Vaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326

Komentaras. Japonijoje greitai bus uždrausta bet kokia fizinė bausmė vaikams. Fizinės bausmės draudimas nepilnamečiams skirtas tiek tėvams, tiek ir socialiniams darbuotojams bei pedagogams.
Atsakymas. Kaip aš galiu išreikšti savo nepasitenkinimą vaiko elgesiu, jei jis išeina iš ribų tiek, kad visi gali pasakyti, kad tai jau nepriimtina visuomenei, šeimai ir taip toliau?
Tegul tada suteikia visą išklotinę, kaip daryti poveikį vaikams, juos auklėjant. Nes auklėjimas numato apribojimą.
Tu turi išreikšti savo nepasitenkinimą taip, kad vaikas suprastų! Ir kad jis suprastų, jog tai – jam naudinga. Kitaip tariant, tu darai tai ne dėl to, kad esi susierzinęs ir susinervinęs, o dėl to, kad linki jam gėrio. Tai ir yra svarbiausia auklėjime.
Klausimas. Kaip išlaikyti mintį, kad ant vaiko negalima išsilieti?
Atsakymas. Dėl to reikia auklėti auklėtojus.
Komentaras. Kitaip tariant, draudimais nieko nepasieksime…
Atsakymas. Nieko. Kas iš to, kad išėjo įstatymas? Ar jie baus, sodins tėvus į kalėjimą?! Visuomenėje bus tokia painiava!
Kai valstybė įveda tokį įstatymą ir, apskritai, bet kokius įstatymus, ji privalo apmokyti, kaip vykdyti šį įstatymą ir jį tinkamai palaikyti.
Klausimas. Koks yra teisingas auklėjimas?
Atsakymas. Yra pasakyta: „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“. Ir palaipsniui, jei mes jo neauklėsime, jis taps dideliu gyvūnu. O kad jį išauklėtume, reikia taikyti tam tikrą spaudimą vystymosi eigoje. Leisti jam suprasti, kad darome spaudimą jame esančio „gyvūno“, o ne „žmogaus“ atžvilgiu. Aš noriu išvystyti žmogų, o gyvūną noriu pažaboti! Be auklėjimo šis gyvūnas – laukinis! Vaikas turi žinoti, kad jis sudarytas iš dviejų dalių: iš gėrio ir blogio, ir blogį turime apriboti.
Komentaras. Aš vėl laukiu pasipiktinimų tviterio komentaruose…
Atsakymas. Nesvarbu! Koks skirtumas – pasipiktinę, nepasipiktinę. Svarbiausia – sakyti tiesą, o paskui ji po kiek laiko būna suvokiama.
Komentaras. Kitaip tariant, jūsų išvada – reikia auklėti tėvus ir auklėtojus.
Atsakymas. Žinoma, reikia auklėti tėvus prieš auklėjant vaikus. Kitu atveju tėvai išauklėja vaikus dar blogiau, nei buvo išauklėti patys.
#247301

Iš 2019 m. balandžio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Ateities žmogaus auklėjimas, 3 d.

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Klausimas. Vienoje iš Amerikos žemyno šalių buvo atliktas eksperimentas, kuris pranoko visus lūkesčius: senelių namai buvo prijungti prie vaikų namų. Kai senyvo amžiaus žmonės įgijo mylinčius vaikaičius, pagerėjo jų gyvenimo funkcijos, o vaikai atsikratė susikaustymo, baimės, nesaugumo jausmo ir tapo paprastais, triukšmingais, neramiais vaikais.
Kodėl taip vyksta?
Atsakymas. Todėl, kad jiems trūksta vieniems kitų. Seniems žmonėms trūksta tokių nenuoramų, o vaikams jausmo, kad yra didelių ir gerų suaugusiųjų. Tai gyvenimo užpildymas pačiu geriausiu būdu.
Našlaičiai įgyja pasitikėjimo ir geranoriškumo pasauliui, gyvenimui. Seni žmonės suminkština pasaulio pajautimą daugybe aspektų.
Net jei jie neturės ypatingo ryšio, visa tai yra energijos perdavimas, tam tikras išorinis ryšys, vien suvokimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia visiškai kitokį vaizdą, atmosferą.
Mes esame sukurti taip, kad pagal prigimtį turime būti trijose kartose: vaikai, tėvai, seneliai. Dviejų kartų neužtenka.
Vaikas turi matyti, kad kaip jis gimė iš savo tėvų, taip jo tėvai gimė iš jo senelių. Taigi, jis mato tęstinumą, tėkmę, evoliuciją. Jis mato, kaip jo tėvai elgiasi su tėvais, ir tai tampa pavyzdžiu, kaip jis turėtų elgtis su savo tėvais.
Jis turi daug ko išmokti iš savo senelių, nes, kaip mes žinome, „Israel saba ve tvuna“ – tai ištisinė mūsų dvasinių ryšių sistema. Todėl tai yra labai svarbu. O kalbant apie našlaičius, rezultatas gali būti pritrenkiantis.
#238831

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Jaunųjų tėvų mokykla

Kartu gyventi lengviau nei vienam

Klausimas. Kaip kabala žvelgia į įvaikinimą?
Atsakymas. Jei tai daroma vaiko naudai – tada teigiamai. Žmogus turi galvoti ne apie tai, kad nori vaikų, ir todėl juos turi, o suprasti, ką nori duoti vaikui. Ir tuomet jis gali įsivaikinti.
Paprastai įvaikius myli labiau nei savus vaikus, nes į juos deda didžiules pastangas, nuolatos įrodydami sau savo tinkamą santykį su jais.
#233732

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip išlaikyti ilgalaikius santykius tarp vyro ir moters, jei ji studijuoja kabalą, o jis ne?
Atsakymas. Moteris turi daryti viską, kad vyras būtų patenkintas tuo, kad ji studijuoja kabalą. Ji turi parodyti jam, kad kabala moko ją kaip labiau jį mylėti.
Klausimas. Moters vaidmuo – gimdyti ir auklėti vaikus? Jei taip, ką daryti moterims, kurios neturi ir jau neturės vaikų?
Atsakymas. Moters paskirtis ne gimdyti vaikus, o padėti suartėti žmonėms tarpusavyje. To, ką ji dėl to gali atlikti, vyras negali.
#233906

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Moters verta vieta

 Dvasinė moterų paskirtis

Slaptoji moters galia

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Klausimas. Kaip elgiasi tėvai, kurie vaikus auklėja virš savo egoizmo?
Atsakymas. Tėvai turi viską patirti patys, mokydamiesi integralaus auklėjimo kursuose, dalyvaudami seminaruose, jungdamiesi grupėje. Ten supras, ko iš jų reikalaujama kaip iš žmonių ir iš tėvų.
Iš esmės jie mokosi, kaip turėdami visą savo blogą prigimtį vis dėlto galime organizuoti tokią visuomenę, kurioje būtų gera visiems. Visi esame blogi iš prigimties, tai ką gi reikia padaryti, kad gyventume gerai ir nesuvalgytume vienas kito? Iki kokios ribos galime nusileisti savo egoizme? Juk nelauksime, kol žmonės pradės vienas kitą virti pietums?
Viskas priklauso nuo aiškinimo, ir visų pirma reikia mokyti tėvus. Po to šie tėvai atves savo vaikus į tuos pačius būrelius, kur patys mokėsi, kaip teisingai susijungti vieniems su kitais. Tai turi tapti nacionaline programa, o po to ir pasauline. Visiems taps aišku, kad žmonija neturi kitos išeities, kaip tiktai įgyti naują išsilavinimą, kuris leistų ištaisyti patiems save.
Turime trūkumą, kuris mus paverčia piktavaliais gyvūnais, blogiausiais iš visų. Juk vilkas ėda tik dėl to, kad pasisotintų, ir jo egoizmą riboja tas mėsos kiekis, kurį gali suėsti. O žmogaus egoizmas neribotas ir jis pasiruošęs praryti visą pasaulį. Dėl to mums reikia kur kas rimtesnio auklėjimo nei paprastiems gyvūnams. Tai vertėtų suvokti visiems, antraip pasaulis nustos egzistavęs.
Savo vaikams paliekame blogą palikimą: susiskaldžiusią visuomenę, vis labiau augančią žmonių nelygybę, žemėlapyje problemines zonas, kur pavojinga kelti koją.
Pasaulis tampa vis grėsmingesnis ir žmogus ieško sau saugios užuovėjos. Bet dar svarbiau jam užtikrinti saugumą savo vaikams. Galbūt šiuolaikinės visuomenės blogio suvokimas privers mus ryžtis pokyčiams.
Klausimas. Egoistiniai sūnaus reikalavimai sukelia mano paties egoistinę reakciją. Kaip galiu reaguoti naujai, atsiribojęs nuo savo egoizmo?
Atsakymas. Tai labai nelengva ir reikalauja ilgo mokymosi, kuris iš esmės niekada nesibaigia. Juk žmogus gimsta egoistas ir egoizmas kalba jo viduje visą gyvenimą. Todėl jis turi visą gyvenimą užsiimti savo egoizmo taisymu, laikydamas jį teisinguose rėmuose ir teisingai išreikšdamas.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad nepyksiu ant vaikų, nesproginėsiu?
Atsakymas. Kalba ne apie tai, kad reikia išmokti gražių nelyg anglų džentelmeno manierų. Žmogus turi žinoti, kad ypatingu būdu naudodamas savo egoizmą kitų labui jis pakelia save į naują egzistavimo lygmenį, ir tai jam yra didžiulis atpildas.
Nepaisydamas jame liepsnojančio egoizmo, jis nori kitiems gero vietoje blogo, ir todėl ima gyventi dviejuose pasauliuose vienu metu. Savo egoizmo viduje žmogus jaučia šį pasaulį, o pakildamas virš egoizmo davimo ir meilės artimui link jis pajaus aukštesnįjį pasaulį – ypatingą, aukštesnį egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I dalis

Jaunųjų tėvų mokykla

Integralus visuomenės auklėjimas

Klausimas. Kuo šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo praeitų kartų?
Atsakymas. Šiuolaikiniai vaikai skiriasi didesniu gebėjimu suvokti blogį. Jeigu papasakotume jiems apie tuos tikslus ir svajones, kurias turėjome jų amžiuje, prieš dvidešimt ar daugiau metų, jie tiesiog pasijuoktų iš mūsų. Jų nuomone, tokios naivios svajonės turėjo išmirti prieš milijardus metų kartu su dinozaurais.
Šiuolaikinė karta visiškai kitaip suvokia gyvenimą ir visi jų siekiai labai skiriasi nuo mūsų.
Klausimas. Pastebėjau, kad mano vaikai labai išsivystę ir tiksliai žino, ko nori. Jau ankstyvame amžiuje jie turi labai stiprų egoistinį norą.
Atsakymas. Jie mažiau susipainioję negu mes. Mus auklėjo lozungais ir su daugybe sąlygų¬¬ – kaip reikia elgtis ir kaip negalima, o jie neturi visų šių kompleksų. Juos saisto mažiau vidinių apribojimų.
Ir vis dėlto jiems teks priimti naują kelią, kad nugalėtų savo blogio pradą, savo egoizmą. Kitaip jie tiesiog neišgyvens, juk pasauliui ir dabar gręsia atominis karas, susinaikinimas, ir laikui bėgant viskas tik blogės. Todėl reikia jiems perteikti tiek jausmiškai, tiek moksliškai, kad mums visiems būtina pereiti į naują vystymosi etapą, esantį virš egoizmo.
Negalime daugiau naudotis savo egoizmu, nes jis jau atvedė mus į akligatvį visose gyvenimo srityse. Jeigu tai tęsis, mes klimpsime problemose kaskart vis giliau. Galime sugriauti viską, ką sukūrėme, ir pradėti iš naujo, kaip prieš milijoną metų.
Klausimas. Kaip tėvai gali išmokyti savo vaikus gyventi virš egoizmo, jei ir vieni, ir kiti – egoistai?
Atsakymas. Tai labai teisinga išvada: pirmiausia reikia išauklėti tėvus. Jei tėvai negavo tinkamo auklėjimo, tai jie neturi jokių galimybių teisingai išauklėti savo vaikus.
Todėl iš pradžių reikia auklėti tėvus, kurie tikrai rūpinsis vaikais. Tėvai dėl vaikų pasiruošę viskam, todėl tikėkimės, kad jie ir patys galės pereiti naujo išsilavinimo etapą, ir suteiks tai savo vaikams.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Jaunųjų tėvų mokykla

Klausimas. Kaip apsaugoti vaikus nuo mūsų žiauraus pasaulio?
Atsakymas. Tiktai duodant kabalistinių žinių. Ir niekaip kitaip!
Patikėkite, visos kitos žinios ir pamokymai neturi jokios jėgos. Tiktai tokiu atveju, jeigu supažindinate žmogų su kabala, ir jis pradeda suprasti, dėl ko ir kodėl viskas būtent taip vyksta pasaulyje, kur eina pasaulis ir kuo tai baigsis, – tokiu būdu vaikui duodate pačią geriausią apsaugą gyvenime.
Mūsų bendruomenėje labai daug vaikų, kurie joje gimė ir šiandien patys tapo tėvais. Aš laimingas, matydamas, kaip gimsta jau antra karta.
Prisimenu gimimą tų mažylių, kurie šiandien patys yra tėvai, ir matau, kad viskas ne veltui. Mūsų vaikai nenutolsta nuo mūsų. Būna, kad kokiu laikotarpiu atitrūksta, tačiau vis tiek grįžta į mūsų bendruomenę. Jie supranta ir pritaria mums.
Nepamatysite nė vienos bendruomenės pasaulyje, kurioje tėvai, vaikai, anūkai būtai taip susiję, dėl to, kad turime bendrus tikslus, bendrą metodiką, bendrą gyvenimą, bendrą grupę, bendrą Kūrėją – bendrumą.
Dėl to patariu: bandykite organizuotis ir tapsite unikalūs bet kurioje pasaulio vietoje, geras pavyzdys visiems.
Klausimas. Vadinasi, įmanoma tikra sūnaus ir tėvo draugystė?
Atsakymas. Negaliu nieko pasakyti apie tikrą draugystę, tačiau kabala kviečia žmones jungtis vienus su kitais. Tai bendra veikla ir tėvui, ir sūnui aukščiau mūsų pasaulio. Dėl to reikia visais įmanomais būdais mokyti to vaiką ir rodyti pavyzdį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Geriausia dovana vaikui

Ateities žmogaus auklėjimas

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Reikia liautis ruošus vaikus darbams gamyklose. Vienintelė ateities profesija – specialistas, kaip sutelkti žmones į vieningą visuomenę.

ES mokslininkai homeopatiją pavadino melu, o gydymą ją – pavojingu sveikatai. Tai aiškiai liudija apie jėgų kovą už rinką ir visuomenės krizę!