Pateikti įrašai su vienybė žyme.


Nuo ko prasideda kelias į vienybę?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманаKlausimas. Paaiškinkite, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip susivienijimas, abipusis įsijungimas, vienybė. Kaip jie susiję? Nuo ko viskas prasideda?
Atsakymas. Viskas prasideda nuo to, kad draugėn susirenka žmonės, norintys pažinti gyvenimo prasmę. Jie pasiruošę aukoti savo laiką, savo jėgas, o svarbiausia – savo egoizmą, kad tarpusavio ryšyje išvystytų davimo savybę.
Pirmasis etapas – tai savojo egoizmo anuliavimas, kai nesiskaitau su savo savybėmis, svarbiausia – būti grupėje, norinčioje atskleisti Kūrėją.
Kitas etapas – tai jau stipresnis ryšys tarp mūsų, kai tarpusavyje įsijungiame vienas į kitą. Kartu mokomės, įgyjame bendrą leksikoną, bendrą dvasinį žodyną: ką reiškia dvasinė savybė, davimas, įsijungimas, susitraukimas, ekranas ir taip toliau.
Pradedame labiau suprasti vienas kitą, jausti, nuolat tikriname, ar einame teisingu keliu. Tai labai didelis darbas, bet visas jis, išskyrus mokymąsi, grįstas tarpusavio susijungimu. Taip ateiname į vienybę.
#228544

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Skirtingos vienybės šaknys

Draugai, įjunkite Šviesą!

Komentarų nėra

Tikras darbas – tarp kongresų

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманNiekas mums netrukdo visą laiką išlaikyti geriausią jausmą, kuris tik buvo mūsų gyvenime, kokį patyrėme kongrese, kai jautėme vienybę, ryšį tarp mūsų ir Kūrėjo, dvasinį atskleidimą. Jei nusileidžiu iš šios būsenos, vadinasi, pats esu dėl to kaltas, nes nepridėjau savo pastangų.
Mus pabudino iš aukščiau Kūrėjas, ir pabudimas turi likti. Aukštesnysis rodo pavyzdį, kokie turime būti, o mums reikia tai pratęsti. Pabudimas neturi priklausyti nuo kongreso fizinės vietos. Jei nėra pabudimo, vadinasi, nėra Kūrėjo, grupės didybės, – o ties tuo galima dar geriau dirbti kaip tik po kongreso, kasdienybėje.
Pertraukas tarp kongresų reikia suvokti, kaip galimybę stengtis patiems, kurią mums davė Kūrėjas šiame gyvenime. Dvasinio indo kūrimas vyksta būtent „tamsoje“, „naktį“. Reikia matyti visus savo gyvenimo įvykius, kaip susijusius būtent pagal šį principą, kad „buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena“. Tik taip reikia suvokti savo gyvenimą.
Iš aukščiau mums suteikia vienybės akimirkas, dvasingumo artumą, kad mes vėliau tai pratęstume, kai išnyks pabudinimas iš aukščiau. Reikia patiems išsaugoti šį vidinį jausmą nors su tokia jėga, kuri buvo suteikta iš aukščiau, tarsi nebūtume išėję iš kongreso.
Kūrėjas pakėlė mus į kažkokią pakopą ir paliko, o mums reikia likti joje. Nėra gerai, jei krentame, juk mes jau turime pavyzdį, kaip tęsti. Ir tada Kūrėjas pakelia mus į dar kitą pakopą ir dar aukščiau – taip kiekvieną kartą.
Kai Kūrėjas palieka mus, Jis atskleidžia, kokias vietas mums reikia užpildyti Jo didybe. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, yra Kūrėjo didybė.
Svarbiausia stengtis išlaikyti nuolatinį ryšį su kitais, kaip kongrese, ir neleisti šiam jausmui išblėsti, pratęsiant jį visomis įmanomomis priemonėmis. Ir tada pamatysime, kad visi mūsų gyvenimo įvykiai – grįžimas į darbą ir prie visų kasdieninių reikalų – suorganizuoti Kūrėjo būtent tam, kad užpildytume visas šias kasdienines tuščias ertmes pabudimu, dvasingumo didybės pojūčiu ir Kūrėjo svarbumu.
Turime laikytis šios būsenos, neleisdami sau nukristi. Būtent tai yra visas mūsų darbas. Kongrese nereikia ypatingai dirbti, ten veikia įkvėpimas, suteiktas iš aukščiau, ir viskas vyksta savaime. O šiandien reikia savo pastangomis, malda ir visomis įmanomomis priemonėmis neleisti šiam nubudimui atslūgti. Dabar atėjo laikas dirbti.
Todėl kongrese mes ne „pasiekėme“ sėkmės, o ją „gavome“. Štai šiandien, po kongreso, mums reikia pasiekti sėkmę. Galima pasakyti, kad kongresas, kitaip tariant, susirinkimas, vienybė, prasideda būtent dabar!
Jei mes teisingai suprasime, kaip išnaudoti kongreso laiką ir laiką tarp kongresų, tai teisingai realizuosime mūsų pasiektą vienybę. Viskas patikrinama būtent kasdieninėmis būsenomis, kur ir slypi visas darbas. Tai imkime ir pratęskime!
#226477

Iš 2018 m. gegužės 8 d. pamokos pagal temą „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Visas gyvenimas – tarnavimas vieni kitiems

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kurioje noro dalyje įsisąmoninama? Kodėl vieni įsisąmonina daugiau, o kiti visai nieko?
Atsakymas. Apie kiekvieno iš mūsų asmenines savybes nieko negalime pasakyti. Mes visi labai skirtingi. Iš kur mums žinoti, kodėl vienas ar kitas žmogus sukurtas taip, o ne kitaip. Tai mums paaiškės, tik kai imsime vienytis kaip dantratukai, kurie įsikimba vienas į kitą.
Mes pirmoji karta, mėginanti suformuoti bendros sielos skeletą. Mūsų šimtai, tūkstančiai Žemėje, ir kai imsime rinktis vis daugiau, išvysime šią struktūrą: kaip nuostabiai Kūrėjas stumtelėjo mus vienus pas kitus, susodino į vieną „dėžutę“, kad joje pamažu susijungtume tarpusavyje.
Tačiau dabar šito negalime suprasti, nes manyje nėra to, ko man reikia, – manyje yra, ko reikia tau!
Klausimas. Vadinasi visko, kas yra manyje, reikia tam, kad tarnaučiau kitiems?
Atsakymas. Žinoma! O kam gimei? Kam užsiimi kabala? Kad duotum. Visas mūsų gyvenimas – tarnauti kitiems žmonėms.
Klausimas. Sąmoningai ar nesąmoningai?
Atsakymas. Tik sąmoningai! Kitaip būtum it skruzdėliukas – šmirinėtum tai šen, tai ten, vis tempdamas viską į savo skruzdėlyną.
Visų sielų vienybė vadinasi Šchinos švytėjimu, sielos švytėjimu. Kai žiūri, kaip visos sielos dirba drauge, matai amžinybę ir tobulybę, kaip darbiai jos funkcionuoja su visomis savo priešingomis savybėmis, papildydamos kita kitą. Būtent tai absoliučiai užpildo žmogų.
#235206

Iš 2018 m. birželio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsikirtę dantimis arba susikibę dantukais

Gyvenimo tikslas

Gyvenimas duodant: lengvai ir gražiai

Komentarų nėra

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Dvasinis darbas ir dvasingumas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Komentarų nėra

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманMūsų pirmojo Virtualaus kongreso tikslas – susivienyti. Šiuolaikinės kartos vystymasis pasiekė galutinį etapą, žymintį bendrą žmonijos išsitaisymą.
Mūsų sielos silpniausios iš visų, nusileidusių į šį pasaulį per šešis tūkstantmečius, tad nebegalime veikti taip, kaip didieji senovės kabalistai, atskleidusieji dvasinį pasaulį pavieniui, mažose grupelėse.
Šiandien labiau siekiama dvasingumo, atskleisti Kūrėją, tačiau tai pasiekti galės ne dvasiškai stiprūs, ne pastangų kokybe, o kiekybe, tie, kam egoizmas neleidžia visiškai atsiduoti dvasiniam tobulėjimui.
Pradedame bendrą išsitaisymą ir baigiame jį susijungdami į grupę, kuri pamažu apims visas sudužusias sielas. Vėliau prie jos prisijungs ištaisytos kitų kartų sielos, ir mes tapsime viena didele siela.
Visas mūsų ištaisymas susijęs su vienybe. Nuo Ari laikų (XVI a.) ir ypač dėl Baal Šem Tovo darbo, prasidėjo grupių, studijuojančių kabalos mokslą, kūrimas. Todėl šiandien ir mes turime stengtis susivienyti.
Tačiau, tai nėra tiesiog susivienijimas į vietinę ar regioninę grupę. Mūsų laukia didelis darbas, kurio užduotis – kad visos mūsų pasaulinės grupės pasijaustų vieninga visuma. Tuo ir užsiimsime kongrese.
Būtina įveikti kalbos barjerus, kilusius dar iš Senovės Babilono krizės – materialaus ir dvasinio mūsų susiskaldymo šaltinio. Nepaisydami sudužimo, norime virš jo susivienyti tiek materialiai organizuodami kongresą, tiek jį dvasiškai užpildydami.
Sieksime susijungti norais, sielomis. Stengdamiesi atnešti kuo daugiau vienybės į abi šias sritis, pamatysime, kad būtent taip pritrauksime taisančią Šviesą.
Kongresas turi mus paruošti tam, duoti impulsą, postūmį, pavyzdį. Žinoma, mūsų vienybė dar netobula, tai tik pradžia. Tačiau tai itin svarbus žingsnis. Jame turime matyti savo dvasinį gimimą.
Jei drauge stengiamės susivienyti virš visų kliūčių, virš visų jėgų, kurios mus skiria, atitolina vienus nuo kitų, tai ir yra teisingas darbas, mūsų dvasinė savirealizacija.
Esmė ne tai, ko mokomės pamokose. Svarbiausia – raktas – slypi ryšio tarp grupių kokybėje. Nepaisant, o tiksliau, dėl sunkumų, skirtumų, skirtingų kalbų ir laiko juostų, pasieksime tikrą vienybę.
#234270

Iš 2018 m. spalio 4 d. rytinės pamokos, tema „Tikrovės, kaip vienos, vieningos ir vienintelės jėgos suvokimas“

Komentarų nėra

Atskleisti Kūrėjo lauką

Dvasinis darbas, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip rate pasiekti jausminį bendravimą, be žodžių?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes egzistuojame tam tikroje erdvėję – lauke, kuris vadinamas „Kūrėju“. Kad jį pajaustume, mums reikia atitinkamai sukurti savyje tolygias savybes, atitinkančias šį lauką: davimą, ryšį, meilę, emanaciją.
Mumyse šių savybių nėra. Mes iš anksto sukurti priešingi Kūrėjo laukui, kitaip tariant, egoistiški, gaunantys, ignoruojantys kitus, atskirti nuo kitų ir t.t.
Taip sukurta dėl to, kad patys sukurtume savybes, panašias į aukštesniojo lauko, kurios pasiekiamos, kai mes teisingai jungiamės tarpusavyje. Todėl mes bandome susivienyti tarpusavyje būsenose, kurių pagrindas – mūsų egoizmas, kai mes neigiame vienas kitą, laikomės tam tikru atstumu vienas nuo kito.
Mes specialiai sukurti kaip egoistai, kad galėtume pakilti aukščiau ego ir sukurti savyje sąlygas, kai bendras laukas užpildytų mus, ir mes galėtume užfiksuoti jį mūsų sukurtame naujame jutimo organe, kuris vadinamas „abipusiu bendravimu“.
Jei mes sukūrėme šią sąlygą, tai atskleisime savyje Aukštesniąją jėga – Kūrėją, Jo programą, Jo jėgą, Jo planus mūsų ir visų kitų atžvilgiu. Mums taps aišku, kaip geriau veikti, ką daryti. Mes pajausime, kad egzistuojame šiame lauke amžinybės ir tobulumo būsenoje.
Kad suvoktume aukštesniojo lauko savybes ir pajaustume jį pagal panašumo dėsnį, turime sukurti tarpusavyje tamprų ryšį. Todėl visi mūsų mokymai turi būti tokie, kad atvestų mus į būseną, kai kildami aukščiau egoizmo, ne naikindami, o nepaisydami jo, susijungiame tarpusavyje.
Tai labai sudėtinga, ilgalaikė praktika, bet šiandien ji kiekvienam prieinama – kas nori, gali ją įvaldyti. Ir tada žmogus atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri užpildo mūsų pasaulį. Jis žinos, dėl ko ir kaip viskas vyksta su juo ir kitais. Jo akys atsivers į viską, kas vyksta šiame pasaulyje, šiame gyvenime, ir į tai, kas išorėje.
#220574

Iš 2017 m. spalio 22 d. iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: išgirsti kiekvieną

Pakilti virš egoizmo

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip kabalistai aprašo sąvoką „jungimasis ir vienybė“?
Atsakymas. Jungimasis ir vienybė – tai abipusis vieno į kitą įsijungimas mintimis ir jausmais. Tai, ką jaučia vienas, jaučia kitas, apie ką galvoja vienas, galvoja kitas.
Galima paprieštarauti, kad mintys ir jausmai gali būti vieni kitus eliminuojantys, bet esmė ta, kad kai norime susijungti, jie vietoj tarpusavyje eliminuojančių tampa tarpusavyje papildančiais. Tai duoda neįtikėtiną efektą!
Beje, tai ne šiaip abipusis papildymas. Kai dėliojame „plyteles“, viskas pasidaugina daug kartų. Gauname n-matę erdvę, tačiau ji turi savo ribas.
Kadangi kiekvienas iš mūsų yra sudarytas iš 620 dalių, tai 620 dalys manyje ir 620 dalys tavyje daug kartų sudedamos. Išeina visiškai kitokia sfera, sudėtinga suvokimo sritis, kaip bičių korys. Ir nors ji dar nėra integrali, bet jau siekia integralo.
Kai visus savo individualius jausmus ir mintis surenkame dešimtuke, tai jie susiderina taip, kad staiga atsiranda rutulys. Visos mūsų ypatingos asmeninės kryptys, siauri tuneliai, praėjimai neišnyksta, bet virsta integralia sistema tik dėl to, kad dešimt individų susidėjo vienas kitame.
Dešimtuke esame panašūs į Šviesą, kuri iš mūsų sukuria visiškai kitokią, atitinkančią ją formą, ir todėl ji tampa pilna, integralia sfera. O jeigu nebūtų panašumo į Šviesą, ir ji nesudėliotų mūsų iš daugybės dalių į bendrą integralą, tai patys to negalėtume atlikti. Todėl dešimtukas – tai ypatinga vienybės forma.
Klausimas. Kaip žmonės, jaučiantys pagrįstą neapykantą vienas kitam, gali iš tarpusavyje neigiančių kits kitą virsti tarpusavyje papildančiais? Šio kabalos stebuklo neįmanoma suvokti žemiškame sąmonės raidos lygmenyje.
Atsakymas. Tai iš tiesų stebuklas. Bet ypatingas stebuklas ir didžiulis džiaugsmas, kai žmonės sutampa tarpusavyje. Tuomet jie jaučia didžiulį energijos, informacijos, jausmų pliūpsnį, proveržį.

Iš 2018 m. balandžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapti viena visuma

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Komentarų nėra

Apie kokią vienybę kalba kabala?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei žvelgsime į žmonijos raidą, tai pamatysime, kad nuolat vienijamasi pagal kokius nors požymius: tautinius, religinius, ekonominius ir pan. Apie kokią vienybę kalba kabala?
Atsakymas. Vienybė kabaloje – aukščiau už kiekvieno dalyvio egoizmą. Ji reiškia pakilimą virš savęs ir ryšį su kitais tiek, kad prisijungęs prie jų jau esu kitame raidos lygmenyje – ne egoistiniame, o altruistiniame.
Draugas, prie kurio meile, saitais noriu prisijungti man tampa tarsi tramplinas, su kuriuo pakylu į kitą pakopą Susijungti su kitais – reiškia pakilti virš savęs į dar vieną pakopą – „aš plius vienas“, „aš plius du“ ir t. t.
Klausimas. Ar tai būtinai turi būti kabalą studijuojantis žmogus?
Atsakymas. Taip. Su nieko kitu negalėsiu susijungti. Jis padeda man, o aš padedu jam. Tarpusavio pagalba – būtina sąlyga, ir tai turi būti aišku tarp mūsų.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Ką mums suteikia vienybė?

Nuo tikėjimo prie tiesos

Komentarų nėra

Kam suvokti kitas sielas?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam man suvokti kitas sielas?
Atsakymas. Tai tavo sielos dalys. Kūrinijoje nėra nieko nereikalingo. Turi pasiekti visą savo sielą, o ji – tai visų atskirų sielų visais laikais ir būnant visų būsenų susijungimas. Sujungęs jas savyje Kūrėjo atžvilgiu tampi kaip Adam.
Bet negalvok, kad turi laukti, kol kitos sielos išsitaisys. Tai tu turi jas ištaisyti savyje.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia būti Kūrėju?

Visa viltis – pasikliauti sielos jautrumu

Žmonija – uždara sielų sistema

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai