Pateikti įrašai su vienybė žyme.


Ką daryti, kad neįsižeistume

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Nulemti ateitį

Realybės suvokimas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Viena vertus, sakote, kad visąlaik gyvename ateityje. Kita vertus, sakote, kad ateities nėra. Prašau tai paaiškinti.
Atsakymas. Esmė ta, kad visuomet perspėju pats save ir einu puse žingsnio pirmyn. Kitaip, mano dabartine būsena negalės egzistuoti. Tai reiškia, kad gyvenu tarsi ateityje. O ateities iš tikrųjų nėra, nes ją apibrėžiu. Iš vienos pusės, jos laukiu, iš kitos, ją apibrėžiu.
Kabala sako itin paprastai: jei manai, kad ateitis pati tau ateina, vadinasi, egzistuoji gyvūniniame lygmenyje. Negyvasis, augalinis, gyvūninis gamtos lygmenys – tai, kas tave valdo.
Jei nori pats nulemti savo ateitį – prašom, gali nulemti pats, tačiau dėl to, tau reikia pakilti į atitinkamą valdymo lygmenį, kai suprasi, kad ateitis priklauso tik nuo žmonių vienybės masto.
Kuo jie stipriau susijungę, tuo ateitis geresnė, didesnis laiko paspartinimas ir įvykiai tampa darnesni. Kuo žmonės labiau nesutaria, tuo bus blogiau, ir, žinoma, visa kita.
Tad mes savo sąveika prie mūsų vienybės arba atitolimo patys nulemiame ateitį.
#250316

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Patiems kurti ateitį

Kad ateitis nebejaudintų

Ateitis priklauso nuo vienybės

Komentarų nėra

Svarbiausia sąlyga

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas svarbiausia studijuojant kabalą?
Atsakymas. Svarbiausia mokantis – kasdien dalyvauti užsiėmimuose. Ši sąlyga būtina, bet jos nepakanka.
Būtina ir pakankama sąlyga – visiškai susijungti grupėje, kad grupė būtų it vienas žmogus ir mėgintų visuomet būti vidumi, dvasia, širdimi tarpusavyje vieninga, kad bendroje širdyje atsiskleistų Kūrėjas!
O jeigu negali, tai prašyti apie tai Kūrėjo, kad Jis juos taip sujungtų. Daugiau nieko nereikia!
#249266

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio ryšys tik per Šviesą

Verdanti vienybės lava

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Europa: atsiskirti, pasikeisti ir vėl suartėti

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Anglija kenčia dėl „Brexito”, negali susitaikyti su išstojimu iš ES, kankinasi. ES atidėjo Britanijos „Brexitą” iki spalio 31 d., o Europos vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pasakė: „Noriu kreiptis į draugus britus. Skirta pakankamai laiko geriausiam sprendimui rasti. Prašau, neiššvaistykite šio laiko“. Jūs sakote, kad jei jie nori, tai ir reikia atsiskirti, kad artimiausiu metu vienybės ten nebus?
Atsakymas. Aš už tai, kad egoizmas visais lygiais būtų patenkintas, jo negalima priversti. Atsiskirkite ir pradėkite artėti vienas prie kito teisingai – jausmiškai, be prievartos. Ankstesni būdai – jau praeitis. Dabar galiu gyventi bet kurioje šalyje. Galiu ištekėti, vesti, gauti bet kokį pasą, statytis namą, kur noriu. Nebėra ankstesnių ribų, išankstinių nuostatų, kur kas turi gyventi. Imkime kitaip žvelgti į visa tai, pradėkime artėti, pratinkimės prie esamos situacijos.
Reikia bendros kultūros. Turime specifines, tautines atskirų tautų, grupių kultūras, bet šalia to yra ir bendroji. Štai bendrosios mums ir stinga.
Klausimas. Bendrosios vieningų europiečių kultūros?
Atsakymas. Taip. Šia kryptimi nieko nedaroma.
Klausimas. Manote, kad turime atsiskirti, kad suartėtume?
Atsakymas. Reikia gerai išsiskirstyti, kad pasikeistume, ir priklausomai nuo savo pokyčių artėtume vieni prie kitų. Keisti save – reiškia keistis dėl kito, pažinti, tyrinėti ir t. t., tai yra be prievartos artėti vienam prie kito.
Klausimas. Kad patiems kiltų noras vienytis?
Atsakymas. Taip, žinoma. Ir taip bus visur. Pažiūrėkite, kas vyksta Ispanijoje su Katalonija, su baskais. Barselona – didžiausias, populiariausias Ispanijos miestas, o baskų nuomone jis – ne Ispanija: „Tai ne Ispanija, tai – Katalonija. Mes – kitokie“. Vadinasi, ten reikia rimto auklėjimo, minkšto suartėjimo.
Klausimas. Kas gi tuo užsiims?
Atsakymas. Pasaulyje yra milijardai bedarbių, kad ir dėl jų imkite vienytis. Nieko nepadarysi. O pažiūrėkite, kaip Afrikoje vieni su kitais kariauja, tiesiog ryja vieni kitus. Ir apskritai, visur pasaulyje tas pats. Visame pasaulyje aštrėja rasinė, klasinė, nacionalinė kova. Tai galima sureguliuoti tik auklėjimu.
Klausimas. Ir nepavyks įstatymais, draudimais, niekaip?
Atsakymas. Niekaip. Kalbame apie jausminius tarpusavio santykius.
Klausimas. O jūs šiuo klausimu optimistas ar ne? Ar šie jausminiai tarpusavio santykiai išsivystys? Ar suprasime juos?
Atsakymas. Tik per bendrą šaknį. Virš visų religijų, kurios skaido. Virš visų mistikų, virš visų dėsnių. Virš visko. Bendroje šaknyje – tik vienas dėsnis. Kad jį pasiektume, turime būti visi savanoriškai, gražiai susivieniję. Kai būsime susivieniję, pajusime savo bendrą šaknį ir imsime jausti Aukštesnįjį pasaulį.
Tokia pasaulio ateitis. Tačiau kiek etapų dar turėsime praeiti, kad tai suvoktume – nežinia.
Sėkmės mums!
#246347

Iš 2019 m. balandžio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманLaikotarpis prieš Avo mėn. 9 dieną nėra laikomas itin geru. Ir nors Israel turi būti aukščiau laiko ir kalendoriaus, mes vis dėlto jaučiame šio gedulingo periodo sunkumą ir jo poveikį mums.
Pasaulyje auga problemos, klimato anomalijos, įvairiausi konfliktai. Tokiu laiku itin svarbu užsiimti visuomenės vienybe, o tai ir yra vienintelis vaistas ir galimybė paspartinti mūsų raidą tinkama linkme tinkamomis priemonėmis.
Šiuo metu rengiame vienybės vakarą, kad išnaudotume sustiprėjusį egoizmą ir jo pabudimą kaip būtina jėgą eiti pirmyn.

* * *
Šiuo sunkiu laiku priešais Avo mėn. 9 dieną reikia būti itin budriems: kaip egoizmas valdo mus, painioja ir nuleidžia į gyvūninį lygmenį pačiais įvairiausiais būdais – per klimato anomalijas, problemas visuomenėje, darbe, šeimoje.
Būtent šiuo laiku esant visiems sunkumams iš mūsų reikalaujama daugiau vienybės juk tai laikas Torai gauti. Galėjome gauti Torą, tačiau to neįstengėme, ir todėl įvyko griūtis – Avo 9. Taip jau nutiko keletą kartų.
Jei blogasis pradas neatsiskleidžia, tai neturime, ko taisyti ir nėra iš ko kurti savo ryšį su Kūrėju. Pas Kūrėją ateinama iš dviejų linijų: blogojo prado ir priešais jį – gerojo prado. Ateinu pas Kūrėją su savo blogąja prigimtimi ir prašau man duoti gerą prigimtį, kad neutralizuočiau savo egoizmą ir valdyčiau jį.
Šiandien renkamės į vienybės vakarą, kad kartu atskleistume ir mūsų blogąjį pradą, ir galimybę susijungti bei atskleisti gerąjį pradą. Jie atsiskleidžia vienas priešais kitą.
Draugėn susiburia pusantro tūkstančio egoistų, suprantančių, kad norimą tikslą galima pasiekti tik davimo induose (kelim). Jei kiekvienas įstengs šiek tiek pakilti virš savęs, tai taip bendromis pastangomis galėsime pakelti maldą, paprašyti Šviesos, kad ji bent šiek tiek mus atskirtų nuo egoistinio noro.
Mes prilipę prie egoizmo, tačiau norime šiek tiek pakilti virš jo. Šviesa it vanduo prateka tarp manęs ir egoistinio noro ir aš imu plaukti virš jo tarsi valtyje, savo grupėje. Iš ten jau galėsiu pradėti kilti.
#249493

Iš 2019 m. liepos 14 d. rytinės pamokos ruošiantis vienybės vakarui

Komentarų nėra

Kaip reaguoti į Kūrėjo smūgius

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip tinkamai reaguoti į vidinius smūgius, kuriuos pažadina Kūrėjas? Nesutikti su kuo, ką Jis pasiuntė? Bet Jis juk geras ir kuriantis gėrį. Kaip galiu priešintis tam, ką Jis manyje pažadino?
Atsakymas. Jokiu būdu! Turi reaguoti tik taip, kad sustiprintum ryšį tarp mūsų. Tik taip galėsi priversti, kad Jo poveikis mums būtų teigiamas, geras. Priklausomai nuo ryšio tarp mūsų Jį veikiame taip, kad Jis keičia savo valdymą į gerąją pusę.
Klausimas. Kaip sužinoti, kad būtent į tai Jis mane stumia ir kad taip Jis mane koreguoja?
Atsakymas. Tam turi klausytis kabalistų. Kol neatskleisi sistemos, tol nieko neatpažinsi.
#247764

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paveikti Kūrėją?

Visi nori, kad jiems būtų gerai

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Komentarų nėra

Kaip paveikti Kūrėją?

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kūrėjas valdo mane ir kitus žmones, pažadindamas manyje ir juose norus bei mintis. Išeitų, kad mes marionetės Jo rankose?
Atsakymas. Mes – marionetės Kūrėjo rankose, nes esame visiškai Jo valdomi. Tačiau reakciją į Jo poveikį priklauso tik nuo mūsų. Vienydamiesi tarpusavyje, mes galime kolektyviai veikti Kūrėją ir priversti Jį atlikti kitokius veiksmus mūsų atžvilgiu.
Iš viršaus į mus nusileidžia Kūrėjo jėga. Jeigu mes jos veikiami imame veikti ją į priešingą pusę, tai galime priversti Jį veikti taip: gauname (1), reaguojame (2), o paskui sulaukiame atsakymo (3), kuris jau apima mūsų reakciją.


Todėl mes visuomet galime tarsi koreguoti Kūrėjo poveikį. Tai priklauso tik nuo to, kiek būsime susiję tarpusavyje (pav. ∑ simbolizuoja ryšį).
#247761

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Kūrėjas apleido mane ar aš Jį?

Pratimas „Ryšys su Kūrėju“

Komentarų nėra

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogus nori mokytis, gilintis ir tirti kabalos mokslą, bet gauna įvairiausias kliūtis, problemas su sveikata, sunkumus šeimoje, darbe. Tai ženklas, kad Kūrėjas nori tavęs. Pasakyta: „Ką Kūrėjas myli – tą baudžia.“ Jei kelyje į tikslą susiduri su sunkumais, vadinasi jie paruošti Kūrėjo, kad pakiltum virš jų ir augtum vis aukščiau, kol nepasieksi Kūrėjo aukštumų.
Tik taip Kūrėjas gali atskleisti save mums, tai dėsnis. Nėra kito kelio pas Kūrėją, tik įveikti visus sunkumus ir kliūtis nesustojant ir nepabėgant – pavargti ir kristi, tačiau vėl keltis ir eiti toliau.
Nuo pat pradžių reikia su tuo sutikti. Ir kuo tvirtesnis bus mūsų ryšys su draugais, tuo lengvesnis ir mielesnis bus kelias. Kai jūs drauge, priešais mus atsiveria platus, lygus kelias, nuostabūs peizažai, paukščių čiulbėjimas, šilta saulė.
Bet vos nutolstate nuo draugų, iškart – griaustinis, liūtis ir kelias veda į kalną, tad eiti itin sunku. Viskas priklauso tik nuo mūsų vienybės: su ja viskas lengva, be jos viskas nepaprastai sunku.
#244551

Iš 2019 m. vasario 21 d. Tarptautinio kongreso 9-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys dvasiniame kelyje

Meilės egzaminas

Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Komentarų nėra

Neišvengiama būtinybė vienytis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманYra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai