Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Jei žmogus nori, kad Kūrėjas padėtų jam atskleisti dvasinį pasaulį, jam reikia didžiulio užsispyrimo: tikėti išminčiais ir tikėti Kūrėju. Tai tam tikras susiliejimas, kai žmogus anuliuoja savo nuomonę ir prisijungia prie mokytojo nuomonės, laikosi jo patarimų.
„Mokytojas“ – tai visi kabalistai, kurie per tūkstantmečius parašė mums knygas, aiškino. Mokinys turi pasikliauti jais eidamas pirmyn, it mažas vaikas, nežinantis, kur esąs, ir nesuprantantis, ką reikia daryti, bet klausantis suaugusiųjų.
Tai vadinama paprastu tikėjimu, be jo neįmanoma vystytis. Maži vilkiukai žiūri į vilkę ir bėga paskui ją – nuo to visada pradedama.
Viskas prasideda nuo tokių paprastų mechaninių veiksmų, kuriuos mokinys atlieka vien dėl to, kad neturi pasirinkimo, be to, seka kitų pavyzdžiu. Ir šiais veiksmais pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Kūrėjas sukuria mums įvairiausias situacijas, kad galėtume dėti pastangas ir taip einame pirmyn pradėję šį kelią.
Nėra kito būdo tobulėti, ne veltui sakoma: „Kaip jautis su pakinktais ir asilas su našta.“ Tad reikia išmokti, kaip nekreipti dėmesio į savo pojūčius. Viena vertus, esu kupinas malonių ir nemalonių išgyvenimų, tampu vis jautresnis, ir tuo pat metu einu pirmyn, nepaisydamas savo būsenų. Tai itin svarbu.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabaš straipsnį „Eisime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kantrybė – tai atkaklumas

Kaip įveikti atskirtį?

Tiesioginis kontaktas su aukštesniuoju pasauliu