentarų nėra

Gelbėjimo ratas

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kūrėjas įpareigoja mus Jį suvokti?
Atsakymas: Žinoma. Netgi jeigu neva pats noriu atskleisti Kūrėją, tai irgi rodo, kad Jis verčia.
Bet kam man to reikia? Staiga gyvenimo viduryje panorstu atskleisti Kūrėją! Tai kažkas nenormalaus. Paprastai žmogus savo gyvenime nori atlikti ką nors apsiribodamas mūsų pasauliu, dėl savęs, normaliai viską sau sutvarkyti. Tai mūsų įprastinis gyvūninis egoizmas.
Bet staiga egoizmas ima reikalauti kažko nenatūralaus – suvokti aukštesniąją jėgą. Matome, kad toks noras siekti Kūrėjo pabunda nedaugeliui žmonių. Jei tai būtų bent 10-20% Žemės gyventojų, o dabar tik vienetai.
Todėl tie žmonės, kurie jaučia trauką atskleisti Kūrėją, jaučiasi ypatingais, neaišku į gera tai ar į bloga. Jie šiek tiek netenka skonio gyvenimui, pervertina vertybes, ir nežino, ką daryti su savimi.
Ir čia, jei jiems atsiskleidžia kabalos mokslas, tai jis kaip gelbėjimosi ratas skęstančiajam, už kurio jie gali įsitverti ir pamažu atskleisti savyje kur ir kaip esą, kur tas nesuprantamas, paslėptas, viliojantis ir drauge nepasiekiamas tikslas.
#259903

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kaip įvykdyti Gamtos priesaką

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. „Mylėk savo artimą kaip pats save“ – tai galutinis Gamtos tikslas. Tačiau galioja dar ir preliminarūs priesakai, kurių vienas yra „nedaryk kitam to, ko pats nenori“. Ką tai reiškia, apie ką kalbama?
Atsakymas. Kalbama ne apie meilę, o apie blogio nedarymą. Tai yra pirmasis mūsų priesakas.
Komentaras. Bet ir to žmogus nesugeba. Jeigu esu egoistas, tai rūpindamasis savimi vis tiek darau žalą kam nors kitam. Vadinasi, mums duoda įstatymus, kurių iš pat pradžių negalime laikytis.
Viena vertus, sakoma, tu turi tai padaryti, kita vertus, negali to padaryti, nes tai prieštarauja tavo prigimčiai.
Atsakymas. Jei turi tam kokių nors polinkių, užuomazgų, norų, siekių, jei studijuodamas kabalą pradedi suprasti, kad tau to reikia, kad tai išties yra pasaulio tikslas ir niekur nuo to nepabėgsi, kad visas pasaulis turi tai pasiekti, tada reikia ieškoti, kaip tai įgyvendinti.
Ir tai gali būti padaryta tik pasitelkus Aukštesniąją jėgą, kuri mums leis veikti aukščiau savo prigimties.
Tarkime, priešais mus yra geležies gabalas. Žemės gravitacija jį traukia žemyn. Bet jeigu laikysiu virš jo magnetą, geležis pakils ir pakibs ore. Taigi abi jėgos bus subalansuotos tarpusavyje, o geležies gabalas bus tarp jų.
Lygiai taip pat bus ir tuo atveju, jei mano egoizmas liks žemiau, o virš jo bus naudojama priešinga jėga. Tada aš pats „pakibsiu“ ore ir egoizmas man nedarys spaudimo, būsiu nuo jo nepriklausomas, kažkur per vidurį. O jeigu Aukštesnioji jėga bus tokia stipri, kad prilipsiu prie jos ir visas mano egoizmas liks žemiau, tada tapsiu visišku teisuoliu.
Vadinasi, turime rasti šią jėgą, kad ji paveiktų mus. Nieko daugiau nesugalvosi.
#256820

Iš 2019 m. vasario 7 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslas – meilė artimui

Gyvenimo tikslas

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Komentarų nėra

Kūrėjo žaidimų tikslas

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Tarkime, žmogus ateina su kokia nors problema į ligoninę. O ten eilė, kurioje tenka labai ilgai laukti, kol jį priims. Arba jis eina į banką, kad pasiimtų pinigų, o ten uždarė jo sąskaitą. Ar visa tai Kūrėjo žaidimai? Ką per šį žaidimą turiu suprasti?
Atsakymas: Žmogų veja prie to, kad jis imtų klausti apie gyvenimo tikslą, apie tai, koks dabartinės jo būsenos tikslas: dėl ko ir iš kur tai ateina?
Klausdamas apie tai, jis palaipsniui pasiekia būseną, kai staiga atsiduria tarp tinkamų žmonių, knygų arba kažkokių įvykių, kurie atveda jį prie klausimo apie gyvenimo tikslą. Pusdienį sėdėdamas poliklinikos eilėje jis ima svarstyti: „Kam, po galų, šis gyvenimas?“ Arba, tarkim, kai kas nors nutinka su jo verslu ar kyla kitos problemos.
Kitaip tariant, visos šios problemos, o jų mes turime kaskart vis daugiau, užklumpa žmones kiekviename žingsnyje. Bet jos skirtos tik tam, kad mūsų karta pradėtų savęs klausti: „Kam mes egzistuojame? Kokia gyvenimo prasmė?“.
Ir žmonės klausia apie tai. Jie serga depresija, vartoja narkotikus, kad kaip nors pabėgtų nuo šio gyvenimo. Bet iš esmės tai palaipsniui juos atveda prie Aukštesniosios jėgos suvokimo metodikos. Jėgos, kuri juos sukūrė, juos valdo ir žaidžia su jais. Jie nori žinoti, kodėl tai su mumis vyksta, kur tas Kūrėjas, jeigu Jis yra, kuris visa tai daro? Su kokiu tikslu, kam, kodėl?
Nėra tokio žmogaus, kuris ateitų studijuoti kabalos, iki tol nepatyręs depresijos būsenos arba nusivylimo gyvenimu. Pas mus ateina žmonės būtent su trūkumo jausmu: „Neturiu gyvenime paties svarbiausio“. Būtent tada, kai žmogus jaučia tai, galbūt net tiksliai nesuvokdamas savo klausimo ir neturėdamas į jį atsakymo, jis jau pradeda artėti prie kabalos.
Klausimas: Tada jis randa teisingą aplinką ir teisingas knygas? O kodėl būtent kabaloje?
Atsakymas: Jis gali praeiti per daugybę kitų gyvenimo ratų, bet vis tiek galiausiai likimas atves į kabalą.
Bet kol kas tai tik vienetai. Mes esame pirmoji linija, kuri pradeda artėti prie Kūrėjo. Bet patraukiame paskui save dar daugelį. Toji dauguma priartėja ir atitolsta, priartėja ir atitolsta. Tai natūralus kelias, start-stop judėjimas.
#260963

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo žaidimas su žmogumi

Kodėl aš kenčiu?

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Kodėl pasaulyje tiek daug kančių?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kodėl tiek daug kančių tenka visai žmonijai, jei šios kančios tiesiogiai neveikia taško širdyje? Kodėl jos apskritai reikalingos ir ką jos duoda? Koks kančių ryšys su taško širdyje pabudimu?
Atsakymas: Kad tai suprastume, turime išstudijuoti bendrą sielos struktūrą. Siela visiems viena, ir mes visi esame joje kaip jos skirtingos dalys dar nuo bendros sielos sudužimo laikų, vadinamosios Adomo nuodėmės.
Sieloje yra penki egoizmo storio sluoksniai. Be to, ji yra padalinta pagal savybes į įvairiausius derinius. Todėl sunku pasakyti, kodėl kiekvieno žmogaus vienoks ar kitoks likimas.
Tai jau priklauso nuo sielų vystymosi. Juk mes nuolat jungiamės vienas su kitu, susiliejame, atsiskiriame, nutolstame. Neįmanoma aprašyti, kaip visapusiškai ši sistema sąveikauja tarpusavyje, atsižvelgdama į mūsų pradinius komponentus, kai mes buvome vieningi, paskui visiškai atsiskyrėme ir dabar pamažu pradedame jungtis.
Galutinis tikslas – tai tas pats susivienijimas, kuris buvo pradžioje, tik su visomis mūsų pastangomis, kuriomis jungdamiesi mes tampame absoliučiai tapatūs Aukštesniajai jėgai, Šviesai, Kūrėjui.
O kad kiekvienas turi tokį painų likimą, ir mums neaišku, kodėl vieni žmonės kenčia mažiau, o kiti daugiau, – dėl to reikia pažinti visą sistemą, ir tada pamatysime, kiek viskas yra tobula, ir nėra jokių nuolaidų nei užtarėjų nė vienam žmogui.
Kita vertus, jūs nematote visos gyvenimų grandinės. Jūs nesuprantate, kas buvo su anais ir kas bus su šiais. Bet galiausiai niekas negali pasakyti, kad tam yra geriau, o anam nieko neteko, pradedant nuo pačių žymiausių kabalistų ir baigiant paprastais, tolimais nuo kabalos žmonėmis, kurie dar negimė ir neaišku, kaip ir kur egzistuoja.
Niekas negalės papriekaištauti, kad Aukštesnysis valdymas neteisingas. Aš garantuoju. Suvokdami šią sistemą, jūs pamatysite, kiek ji yra integrali ir kiekvieną akimirką nukreipia mus tik į tai, kad pasiektume absoliučią, tobulą būseną.
#261100

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – tai Kūrėjo dalis

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Komentarų nėra

Vienoje valtyje

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманVisi žmonės pasaulyje dabar turi vieną problemą – sugriuvo visa vakarykštė gyvenimo tvarka. Žmogus nežino, kas bus su darbu, su uždarbiu, su šeima, apskritai su gyvenimu – sugriuvo visos ankstesnės vertybės, visas jo pasaulis.
Jis keldavosi ryte ir ėjo dirbti: į gamyklą, į parduotuvę, į statybų aikštelę. Aplink jį buvo daugybė žmonių, su kuriais jis buvo susijęs. Visą dieną dirbdavo, dėdavo savo įnašą į šį pasaulį, ir staiga visa tai dingsta, telieka viena tuštuma.
Ir ką gi jam daryti, juk nėra dėl ko gyventi, nėra už ko įsitverti. Kur jo bendradarbiai, kolegos, dalykiniai partneriai? Nieko neliko, tarsi kas atrėžė jį nuo to didžiulio pasaulio. Ir kaip gyventi toliau?
Tačiau kabalos mokslas aiškina mums kūrimo tikslą, duoda gyvenimo tikslą. Turime ko siekti, turime kasdienes pamokas, ir todėl visąlaik vis labiau einame pirmyn ir žinome, ką daryti. Problema su uždarbiu kaip nors išsispręs, tačiau svarbiausia gyvenime – tai dvasinis gyvenimas, judėjimas į dvasinį tikslą. O tai liks bet kuriuo atveju, todėl mūsų būsena pati geriausia, pati patikimiausia iš visų pasaulyje.
Koronavirusas nieko iš mūsų neatėmė, tik tas šiukšles, kurios mums nereikalingos. Materialiame gyvenime kaip nors pragyvensime kaip visi. Bet svarbiausia – kad turime dėl ko gyventi! Ir anksčiau turėjome tikslą, tačiau šiandien jis tapo vertingesnis.
Išeitų, kad dabar leidžiamės per išėjimo iš savo egoizmo, iš šio pasaulio etapus. Esame šiame pasaulyje, tačiau formaliai, tik išoriškai. O viduje virusas mums kaip tik padeda pakilti, išeiti iš egoistinės vergystes, priartėti prie kūrėjo ir pasiekti tikslą, atskleisti dvasinį pasaulį.
Ateina kokia nors nauja valdžia, kuri vadinasi „koronavirusu“, ir nušluoja mums kelią, kaip cunamio banga, nuplaunanti visa, ko nereikia. O mes turime eiti tuo keliu, kuris veda iš egoizmo į altruizmą, iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Tą patį virusas daro visiems, problema tik ta, kad kiti nežino, ką daryti. Kaip Purimo istorijoje: visas Šošan miestas buvo sutrikęs ir nežinojo, kas teisus: noras mėgautis ar noras duoti. Su kuo sugretinti šiuos reiškinius?
Sugretinu juos su pačiu Kūrėju, todėl vertinkime šį laiką. Ir mūsų judėjimas pirmyn priklauso nuo to, kiek įstengsime vesti už savęs visa pasaulį, plačiai paskleidę žinias apie tai, ką iš tiesų daro koronavirusas ir ką reikia daryti mums. Judėjimas pirmyn priklauso nuo to, kiek mes, kaip galva, esame susiję su parcufo kūnu, t. y. su visa žmonija, ir drauge (galva ir kūnas) einame į tikslą.
* * *
Už ko laikytis žmogui būnant šioje situacijoje, kurioje atsidūrėme šiandien dėl viruso, tarsi pakibome ore? Tačiau aš mėgaujuosi tuo, kad pakibau ore. Atėjo koronavirusas ir atrėžė mane nuo viso ankstesniojo gyvenimo. Nieko neliko. Kas bus rytoj? Nežinau. Netgi nežinau, kas bus šiandien po akimirkos. Svarbiausia, ar su tuo sutinku ar ne?
Sutinku su tokia būsena, kai esu atrėžtas nuo savo noro mėgautis. Ir iš viršaus mane atrėžė nuo egoizmo ne per prievartą, man nežinant, o su mano noru, ir aš čia veikiu išvien su Kūrėju kaip Jo partneris.
Po to, kai mano noras mėgautis atrėžtas nuo manęs ir negali naudoti nė vienos mano minties ar veiksmo, galiu paprašyti duoti man davimo jėgą. Grąžinanti į šaltinį Šviesa atjungė nuo manęs egoistinio ketinimo sistemą, paliko mane be nieko. Vadinasi, išėjau iš „Egipto“. Ir dabar galiu paprašyti, kad suteiktų man norą duoti.
* * *
Išėjimas iš „Egipto“ – tai įėjimas į dešimtuką, kai jaučiu draugus ir nejaučiu savęs. Iš pradžių atskleidžiame, kiek esame atsieti nuo draugų. Norime būti drauge ir neįstengiame susijungti, tarsi tarp mūsų stovėtų siena, neleidžianti pajausti draugo. Ir bėgame iš šio „Egipto“, pereiname Raudonąją jūrą, vis labiau daužydami pertvaras tarp mūsų.
O paskui kuriame tarpusavio laidavimą aplink Sinai kalną (neapykantos kalną). Jaučiame tą didžiulį mūsų bendro egoizmo luitą, visus kartu, ir tai kyla virš mūsų lyg kalnas. Kūrėjas yra kalno viršūnėje, o mes apačioje, kalno papėdėje; ir gauname sąlygą: jeigu nesusivienysime, kad pasiektume Kūrėją, tai šitai taps mūsų laidojimo vieta.
Ir tuomet sutinkame susijungti tarpusavyje, tarpusavyje laiduodami vieni už kitus. Kitaip tariant, draugas tampa man svarbesnis už mane patį, esu pasirengęs daryti viską, ko reikia kitiems. Štai taip mums dabar reikia veikti platinant kabalos žinias visai žmonijai. Ir per šį darbą, pakilsime į kalno viršūnę, kaip Mozė, kad gautume Torą, Šviesą, kuri veiks visą žmoniją.
#262122

Iš 2020 m. kovo 23 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманGamtos tikslas ir pasaulinio masto epidemija
Klausimas. Ar kabalos požiūriu gamta yra protinga? Ar viskas, kas mums nutinka, kokie nors smūgiai – visa tai yra suplanuota? Ar yra aukštesnis protas? Ar tai stichiška?
Atsakymas. Gamta absoliučiai protinga. Ji turi vystymosi pradžią ir pabaigą, t. y. negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių vystymo planą, ir jis griežtai įgyvendinamas.
Tačiau jį vykdant kyla įvairiausių problemų. Kadangi į šį planą įeina negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus, tai žmogaus prigimtis, kaip pati aukščiausia, patiria visokiausius svyravimus ir pakitimus į vieną ir į kitą pusę.
Žmogus turi valios laisvę, jis gali save keisti, būti panašus ar ne visai panašus į gamtą. Pagal tai, jis keičia savo judėjimo trajektoriją. Bet vis tiek jo judėjimas nukreiptas į tą patį tašką, to paties tikslo link.
Klausimas. Ar gamtos dėsniai nėra nulemti žmogaus, sociumo lygmenyje?
Atsakymas. Žmogus turi valios laisvę, tai reiškia, kad vis dėlto jam suteikiama galimybė įvairiais būdais nuvykti iš taško A į tašką B.
Klausimas. Kitaip tariant, galutinis tikslas vis tik nulemtas?
Atsakymas. Ne tik galutinis tikslas, bet ir visas mūsų judėjimas. Jį galima suskirstyti į mažas atkarpas ir kiekvienoje iš jų galime judėti geresniu ar mažiau geru keliu.
Klausimas. Dabartiniame kelio ruože pasireiškė pasaulinė epidemija – koronavirusas. Visi suprantame, kad tokių virusų būta daug ir kur kas pavojingesnių. Kuo ši situacija skiriasi nuo kitų mūsų istorijoje? Ar tai, kad šiandien esame labiau priklausomi vieni nuo kitų, integralūs ir, savaime suprantama, tai suteikia savo atspaudą?
Atsakymas. Taip. Jei anksčiau epidemijos Europoje ar atskirose pasaulio dalyse nepaliesdavo kitų žemynų ir tautų, tai dabar to nėra. Šiandien esame taip tarpusavyje susiję per kultūrą, ekonomiką, pasaulinę prekybą ir kt., kad negalime nebūti kaip vieninga žmonija.
Todėl virusai užkrečia mus visus, palaipsniui plisdami iš vieno Žemės krašto į kitą. Ir niekur negalime dingti, negalime nutraukti tarpusavio ryšių.
Komentaras. Šios situacijos ypatingumas – šiandieninė mūsų tarpusavio priklausomybė, ir svarbiausia, tie neproporcingi vyriausybių įvesti apribojimai. Juk buvo įvairios epidemijos, tačiau niekas taip nereaguodavo.
Atsakymas. Bet tai buvo anksčiau, kai nebuvome taip susiję vieni su kitais. O šiandien šis ryšys tapo visuotinis. Sunku įsivaizduoti, kur jo nėra. Ir paaiškėja, kad dėl viruso esame įpareigoti atsiriboti vieni nuo kitų, kiekvienas žmogus privalo izoliuotis nuo kitų, o tai dabartiniame pasaulyje neįmanoma.
#261698

Iš 2020 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Mintys apie koronavirusą II dalis

Antikūnai prieš egoizmą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai