Nėra nieko didesnio, aukštesnio ir tobulesnio nei ryšio su Kūrėju trūkumas. Jeigu man trūksta susilieti su Kūrėju, tas gali būti geriau?
Jei priešais mane padengtas stalas, tai puiku, kad esu tiek alkanas, kad esu pasirengęs paskanauti visas vaišes nuo stalo ir taip suteikti pasitenkinimą Šeimininkui, kuris visa tai paruošė su meile.
Trūkumas – tik jį Kūrėjas ir sukūrė. Kūrėjui reikėjo vien trūkumo, ir todėl Jis jį sukūrė. O mums reikia tik išmokti dirbti su trūkumu. Tam ir skirta kabala, kuri moko, kaip suformuoti teisingą trūkumą. Reikia tik trūkumo, o užpildymas ateis.

#289418

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis – geriausias prieskonis

Alkis visiškame pertekliuje

Kenčiame, nes trūksta meilės?!

Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per dešimtuką. Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.
#244129

Iš 2019 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Padėkite duoti prieš savo norą

Amžinas variklis

Kūrėjo diena – tai žmogaus būsena, kuomet jis nejaučia jokio trūkumo ir yra pasirengęs likti šioje būsenoje visą gyvenimą ir po jo su sąlyga, kad jis visuomet turės norą duoti Kūrėjui.
Ir tai be jokio atsako, žinojimo, kompensacijos, kad tik ką nors gero padarytų Kūrėjui, beje, niekas nesužinos, įskaitant ir patį Kūrėją, kad žmogus stengėsi dėl Jo.
O tai patikrinti galima – džiaugsmu, tobulumo jautimu. Tai reiškia, kad žmogus jau yra išsitaisymo pabaigoje, juk be šito nieko nenori. Tokia būsena vadinasi Kūrėjo diena. Bet kuris žmogus, kad ir kokioje vietoje būtų, gali sau tai įsivaizduoti ir nuolatos to siekia. Kitaip tai nesivadins diena ir tobulumu.

#231238

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Zigzagas

Nepasitenkinimas – kliūtis, einant tobulybės link

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Klausimas iš Facebook. Iš kur sugalvojote, kad žmogus kituose žmonėse mato tik savo trūkumus? Žudikuose irgi?
Atsakymas. Taip. Visur ir visuose matome save, savo atspindį. Kodėl? Mat viską suvokiame savo egoizmo veidrodyje. Toks mūsų suvokimas: negalime matyti to, ko nėra mumyse. Pasaulio vaizdas piešiamas viduje.
Iš tikrųjų priešais mane balta šviesa – tobula davimo ir meilės savybė. Ir štai šiame fone „piešiu“ savo savybes. Todėl, kad ir kas būtų projektuojama mano sąmonės ekrane, viskas kyla iš vidaus. O išorinį blogį matau kaip savo neištaisytą prigimtį.
Galiausiai ištaisęs savyje visus trūkumus, atskleisiu tą baltą šviesą, pradinę meilę. Taip Kūrėjas veda mus pas Save – pamažu leisdamas įsisąmoninti išorinio pasaulio, koks jis mums atrodo šiandien, iliuziškumą. Tai ir yra kabalistinė psichologija.

Iš 2018 m. vasario 13 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jausmų pasikeitimas

Visas pasaulis susijungia manyje

Sugrįžimas prie meilės