Pateikti įrašai su vienybė žyme.


Nauja pasaulinės dramos vija: „Omikronas“

Koronavirusas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Komentarų nėra

Tegu Šviesa mus sujungia

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip galime paspartinti dvasinį darbą, kad padidintume teigiamą rezultatą?
Atsakymas: Neturime kitos galimybės – tik dar labiau susivienyti, kad Šviesa tarp mūsų sujungtų visus atstumus, kuriuos norime panaikinti. Ji ateis ir tai atliks, o mes privalome jos prašyti: „Leisk man būti su mano draugais it viena visuma“.
Tokiu atveju, jeigu atstumai tarp mūsų nusitrina, mes suformuojame vieną bendrą kūną, vieną bendrą norą, kuriame atsiskleis Kūrėjas. Ir tai pasiekiama, juk ne mes tai darome, turime tik išprašyti Šviesos, kad mus sujungtų bendrai siekdami šios būsenos.
Tad įtikinkime vieni kitus, palaikykime, įkvėpkime, kad tai įmanoma.
Tai perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Būdami mūsų pasaulyje, mes, žinoma, neįstengsime įsivaizduoti, kaip sujungti viską į vieną visumą. Materialiame pasaulyje tai nepasiekiama.
Bet kai iš mūsų pasaulio prašome apie tai, tai Šviesa atsižvelgia į mūsų būseną ir pakelia mus į kitą pakopą – ten, kur iš tikrųjų egzistuoja davimo ir meilės savybė, ryšys tarp sudužusių vienos sielos (kuriai priklausome) dalių. Ir tai galime atlikti.
Mėginkime drauge. Dar turime laiko, kad įsisąmonintume šias galimybes ir jas realizuotume. Ir mes tai atliksime!

#289358

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pokalbio su MAK studentais

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa užpildytas klausimas

Tarp tamsos ir šviesos

Kabalistiniai terminai: „begalybės pasaulis“, „šviesa“, „sfira“

Komentarų nėra

Priesakas užmiršti

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNorėdamas išsaugoti pasiektą tikėjimo lygmenį, kiekvienas turi pasirūpinti kitais. Juk nė vienas žmogus negali būti tikras, kad galės ką nors išsaugoti pats, tik su sąlyga „kad padės žmogus artimui“. Tik taip per abipusį laidavimą galėsime apsaugoti kitas kitą.

Niekas negali išsaugoti savęs, jokia forma, kai kalbama apie dvasinį suvokimą. Ką nors pasiekęs jau po akimirkos visko netenku, jei manęs nepalaiko draugai. Todėl mums taip svarbus tarpusavio laidavimas tarp visų.

Nieko negaliu išlaikyti, juk mano dvasinis indas – tėra vienas taškas, vienas pikselis. Privalau būti susijęs su visais kitais pikseliais bent jau dešimtuke, kitaip neįmanoma.

Todėl sakoma: „Arba grupė, arba mirtis“, juk iš lėto neteksiu visko, kas pasiekta, jei liksiu be ryšio su grupe. Tiesiog neturėsiu vietos, indo, atminties, kur tai galima saugoti. Dvasinis pasaulis išlieka tik dešimtyje sfirų, mūsų tarpusavio ryšyje.

Dar išsiaiškinsime, kur yra visuomenės kolektyvi atmintis. Ji ne pačioje visuomenėje, o šviesoje.

Tad kiekvienas iš mūsų gali išsaugoti savo užkariavimus tik tuomet, kai yra susijęs su kitais, būna dešimtuke, ir iš jo mezga ryšius toliau. Išliks tai, kad yra ne manyje, o tai kas manyje – išnyks, pradings.

Ir jeigu esame tarpusavyje susiję, tai nereikia baimintis, kad prarasime tai, kas pasiekta. Jei rūpinamės savo vienybe, tai net pradingimas bus tam, kad gautume ką nors naujo, svarbesnio nei anksčiau. Tai vadinama „priesaku užmiršti“: privalome pamiršti, kas pasiekta anksčiau, kad eitume pirmyn. Kaip pasakyta: „Tebūna tau kaskart viskas kaip iš naujo“.

#271655

Iš 2020 m. rugsėjo 30 rytinės pamokos apie Sukkot šventę

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Dešimtukas – bendra siela

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Komentarų nėra

Vienybė – svarbiausias gamtos dėsnis

Dvasinis darbas, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

#283095

Iš 2021 m. gegužės 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Meilė – tai vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Komentarų nėra

Komandos formavimo vadovas II d.

Koronavirusas, Krizės sprendimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomandos formavimo principai: tikslo svarba
Klausimas: Turi būti tam tikros grupės taisyklės, nuolat grąžinsiančios žmones prie puoselėjamų vertybių, kurių nėra išoriniame pasaulyje.
Pirma taisyklė: dirbtinai kelti šių susitikimų svarbą, juk tik kartu galime pasiekti bet kokį tikslą. Būtina, kad žmonės aktyviai dalyvautų kiekviename susitikime, taip pat – komandiniuose renginiuose.
Kokius svertus gali pasitelkti grupė, kad kiekvienas jaustų atsakomybę už visus? Kad žmonėms šie susitikimai būtų svarbūs, net jeigu ne visuomet tai jaučia.
Atsakymas: O kas žmogui iš to? Visų pirma paklausčiau, kas man iš to, jei pradėsiu aktyviai dalyvauti visuose susibūrimuose, susitikimuose, išėjimuose į visuomenę ir pasistengsiu skleisti integralų ryšį tarp visuomenės narių?
Todėl reikia, kad žmogus labai tiksliai suprastų: jo, vaikų ir visuomenės sveikata, gerovė, apsauga nuo koronaviruso ar nuo kitos nelaimės priklauso tik nuo visuomenės vienybės ir dabar jis stengiasi šią visuomenę išgydyti.
Bus daugiau…

#267869

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Komentarų nėra

Komandos formavimo vadovas I d.

Dešimtukas

каббалист Михаэль ЛайтманBesivienijančios grupės tikslas
Klausimas: Komanda – tai žmonių grupė, kurią vienija vienas tikslas, tos pačios užduotys.
Žmonės buria sporto komandas, kad laimėtų varžybas; verslo komandas, kad uždirbtų pinigų; dvasines komandas, kad stiprintų tikėjimą. Komandų, kurios dirba, kad susivienytų, tikslas ir priemonės sutampa. Kaip taip gali būti?
Atsakymas: Jei kursime komandą, kurios tikslas – susivienyti, kyla klausimas: vienybė yra tikslas ar tik priemonė šiam tikslui pasiekti?
Akivaizdu, kad vienijimasis pats savaime nėra tikslas. Kuriant komandas visada sprendžiama kokia nors užduotis, kuriai būtina vienybė. Todėl mūsų atveju irgi būtina nustatyti tą tikslą.
Norime vienybės, kad joje pajaustume kitą žmonijos egzistavimo lygmenį. Žmonės pajaus, kad vienybėje slypi ypatingas panašumo į integralią gamtą principas.
Jei žmonės susivienys, sieks vieno tikslo, bus dėl to pasirengę aukoti asmeninius egoistinius tikslus, tai tokiu atveju pakils aukščiau savęs, virš savo egoizmo ir ims jausti kitą gamtos lygmenį – integralų, globalų, vieningą.
Iš esmės tai ir yra mūsų vystymosi prasmė, grupės kūrimo prasmė. Ši grupė tirs galimybes, kaip vienytis, kaip pasiekti būseną, kurioje visi visuomenės nariai jausis it viena bendra visuma.
Klausimas: Ar galime sakyti, kad tikslas yra geras, darnus gyvenimas šeimoje, visuomenėje? Juk žmogui sunku suprasti, koks tas naujas lygmuo.
Atsakymas: Žinoma, nes tai visiems yra suprantamiau ir artimiau. Kitaip tariant, tikslas yra bendravimo įgūdžiai. Jei žmogus išmoks tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis, jam bus gera gyventi.

#267811

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mėgautis vienybe

Savybių panašumo dėsnio paradoksas

Kabalistinės grupės tikslas I d.

Komentarų nėra

Kontaktinės ir nekontaktinės tautos

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Praėjusio amžiaus viduryje antropologai įvedė sampratą „kontaktinės ir nekontaktinės kultūros“. Yra tokių, tarkim, Azijos ar Pietų Europos kultūrų, kurioms artimesnės lytėjimo sąveikos, ir yra šaltesnių, tolimų tam tautų.
Pavyzdžiui, mokslininkai apskaičiavo, kad pora, sėdinti prie staliuko restorane Paryžiuje, per valandą vienas kitą paliečia 110 kartų. O, tarkim, Londone – nė vieno. Kokia šio reiškinio priežastis? Ar toks žmonių artumas reiškia, kad yra tautų, artimesnių vienybei?
Atsakymas: Ne. Nepasakyčiau, kad tai rodo žmonių artumą, bet vis dėlto kalba apie nacionalinį, tautinį charakterį ir auklėjimą. Daug kas priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus auklėtas. Bet vis tiek matyti, kad žmonės, kurie kraustosi iš vienos vietos į kitą ir net po kelias kartas gyvena toli nuo gimtojo krašto, labai skiriasi nuo vietinių gyventojų.
Klausimas: Ar tai reiškia, kad natūralūs, prigimtiniai duomenys visiškai neturi įtakos vienybei, apie kurią kalbate? Kiekvienas turės įnešti savo indėlį?
Atsakymas: Neabejotinai, kiekvienas privalo stengtis, kad susivienytų, pakildamas ne tik virš savo egoizmo, bet ir virš įpročių, idant būtų arčiau kitų.
Juk tai nieko nereiškia, jei kalbantis kas nors paliečia tave kartą per valandą ar visą laiką laiko už rankos. Turime atsižvelgti į šio žmogaus ypatybes, kaip ir kokioje aplinkoje auklėtas. Viskas labai sudėtinga.
Kalbu apie artumą, kai žmonės jaučia vienodai. Svarbiausia būti bendroje širdyje.
Galbūt kiekvienas deda skirtingas pastangas, to negalima palyginti. Bet tai jau aukštesnės tvarkos problema.
Klausimas: Kieno atžvilgiu žmonės jaučia vienodai?
Atsakymas: Bendro noro, siekio atžvilgiu, kaip apibrėžia šią būseną, ką su ja daro, kodėl jie kartu, koks jų vienybės tikslas.
Visa tai jiems turi būti aišku. O vienybės rezultatas – didesnis tarpusavio artumas aiškinantis šį tikslą.

#275334

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos ,,Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinio atstumo mažinimas

Pasaulio tautos ir taškas širdyje

70 skirtingų tautų vienoje Žemėje

Komentarų nėra

Pabandyk ir įsitikink!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmogus sutiks suartėti su kitais tik matydamas kokios nors naudos sau. Žinoma, geriau, kad tai būtų dvasinė nauda: aukštesniosios jėgos, kito egzistavimo lygmens atskleidimas. Niekas kitas negalės jo įtikinti?
Atsakymas: Gali padėti visuomenė, teisingai nukreipdama į tikslą.
Klausimas: Gal pakanka pasakyti, kad gerai gyvensi ir verta pabandyti?
Atsakymas: Niekas tuo nepatikės. Žmogus tai turi jausti atitinkamoje visuomenėje. Tik taip galės įsitvirtinti ryšio ir brolybės santykiuose su kitais, iki meilės. Tada iš tikrųjų pajaus naują egzistavimo lygmenį.
Klausimas: Įdomu, kad žmogus pasirengęs netgi mirti dėl ateities gyvenimo. O kodėl nėra pasiruošęs vienytis su kitais dėl ateities gyvenimo?
Atsakymas: Todėl, kad netiki, nejaučia, jog tai įmanoma. Niekas nesiūlo susimąstyti, kad gamta mums tai paruošė.
Komentaras: Bet šiandien visi – nuo politikų iki filosofų – kalba apie susivienijimą, abipusį laidavimą.
Atsakymas: Tiesiog kalba, bet niekas netikrina.
Komentaras: Įdomiausia, kad niekas neįrodė, jog egzistuoja Dievas ir patenkame į rojų, o žmonės vis tiek tuo tiki.
Atsakymas: Tai jų reikalas, ką tikėti. Beprasmiška įrodinėti, juk visi remiasi savo egoistine prigimtimi. Atitinkamai pagal tai žmogus kuria savo pasaulį, išgyvena įvairias problemas. Ir atsiranda kabalos mokslas, kuris sako: „Problema išsprendžiama pakylant aukščiau to pasaulio, kurį sukūrei.“
Komentaras: Bet žmonės netiki.
Atsakymas: Nereikia nieko tikėti! Pabandyk ir įsitikink! Tik taip šitai veikia.
Bandydami kartu su grupės draugais imate matyti, kad tai veikia, kaip tik taip galėsite apskritai egzistuoti gamtoje, iš pradžių mažoje, o paskui vis didesnėje aplinkoje. Darote įtaką vieni kitiems, atliekate veiksmus, kurie pritraukia Šviesą. Ji jus keičia ir tampate kitokiais.

#275527

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip patikėti, kad yra gyvenimas kitame lygmenyje?

Kūrėjo žaidimų tikslas

Kas mums trukdo pajausti sielą

Komentarų nėra

Gerbti aplinką

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Nuolat sakote, kad žmonijos problemos kyla dėl to, kad nesame vieningi. Tačiau žmonės negali suprasti, kodėl jų ryšys gali kaip nors stabdyti žemės drebėjimą ar koronavirusą.
Atsakymas: Tai paaiškinti nėra lengva. Reikalinga tinkama aplinka. Kai tave supantys žmonės galvoja tam tikru būdu, ir pats neišvengiamai imi taip pat galvoti. Taip esame sukurti.
Iš esmės esame viena sistema, vadinama „Adomu“. Todėl tai, ką supanti mane visuomenė priima kaip tiesą, galiausiai irgi priimsiu kaip tiesą.
Klausimas: Patarkite, be aplinkos, koks dar veiksnys vysto, motyvuoja?
Atsakymas: Giliai mąstyti. Ne daugiau.
Klausimas: Ką tiksliai žmogus turėtų daryti aplinkoje? Kokia tai technika?
Atsakymas: Technika labai paprasta. Jei noriu pakeisti savo siekius į naujus, jie turi būti reikalingi, svarbūs tiems žmonėms, kuriuos gerbiu. Ir tada bus labai lengva pakeisti savo kryptį.
Komentaras: Taigi esmė yra ne pati aplinka, o kiek ją vertinu. Jei žmonės man yra svarbūs, jie man darys įtaką.
Atsakymas: Jie gali būti visiškai paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės. Tarkime, mano mažasis sūnus ar anūkas nori užsiimti kuo nors, kas jam įdomu, nori nenori tai tampa įdomu ir man, pradedu gerbti ir girti jo veiklą.
Klausimas: O jei žmogus neranda tokių svarbių žmonių, iš kurių galėtų pasisemti energijos, ar reikia juos dirbtinai išaukštinti?
Atsakymas: Taip. Žmogus turi susirasti tokią aplinką, kuri vis dėlto užsiimtų tuo, kas jam būtina. Kabaloje taip ir pasakyta: jei nori būti geras siuvėjas, turi patekti į siuvėjų kompaniją, kurie gerbia savo darbą ir specialybę. Ir pamatysi, kad tai prilimpa prie tavęs.

#273597

Iš 2020 m. rugpjūčio 28 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas tai yra integralaus auklėjimo metodika?

Motyvacija – skatinimas veikti

Žmonija – vieninga sistema

Komentarų nėra

Kaip užkirsti kelią nacionalizmui ir rasizmui?

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Pasaulyje jau nebėra grynakraujų tautų. Pradedant nuo Babilono per 4000 metų beveik visi susimaišė. Ir vis dėlto nepavyksta užkirsti kelio nacionalizmui ir rasizmui. Kokia šio reiškinio priežastis? Kad ir kaip stengtumės, niekas nepadeda, netgi mišrios santuokos.
Atsakymas: Ne, tai nepadeda, nes turime maišytis ne paprastai, o pakildami virš savo skirtumų į kitą lygmenį, kuriame ne tik nėra šių skirtumų, bet ir apskritai žmonės neegzistuoja materialia forma.
Kitaip tariant, turime visiškai pakeisti asmeninį, mus vienus nuo kitų skiriantį egoizmą į altruizmą, davimą, meilę, pakilimą aukščiau savęs. Ir tada tai įvyks.
Klausimas: Rasinis atmetimas yra genų sukeltas reiškinys ar tai tėra auklėjimo pasekmė?
Atsakymas: Ne, tai ne tik auklėjimo pasekmė. Auklėjimas irgi pasekmė. Savo šaknyje esame sudaužyti į keturias dalis ir todėl negalime sutarti tarpusavyje, netaisydami savęs.
Klausimas: Yra kelios rasizmo priežastys: visuomenės susiskirstymas į turtingus ir vargšus, dirbtinis skirtingų rasių maišymas iš anksto nepasirengus, žmonių susvetimėjimas, priverstinė izoliacija pandemijos metu, įvairių šalių konfliktai.
Rašote, kad rasizmas kyla dėl noro mėgautis, kai blogai kitiems. Ar čia jo priežastis?
Atsakymas: Savaime suprantama. Taip pakylame aukščiau kitų. Būtent mėgavimąsi pranašumu prieš kitus visada jaučiame kaip savo aukščiausią egoistinį tikslą. Todėl rasizmas yra aukščiausia egoizmo forma.
Klausimas: Augant mūsų norams neapykanta tarp žmonių be paliovos didėja. Matome, kad kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo daugiau neapykantos. Ar galite paaiškinti, kas gali sukelti daugiau ar mažiau adekvačius jausmus tarp tautų?
Atsakymas: Manau, kad tai gali būti tik mokslas apie kūriniją ir išankstinį nusistatymą, nes jis kelia visus į vieną šaknį. Tik eidami jo link galime tarpusavyje susivienyti.

#275145

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keturios vienos dvasinės šaknies hipostazės

Nacionalinių valstybių pabaiga

Kaip atsikratyti rasistinių įsitikinimų?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai