Pateikti įrašai su tuštuma žyme.


Ką daryti, kai jauti tuštumą?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai man bloga, jaučiu tuštumą. Ką tokiu atveju pagal kabalą geriausia daryti? Pakeisti save, pakeisti savo mintis, pradėti ką nors skaityti, klausyti ar galvoti, kad tai iš Kūrėjo?
Atsakymas. Kai man bloga, pirmiausia imu skaityti straipsnį iš knygos „Šamati“ („Išgirdau“) – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Po to imu karaliaus Dovydo Psalmes ar kokias nors mėgstamas pamokas. Bendrai tariant, yra daugybė straipsnių, užrašų, kurie gali padėti sunkią minutę.
Tačiau geriausia, jeigu yra galimybė iškart panirti į grupę, pasijungti prie jos ir rasti kokią nors įdomią pamoką. Kai dar nebuvo kompiuterių, užsirašydavau įdomias man pamokų ištraukas. O jūs galite kaupti jas kompiuteryje ar mobiliajame telefone. Nuspaudei mygtuką, perskaitei kokią nors citatą ar paklausei pamokos fragmentą ir blogos nuotaikos kaip nebūta.
Klausimas. Kitaip tariant iš anksto kūrėte saugumo zoną?
Atsakymas. Žinoma. Jei iš anksto žinau, kad man bus blogai, tai turiu apsaugoti save, kaip mūsų pasaulyje perkame draudimą, mokame ligonių kasai ir t. t. Privalau tai daryti, ir tuomet tarsi užkertu kelią nemaloniems įvykiams, kurie labai greitai prašokuoja.
#244068

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra tuštuma?

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Karas už laisvę

 

Komentarų nėra

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Dvasinis darbas

Šiuolaikinės kartos ypatumas tas, kad ji nežino: „Kaip pasiekti malonumą, kur jis iš tikro yra, kodėl jo nėra mūsų pasaulyje?“ Kuo labiau vystomės, tuo stipriau auga noras gauti malonumą, o užpildymo jam nėra.
Tokia raida skirta atvesti mus į kitą užpildymo lygmenį, kuriame užpildymas nėra maistas, seksas, pinigai, garbė, žinios, o dvasinės vertybės, leidžiančios mums pajausti amžiną pasaulį, amžiną ir neribotą užpildymą.
Dabartinė karta juda šio tikslo link, todėl ji negali rasti užpildymo materialiame pasaulyje ir griebiasi narkotikų, ją apima neviltis. Kad ir kiek stengtųsi užsipildyti visokiomis netikromis vertybėmis, galiausiai randą tuštumą, juk neįmanoma amžinai apgaudinėti savęs.
Vadinasi, žmogus arba tampa tikru narkomanu, arba visą savo gyvenimą paverčia narkotiku, neleisdamas sau galvoti apie svarbiausią dalyką – dėl ko aš gyvenu. Tiesiog nesusimąstant daryti ir daryti, kaip visi, pasiduodant reklamai, melagingoms naujienoms, kad tik neleistų sau susimąstyti.
Žmogus nežino, kur parduodama tokia tabletė, kuri galėtų užpildyti šį naują, jame atsiskleidžiantį norą. Juk esame paskutinėje kartoje, kuri jau turi atskleisti Kūrėją.
#241987

Iš 2019 m. kovo 2 d. rytinės pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Dvasinių būsenų tikslingumas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar studijuojant kabalą galima euforijos būsena?
Atsakymas. Žinoma. Žmogus to nori.
Klausimas. Ar ji gali nesibaigti?
Atsakymas. Ji praeis ir keisis itin dideliu tuštumos jausmu, nusivylimu, ir vėl užpildymu, euforija tol, kol žmogus neims valdyti dviejų linijų: dešinės ir kairės. Tuomet linksma ir liūdna būsena, pripildymas ir tuštuma žmogui bus vienodi, nes abu veda į tikslą ir abu būtini.
Klausimas. Kaip atskirti džiaugsmą ir susijaudinimą, kylantį bendraujant su žmonėmis ir džiaugsmą susivienijus pagal kabalą?
Atsakymas. Pagal tikslingumą, prasmę. Kabaloje bet kokios būsenos turi prasmę, nes kiekviena iš jų mus veda pirmyn. Nesvarbu, kokius veiksmus atliekate, ir kaip jaučiatės, bet jie dar per milimetrą priartina jus prie tikslo. Todėl gyvenimas nepraeina veltui.
#241056

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo esmė

Panorėsime dabar – bus dabar!

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Komentarų nėra

Nepatogus žmogus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iki kabalos studijų buvau lengvas, džiaugsmingas žmogus, o dabar susižavėjimas, lengvumas, linksmumas pradingo. Ėmiau viską stebėti, tapau nepaslankus. Kodėl?
Atsakymas. Pasakyta: „Gausinantis žinias didina sielvartą“. Kabala užsiimantis žmogus negali būti lengvas, lengvabūdis, tiesiog malonus, nes apima savyje daugybę skirtingų, priešingų savybių, nuomonių.
Todėl kabalistas – nelengvas žmogus: ne flirtui, o rimtam gyvenimui, darbui su savimi, kad pasiektų Kūrėją.
Tačiau pačiame dvasiniame darbe daug džiaugsmo, daug malonumo suvokiant aukštesniuosius pasaulius, aukštesniąsias savybes, aukštesniąsias priežastis ir pasekmes. Lengvabūdiškumas po savęs palieka karčią tuštumą.

Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalisto atsakomybė

Kam skirtas kabalos mokslas?

Kaip gyvena kabalistas?

Komentarų nėra

Dykuma IV d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Komentarų nėra

Dykuma III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Visų projektų likimas

Egoizmo vystymasis

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“: „Pasaulio taisytojų“ nesėkmės priežastis ta, kad jie į žmogų žiūri kaip į mašiną, kuri dirba ne taip, kaip reikėtų, ir kurią reikia taisyti − išimti sugedusias dalis ir pakeisti jas kitomis, nepriekaištingai veikiančiomis…
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną Savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti to, kas yra Jo valdžioje. Ją galima tik ištaisyti ir paversti gėriu.
Todėl visi panašūs „taisytojai“ išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje pasiliks. Jis egzistuoja ir lydi vystymosi pakopas, kurias kūrinys privalo praeiti, kol galutinai nesubręs.

Klausimas: Koks skirtumas tarp pasaulio taisytojų ir kabalistų?
Atsakymas: Ir tie, ir anie nori, kad būtų gerai. Skiriasi – priemonė. Kabalistai nori ištaisyti pasaulį su aukštesniąja Šviesa. Ji sukūrė pasaulį, ji jį „sugadino“ − tai lai dabar ir įveda tvarką. Kūrinijoje yra tik viena jėga ir ji laiko materiją savo rankose.
Pasaulio taisytojai mano, kad gali keisti pasaulį savo nuožiūra. Priešingai nei jie, kabalistai nežino, kaip atlikti ištaisymą ir palieka tai Šviesai. Mes tik nustatome vietą, kuri, mūsų manymu, turi būti ištaisyta.
Kaip ištaisyti – nežinome ir negalime žinoti. Žmogus tik atskleidžia, kad jis to nesugeba ir tada šaukia: „Gelbėkite!“. Taigi jis nuleidžia galvą, o ne užriečia nosį. Jis pritraukia aukštesniąją gamtos jėgą, kad ji atliktų darbą ir nesistengia pats ja tapti.
Kabalistui ištaisymas – ne gamtos ar artimo išnaudojimas, o atvirkščiai – kelias į pusiausvyrą, harmoniją ir dalių tarpusavio integraciją. Tai visiškai kitoks priėjimas, kitokia priemonių analizė – aukštesnioji jėga vietoj asmeninių pastangų.
Žmonijos istorija – tai klaidų virtinė: kaskart iš naujo griauname ir statome, griauname ir statome, kad vėl sugriautume. Tačiau neturime kitos išeities – plačiai užmerktomis akimis kaskart pradedame darbą giliai įsitikinę, kad dabar jau viskas pavyks taip, kaip reikia. Po to ateina nauja karta, atstumia senąjį „projektą“ ir sumano naują.
Galop kūrimo programa atvedė mus į dabartinį etapą, kuriame po truputį viskuo nusiviliame. Tačiau net ir tai nėra mūsų nuopelnas – tiesiog Šviesa nebežadina daugiau norų, nes mes pagaliau persisotinome. Dvasiniame pasaulyje mūsų laukia dar daugybė norų, tačiau šio pasaulio norų komplektas jau baigėsi ir dabar lyg ir nėra ką daugiau taisyti. Viskas išbandyta.
Jei taip nebūtų, egoistai dar surastų sau pritaikymą. Tačiau staiga atsiranda tuštuma. Kosmosas? Bet kam jis mums? Vandenyno gelmės? Nuobodu. Pasaulis tampa mažas, pilkas ir nepatrauklus. Juk savo nore daugiau nejaučiame, kad jame yra pripildymo šaltiniai.
Dabar gi ir atsisuksime į teisingą ištaisymą – neturėdami išeities, o ne dėl nuopelnų. Juk mes kvailiai, ir jei mūsų noras toliau vystytųsi, niekada „nenuspaustume stabdžio“, niekada nesuvoktume, kad visi egoizmo „pasiekimai“ mums kenkia.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

O kito pasaulio nerasite?

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Komentarų nėra

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Krizė, globalizacija

Materialusis žmogaus vystymasis sustoja ir užleidžia vietą naujam etapui.
Šiandien visas mūsų gyvenimo sferas persmelkia nusivylimas. Problema tokio lygio, kad mes nežinome, kaip elgtis su vaikais. Juk pagimdėme juos geram gyvenimui, tačiau akiratyje nieko panašaus nenusimato.
Kam žmogui kinkyti save į šeimyninį vežimą, jeigu tai nežada gerų permainų? Juk neverta save pasmerkti tokiai sunkiai naštai šiaip sau.
Prisirišimas prie tam tikros vietos ar netgi prie tam tikros šalies taip pat jau lieka praeityje. Žmogus tiesiog nori geresnio gyvenimo. Kur yra tokia galimybė, ten jis ir pasiruošęs vykti.
Taip ištriname visas ribas, laužome visus apribojimus, nutraukiame visus praeities „apvalkalus“, kuriuose vystėmės tūkstantmečiais.
Ankščiau žmogui buvo aišku, kad jis priklauso tam tikrai liaudžiai, kultūrai, kad yra pririštas prie tam tikros vietos, prie šeimos, vaikų ir tėvų – prie visko, kas ankstesniais laikais buvo gyvenimo pagrindas. Iš kartos į kartą tėvai mokė vaikus savo amatų: kalvio sūnus laikui bėgant taip pat tapdavo kalviu, piemens – piemeniu. Vaikinas nuo pat pradžių žinojo, kad ves kokią nors merginą iš kaimyninių ūkių arba aplinkinių kaimų. Visas gyvenimas tekėjo pagal tokias taisykles.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė, ir tai ne laikinas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės atsisako ankstesnių kanonų. Mūsų egoizmas, mūsų vidinis noras, mūsų sąmonė labai greitai ir smarkiai transformuojasi. Į ką? Mes patys nežinome.
Malonumų troškimas rodo mums kelią, suardydamas visas ribas ir pertvaras, kurios laikė mus visuomenės priimtuose rėmuose. Mūsų laikais nebelieka nieko visuotinai priimto, savaime suprantamo. Viskas permaininga ir nepastovu. Kas man šiuo metu patogu, tas ir teisinga.
Žmogus pakilo virš apribojimų, kuriuose gyveno per visą istoriją. Šio proceso įkarštyje nesuvokiame mumyse vykstančių permainų masto. Sienos išnyko, žmonės pasiruošę bet kurioje šalyje jaustis kaip namuose. Norime ar ne, Žemė tampa bendra teritorija. Ir nors esame tik naujos „tendencijos“ pradžioje, vis dėlto ji negrįžtama.
Ir kartu mums atsiveria tuštuma – nauja, kokios dar nepažinojome. Jos niekuo neužpildysi, kad ir kur įsikurtume, kad ir kokių darbų imtumės. Pakilimas virš pasenusių apribojimų ir pasiruošimas naujoms vystymosi formoms vis tiek neleidžia mums užpildyti išaugusio noro, kuris ir pakėlė mus aukščiau senojo pasaulio tiesiai į permainų sūkurį. Jis reikalauja iš mūsų tokio didžiulio užpildymo, kokio niekur nėra.
Žmonija bėdoje. Arba ji atras naują užpildymo formą, arba jai teks raminti save alkoholiu, narkotikais ir antidepresantais. Būtent tai ir vyksta didėjančiais mastais. Iš tiesų tai ne išeitis, todėl ankščiau ar vėliau (geriau ankščiau) suprasime, kad atėjo laikas pakeisti materialųjį užpildymą dvasiniu.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos,  tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Komentarų nėra