Pateikti įrašai su užuomazga žyme.


Dvasinio kelio užuomazga

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. XII a. viduryje Rambamas rašė, kad mokyti žmogų kabalos reikia palaipsniui. O dabar, XXI a., jūs skaitote paskaitas lygmenyje žmogaus, kuris yra prieš įėjimą į dvasinį pasaulį.
Atsakymas. Esmė ta, kad kai į ratą sėdasi mokiniai su 20 metų patirtimi ir visiškai nieko nežinantys naujokai, tai palaipsniui naujokai organiškai įsijungia į pokalbį taip, kad kalba ta pačia kalba, tame pačiame lygyje, su tais pačiais pavyzdžiais, idealais, kaip ir veteranai. Iš kur jie tai turi? – Užsidega taškai širdyje.
Taip susikuria bendruomenė, kuri vadinama grupė arba dešimtukas, arba siela, kitaip tariant, viena konkreti dvasinė asmenybė, kuri jaučia, kad egzistuoja, ir iš jos naujokams ateina supratimas. Todėl viename rate kalba ir jaučia ne atskiri individai, – visa tai vyksta ryšyje tarp jų, ne kūnuose, ne jų asmeninėse širdyse ir asmeniniuose protuose.
Svarstant sukuriamas naujas laukas. Todėl bet kuris naujokas, kurį galima pakviesti iš gatvės, po dviejų minučių rate ramiai dalyvaus jungimesi lygiai su kitais. Juk jis įsijungia betarpiškai į bendrą lauką, ir šis pradeda jį veikti.
Žmogus yra absorbuojamas šio lauko, kaip kūdikis ant suaugusiojo rankų, visiškai atsiduodantis jo valiai, ir tai jam nesunku, nebaisu. Jam nereikia visko suvirškinti savo protu ir jausmais, jis tiesiog plaukia pasroviui.
O mes, kabalistai, viso labo esame tik sensoriai, laidininkai šiame egzistuojančiame lauke. Mus įtraukė į jį ir mes, pradėdami suvokti jo poveikį, generuojame dvasinį lauką kitiems, į kurį jie įsijungia, kaip maži užtaisai.
Mes nežinome, kas bus toliau su mūsų atsitiktiniais pakeleiviais, kaip tolimojo reiso traukinyje, į kurį jie įlipo, atsisėdo, pasikalbėjo ir išlipo. Bet jų dalyvavimas vienijantis su mumis suformuoja juose užuomazgą – jų naujo dvasinio kelio pagrindą.
Kai kuriems ji pradeda vystytis iš karto. Kitiems, priklausomai nuo išorinių aplinkybių, po keleto metų. O tretiems – galbūt ir po mirties, kitame gyvenimo cikle.
Bet jie jau papuolė ant dvasinės jėgos kabliuko. Mes tebuvome kaip srovė, kuri atnešė juos Kūrėjui, ir ne daugiau.
Ir taip eis visas pasaulis. Tai tiesiausias žmogaus įsijungimas į aukštesniąją sistemą.
#226100

Iš 2017 m. lapkričio 6 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Dvasinis judėjimas pirmyn

Dešimtukas kaip ssiliejimo instrumentas

Komentarų nėra

Dvasinis judėjimas pirmyn

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKabalos mokslas nustato tvarką veiksmų, kurie vyksta mūsų nore mėgautis su ketinimu gauti arba duoti. Noras mėgautis yra mums įgimtas, o ketinimas priklauso nuo žmogaus. Noro pokytis ir ketinimo pokytis kartu yra vadinami dvasiniu judėjimu.
Tik apie tokį judėjimą ir kalba kabalos mokslas. Ir nereikia jo painioti su judėjimais, kuriuos mes matome šiame pasaulyje: šis pasaulis iliuzinis, su įsivaizduojamais judėjimais ir vaizdiniais. Čia visas sunkumas – atsiriboti nuo išorinių veiksmų, įskaitant mūsų psichologiją, ir pradėti atskirti vykstančius mumyse pokyčius nuo vidinių, dvasinių veiksmų.
Įeiti į pirmą dvasinę būseną (užuomazgą) nereiškia persikelti ten toks, koks tu esi, o reiškia patirti tam tikrą kiekį pokyčių. Dar klausimas, kas lieka mumyse iš mūsų ankstesniųjų, pereinant nuo vienos būsenos prie kitos.Tai nėra toks persikėlimas, tarsi aš sėdžiu mašinoje ir važiuoju. Esant dvasiniam judėjimui, aš pats keičiuosi ir palaipsniui pasiekiu dvasinės užuomazgos būseną.
Todėl reikia pasitikrinti, kokius pokyčius mes gauname, kieno sąskaita. Ar veda jie mus prie įėjimo į dvasinį pasaulį? Ar tampu aš kiekvieną dieną nauju žmogumi, ir kas man lieka iš vakarykštės dienos? Ar galima pasakyti, kad aš žengiau žingsnį pirmyn, ir kokie dar žingsniai reikalingi, kad tapčiau dvasine užuomazga?
Kabalistas turi būti itin jautrus vykstantiems jame pokyčiams. Visa, ką aš maniau ir jaučiau vakar, ne šiaip išnyksta, kaip paprastam žmogui, o aš visiškai keičiu savo pagrindą į naują norą, mintį. Galima sakyti, kad aš kiekvieną dieną – naujas žmogus.
Kaip gyvatė nusineria odą, taip mums reikia pakeisti savo norus, ketinimą, įpročius, kad vis labiau atitiktume pirmąją dvasinę būseną – geisti jos, stengtis priartėti ir laukti, kad ji atsivers kitą akimirką.
O jei ji neatsivers, tai aš bent jau žengiau dar vieną žingsnį jo link, dar vienas pokytis manyje, ir nedelsiant ruošiuosi naujiems pokyčiams. Taip aš praeisiu būtiną skaičių pokyčių, kol įgausiu dvasinės užuomazgos formą.

#220048

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos besiruošiant kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Komentarų nėra