Nuomonė: (A.Zinovjevas, filosofas): Tai, kas šiuo metu vyksta su žmonija, turime vertinti iš visos žmonijos susijungimo į vieną visumą pozicijų.
Komentaras: Paprasta ir aišku. Tačiau šiam vienijimuisi reikia mūsų sąmoningo dalyvavimo. Nelengvai, kentėdami pasieksime kitą būseną – dalis mirs, dalis mutuos.
Privalome suvokti turinčius įvykti pokyčius, turime panorėti jų ir veikti išvien. Įsisąmoninti būtinybę tapti vieningu organizmu, sutikti su šiuo Gamtos planu, norėti jį įgyvendinti – t. y. visiškai dalyvauti – ir yra mūsų perėjimo į lygmenį, kur esame viena visuma, ypatingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Kelias į tarpusavio laidavimą

Klausimas: Kaip žmonėms paaiškinti vienybės naudą? Ką tai duos?
Atsakymas: Per susivienijimą tu pasieksi pusiausvyrą su Gamta – tuomet tau nieko nestigs.
Mūsų problema ta, kad bet koks darbas reikalauja pastangų, energijos. Bet jeigu esi pusiausvyroje su Gamta, sutinki su ja – tai beveik nededi pastangų. Veiki kaip amžinas variklis, praktiškai be kuro, be pastangų, be pasipriešinimo.
Šiandien visus tavo veiksmus lemia tai, jog esi priešingas Gamtai. Įsivaizduok priešingą situaciją: kad ir kur nueitum – visi iškart pasiruošę visaip kaip tau padėti, o tu – jiems. Viskas tampa nepamatuojamai lengviau, tu eikvoji nepamatuojamai mažiau energijos, medžiagos ir laiko, turi gerokai mažiau problemų. Ir šitaip visur.
Pusiausvyra panaikina pasipriešinimą: užmezgi tokį ryšį, kuris užtikrina laisvą judėjimą nuo vieno prie kito. Tai taikytina bet kokiai gamybai ir viskam, ką imi iš gamtos. Visur atsiranda gausa – juk kiekviename elemente mums atsiveria vidinė šviesa, papildoma energija.
Kitados žvalgai, pasiųsti į Izraelio žemę po keturiasdešimties klajonių po dykumą metų, pasakojo apie didžiulius vaisius. Jie turėjo omenyje būtent tai. Taip, tai sunku, bet kitos išeities nėra. Norint užtikrinti gerovę visai visuomenei, reikia panaikinti, anuliuoti mūsų priešingumą Gamtai.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyros ekonomika

Apribojimas iki taško

Pažinti gyvenimo paslaptį

Klausimas: Kokias permainas turime atlikti šiame etape?
Atsakymas: Svarbiausia, reikia keisti žmogaus požiūrį į pasaulį, jo traktavimą. Tiesą pasakius, daugiau nieko ir nereikalaujama. Be šito negalima imtis praktinių veiksmų.
Juk dar neišsiaiškinome, kas vyksta. Visų pirma, žmonės turi sutikti su būtinomis vidinėmis permainomis, su būtinybe vienytis. Pakanka pradinio pritarimo susivienijimui, kurį išprovokuoja visiškas nusivylimas, absoliuti prisipildymo šaltinių netektis, – ir žmonėms gims naujas supratimas, juos persmelks naujas jausmas, jie ims įgyvendinti puikius sumanymus anksčiau negu tu apie juos pagalvosi. Visuotinio susivienijimo galia masėms suteikia išminties.
Klausimas: Ką reiškia „pritarti susivienijimui“?
Atsakymas: Žmonės patys sau pripažins, jog naujoji, geroji pasaulio ateitis slypi visų vienybėje. Tai jau kitas požiūris į pasaulį. Aš daugiau nebesipriešinu, sutinku tai sužinoti, aš įsilieju į šią programą, priimu šią žinią. Aš jau suprantu, kad krizę sukėlė didžiulis egoizmas, kuris galutinai mus izoliavo, tuo tarpu, mums atsiskleidžia bendra, vientisa sistema.
Tai ir yra pritarimas: vietoje to, kad kaip įprasta stebėtume, kaip kinta dolerio kursas ir apskaitos tarifai, pradedame mąstyti naujai. „Mes gyvensime geriau, jeigu labiau susivienysime tarpusavyje, nes šiandien tokią bendros sėkmės sąlygą mums kelia pati gamta“. Gamyklos savininkas, poliklinikos gydytojas – nesvarbu, kur žmogus yra, kuo užsiima – jau žino, kad sėkmingai vystytis galima tik susitelkus, susivienijus. Nėra prasmės kažką apvaginėti, lobti kažkieno sąskaita, kažką mulkinti, apeiti ir t. t. Keičiasi pats požiūris į gyvenimą.
Šiuolaikinė finansinė sistema grindžiama pelnymusi kito sąskaita. Pradžioje viskas vyko sklandžiai: žmonės kaupė pinigus ir juos investavo į pramonės sektorių. Tačiau po to prasidėjo spekuliaciniai žaidimai, pradėtos dirbtinai kelti kainos. Dėl stiklinės, kainuojančios 5 dolerius, prasideda kova: vienas siūlo 20, kitas – 30, ir remdamiesi tokiomis kainomis sukuriame ištisą industriją, nuduodami, kad ji grindžiama tikrais pinigais. Galų gale doleris iš aukso virto popierėliu, ir mes praradome ekonomikos kontrolę. Tai jau ne ekonomika, o vienas didelis melas – todėl ji šiandien ir žlunga.
Mums reikia pereiti prie visiškai kitos sistemos, ir svarbiausia, kokį uždavinį keliame: pasaulinė ekonomika ir pasauliniai finansai turi padėti mums sureguliuoti bendrą sistemą. Operuosime ne oriniais, o tikrais piniginiais ištekliais, atitinkančiais tikrą pasaulinės ekonomikos galią, ir kartu atkursime pasaulio pusiausvyrą. Visi drauge tarsimės, kaip geriau investuoti turimas lėšas, kad pasiektume maksimalų balansą.
Naujos ekonomikos požiūris yra toks: uždirbti ne naudojant pinigus, nusėdusius banke, o stiprinant ryšį ir pusiausvyrą tarp visų sistemų.

Iš 2011 m. spalio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas iki taško

„Viena šeima“ – ne utopija!

Išeities iš šios aklavietės nėra

Klausimas: Ar galima dviem frazėm apibrėžti vienijimosi, kurio žmonės galės siekti, sąvoką?
Atsakymas: Vienijimasis – tai veiksmas, visą žmoniją paverčiantis integralia Gamtos dalimi. Tuo pačiu mes nuraminame gamtą – savyje ir išorėje – ir visi esame santarvėje, pusiausvyroje su visomis jėgomis.
Viskas nurimsta – psichologine prasme, mechaninėse, biologinėse, zoologinėse bei kitose tarpusavio sąveikos sistemose. Visuose lygmenyse visos jėgos pasiekia pusiausvyros būseną.
Nėra nieko geriau už pusiausvyros būseną. Tai – harmonija tarp visų dalių, kurios galų gale jaučia tikrą gyvenimą, o ne tarpusavio kovą.
Gamtoje yra daug tinkamų pavyzdžių. Tai jau faktas, su kuriuo sutinka beveik visi mokslininkai, o taip pat sociologai ir psichologai. Mums net stengtis neteks – tiek daug žmonių mūsų laiku jau mąsto šia linkme.
Tačiau dėl kiekvieno asmeninio egoizmo jie negali susivienyti, kad paviešintų, prieš visus patvirtintų savo matymą. Net jeigu jie pabandytų, jų žodžiai pasirodytų visiškai bejėgiai – juk jie neturėtų dvasios.
Viešai paaiškinti skirta tiktai mums, ir niekas neperims šios prerogatyvos. Suprasti tai jie supranta, bet organizuotis ir kreiptis į tautą – negali. Ši užduotis lieka mums.
Klausimas: Kas būtent mums leidžia aiškinti žmonijai tai, kas vyksta?
Atsakymas: Vidinis ryšys su gėrio Šaltiniu, su Šaltiniu, kuris įgyvendina ištaisymą. Štai ką turime mes ir ko neturi kiti. Šios užduoties niekam negalėsime perleisti. Mes jos nepasisaviname – tiesiog niekas daugiau su ja nesusitvarkys. Aiškinimas turi kilti iš ryšio su Aukščiausiuoju.

Iš 2011 m. birželio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystytis bijant mirties?

Gamta netoleruoja disbalanso

Apribojimas iki taško

Klausimas: Ar gali žmonės, neturintys taško širdyje prisijungti prie žinios apie vienybę?
Atsakymas: Taip. Yra pakankamai rimtos medžiagos, kurioje kalbama apie susijungimo būtinybę. Mąstantys žmonės supranta, kad egoizmas naikina žmoniją, o žmonija egoistiškai naikina žemę, ir todėl mums reikia pereiti nuo egoizmo prie vienybės, pakilti į altruizmą.
Tik tada išmoksime sutarti tarpusavyje ir išsaugosime planetą – mūsų vienintelius namus. Juk kito „būsto“ neturime. Apie tai aiškiai ir tiksliai jau daug kas rašo pasaulyje.
Problema ta, kaip atlikti šį perėjimą. Akivaizdu, kad žmonija stovi ant karo ir miglotos ateities slenksčio, o į tai ją gali nustumti nepasotinamas ego. Aiškus ir sprendimas – tapti „gerais vaikais“, „susidraugauti“, apriboti vartojimą, išmokti teisingai paskirstyti išteklius. Tačiau kaip pereiti iš taško A į tašką B? Juk žmogaus prigimtis – tai noras mėgautis. Kaip pertvarkyti jį? Kaip jam suteikti davimo formą?
Viena, kai kalbama apie natūralų pojūtį – tokį kaip motinos meilė. Tačiau žmonės neturi panašaus jausmo, jis pabunda tik nelaimės valandą, iš beviltiškumo.
Tai atverk žmonėms akis ir parodyk visą šios situacijos sudėtingumą bei nurodyk jiems aiškias sąlygas: tik abipusis dalyvavimas ir vienybė leis išsigelbėti nuo mirties. Tuomet neturėdami kitos išeities jie tam pasiryš.
Tačiau atlikti tokį perėjimą galima, tik jeigu žmogus kiekvieną akimirką, su kiekviena smulkmena, su kiekvienu krisleliu, su kiekvienu duonos trupiniu, su kiekvienu vandens lašu jaus: jeigu nepasidalinsiu su kitais – aš miręs. Tai turi skverbtis per kiekvieną pojūtį, kiekvieną veiksmą, kiekvienoje situacijoje. Tiktai taip.
Ir tam turi būti viena priežastis: savo egoistiniame nore, kuris nuolatos ieško, kuo užpildyti save, žmogus jaučia, kad mirs iš karto, jeigu pasiduos egoizmui. Jeigu paskirstymas nors truputį kitoks, jei mirtis neištiks tuojau pat – jis pavogs. Taip jau  sukurtas žmogus. Negalima iš jo reikalauti dalykų, kurie aukščiau jo jėgų, aukščiau jo prigimties.
Vadinasi, visi turime vaikščioti šitaip bijodami? Tai neįmanoma. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad senovėje kabalistai griebdavosi asketizmo, kaip pasakyta: „Duoną su druska valgyk, gerk šiek tiek vandens, ant žemės miegok, gyvenk kentėdamas ir prie Toros triūsk. Jeigu tai atliksi – laimingas tu“. Išeitų, kad net tokių kančių kelyje tau reikalinga Toros jėga. Antraip virš tavęs kas sekundę turi kyboti kančios: arba vienybė, arba mirtis.
Ir todėl kabalistai sako, kad išgyvendamas tokias būsenas, žmogus turi „triūsti prie Toros“. Juk vis tiek turi pritraukti sau grąžinančią į šaltinį Šviesą. Priešingu atveju, tai nėra gyvenimas ir tai nėra pasirinkimas. Bet kurį herojų pasaulyje galima lengvai apgauti. Mes gyvename egoistinių jausmų pasaulyje ir kiekvienam žmogui galima sukelti bet kokią reakciją, kokios panorėsi. Juk žmogus – tai noras, o ne kažkoks herojus.
Štai kodėl turime suteikti žmonėms sprendimą. Jiems atrodys, jog jie patys randa sprendimą, nors iš tikrųjų jis išeina iš mūsų. Ir kuo greičiau judėsime, tuo lengviau mums bus išvaduoti juos iš iliuzijos.
Turime logiškai aiškinti, kad išjudiname vidinę gamtos jėgą – susijungimo jėgą, gyvybinę jėgą, kuri suteikia gyvenimą viskam. Reikia, kad formuluotė būtų šiek tiek artimesnė žmonėms, kad jiems ne atrodytų, kad kalbama apie kažkokią antgamtinę jėgą, veikiančią už prigimties ribų. Ne, ji slypi pačioje prigimtyje ir pasiruošus ateiti mums į pagalbą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai upelis tampa upe

Kabala lengvai

Kas nori labiau susijungti?

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš 2011m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Klausimas: Kaip suprantame vienybę kreipdamiesi į pasaulį?
Atsakymas: Susivienyti pagal tarpusavio laidavimo sąlygą – reiškia būti, kaip vienam žmogui su viena širdimi. Norėdami visas širdis sujungti į vieną širdį, visus norus į vieną norą, kokio kad jo būta iki sudūžtant indams, pereiname du etapus.
Pirmame etape neutralizuojame norą gauti dėl gavimo, taip pat išpildome chafėc chėsėd sąlygą: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Dėl šios priežasties jau nesielgiu blogai artimo atžvilgiu, jau neteisiu žmogaus, kiek jis geras ar blogas, kiek galiu jį išnaudoti, valdyti ir apgaudinėti.
Daugiau neieškau naudos iš pasaulio, aš paprasčiausiai nieko nenoriu. Pažinęs visą didybę, visą savo blogio gudrumą, skatinantį kas akimirką daryti žalą kitiems, aš noriu minimaliai sumažinti savo norų naudojimą. Prašau tik to, be ko neišsiversiu, to, kas gyvybiškai būtina, tačiau ne savo naudai, o tik egzistavimui palaikyti – viliantis, kad po to įgysiu davimo savybę.
Noriu tapti tašku, panašiai kaip į Biną įsijungusi Malchut. Tik vienu tašku. Manęs lyg nėra, mano „Aš“ įsijungęs į Bina ir yra ištikimas jai it maža sėkla gimdoje. Kol kas aš – tik lašelis, egzistuojantis ne savo, o aukštesniosios pakopos sąskaita.
Toks pirmasis etapas, kai mūsų širdys dar nesusijungusios, tačiau ir neatmeta viena kitos.
Kitame etape jos ima artėti. Apie tai pasakyta: „Pamilk artimą, kaip save patį“. Visa savo širdimi (juk kitų instrumentų neturiu) tikrinu artimo širdį ir matau, kiek galiu jo pripildyti ir kiek gauti iš jo. Mano širdis visiškai tarnauja jo širdies pripildymui, ir jo santykis mano atžvilgiu lygiai toks pat. Tai ir yra širdžių vienybė, kurią pasiekiame, vykdydami meilės artimui kaip sau principą ir šitaip tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi.

Iš 2011 m. liepos 27 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Apie meilę ir neapykantą

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Klausimas: Kiek supratau, turime išvystyti šeštąjį jausmą, kuris leis mums suprasti visų mūsų vienybę. Ar ši galimybė egzistuoja kiekvienam žmogui? Ar kiekvienas iš mūsų gali išvystyti tą šeštąjį jausmą?
Atsakymas: Yra žmonių, kurie siekia šio išsivystymo, klausia savęs, kam jie gyvena ir kodėl, kokia gyvenimo prasmė, kur jo šaltinis, kaip viskas sukasi šioje tikrovėje, kas joje vyksta. Negavę atsakymų į šiuos klausimus, jie negali nusiraminti.
Šie žmonės ima studijuoti kabalos mokslą, nes jaučia, kad tiesiog privalo to pasiekti, kitaip jiems neverta gyventi, juk gyventi kaip gyvūnai jie nesugeba. Tačiau tokių žmonių pasaulyje nedaug.
Žmogaus noras skirstomas į šešis norus. Trys norai susiję su mūsų kūnu – tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Kiti trys norai susiję su visuomene – tai turtų, garbės, žinių troškimai. Tai šeši svarbiausi norai. Jeigu žmogus gali juose atrasti save, gyvenimo tikslą, tai atranda ir taip gyvena.
Jūs klausiate apie aukštesnį norą – norą pažinti gyvenimo šaltinį. Toks noras kyla tik kai kuriems  žmonėms pasaulyje, tačiau pastaruoju metu jų daugėja.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai ėmiau studijuoti kabalos mokslą, tokių žmonių buvo nedaug, tik vienetai. Bet kaip parašyta knygoje „Zohar“, XX a. pabaigoje ir vėliau daugybė žmonių staiga ėmė klausinėti apie gyvenimo esmę – dėl ko jie gyvena, kokia yra gyvenimo prasmė, ir ėmė studijuoti kabalos mokslą.
Ir tikrai, per 15 metų mūsų mokinių skaičius išaugo iki dviejų milijonų. Aš manau, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, tiesiog mes apie juos nežinome, juk nesurašome žmonių, kurie mokosi su mumis internete.
Aš manau, kad bet kuriuo atveju pasaulyje nebus daug žmonių, kuriems iš tiesų rūpės klausimas apie gyvenimo esmę. Tačiau ir visiems kitiems teks pakilti aukščiau savo ego, ne todėl, kad jie leisis į priekį, prie gyvenimo šaltinio, trokšdami suprasti, dėl ko gyvena, o tik tam, kad išsigelbėtų nuo kančių, stumiančių juos iš nugaros. Todėl jie prisijungs prie mūsų, neturėdami kitos išeities. Tokiu būdu, tikiuosi, visi pasieksime gerą gyvenimą. Gamta privers mus susijungti į vientisą visuomenę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Spinduliuoti pasauliui meilę

Bendrosios sielos kritinė masė

Klausimas: Ką jaučia žmogus, patirdamas dvasinį pasitenkinimą?
Atsakymas: Dvasinis arba žmogiškasis pasitenkinimas – tai malonumas duoti. Mes tiek dar nepakilome  ir esame „gyvūniniame“ lygmenyje. Žmogiškasis pasitenkinimas kyla tuomet, kai aš jaučiuosi „suaugęs“ su kitais. Mes džiaugiamės tuo, jog esame susiję tarpusavyje, mėgaujamės vienybe ir davimu.
Tai ir yra dvasinis pasitenkinimas, įmanomas tiktai žmonių visuomenėje, suvienytoje, duodančioje ir gaunančioje, kurioje svarbiausia –  „dvasinis pirkimas – pardavimas“.  Mes mėgaujamės Šviesa, esančia tarp mūsų, – kitaip tariant, veiksmais, kai vieni kitiems duodame.
Jeigu nesame susiję tarpusavio davimu, nors ir minimaliausiu, esame panašūs į gyvūnus, ryjančius vienas kitą, – tai ir yra mūsų gyvenimas.
Tai ir spręsk, kas esi: žmogus, panašus į Kūrėją, ar gyvūnas? Žmogus su iš prigimties egoistiniu noru, dar neištaisytu į meilę  savo artimui, siekiantis pasimėgauti gyvenimu šitame pasaulyje, išnaudoti jį vien dėl savęs, – tai vadinama „gyvūno siela“.
Na, o tas, kuris pakyla virš viso to į norą duoti, į susivienijimą su savo artimu, į bendrą jausmą tarp mūsų, – vadinamas „Žmogumi“ (Adomas). Nes per šią savybę jis tampa panašus (dome) į Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės mėn. 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gyvuliams namuose ne vieta

Klausimas: Apie ką visi kartu, visa pasaulinė grupė, turime galvoti, kai dalyvaujame Vienybės dienoje? Kaip mums susivienyti?
Atsakymas: Kiekvienas turi įsigilinti į save ir pajausti savyje grandinėlę, kuri susieja jį su kitais, − vidinį, esantį tarp mūsų tinklą. Dar daugiau, žmogus gali būti šiame arba jau nebe šiame pasaulyje, nes šis tinklas yra tarp norų, tarp sielų, o ne tarp fizinių kūnų.
Čia, šitame tinkle yra ir Baal Sulamas, ir visi praėjusių tūkstantmečių didūs kabalistai. Visi jie – kartu su mumis, įjungti į mūsų bendrąjį tinklą. Mūsų šiandien – milijonai, ir iš tikrųjų netgi daugiau, nes visos šios per visą žmonijos istoriją buvusios sielos yra kartu su mumis – šimtai milijonų sielų. Ir visos jos kartu – didžiulė dvasinė jėga.
Jeigu panorėsime susijungti kartu šitame tinkle, tai natūraliai ne tiktai paveiksime vieni kitus, įsijungsime į šitą tinklą, bet ir kiekvienas gaus jį savo žinion dvasiniam tobulėjimui, bet kartu paveiksime visus pasaulio žmones, kurie prie šito tinklo prijungti prieš savo valią, nejausdami to. Mes pradėsime žadinti juos.
Todėl iš pradžių susitarkime tarpusavyje, kad mes norime aiškiai pajausti mūsų tarpusavio ryšį.

Iš 2011 m. birželio 26 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės žiedas, juosiantis visą pasaulį

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Vienybė – naujoji tikrovė