Pateikti įrašai su tikslas žyme.


Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? Antroji dalis

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra

Kur mus nuveda individualizmas?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Jei laisvės troškimas ateina iš Kūrėjo, tai kur pagal šią programą mus veda mūsų individualizmas, liberalizmas, su kuriuo susiduria šiuolaikinis pasaulis?
Atsakymas. Į mūsų planų nepagrįstumo pojūtį, mūsų tikslų aklavietę ir nesugebėjimą pasiekti normalaus, racionalaus gyvenimo, t. y. į absoliučios krizės suvokimą. Žmogus pasiekia šį tašką ir tada pradeda suvokti, kad yra visai kitoks vystymosi kelias.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas veda pasaulį į aklavietę?

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Komentarų nėra

Tikslingas judėjimas

Ekonomika ir pinigai

Klausimas. Dvidešimt metų taupiau pinigus banke, bet po netikėto „force majeure“ praradau. Ar yra kokia nors to dvasinė prasmė?
Atsakymas. Prasmė yra visur. Viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta pagal aukštesnįjį skaičiavimą. Nieko nėra išskyrus Jį.
Be to, šis skaičiavimas nevyksta valia kažkokio dievulio, kuris sėdi viršuje ir užrašinėja, kam kas priklauso. Viskas vyksta bendrame tinkle, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Mes visi esame visatos ego viduje, ir mūsų susijungimas jame nulemia kiekvieno asmeninį likimą. Todėl, kuo labiau stumsime pasaulį į teisingus tarpusavio santykius, tuo patikimiau užtikrinsime sau teisingą, saugų, patogų judėjimą tiesos link.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos aplinkybės – dvasiniam tikslui

Ne piniguose laimė

Tempkite mane už rankos į laimę!

Komentarų nėra

Kūrėjas laukia, kol kreipsimės į Jį

Ketinimas, malda

Klausimas. Kam paprastam žmogui kištis į Dievo reikalus, ar kabalos mokslas skirtas ne visiems, o tik ypatingai žmonijos daliai?
Atsakymas. Kūrėjas specialiai mus muša, tampo, pakiša įvairių nemalonumų, krizių. Jis tai daro, nes nori, kad mes kreiptumės į Jį pagalbos, kad Jis ištaisytų mūsų likimą. Tik tokiu tikslu Jis siunčia mums visus nemalonumus.
Ir jei nesikreipiame į Jį, o stengiamės patys kažką daryti šiame gyvenime, tai nuo to mums tik blogiau: mes verčiame Jį siųsti dar vieną kančių porciją, kad, galų gale, vis tiek kreiptumės į Jį.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija privalo turėti tikslą

Už ką baudžia Dievas?

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Komentarų nėra

Galutinis tikslas nekinta

Kūrėjas

Klausimas. Ar gali Kūrėjas pasikeisti taip, kad pasikeistų ir galutinis tolimesnio judėjimo ir tobulėjimo tikslas?
Atsakymas. Ne. Galutinis tikslas nekintamas, nes jis jau egzistuoja kūrimo pradžios taške, ir abu taškai, tarpusavyje susijungdami, suformuoja tarp savęs formulę, pagal kurią vystosi visi kūriniai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis gamtos lygmenys.
Jie vystosi per visą evoliucijos istoriją. Kai visi keturi gamtos lygmenys susilies į bendrą harmoniją, kurioje visiškai atsiskleis Kūrėjas, bus pasiekta galutinė būsena.
Juk Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė, teisingai surinkta egoistinė masė, kuri anksčiau buvo išsiskaidžiusi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiaugsmas „Achešenos“ kely

Kaip atskleisti Kūrėją?

Kur atskleisti Kūrėją?

Komentarų nėra

Gyventi, kad išaugintum sielą

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jeigu žmogaus fizinis egzistavimas neturi prasmės ir svarbiausia – siela, tai dėl ko gyventi?
Atsakymas. Tam, kad įgytum ir išaugintum sielą . Juk tik būdami šiame pasaulyje galėsime išugdyti ir užpildyti savo sielą, pasiekti tobulumą, amžiną būseną.
Šis pasaulis itin svarbus! Tereikia žinoti, kaip jį tinkamai realizuoti, nes tik iš šio pasaulio ir tik būnant jame galime pasiekti aukštesnįjį dvasinį tikslą.
Atrodytų, mūsų pasaulis toks niekingas. O mes kaip vabaliukai ropinėjame po mažą, kosmose pasiklydusį rutulį. Ne, tai neteisinga.
Ėmę susisieti su Aukštesniąja jėga, jausti savo ryšį su ja, pradėsime tinkamai matyti visą gamtos sistemą, jausimės esą pasaulių centre, suprasime, kaip mums veikti, ir ką daryti. Reikia to pasiekti.
O mumyse atsirandanti tuštuma padeda mums ir stumia mus pirmyn.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias, ką įgiju gyvenimu, – siela

Amžinai nauja mano siela

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra

Tėvų ir vaikų problemos

Auklėjimas, vaikai

Komentaras. Paskelbti kasmetiniai Adlerio instituto tyrinėjimai auklėjimo klausimais. Apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 48 % Izraelio tėvų praktiškai nesišneka su savo vaikais.
Apklausiant 300 Izraelio paauglių, kurių amžius nuo 13 iki 18 metų, 40 % iš jų patvirtino, kad praktiškai nebendrauja su tėvais, nežino nei jų istorijos, nei jų prosenelių istorijos – nieko.
Atsakymas. Tai suprantama, nes dabar kylame virš savo gyvūninio vystymosi lygmens, kur viskas buvo paremta tradicine namų santvarka, o tėvai ir vaikai buvo stipriai susiję vieni su kitais. Sūnus dažnai perimdavo tėvo profesiją, statydavosi trobą šalia tėvo namo ir t. t.
Seniai išėjome iš tokios situacijos. Vystantis pramonei visi patraukėme į miestus, o atsiradus įvairioms profesijoms suiro „tėvų ir vaikų“ ryšys.
Kai karta vystosi taip audringai, kai kas keleri metai keičiasi jos požiūris į pasaulį, tai čia ne tiktai vaikai, bet ir patys tėvai neatpažįsta savęs lygindamiesi su tuo, kokiais jie buvo prieš 5 metus.
Jeigu anksčiau vaikai palikdavo tėvų namus 18-20 metų, tai dabar vienuolikmetis dvylikmetis jau nebenori jausti, kad jis kam nors kažkuo įsipareigojęs. Tėvai jam įsipareigoję, o jis jiems – niekuo neįsipareigojęs.
Pakylame virš gyvūninio lygmens, kuriame žmonės susiję vienas su kitu tiktai fiziškai, pagal namų santvarką, paveldimumą. Ką gi šiandien tėvai gali duoti savo vaikams?! Jie negali perduoti vaikui savo auklėjimo, nes jis skiriasi nuo to, kurio reikia dabartinei kartai.
Netgi dabartinis švietimas – ne tas, su kuriuo jaunas žmogus galėtų eiti per gyvenimą, taip greitai viskas keičiasi. Vaikai nejaučia jokio poreikio bendrauti su tėvais, o tėvai nejaučia jokios traukos vaikams, nes nerealizuoja savęs per juos.
Esame labai įdomioje padėtyje ir, kuomet turi atsirasti būtinybė kartų ryšiui. Tai atsitinka, kai pereinama nuo vienos kartos prie kitos.
Perėjimas galimas, kai yra bendras siekis, gyvenimo tekėjimas, jo tikslas, kuris dabar po truputį išryškėja – kabala mums tai suteikia. Gyvenimo, visos kūrinijos tikslo pasiekimas – tai vienas ir tas pats, vienas ir tas pats tikslas. Tuomet vaikai gali „maitintis“ iš tėvų.
Tėvai turės, ką duoti vaikams, kurie nuo ankstyvojo amžiaus bus ugdomi namuose, ir taip gaus tinkamą pagrindą visam gyvenimui. Ir vienus, ir kitus trauks tas pats siekis, tėkmė, vidinis ir išorinis judėjimas. Jie turės, apie ką kalbėti, ką perduoti vieni kitiems.
Todėl atsiras ryšys tarp kartų, bet jau ne gyvūniniame lygmenyje, kaip tai buvo per visą žmonijos istoriją, o dvasiniame – sielų susijungimo lygmenyje.
Tuomet jie pradės atskleisti daug gilesnį dvasinį ryšį: kodėl būtent šie tėvai, o tai jų vaikai, kodėl tarp jų būtent tokie ryšiai, neaplenkiant ir materialių ryšių, kūnų lygmenyje. O dabar tai bus sielų lygmenyje.
Klausimas. Koks tuomet bus tikslas?
Atsakymas. Žmonijos tikslas – pasiekti visuotinį tarpusavio ryšį. Jis bus nukreiptas ir į šeimos saitus, kurie dėl dvasinio susijungimo tik stiprės. O materialūs ryšiai liks tame pačiame lygyje ir bus netgi dar labiau nepriklausomi.
Tai visiškai nauja tarpusavio ryšių sistema, kuri bus palaikoma visos visuomenės. Tad tarp tėvų ir vaikų egzistuos nauji santykiai, nauji ryšiai.

Iš 2016 m. vasario 29 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Požiūris į augančią kartą, II d.

Komentarų nėra

Nauja žmonijos savybė

Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip paprastas žmogus gali tapti panašus į Kūrėją kasdieniniame gyvenime?
Atsakymas. Pagal savo savybes. Visos savybės, kurios šią akimirką yra žmoguje, absoliučiai priešingos Aukštesniajai jėgai. Mums reikia, viso labo, tik jas konvertuoti.
Viską, kas dabar yra manyje, turiu palaipsniui mokydamasis, transformuoti į priešingą pusę, kaip veidrodyje. Čia nieko nėra sudėtingo.
Vadinasi, man net nereikia kapstytis savyje ir nieko nereikia mokytis! Juk aš su Kūrėju nesu pažįstamas ir nežinau ne tik Jo savybių, net ir savų. Todėl man reikia ateiti į grupę su savo bendraminčiais – pageidautina 10 žmonių – ir pagal sistemą, kurią mums aiškina kabala, pradėti artėti prie Jo.
Suartėjimas, kuris vyksta nepaisant kiekvienam jaučiamo atstūmimo, nepasitikėjimo, antipatijos, performuos mus ir padarys panašius į Kūrėją.
Be to, mums nereikia patiems savęs keisti. Šis suartėjimas automatiškai performuos mus. Mums tik reikia po truputį surasti bendrą kalbą. Neįsivaizduojate, kaip paprastai tai veikia! Artėjimas palaipsniui keis mus iki visiško panašumo į Kūrėją.
Klausimas. Iš kur man žinoti, kokios Kūrėjo savybės?
Atsakymas. Tai jūs suvoksite tarpusavio ryšyje.
Komentaras. Žmonijai yra žinomas grupinis darbas, pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų, narkomanų ir t.t., kurie tokiu būdu išeina iš kritinių situacijų.
Atsakymas. Daugelyje situacijų grupė – tai teigiamas elementas, įrankis, vaistas nuo daugelio sudėtingų būsenų.
Bet čia kalbama apie ypatingą grupės savybę, kai ji susirenka pagal kabalistų nurodymą, kurie aiškina, kaip tapti panašiems į Aukštesniąją jėgą. Ir tada pavyksta.
Klausimas. Ar turi žmogus nuo pat pradžių turėti troškimą būti panašus į Kūrėją?
Atsakymas. Taip, noras būtent dabar, dar gyvenant šiame gyvenime, atskleisti Aukštesniąją jėgą, Aukštesnįjį pasaulį, amžinybę, tobulumą, savo kitą būseną.
Klausimas. O jei jis tokio noro neturi?
Atsakymas. Tokį norą turi visi, tik jis paslėptas, uždarytas po egoizmo sluoksniu.
Žmogus jį ignoruoja, nenori apie jį galvoti: „Kam man sukti galvą, kas įvyks kažkada, kur ir kaip? Man reikia šiandien ir dabar.“ Jis įsigudrina taip save mulkinti iki gyvenimo pabaigos, kol numiršta! Ir viskas! Gyvenimas praėjo!
Nuostabi galimybė kažką padaryti su savimi dingsta! Likus akimirkai iki mirties žmogus jaučia kartėlį dėl to, kaip pragyveno gyvenimą.
Dirbant grupėje iš dešimties žmonių pagal kabalos metodiką nuvalomas  egoistinis sluoksnis, kaip archeologiniuose kasinėjimuose. Šiame dešimtuke atsiskleidžia savybė, kuri vadinama Kūrėju.
Tas ryšys tarp mūsų, kuris vadinosi mūsų grupe, mūsų pasauliu, mūsų bendru egoizmu, persiformuoja į priešingą, gerą altruistinį ryšį, abipusę meilę. Ir ši nauja savybė vadinama Kūrėju.
Šis skrydis, kuris veda mus į kitą vystymosi lygį, kai nejaučiame savęs kūne, imame tikėti, matyti ir aiškiai suvokti kitos sistemos egzistavimą. Visa žmonija turi ją suvokti, juk dėl to mes egzistuojame visus amžius šioje Žemėje. Sėkmės mums visiems!

Iš 2016 m. sausio 25d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Ieškotojų karta

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai