Klausimas: Kaip sužinoti, koks galutinis mūsų egzistavimo tikslas? Žmogų riboja jo gyvenama vieta kokioje nors šalyje, apibrėžtos finansinės ir fizinės galimybės. Nuo ko pradėti pokyčius? Ar tai kokie nors vidiniai procesai, vidiniai sprendimai?
Atsakymas: Žmogus neįstengs pamatyti, apibrėžti, suprasti, įsisąmoninti savo galutinės būsenos. Pavyzdžiui, jei koks nors dvimetis trimetis vaikas staiga išvystų save suaugusį teatro scenoje, diriguojantį didžiuliam orkestrui, jis nesuprastų, koks ten dėdė stovi ir mosikuoja kažkokia lazdele, o kiti judina stygas ar pučia į ragą.
Mes nematome savo galutinės būsenos, mat tam neturime jokio polinkio. Galime tik skaityti apie tas galutines būsenas, tačiau jas įsivaizduoti – tik labai ribotai, su tam tikromis sąlygomis, kurias kabala mums kelia, sakydama, kad nereikia pernelyg daug veržtis į priekį.
Pažvelk, kas priešais tave, o galutinę būseną tau paaiškins ir tu susidarysi įspūdį apie bendrą vaizdą. Tačiau svarbiausia – tos būsenos, kurias turi pamažu realizuoti eidamas savo dvasiniu keliu.
#267974

Iš 2020 m. liepos 14 d. TV laidos „Pokalbiai. M. Laitman ir Daša Gorod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsiaiškinti, dėl ko gyvename

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų gyvenimą

Ką žmogui duoda kabala?

Klausimas: Turime nuolatos tenkinti savo norus. Sakėte, kad pasibaigus karantinui, žmogus praras poreikį užsipildyti visokiais pirkiniais ir pan., bet matome, kad vos prasidėjus nežymiam pagerėjimui, žmonės skuba į restoranus ir parduotuves, kad užpildytų tuštumą. Aš pats žinau, kad apsipirkimo terapija yra malonus dalykas, gana prieinamas daugeliui. Kodėl tai blogai ir turėtų pasibaigti?
Atsakymas: Esmė ne ta, ar tai gerai, ar blogai. Aš viską vertinu atsižvelgdamas į tikslą, kurį turi pasiekti žmogus ir visa visuomenė, todėl dar negaliu pasakyti, kad elgiamės teisingai.
Gamta turės mus ištaisyti, tiksliai nukreipdama į galutinį vystymosi tikslą. Tai nėra sėdėjimas kavinėse, restoranuose, baruose ir važinėjimas į išpardavimus, o darbas su savimi, kai visi kartu išmokstame priartėti vienas prie kito ir kurti vieną bendrą sistemą – tokią, kokia yra negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir visas kosmosas. Jie taip sujungti visa savo įvairove, kad net neįsivaizduojame.
Todėl turime suprasti, kad mes taip pat turime būti susieti su šia sistema, o ne žiūrėti į ją iš šalies kaip kažkokie aukščiausi padarai, gyvenimo šeimininkai. Mes būtinai turime išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, ko iš mūsų nori gamta. O ji nori visiško susivienijimo tarp mūsų, kad būtume tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir kartu būtume susiję su jos negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis, pridėdami jiems savo „žmogaus“ lygmenį. Tada viskas kartu taps viena visiškai uždara integralia sistema.
#267092

Iš 2020 balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Kūrėjas siunčia kliūtis, norėdamas sumenkinti egoizmą, parodyti jo niekingumą, jį anuliuoti?
Atsakymas: Esmė ta, kad Kūrėjas veda žmogų per įvairiausius kritimus ir kilimus, todėl negaliu pasakyti, kad egoizmas – tai blogis.
Tu turi pasinerti į jį, atsiduoti jam, būti jame. Juk kai esi egoizme, tavyje staiga iškyla mintis apie Kūrėją, apie kūrimo tikslą, apie tai, ką darai, kokius gyvūninius veiksmus dabar atlieki, ir tada vyksta ego atstūmimas ir grįžimas į dvasinį judėjimą.
Klausimas: Vadinasi, kliūtis – kaip kompasas, kuris padeda mums pasiekti tikslą? Bet kliūtis gali ateiti nebūtinai kaip smūgis, bet ir kaip malonumas. Pavyzdžiui, aš galiu išlošti loterijoje keletą milijonų.
Atsakymas: Tai ir yra smūgis. Be to, siaubingai painiojantis smūgis. Kai kažkas tave bara ar su tavimi vyksta kažkas nemalonaus – tai gera kliūtis, nes ji tiksliai matoma. O jei ji atneša tau kažkokių pajamų arba tu staiga atlieki kažką neįtikėtino, arba tave kviečia, pavyzdžiui, į Holivudą, tai – komplikuotos kliūtys.
Klausimas: Kitaip tariant, parodyti jums pagarbą ar panašiai, tai tas pats kaip pakenkti Jums?
Atsakymas: Taip. Parašyti apie mane laikraščiuose pagiriamųjų straipsnių, pakviesti filmuotis į Holivudą kabalistiniame filme ir t.t. Aš net neįsivaizduoju, kas dar? Žinoma, mažai tikėtina, kad aš su tuo sutikčiau.
Klausimas: O jei iš tikrųjų pakviestų? Kur paimti jėgų, kad su kliūtimi susitvarkytum?
Atsakymas: Reikia viską labai rimtai pasverti. Aš turėjau tokių akimirkų. Mane viliojo likti dirbti ir Rusijoje, ir Amerikoje. Čia, Izraelyje, taip pat turėjau galimybę priartinti žmones prie kabalos ir per religiją, ir per mistiką, bet galiausiai aš visa tai atmečiau. Žinoma, su Kūrėjo pagalba.
Aš tikiuosi, kad mano kelias sukasi tarp „drakonų“, kurie stengiasi visa tai atplėšti nuo manęs, o aš vis tiek, kaip mažas berniukas praslystu tarp jų taip, kad jie manęs nemato, ir einu pirmyn.
#260135

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūčių tikslas

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

Kliūtys dvasiniame kelyje

Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Komentaras: Žmonės turi savybę išnaudoti gerus jausmus ir altruistinę meilę.
Atsakymas: Iš tiesų, žmonės turi tokią savybę. Suprantama, kad jie nori visus išnaudoti sau. Tačiau tai nereiškia, kad turime daryti tą patį.
Jei noriu pakilti virš gyvūninio gyvenimo ir negyventi kiek nors metų (kas man duota gyvūniniame kūne), jeigu noriu pasiekti lygmenį, kai suvokiu amžinybę, tobulybę, visą gamtą – dabar, dar nemirus mano kūnui, tai turiu pakeisti savo požiūrį į pasaulį.
Net remiantis vien egoistininėmis paskatomis, man verta tai atlikti.
Klausimas: Kiek metų reikia, kad žmogus savo egoizmą pakeistų altruizmu?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus, nuo jo gyvenamo laikotarpio. Mūsų laikais gana greitai – 5-15 metų, bet tai metai! Tai vis tiek metai.
O ko jūs norite? Kam jums tie metai duoti? Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas artėja prie pabaigos. Ir dėl ko gyvenote? Kad pajaustumėte visą gėrį ir blogį? O kas toliau? Nieko ir su niekuo.
Tad reikia išnaudoti metus tam, kad pasiektum būtent tikslą, su kuriuo lieki toliau.
#266221

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Žmogus mano, kad jam priklauso malonumas, ir niekad negalvoja apie tai, kad su juo gali kas nors nutikti.
Pavyzdžiui, nusipirkęs loterijos bilietą tikisi laimėsiąs, nors tikimybė – viena iš milijono. Ir nors išėjus į gatvę būti partrenktam automobilio yra kur kas realiau, tačiau apie tai negalvojama. Ką tai rodo?
Atsakymas: Žmogus galvoja apie tai, ko jam norisi. Tad ir negalvoja apie mirties dieną. Užtai galvoja, kaip rytoj ką nors laimėjus.
Klausimas: Jeigu tai mūsų prigimtis, kaip tai išnaudoti?
Atsakymas: Kas yra gera, o kas yra bloga, matuojama atsižvelgiant į rezultatą, kuriuo baigi savo gyvenimą. O mūsų gyvenimo tikslas – pasiekti aukščiausią egzistavimo lygmenį – amžiną ir begalinį.
Šio rezultato atžvilgiu turi pereiti gyvenimo ir mirties ribą.
Klausimas: Ar tai, kad esame tokie pažeidžiami ir neapdairiai žvelgiami į tai, kas su mumis gali nutikti, veda mus į tikslą?
Atsakymas: Būtent tai ir veda mus pirmyn, kad atsigręžtume ir įsisąmonintume būtinybę išsiaiškinti, dėl ko gyvename.
#265863

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, mirtis ir sąmoningumas

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – tai siela

Kam skubinti laiką, jei gyvenimas pralekia kaip akimirka?

Klausimas: Ar pripažinimas to, kad nuo ko nors priklausau, ką nors ištaisys ir kam nors padės?
Atsakymas: Žinoma, nes veikiame gamtą savo jausmais ir protu. Per juos supantį pasaulį veikiame labiau nei fiziškai.
Tad itin svarbu žinoti, kaip esame tarpusavyje susiję. Taip galėsime būti bendroje integralioje tarpusavio sąveikos sistemoje, vadinamoje „Adam“, kad mumyse atsiskleistų Pranašų kvietimas tapti vieningais, kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Bet visa tai ateityje. Gamta kelia tai kaip savo tikslą ir mus į tai atves. Ji privers mus suprasti, kad esame viena sistema.
Nepaisant to, kad egzistuojame skirtinguose egoistiniuose baltyminiuose kūnuose, privalėsime įsisąmoninti, kad egzistuojame viename vieningame energetiniame, jausminiame, dvasiniame lauke.
#265368

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su gamta

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Susieti vienu tinklu

Klausimas: Apskritai pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės kovos su koronavirusu strategijos. Pirmoji – tai karantinas, kai iš esmės viskas užsidaro, negalima išeiti iš namų, išskyrus polikliniką ar prekybos centrą.
Antroji – tai kontaktų sekimas, t. y. platus visų gyventojų kontaktinių grupių testavimas, sergančiųjų išsiaiškinimas ir jų izoliavimas nuo bendros žmonių masės. Tai – brangesnis būdas.
Ir trečioji – tai nacionalinio imuniteto išugdymas, kai izoliuojamos tiktai rizikos grupės, tarkime, vyresni nei 65-ių metų žmonės, o visi likusieji turi persirgti, ir taip įgyti imunitetą virusui.
Kokia metodika efektyviausia tolimesniam mūsų, kaip žmonijos, vystymuisi?
Atsakymas: Apskritai pasodinčiau visus į absoliutų karantiną, išskyrus tuos, kas aprūpina žmones būtiniausiais dalykais. Uždaryčiau viską, tarkime, mėnesiui ir išsiaiškinčiau, kokių žmonijos profesijų mums iš tikrųjų reikia.
Pavyzdžiui, mums reikalinga policija, vaikų mokymas, pirminės svarbos maisto produktų tiekimas ir t. t., tai yra būtinas minimumas normaliam žmogaus egzistavimui.
Tegu žmonės pripranta prie to, kad jie bendrauja tarpusavyje labai ribotai iriš maisto produktų gauna tai, ko jiems reikia, ne daugiau.
Vaikams suteikiamas mokyklinis ugdymas. Suaugusiems – žinios apie tai, kaip veikia pasaulio sistema, kaip turime sąveikauti su gamta. O tada pamatysime, ką daryti toliau, ar apskritai panorėsime plėsti mūsų veiklos lauką. Bet iš pradžių per pusę metų pripraskime prie to.
Klausimas: Kitaip tariant, apribotumėte visus egoistinius ryšius ir paliktumėte tiktai pačius būtiniausius mūsų fizinio kūno gyvavimui?
Atsakymas: Taip. Kabaloje taip ir pasakyta. Kaip gyvūnas, kuris niekada nevartoja to, ko jam nereikia, o tiktai tai, kas būtina tuo metu.
Klausimas: O viską, kas nebūtina,  laikinai nustotumėte tiekti?
Atsakymas: Ne laikinai, bet apskritai. Tuomet turėtume nuostabią ekologiją: oras, vanduo, paukščiai gieda, viskas gerai. Dirbtume daugiasia po 2-3-4 valandas per dieną ir visi būtume patenkinti. O viso kito, kas nebūtina, mums išvis nereikia.
Komentaras: Tačiau nėra paprasta nuspręsti, kad yra nereikalinga. Tai, kas jums yra nereikalinga, tarkime, man reikalinga.
Atsakymas: Nereikalinga yra tai, kas nėra būtinybė mūsų gyvūniniam organizmui.
Klausimas: Ir kas tai nusprendžia?
Atsakymas: Kartu ir nuspręsime. Jeigu tau reikia sportuoti, gali eiti bėgioti į parką. Tai nėra problema. Bet kokia prasmė kaip išprotėjusiam skraidyti lėktuvais iš vieno Žemės galo į kitą?
Klausimas: O kuo blogai keliauti? Mėgstu gražiai rengtis, mėgstu eiti į teatrus. Nežinau, ar, jūsų požiūriu, tai reikalinga, ar ne?
Atsakymas: Čia reikia nustatyti labai aiškią, išmintingą ribą, kuri nenuves tavęs prie kažko kito: „A-a, teatras? Jeigu teatras, tai būtinai La Scala. Vadinasi, turiu skristi į Italiją. A-a, į Italiją? Koronavirsas. Ką darysiu?“ Todėl apribokime žmogaus gyvenimą normaliomis, išmintingomis ribomis.
Kaip? Atsakykime, kodėl egzistuojame, kad šis klausimas būtų mums išspręstas.
Klausimas: Kitaip tariant, apie tai, kas nereikalinga, o kas reikalinga, spręsime atsižvelgdami į  tam tikrą aukštesnį tikslą?
Atsakymas: O kam egzistuojame? Tik tam, kad pažiūrėtume gerą filmą, spektaklį, paklausytume malonios muzikos, pasėdėtume kompanijoje su draugais, išgertume ir užkąstume? Visa tai nuostabu, bet jeigu vien tuo užpildai gyvenimą, tada jis pasibaigia nuliniu rezultatu.
O po šio gyvenimo egzistuoja dar daug kas. Pamėginkime pirmiausia atskleisti, kasgi po to egzistuoja. Aš užsiimčiau tuo.
Tai, kad galima pripildyti šį gyvenimą visokiais įdomiais dalykais, – suprantu, aš jį jau nugyvenau. O dabar mane domina, ar yra kas nors kita, už jo. Ir jeigu yra, tai kaip galiu tai pratęsti, dėl ko, kam?
Komentaras: Iš tiesų verta susimąstyti, ar yra gyvenimas po mirties ir kaip būdami čia, šiame kūne, galime jam pasiruošti.
Atsakymas: Ne pasiruošti, o pamatyti! „Savo būsimą pasaulį atskleisk dar šiame pasaulyje“. Būtent to moko mus kabalos mokslas. Kai turėsi aiškų būsimo gyvenimo paveikslą, galėsi spręsti, kuo pripildyti šį gyvenimą.
#263962

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Klausimas: Kam gamta sukūrė žmogų?
Atsakymas: Žmogus sukurtas tam, kad egzistuodamas tarp dviejų jėgų (teigiamos ir neigiamos) taptų panašus į teigiamą gamtos jėgą. Todėl jis vadinamas „Adam“ iš žodžio „domė“ (panašus) – panašus į bendrąją gamtą.
Iš esmės žmogus įjungia savyje visiškai visas gamtos jėgas. Tik dabar matome, kad tai maža, vienpusiškai išsivysčiusi, egoistinė, nelaiminga būtybė. Tai net ne žmogus, nes jis nėra panašus į bendrą gamtos sistemą
Jis sukurtas būtent tam, kad įimtų į save visas gamtos jėgas, sujungtų jas savyje tinkamai ir valdytų visą pasaulėdarą.
#264569

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ima mus mokyti

Skirtingos vienybės šaknys

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Gamta mus vysto, organizuodama teisingus tarpusavio santykius ir apskritai požiūrį į gamtą, t. y. į Kūrėją. Ji mus pervedė per pirmąjį etapą ir perėjo į antrąjį.
Todėl naujajame etape greitai suprasime, kad tai ne šiaip įprastas virusas, atsitiktinė bėda, kuri greitai baigsis ir koks nors vaistas padės mums grįžti į ankstesnįjį gyvenimą. Nesuklyskite, kad galite grįžti į ikikoronavirusinę būseną, o epidemija pasibaigs kaip bet kuris kitas gripas.
Turite suprasti, kad gamta ir toliau darys mums spaudimą, nes ji turi programą, tikslą, kurį ji tikrai įgyvendins be gailesčio. Todėl visa žmonija patirs sunkius laikus, gamtos spaudimą ir smūgius. Jų tikslas – ne tik mus karantinuoti ir atitolinti vieną nuo kito, bet ir pažadinti, kad siektume sąmoningo susivienijimo.
Gamta nori, kad galvotume apie tai, kas vyksta, ir pamatytume, kad svarbu ne tik atsikratyti viruso, bet ir suprasti, kodėl prasidėjo epidemija, koks jos tikslas ir ką ji daro su mumis, kokie pokyčiai vyksta mūsų prote ir jausmuose, kaip tai mus tobulina.
Virusas neišnyks ir spaus mus vis labiau ir, svarbiausia, kokybiškiau. Turėsime suvokti, kad tai Kūrėjas kalbasi su mumis. Virusas – tai ne atsitiktinis gamtos reiškinys, kuris nieko nesupranta ir nejaučia, kaip teigia biologai ir gydytojai.
Reikia pasistengti įžvelgti per koronavirusą veikiančią ranką, kuri dirba kryptingai, kad praplėstų mūsų protą, suvokimą, jausmus ir leistų pamatyti viruse tą mintį ir jėgą, kurias ji neša.
Turime stengtis pajausti ne patį smūgį, o jo šaltinį, suvokdami jį ne kaip bausmę, o kaip pagalbą, skirtą mus ištaisyti. Epidemijoje matome tik ligą, nes į tai žiūrime egoistiškomis akimis.
Bet jei pažvelgsime tinkamai, kaip į pagalbą iš aukščiau, skirtą atvesti mus į kilnų, aukščiausią tikslą, tada virusą suvoksime kaip meilės išraišką, altruistinį veiksmą, kuriuo siekiama mus ištaisyti.
Ir tada koronaviruso epidemijoje su visomis jos kančiomis pamatysime jos tikslą. Todėl užuot stengęsi bėgti nuo smūgių ir juos užgesinti, patys panorėsime toliau judėti ta linkme, kuria mus stumia virusas, nesipriešindami spaudimui, o eidami kartu su šia banga.
Taip atskleisime išsitaisymo kelią, kurį virusas mums parodo, ir eisime su juo ten, kur jis mus veda, kitaip tariant, iš kančių kelio pereisime į Šviesos kelią, priešą paversdami sąjungininku.
Taip viruso veiksmuose įžvelgsime užuominą – ženklą, rodantį, kaip pakeisti savo širdį ir mintis, kad suvoktume Kūrėją, taptume į Jį panašūs, susilietume, patirtume Jo artumą.
Stiprindama mūsų kančias gamta, t. y. Kūrėjas, nori priversti mus teisingai suvokti tai, kas vyksta. Ji nori, kad pamatytume ne tik smūgius, bet ir už jų slypintį aukštesnįjį protą bei jausmus, gamtos, kuri siekia mus auklėti ir mokyti, o svarbiausia – priartinti prie savęs, požiūrį į mus. Tokia yra mūsų laikų tendencija, kuri diena iš dienos atsiskleis vis aiškiau.
Tikiuosi, jog žmonija sugebės atverti savo širdį ir protą, kad žmonių visuomenėje vykstančiuose pokyčiuose pamatytų kvietimą priartėti prie Kūrėjo –  visko, kas vyksta, priežasties.
Mes kaip protingas vaikas suvoksime motinos gamtos spaudimą ne kaip žiaurią bausmę, o suprasime, kodėl ji mus spaudžia ir ko ji iš mūsų nori. Juk šis spaudimas tėra išorinė gero požiūrio apraiška, skirta pažadinti mus, egoistus.
Jei pakilsime virš savo egoizmo norėdami išvysti ir pajausti tai, ko iš mūsų išties nori tėvai, viską suvoksime kitaip: kaip meilės išraišką ir norą priartinti mus prie savęs.
#263021

Iš 2020 m. kovo 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dovana

Suprask gyvąją gamtos kalbą ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!