Pateikti įrašai su Valios laisvė žyme.


Dvasinė ir materialioji laisvė

Valios laisvė

Klausimas. Ar priklauso dvasinė laisvė nuo materialiojo pasaulio?
Atsakymas. Jokiu būdu. Juk, dėl to, kad įgytų dvasinę laisvę, kabalistą paveikia arba jame pasireiškia ypatingos aukštesniosios jėgos, kurios duoda davimo savybę ir meilę, savybę išeiti iš savęs, galimybę pakilti virš savo egoizmo.
Dėl to jis visai nejaučia jokių apribojimų, susijusių su mūsų pasauliu, su savo gyvūniniu kūnu.
Tarp materijos ir dvasios nėra jokio ryšio. Gali kilti dvasiniais laiptais, likdamas tokiame pačiame materialiame būvyje, su tais pačiais įpročiais ir skoniais.
Klausimas. Vadinasi, materijoje nėra nieko dvasinio?
Atsakymas. Žinoma! Negyvoji, augalinė, gyvūninė materija – tai mūsų pasaulis. Jie veikia pagal egoistinį įstatymą – energijos išsaugojimo programą. Kiekviena dalelė nori išsaugoti save ir tiktai save išnaudodama kitus – nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Svarbiausia – išdidinti save, t. y. kiekvieną kartą patirti maksimaliai gerą egoistinę būseną.
Klausimas. Ar materialioji laisvė priklauso nuo dvasinio pasaulio?
Atsakymas. Praeitais amžiais nepriklausė. Mūsų laikais – priklauso, dėl to, kad dabar dvasinis pasaulis ir mūsų pasaulis artėja vienas prie kito. Dėl to mūsų pasaulyje kyla vis didesnių problemų ir tuo pačiu metu didesnių galimybių atskleisti dvasinį pasaulį. Įsisavindami jį, galėsime paveikti mūsų pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svaiginanti laisvė, neribojama laikinos būties

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Komentarų nėra

Kas yra rešimot?

Kabala

Klausimas: Kas yra rešimot?
Atsakymas: Tai pripildyta mano būsimoji būsena (kita, aukštesnė pakopa), kuri kol kas paslėpta nuo manęs, neaiški ir miglota. Rešimot pabudina manyje troškimą siekti būsimos, aukštesnės būsenos. Jei stengiuosi, kad dėl aplinkos (mokytojas, grupė, knygos, mokymasis) poveikio ši būsena man taptų svarbi,  priklausomai nuo savo pastangų pritraukiu Šviesą iš aukštesnės būsenos. Ši Šviesa vadinama Or Makif (Supanti Šviesa). Ji šviečia į mano rešimot tokia jėga, kokia aš siekiu aukštesnės būsenos, pajutęs šios būsenos svarbą iš aplinkos (mokytojo, grupės, knygų, mokymosi). Tuomet galiu atskleisti šią būseną – ji tampa kita mano pakopa. Rešimot yra visa informacija apie mano būsimas būsenas. Tačiau man nepakanka jėgos greičiau pritraukti šią jėgą, pagreitinti dvasinio vystymosi tempą, nepakanka Šviesos. Tam ir duota kabala. Vis tiek visi ateisime į visišką išsitaisymą – arba 1) priverstinai,  per krizes, karus ir pan., kaip šiandieninis pasaulis, arba 2) laisva valia, savo noru, greičiau, maloniau, kaip ir siūlo kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žvelgiant į gyvenimo knygą“

„Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa“

„Rešimot istorija ir vystymasis“

Komentarų nėra

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas: Tam, kad sugriaučiau sieną, skiriančią mane nuo dvasinio pasaulio, turiu ją daužyti iš abiejų pusių – ir iš egoistinės, ir iš altruistinės. O gal ją galima sudaužyti iš vienos pusės?
Atsakymas: Šviesa veikia iš dvasinio pasaulio pusės ir atlieka tokius pat veiksmus, kaip ir aš iš savo pusės. Bet jeigu neveiksiu, Šviesa iš aukščiau neateis ir neveiks iš dvasinio pasaulio pusės.
Aš kaip metalo gabalėlis, kuris artėdamas prie sienos, priverčia magnetą, esantį kitoje sienos pusėje, veikti. Taip kartu mes veikiame iš abiejų pusių.
Kūrėjas negali mūsų veikti, jei mes patys nenorime ir nereikalaujame, kad Jis tai padarytų. Antraip, kur mūsų valios laisvė ir kur mes patys?
Jeigu dirba tik Kūrėjas, išeina, kad aš – tik negyvas elementas. Todėl turiu Jį pralenkti ir pats pareikalauti iš Jo atlikti šį veiksmą. Tai reikš, kad viską sprendžiu aš.
Todėl veiksmas vyksta ne iš vienos, o iš abiejų pusių. Nors aš iš savo pusės tik aktyvinu veiksmą, o realizuojasi jis jau iš kitos pusės. Jėga, kuri dirba, veikia ir realizuoja ištaisymą, – kylanti iš Jo.
Pas mane ateina Šviesa ir pakelia mane, perneša per šią sieną – bet tik mano prašymu ir tiek, kiek šis procesas atitinka bendrą sumanymą!
Negaliu veikti pagal savo asmeninę programą ir reikalauti, kad noriu būti suaugęs, jei visa sistema aplinkui nepasistūmėja ištaisymo link. Judėti galiu tik kartu su visa sistema.
Ir nesvarbu – nori jie patys ištaisymo, ar ne! Mano atžvilgiu jie įgauna tokią formą, kuri man būtina.
Mano pasistūmėjimas priklauso tik nuo manę – visi likusieji jau yra galutinio ištaisymo būsenos.
Bet jie mano atžvilgiu būna ištaisyti ir veikia su manimi kartu tik tiek, kiek aš pats noriu su jais susivienyti ir kartu judėti pirmyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Nenoriu būti lėle!“

Komentarų nėra

Tuštuma – tai laisvės kaina

Realybės suvokimas, Valios laisvė

Klausimas: Kam reikalingas materialusis pasaulis ir materialūs kūnai, jei dvasingumo noras (kli) yra ne kūne?
Atsakymas: O kokioje realybėje ruošiesi gyventi prieš patekdamas į dvasinį pasaulį? Juk būtent šis menamas pasaulis tau ir suteikia valios laisvę. Ši įsivaizduojama realybė nepaprastai svarbi, nes būtent iš jos po kiekvieno kritimo pakylame į dvasingumą. Į dvasingumą įeiname „iš nieko“, kaip „eš mi ain“ – nauji kūriniai. Į dvasingumą, į ryšį su Kūrėju būtina įeiti iš išorės, „iš nieko“. Žmogus – vienintelis gyvūnas, kurio gamta nevaldo 100 %, kuriam leidžia klysti, palikdama jame „tuščią erdvę“, suteikdama  laisvę išeiti į dvasinį pasaulį „iš nieko“, iš neigimo.
Jeigu būtume visiškai valdomi gamtos, mums nekiltų jokių klausimų  – viskas būtų nulemta iš anksto. Tačiau dėl mums suteiktos nedidelės laisvės gimsta siekis ir sugebėjimas pajusti užgimusį dvasinį norą (kli), kuris priešingas mums. Jeigu egoistinė prigimtis visiškai mus valdytų, niekada negalėtume pajusti atidavimo prigimties. Tačiau valdant egoizmui, mums paliekamas tarpelis, kurį pajutęs, nors ir nesuprasdamas savęs, pradedu jausti altruistinės prigimties pradžią ir įeinu į ją kaip  „kažkas iš nieko“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„Neparsiduokite už grašius…“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Komentarų nėra

Visas gyvenimas – vaidinimas!

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas: (Olesya83) Ką gi daryti, kai supranti, kad tikrovėje nėra nieko kito, išskyrus „Jį“, – ir manęs nėra. Šiandien tai pajutau ir išsigandau. Vaidinimas – ir aš jame neturiu jokio vaidmens. Atsirado jausmas, kad yra išeitis, tik viena – tapti žmogumi, išvystyti savo tašką širdyje, kitaip „Aš“ neatsirasiu. Baisu gyventi, kai žinai, jog tavęs apskritai niekur nėra. Bet iš karto yra atsakymas – tik siekyje pažinti ir susilieti. Ką daryti su baime?
Atsakymas: Tik kasdienės pamokos (nors dalinai, virtualiai) ir dalyvavimas platinime kartu su visais, o svarbiausia – pasaulinės grupės jautimas – padeda išsivaduoti iš visų neigiamų pojūčių! Juk dvasingumas pasiekiamas tik sieloms susijungiant tarpusavyje ir priklauso nuo jų susijungimo laipsnio. Bet kuriuos neigiamus reiškinius teisinga šalinti tik vienijantis ir platinant.

Klausimas: Vakar išėjau į  gatvę ir…nepajaučiau, kad išėjau į gatvę. Atrodė, kad tiesiog pasikeitė dekoracija. Jeigu anksčiau žiūrėjau į žmones kaip į žmones, tai dabar prisideda nauja samprata – savarankiškumo iš viso nėra, visi – lėlės…
Atsakymas: Beliko prie šito pridėti ir save pačią… Pojūčiai teisingi: viskas – teatras, visi – aktoriai, vaidmenų atlikėjai. Yra gerai sužinoti savo vaidmenį – paskirtį, atskleisti visą kūrinijos paveikslą ir sąmoningai jį vaidinti, kad taptume panašūs į Kūrėją. Vaidindamas Jo vaidmenį pradedi Jį suprasti, įsigilinti į Didžiojo Režisieriaus Sumanymą.

„Pasirinkimo laisvė“

„Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN)

Pamoka pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (rusų k.)

1 komentaras