Pateikti įrašai su Valios laisvė žyme.


Balta dėmė pasaulių žemėlapyje

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманVisas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Komentarų nėra

Žmogus ir gamta

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kūrėjas paslėptas nuo žmogaus. Ar augalai, gyvūnai, negyvoji gamta jaučia Jį?
Atsakymas. Negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją Kūrėjas valdo nesuteikdamas jiems valios laisvės.
Tačiau jie mūsų sistemos dalis, įsijungia į žmogų, todėl verždamasis pirmyn žmogus kelia ir keičia negyvąjį, augalinį ir gyvūninį pasaulį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą?

Gamtos kataklizmai ir žmogaus vaidmuo

Komentarų nėra

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Kūrėjas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl Kūrėjas slepiasi?
Atsakymas. Kūrėjas slepiasi pirmiausia tam, kad suteiktų žmogui valios laisvę.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kuri mus išjudina, traukia pirmyn, visad ir visur mus valdo tiek, kad net visi mūsų žodžiai irgi yra jos diktuojami. Visi žmogaus norai ir mintys, jo protas ir širdis „paleidžiami“ gamtos.
Jei tai būtų atskleista, visiškai tiksliai matytume, kaip Kūrėjas valdo kiekvieną iš mūsų, kiekvieną ląstelę, kiekvieną organizmą, kiekvieną vidinį veiksmą. Kaip pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis.“
„Aš pirmas“ reiškia, kad nuo pradžių visa išeina iš Kūrėjo – tik Jam žinant, Jam išjudinus, esant Jo valiai. O paskui tai pasklinda po visą sistemą, visus gamtos lygmenis: negyvąją, augalinę, gyvūninę, žmogaus. Ir nėra nė vienos ląstelės, nė vieno atomo, kuris ką nors atliktų savarankiškai.
Todėl jei bet kokių veiksmų pradžia, vidurys, pabaiga ir jų visuma su begale įvairiausių metamorfozių būtų atskleisti žmonėms, visi automatiškai netektų valios laisvės. Niekas negalėtų judėti, ką nors daryti savarankiškai, nes matytų save ir visą likusią gamtą kaip visiškai mechaninius žaisliukus.
Todėl Kūrėjas nuo pat pradžių paslėptas nuo visos gamtos, kad visiems kūriniams suteiktų galimybę laisvai rinktis. Iš tiesų valios laisvės nėra, tačiau jos iliuziją turi kiekvienas.
Klausimas. Kas dar be Kūrėjo nuo mūsų paslėpta?
Atsakymas. Nieko. Be Jo daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Dvasinis atskleidimas – tai ne fantastika

Tai ne šiaip sau žaidimas

Komentarų nėra

Kur slypi valios laisvė

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kalbate apie objektyvius kriterijus, kurie leidžia įvertinti tiesą, teisybę gamtoje. Jeigu gamtoje egzistuoja tam tikra abipusė harmonija, tai čia turi būti tiesa, o jei jos nėra – kyla melo sąvoka.
Atsakymas. Esmė ta, kad negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmogus mūsų pasaulio lygmenyje nėra laisvi, nes jie įjungiami iš aukščiau sklindančių signalų, kurie išjudina egoizmą, egzistuojantį kiekviename lygmenyje, kiekviename objekte.
Todėl žvelgiant iš kabalos pozicijų, nė vienas kūrinys netgi žmogus (jis pagal kabalą priskiriamas negyvajam lygmeniui) neturi jokios valios laisvės.
Valios laisvė reiškia, kad žmogus, viena vertus, turi egoistinę elgesio sistemą, kita vertus, jame atskleista altruistinio elgesio sistema. Jos abi veikia žmogų taip, kad leidžia būti tarp jų, tarp tiesos ir melo.
Ir čia jis turi rinktis. Tokia būsena yra, tačiau tik nedaug žmonių pasaulyje jaučiasi esą joje tarsi kabėtų tarp tiesos ir melo. Būtent čia jie turi valios laisvę: kokį kriterijų sekti.
O visi kiti negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos objektai, didžioji dalis žmonijos, išskyrus keletą šimtų pasaulyje, kol kas yra tokios būsenos, kai visi jų veiksmai, mintys, norai (ir prote, ir širdyje) – priverstiniai, kitaip tariant, valdomi absoliutaus egoizmo.

Iš 2017 m. gruodžio 8 d. TV programos „Kartu apie tai, kas svarbiausia. Aleksandr Zhdanov“

Daugiau šia tema skaitykite:

Griežtai susijusioje sistemoje

Ties pasirinkimo tašku

Naujos gyvenimo programos gimimas

Komentarų nėra

Karas už laisvę

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abejingumo dykynė

Belaukiant milžiniško efekto

Tegyvuoja neabejingumas!

Komentarų nėra

Nuo ko prasideda valios laisvė

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip galima kalbėti apie valios laisvę, jei esame nesąmoningi savo ego, kurį valdo Kūrėjas, vergais? Ar pirmąsyk atvertęs kabalistinę knygą įgyju valios laisvę?
Atsakymas: Kuomet mus atveda į kabalą, dar neturime jokios valios laisvės. Valios laisvė atsiskleidžia po keletos studijavimo metų, kai gaunate galimybę suvokti aukštesniąją Šviesą, pritraukti ją sau, būti dviejose linijose (kairėje ir dešinėje), valdyti jas, kaip vežėjas dviem vadelėm valdo arklį. Štai tada įgyjate tikrąją valios laisvę.
Ji pasireiškia vidurinėje Tifėrėt dalyje, vidurinėje linijoje. Norėdamas pasiekti valios laisvę, studijuojantis kabalą žmogus turi keletą metų gerai su savimi padirbėti.

Iš 2017 m. kovo 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.
Valios laisvės paieškos, II d.
Valios laisvės beieškant, III d.


Komentarų nėra

Dvasinė ir materialioji laisvė

Valios laisvė

Klausimas. Ar priklauso dvasinė laisvė nuo materialiojo pasaulio?
Atsakymas. Jokiu būdu. Juk, dėl to, kad įgytų dvasinę laisvę, kabalistą paveikia arba jame pasireiškia ypatingos aukštesniosios jėgos, kurios duoda davimo savybę ir meilę, savybę išeiti iš savęs, galimybę pakilti virš savo egoizmo.
Dėl to jis visai nejaučia jokių apribojimų, susijusių su mūsų pasauliu, su savo gyvūniniu kūnu.
Tarp materijos ir dvasios nėra jokio ryšio. Gali kilti dvasiniais laiptais, likdamas tokiame pačiame materialiame būvyje, su tais pačiais įpročiais ir skoniais.
Klausimas. Vadinasi, materijoje nėra nieko dvasinio?
Atsakymas. Žinoma! Negyvoji, augalinė, gyvūninė materija – tai mūsų pasaulis. Jie veikia pagal egoistinį įstatymą – energijos išsaugojimo programą. Kiekviena dalelė nori išsaugoti save ir tiktai save išnaudodama kitus – nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Svarbiausia – išdidinti save, t. y. kiekvieną kartą patirti maksimaliai gerą egoistinę būseną.
Klausimas. Ar materialioji laisvė priklauso nuo dvasinio pasaulio?
Atsakymas. Praeitais amžiais nepriklausė. Mūsų laikais – priklauso, dėl to, kad dabar dvasinis pasaulis ir mūsų pasaulis artėja vienas prie kito. Dėl to mūsų pasaulyje kyla vis didesnių problemų ir tuo pačiu metu didesnių galimybių atskleisti dvasinį pasaulį. Įsisavindami jį, galėsime paveikti mūsų pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svaiginanti laisvė, neribojama laikinos būties

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Komentarų nėra

Kas yra rešimot?

Kabala

Klausimas: Kas yra rešimot?
Atsakymas: Tai pripildyta mano būsimoji būsena (kita, aukštesnė pakopa), kuri kol kas paslėpta nuo manęs, neaiški ir miglota. Rešimot pabudina manyje troškimą siekti būsimos, aukštesnės būsenos. Jei stengiuosi, kad dėl aplinkos (mokytojas, grupė, knygos, mokymasis) poveikio ši būsena man taptų svarbi,  priklausomai nuo savo pastangų pritraukiu Šviesą iš aukštesnės būsenos. Ši Šviesa vadinama Or Makif (Supanti Šviesa). Ji šviečia į mano rešimot tokia jėga, kokia aš siekiu aukštesnės būsenos, pajutęs šios būsenos svarbą iš aplinkos (mokytojo, grupės, knygų, mokymosi). Tuomet galiu atskleisti šią būseną – ji tampa kita mano pakopa. Rešimot yra visa informacija apie mano būsimas būsenas. Tačiau man nepakanka jėgos greičiau pritraukti šią jėgą, pagreitinti dvasinio vystymosi tempą, nepakanka Šviesos. Tam ir duota kabala. Vis tiek visi ateisime į visišką išsitaisymą – arba 1) priverstinai,  per krizes, karus ir pan., kaip šiandieninis pasaulis, arba 2) laisva valia, savo noru, greičiau, maloniau, kaip ir siūlo kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žvelgiant į gyvenimo knygą“

„Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa“

„Rešimot istorija ir vystymasis“

Komentarų nėra

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas: Tam, kad sugriaučiau sieną, skiriančią mane nuo dvasinio pasaulio, turiu ją daužyti iš abiejų pusių – ir iš egoistinės, ir iš altruistinės. O gal ją galima sudaužyti iš vienos pusės?
Atsakymas: Šviesa veikia iš dvasinio pasaulio pusės ir atlieka tokius pat veiksmus, kaip ir aš iš savo pusės. Bet jeigu neveiksiu, Šviesa iš aukščiau neateis ir neveiks iš dvasinio pasaulio pusės.
Aš kaip metalo gabalėlis, kuris artėdamas prie sienos, priverčia magnetą, esantį kitoje sienos pusėje, veikti. Taip kartu mes veikiame iš abiejų pusių.
Kūrėjas negali mūsų veikti, jei mes patys nenorime ir nereikalaujame, kad Jis tai padarytų. Antraip, kur mūsų valios laisvė ir kur mes patys?
Jeigu dirba tik Kūrėjas, išeina, kad aš – tik negyvas elementas. Todėl turiu Jį pralenkti ir pats pareikalauti iš Jo atlikti šį veiksmą. Tai reikš, kad viską sprendžiu aš.
Todėl veiksmas vyksta ne iš vienos, o iš abiejų pusių. Nors aš iš savo pusės tik aktyvinu veiksmą, o realizuojasi jis jau iš kitos pusės. Jėga, kuri dirba, veikia ir realizuoja ištaisymą, – kylanti iš Jo.
Pas mane ateina Šviesa ir pakelia mane, perneša per šią sieną – bet tik mano prašymu ir tiek, kiek šis procesas atitinka bendrą sumanymą!
Negaliu veikti pagal savo asmeninę programą ir reikalauti, kad noriu būti suaugęs, jei visa sistema aplinkui nepasistūmėja ištaisymo link. Judėti galiu tik kartu su visa sistema.
Ir nesvarbu – nori jie patys ištaisymo, ar ne! Mano atžvilgiu jie įgauna tokią formą, kuri man būtina.
Mano pasistūmėjimas priklauso tik nuo manęs – visi likusieji jau yra galutinio ištaisymo būsenos.
Bet jie mano atžvilgiu būna ištaisyti ir veikia su manimi kartu tik tiek, kiek aš pats noriu su jais susivienyti ir kartu judėti pirmyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Nenoriu būti lėle!“

Komentarų nėra

Tuštuma – tai laisvės kaina

Realybės suvokimas, Valios laisvė

Klausimas: Kam reikalingas materialusis pasaulis ir materialūs kūnai, jei dvasingumo noras (kli) yra ne kūne?
Atsakymas: O kokioje realybėje ruošiesi gyventi prieš patekdamas į dvasinį pasaulį? Juk būtent šis menamas pasaulis tau ir suteikia valios laisvę. Ši įsivaizduojama realybė nepaprastai svarbi, nes būtent iš jos po kiekvieno kritimo pakylame į dvasingumą. Į dvasingumą įeiname „iš nieko“, kaip „eš mi ain“ – nauji kūriniai. Į dvasingumą, į ryšį su Kūrėju būtina įeiti iš išorės, „iš nieko“. Žmogus – vienintelis gyvūnas, kurio gamta nevaldo 100 %, kuriam leidžia klysti, palikdama jame „tuščią erdvę“, suteikdama  laisvę išeiti į dvasinį pasaulį „iš nieko“, iš neigimo.
Jeigu būtume visiškai valdomi gamtos, mums nekiltų jokių klausimų  – viskas būtų nulemta iš anksto. Tačiau dėl mums suteiktos nedidelės laisvės gimsta siekis ir sugebėjimas pajusti užgimusį dvasinį norą (kli), kuris priešingas mums. Jeigu egoistinė prigimtis visiškai mus valdytų, niekada negalėtume pajusti atidavimo prigimties. Tačiau valdant egoizmui, mums paliekamas tarpelis, kurį pajutęs, nors ir nesuprasdamas savęs, pradedu jausti altruistinės prigimties pradžią ir įeinu į ją kaip  „kažkas iš nieko“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„Neparsiduokite už grašius…“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai