Pateikti įrašai su tikslas žyme.


Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Aš sutinku gyventi Žemėje amžinai aukščiausio klestėjimo būsenoje. Darbo pakankamai, užteks ilgam…
Atsakymas. Mąstote kaip užsižaidęs vaikas, kurį verčia miegoti, o jis užsispyręs šaukia, kad dar nebaigė žaisti. Tačiau tai praeis. Žmonija pradeda suprasti, kad visa tai – tik žaisliukai.
Dėl to, jeigu gyvenimas neužpildytas aukštesniuoju tikslu, kuris baigiasi ne gyvūninio kūno egzistavimu materialiame pasaulyje, tai jis – beprasmis.
Matome šiandien mūsų kartos požiūrį į gyvenimą. Jiems rūpi narkotikai, jiems nieko nereikia, jie pavargę, nenori dirbti, nenori mokytis. Galbūt dar liko noras uždirbti pinigų… Tačiau, koks to tikslas? Iš esmės, matome, kad žmonija degraduoja.
Kabala aiškina, kad tai – dėl vėluojančio dvasinio vystymosi. Mes kaip pernokusios uogos, pradedančios po truputį pūti. Tokia dabartinė žmonijos būsena.
Dėl to mums reikia galvoti ne apie tai, kaip amžinai gyventi gyvūniniame kūne, o kaip pasiekti tikrą gyvenimą: amžiną, begalinį, tobulą, dvasinį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar kyla žmogui klausimas apie gyvenimo prasmę?

Nuo žemiškų stabų į dvasinį prisipildymą

Atėjo metas suaugti

Komentarų nėra

Ilgas kabalisto kelias

Baal Sulamas, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманRabaš pasakojo, kaip jo tėvas, Baal Sulamas, kartą atvyko pas savo mokytoją į Pursovą, nedidelį miestelyje netoli Varšuvos. Laukdamas mokytojo jo kabinete, jis priėjo prie knygų lentynos ir atsitiktinai paėmė vieną iš jų. Tai buvo Ari „Gyvenimo medis“.
Vėliau jis pasakojo: „Atverčiau ją ir nusistebėjau! Joje buvo kalbama apie tai, ką norėjau visą gyvenimą žinoti!“ Vos tik mokytojas įėjo į kambarį ir jį išvydo, suriko: „Padėk į vietą!“ Tačiau Baal Sulamas jau įsiminė, kokia tai knyga, ir netrukus suradęs ėmė ją studijuoti.
Po keletos metų jis suprato, kad jis nebeturi ko mokytis nei iš savo mokytojo, nei apskritai būdamas Lenkijoje.
Tačiau, kaip sakė Rabaš, Baal Sulam nežinojo, kad jam prireiks dar 20 metų, kad pradėtų savo dvasinį kelią. Rabaš tuomet pasakė mažiau. Tai ne 20 metų, o daugiau.
Komentaras. Įsivaizduokite, kaip taip skamba pradedantiesiems!
Atsakymas. Reikia žinoti tiesą. Juk kalbame apie sielos transformaciją, apie sielos persikūnijimus, apie tai, kad nusileidžiame į mūsų pasaulį 70-80 metų, kad būtent per tą laiką pakeistume save ir išeitume į kitą dvasinę pakopą.
Tad nėra ko čia slėpti. Priešingai, tau duodama galimybė ir reikia ją išnaudoti. Nesi laisvas iki gyvenimo galo – tu įeini į šią sistemą. O kodėl tu gimei, kam egzistuoji? Tik dėl to.
Kabalos mokslas tik apie tai ir kalba. Nereikia apgaudinėti, menkinti jos svarbos, nes ji kalba apie žmogaus tikslą šiame pasaulyje, šiame gyvenime. Ir tas, kas nori tuo užsiimti, turi suprasti, kur jis einąs. Kitaip, atėjęs į kabalą, pavers iš jos visokius mistinius dalykus. Nors šiandien tai praktiškai nebeįmanoma.
Baal Sulam atvirai ir daug rašo apie tai savo knygų puslapiuose. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“, savo laiškuose ir straipsniuose jis atvirai kalba apie tai, ko iki jo niekas niekada nekalbėjo.
Bet kas suranda jo knygas? Žmonės, kuriems to iš tiesų reikia. Jeigu žmogus atėjo pas mus mokytis, jis turi suprasti, kad šis ryšys – amžiams, jis privalo atlikti savo misiją.
Žinoma, jis gali išeiti ir iki gyvenimo galo užsiimti žemiškais reikalais, jei pavyks. Bet iš esmės nuo to nepabėgsi. Kalbama apie sistemą, kurioje visi norom nenorom turime dalyvauti.
Klausimas. Ar iš principo įmanoma, kad žmogus ieškos kito mokytojo?
Atsakymas. Taip. Jeigu jis išties ieško gyvenimo prasmės, tai privalo ieškoti.
Klausimas. Tačiau tam tikru metu jis turi aiškiai apsispręsti: „Čia!“ įsikibti dantimis ir laikytis?
Atsakymas. Tai pageidautina atlikti kuo greičiau, kad iš tikrųjų įsikibtum, antraip, gaila laiko.
Klausimas. Kaip žmogus atsivertęs knygą gali iš dviejų eilučių staiga suprasti: „Viskas! Čia atsakymas!“?
Atsakymas. Iki tol, kol radau savo mokytoją, keletą metų skaičiau tokius Baal Sulamo veikalus kaip „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų““ ir „Įvadas į kabalos mokslą“.
Tačiau, kai radau Rabašą, jis pasodino mane su savo mokiniu Hileliu, ir šis ėmė man aiškinti  „Įvadą į kabalos mokslą“, aš buvau tiesiog nustebintas.
Iki tol man neužteko paaiškinimų keletui žodžių ir būtent juose buvo raktas, kaip suprasti visą tekstą. Jei tai turi, eini toliau, o jei ne – prašoki, ir tekstas tau atrodo paviršutiniškas, įprastas.

Iš 2016 m. spalio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Slaptosios kabalisto praktikos

Garbė vadintis „Barucho sūnumis“

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 09 28)

Twitter

Vienas gyvenimo tikslas – prilygti Kūrėjui. Vienas prasižengimas – nesiekti to nuolatos. Vienas taisymas – susijungti į dešimtuką kaip vienas, kurį užpildo Jis.
Jeigu vogi, tave turi saugoti, rūpintis, jei nurodinėji kitiems, nekenti žmonių ir šalies, nesieki vienybės – tam nėra išpirkos!
Prasižengimo išpirkimas – susijungiant sielomis. Tai sudužusios Adam sistemos taisymas, kuomet ji užpildoma Kūrėju.

Komentarų nėra

Nenoriu būti vergas!

Dvasinis darbas

Klausimas. Kuo skiriasi sąmoningas ir nesąmoningas dvasinis darbas?
Atsakymas. Nesąmoningas darbas toks, kad mes automatiškai pildome gamtos nurodymus, Kūrėjo darbą.
Dirbti sąmoningai reiškia, kad pradedame šiame procese dalyvauti savarankiškai, protingai, suprasdami ir iš anksto planuodami. Ir tuomet išvysime, kur iš tiesų esame.
Kuo skirasi vaiko ir suaugusio žmogaus protas? Suaugusysis supranta, kur esąs ir ką darąs, o mažas vaikas – ne. Lygiai taip pat ir dvasiniame pasaulyje. Dabar nesuprantame nematome dvasinio pasaulio, nes negalime jame tinkamai egzistuoti. Vos tik pradėję įgyti jo savybes, imsime atskleisti jį tarp mūsų.
Klausimas. Ką reiškia, kad visi dirbame Kūrėjo labui? Jeigu jau dabar laikomės gamtos dėsnių, tai kokia problema?
Atsakymas. Tu automatiškai jų laikaisi, nevalingai. Problema ta, kad reikia sąmoningai imtis visų Kūrėjo funkcijų, Jį pakeisti.
Kai atsidursi Jo vietoje, o tai reiškia, kai susiliesi su Juo ir visiškai pažinsi Jo santykį su kūriniu, tai tapsi toks, koks Jis. Tai ir yra mums iškeltas mūsų raidos tikslas.
Klausimas. Norite sakyti, kad aš norom nenorom esu Kūrėjo vergas?
Atsakymas. Žinoma. Dabar tu kaip svečias, kuris sėdi priešais šeimininką ir ryja viską, ką šis jam duoda. O tu turi pakilti ir sakyti: „Stop! Nenoriu pildyti tavo nurodymų. Keliu sąlygą, kad viską pildysiu savarankiškai, suprasdamas, kad tai atlieku, idant duočiau Tau, kaip malonumą, kaip paslaugą. Nenoriu būti vergas. Noriu būti savarankiškas žmogus. Noriu būti toks, kaip Tu.“

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Kaip tapti laisvam?

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Valios laisvės beieškant, III d.

Valios laisvė

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 04 04)

Twitter

Oksforde įrodė, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai. Tegu išmoko, kaip ten patekti!

Pasitikrink: Ar nesigailėsi, kad gyvenai, kaip tau liepė aplinkiniai, kad nebuvai sau ištikimas, kad gyventum dėl savo tikslo?

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas

gyvenimo prasmė

Klausimas. Koks gyvenimo tikslas?
Atsakymas. Gyvenimo tikslas – pasiekti mūsų tarpusavio ryšio centrą, kad pajaustume išeiną į kitą matmenį.
Klausimas. Kas apibrėžė mūsų raidos užduotį?
Atsakymas. Gamta, kuri stumia mus į tikslą. O kabala padeda ją atskleisti, ragina mus pirmyn, kad greičiau atliktume šią užduotį, kol Gamta nenuvis mūsų lazda į šią sistemą.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Suvokti gyvenimo tikslą

Gera gyventi turint prasmę

Komentarų nėra

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? Antroji dalis

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai