Pateikti įrašai su tremtis žyme.


Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Visas dvasines būsenas, pavyzdžiui, pasaulinį tvaną, išėjimą iš Egipto, turime pereiti pagal tą pačią chronologinę tvarką ar tai nebūtina?
Atsakymas. Viskas, kas parašyta Toroje, turime pereiti daugiau mažiau ta pačia chronologine tvarka, tačiau kiekvienas iš mūsų pereina juos pagal sielos būseną. Tad buvimas Egipte nereiškia, kad 400 metų būsiu tremtyje ir pabėgsiu per dykumą. Visa tai reikia pervesti į dvasinius rėmus.
Kitaip tariant, įėjimas į Egiptą – tai egoizmo kaip blogio įsisąmoninimas. Iš pradžių tai ne blogis, o septyni sotūs metai, kai mėgaujuosi savo egoizmu, suprantu, kad jis veda mane pirmyn, studijuoju kabalą, daugiau žinau, labiau suprantu.
O paskui septyni alkio metai: jei anksčiau jaučiau, kad egoizmas užpildo mane, tai dabar jis atplėšia mane nuo dvasinio suvokimo, ir jau nenoriu su niekuo taikytis, noriu išeiti iš jo.
#247575

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Vienybės ataka ir nusivylimas darbu

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pamokos pagal temą „Vienybės ataka“
Vienybės ataka tęsis, kol ją pasieksime ir joje atskleisime Aukštesniąją jėgą.
Vadinasi, tai – nesibaigianti ataka, tai mūsų gyvenimas, ir kiekvieną akimirką turime laiduoti vienas už kitą, padėdami ir saugodami šioje atakoje. Juk sėkmė gali būti tik bendra, o ne asmeninė.
Todėl neįmanoma pasiekti dvasinio tikslo individualia forma. Dirbdami individualiai galime išsiaiškinti įvairiausias tarpines būsenas kelyje, bet ištaisyta paskutiniosios kartos būsena turi atsiskleisti būtent mūsų vienybėje.
* * *
Nusivylimas kyla ne savaime, o dėl ypatingo švytėjimo iš aukščiau. Juk viskas visada ateina iš Šviesos, o ne iš mūsų pačių. Mums rodosi, tarsi mūsų pasaulyje patys nusiviliame, piktinamės, verkiame. Bet visa tai atliekame Šviesos įsakymu iš aukščiau ir esame valdomi visu šimtu procentu visame kame.
Šis nusivylimas – iš negebėjimo pasiekti sėkmės ir judėti norima kryptimi. Bet nėra jokios galimybės pasukti į kitą pusę, yra tik vienas kelias, ir jokių alternatyvų. O šiame kelyje tu niekada nebūsi sėkmingas, ir ką gi daryti? Iš tokios būsenos išsiveržia šauksmas.
Tai šauksmas, kad ieškau tikro darbo, kuriuo galiu pamaloninti Kūrėją, bet nematau, kaip jį atlikti. Mano jėgoms tik tai, ką aš dabar darau. Dvasinio nusivylimo priežastis ta, kad aš negaliu suteikti malonumo Kūrėjui, negaliu pateikti indo (kli), kuriame Jis galėtų atsiskleisti ir mėgautis.
Mano pareiga – teisingai sujungti dešiniąją ir kairiąją linijas, kad Kūrėjas atsiskleistų tarp jų kaip vidurinioji linija, ir pajausčiau, kad Jis mėgaujasi mano darbu. Bet man nieko neišeina.
Iš tikrųjų, mano darbo esmė – būtent nusivilti ir „suvaitoti nuo šio darbo“. Nusivylimas – tai mano slaptas tikslas, kuris ir bus mano kli, juk visa kita duodama iš aukščiau.
Man rodosi, kad aš pats kažką darau. Bet dėl daugybės pastangų dešimtuke, po daugelio mėginimų kažką padaryti mes gauname ypatingą švytėjimą iš aukščiau, kuris vadinasi „nusivylimas“, ir tada esame priversti šaukti. Tokia dvasinės pakopos atskleidimo tvarka: mes šaukiame ir gauname atskleidimą, kitaip tariant, supratimą, kaip reikia dirbti.
Bet mes dar neturime davimo norų. Mes prašome jų, kol kas dar būdami Egipto tremtyje, Faraono vergovėje. Mes atskleidžiame, kad egoizmas valdo mus visame kame, ir mes nesugebame duoti. Dėl savo pastangų pasiekiame didžiulį norą duoti, bet negalime to padaryti. Dvi šios sąlygos kartu yra vadinamos „nusivylimu darbu“.
#228194

Iš 2018 m. birželio 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Verdanti vienybės lava

Nupieškime tobulą pasaulį!

Komentarų nėra

„Israel“ ir pasaulio tautos

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAnkstesnėse kartose Israel turėjo pakilti ir nusileisti: Egipto tremtis ir išėjimas iš jo, pirmosios Šventyklos pastatymas, paskui jos sugriovimas, nauja tremtis ir išėjimas iš jos, kad pastatytų antrąją Šventyklą.
Taip parengėme visus norus per sudužimą ir tarpusavio įsijungimą. Ir dabar esame taisymosi laikotarpiu, kuris turi apimti visas noro dalis, visą pasaulį.
Visi per istoriją atlikti taisymai priskiriami „Israel“ – išsitaisyti siekiantiems norams. Tačiau dabar „Israel“ turi atlikti išsitaisymą kartu su visu pasauliu.
„Israel“ savo viduje negali atlikti netgi mažiausio išsitaisymo, jeigu neįjungia į save pasaulio tautų. Juk būtent dėl jų – visi taisymai, kaip pasakyta: „Israel buvo ištremti tik tam, kad prisijungtų prie savęs kitų tautų sielas.”
Jeigu žmogus siekia Kūrėjo, t.y. siekia išsitaisyti, jis turi suprasti, kad šiandien taisymasis galimas tik kartu su pasaulio tautomis. Pasaulio tautos pasyviai įsijungia į taisymąsi, o „Israel“ aktyviai dirba ties tuo. Tam, kad pakeltų maldą, „Israel“ turi įimti į save ACHAP, pasaulio tautų, norus.
Parašyta, kad pasaulio tautos kelia „Israel“ ant savo pečių, kitaip tariant, stumia taisytis, įpareigodami pakilti į Kūrėjo kalną, ir kiekviename žingsnyje susijungti su Šviesa, ištaisyti ACHAP norus. „Israel“ ir kitos tautos taisosi kartu, juk tai viso pasaulio problema.

#233419

Iš 2018 m. rugsėjo 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Faraono sutikimas

Komentarų nėra

Mozė

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos? II d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманPrieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Komentarų nėra

Tik pabuvęs tremtyje, nusipelnys išlaisvinimo

Ketinimas, malda

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga

Komentarų nėra

Suaugti ir tarnauti žmonėms

Realybės suvokimas

Pagal aukštesniąją programą esame vystymosi procese, kuris turi baigtis visišku išsilaisvinimu. Ir pirmiausiai turime atskleisti esą „ištremti“ iš kažkur.
Bet iš kur esu ištremtas ir nuo ko atskirtas? Ir štai sužinau, kad egzistuoja kažkokia aukštesnioji realybė – tikra, nuolatinė, amžina, tobula, o aš esu atskirtas nuo jos ir esu kažkokioje melagingoje tikrovėje! Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, kaip kad mūsų pasaulį vadina kabalistai. Šis pasaulis man atrodo it praradusio sąmonę žmogaus haliucinacija.
O aš privalau išnaudoti šiuos įsivaizduojamus paveikslus tiek, kiek sugebu ir kiek man leidžia, kad pakilčiau. Man lyg ir kalba iš aukščiau: „To pakanka, o visur kitur tau padėsime iš išorės. Bet, būdamas tokios būsenos „be sąmonės“, privalai pats įdėti kažkokias pastangas, kad iš tos būsenos išeitum“.
Ar kada nors matėte, kaip žmogui grąžina sąmonę? Jį purto, žadina, neleidžia „panirti“ į save, verčia atmerkti akis, imti žiūrėti, reaguoti. Kuo daugiau su tavimi dirba ir žadina, tuo labiau padeda tau atsigauti, pažadinti savyje vidines jėgas. Ir tada pradedi reaguoti į aplinkinius ir „nepanyri“ į save.
Yra tokių akimirkų, kai tik nuo tavęs priklauso, koks galiausiai būsi: sąmoningos ar nesąmoningos būsenos. Ir mes turime pažadinti save ir pasaulį.
Be abejonės, jeigu egzistuoja vystymosi programa, kuri it traukiniu veža mus, tai privalome nuvykti iš pradinio punkto į galutinį, kol visiškai išsivaduosime. Bet pačioje šio kelio pabaigoje yra toks ruožas, kur patys turime dalyvauti judėdami į tikslą.
Ir čia irgi neturime pasirinkimo – jeigu nepanorėsi dalyvauti, tai tave privers. Negali taip būti, kad visiškai nedalyvaudamas programoje pasieksi jos pabaigą. Tu nepajausi šio galutinio taško, šios būsenos, jeigu iki tol pats nejudėjai jos link.
Tavo dalyvavimas reikalingas tau pačiam, kad tave vystytų, kad kažko išmokytų. Tik tada pajausi, ką reiškia visiškas išsivadavimas.
O be šito nieko nepajausi. Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje, bet argi jį jaučiame? Dėl neišvystyto suvokimo jaučiame visiškai priešingą pasaulį.
Todėl mūsų vystymasis, nuo šios akimirkos ir iki galutinio išsivadavimo, privalo tęstis, mums aktyviai dalyvaujant. Ir visa tai irgi slypi Kūrimo Sumanyme ir jo vystymo programoje.
Tiesiog atėjo laikas! Tartum augantis vaikas: kuo jis didesnis, tuo daugiau turi dalyvauti savo gyvenime. Jis turi mokytis pats kažką daryti, bent jau susirinkti savo žaisliukus. Kol jis neišaugs, kol netaps suaugęs, kai sugebės pats save aptarnauti ir tarnauti kitiems žmonėms.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžimas į sąmonę

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Komentarų nėra

Suvokimo dekoderis

Realybės suvokimas

Rabašas, Dargot Sulam, 71 straipsnis, „Tremtis“: „Tremtis reiškia, kad žmogus yra savimeilės valdžioje ir negali dirbti, kad duotų.
Savimeilė jam būna tremtimi tik tada, kai jis nori išeiti iš jos valdžios, nes jaučia kančias negalėdamas nieko daryti dėl davimo.“

Nesuvokiame, kad viduje keisdamiesi galime atsidurti naujoje tikrovėje. Ir tada iš mūsų dabartinės būsenos neliks nieko, išskyrus gyvūninio kūno „apvalkalą“. Žmogaus įgyta nauja vidinė prigimtis neturi nieko bendra su esama būsena, mūsų pasaulio „teritorija“.
Todėl sunku savo būseną pavadinti „tremtimi“. Juk tai – mūsų gyvenimas, visi taip gyvena. Kartos keičia viena kitą, žmonija tvirtai stovi ant žemės, mėgaujasi maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia ir žiniomis. Šešių pagrindinių norų – gyvūninių ir žmogiškųjų – niekas neatšaukė… Mes tai vadiname realistiniu požiūriu.
Ir iš tikrųjų nėra ko čia neigti. Egzistuoju šiuose noruose, juose kontaktuoju su kitais žmonėmis, kurie gyvena toje pačioje tikrovėje kaip ir aš.
Pamažu viduje pasirengę žmonės ima jausti, kad šis pasaulis reliatyvus. Jis yra toks, nes tokį jį atskleidžiame, o ne todėl, kad toks jis yra savaime. Vadinasi, pakeitę požiūrį išvysime kitokį pasaulį.
„Požiūris“ – tai tikrovės suvokimas. Pakeisti požiūrį – reiškia pakeisti savo prigimtį, kad galėtume suvokti realybę pagal kitokį modelį, kitokią vidinę programą. Atskleidžiu kitokį paveikslą, jei kitaip iššifruoju ateinančius duomenis.
Ir štai, kai kurie jau „užuodžia“, nujaučia skirtumą suvokiant tikrovę, jaučia, kad mūsų tikrovė reliatyvi, priklauso nuo piešiančių jos paveikslą savybių rinkinio. Tokie žmonės jaučiasi „suspausti“, o judėdami pirmyn atsiduria tikroje „belangėje“, tremtyje, kurios neįmanoma pakelti. Šio pasaulio sienos juos slegia.
Ir tada ateina išėjimo iš tremties akimirka.

Iš 2011 m. balandžio 10 d. pamokos tema „Pasirengimas išėjimui iš Egipto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „tremtis”

Tikrasis Pragaras ir Rojus

Išeiti iš tremties

Komentarų nėra