Pateikti įrašai su vienybė žyme.


Kūrėjo Morzės abėcėlė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманSvarbiausia visuomet siekti vienybės, ją išlaikyti. Iš viršaus mus išskiria, o mes vėl susijungiame. Taip dirbame drauge su Kūrėju: Jis mus išskiria – mes susijungiame, Jis vėl išskiria – mes vėl susijungiame.
Ir šiame abipusiame darbe turime įsisąmoninti savo ryšį su Kūrėju. O paskui per tuos atsijungimus (ką Jis mumyse atlieka), ir mūsų tarpusavio vienybėje, per kurią susisiekiame su Juo, imsime atpažinti Jo kalbą, tarsi Morzės abėcėlė: taškas, brūkšnelis, pyp pyyyp…
Kūrėjas pats išskirs, o mes prašome Jo suvienyti. Tačiau per visus šiuos veiksmus imame jausti Kūrėją ir suprantame, ką Jis nori mums pasakyti, kaip užkoduoja radiogramą: pyp-pyyyyp-py-py-py-pyyyyp…
Jaučiame kaip per Šviesos įėjimą ir išėjimą iš mūsų kli Kūrėjas kalbasi su mumis, aiškindamas, kokias pažangesnes formas turime pasiekti, kad suartėtume su Juo. Kūrėjas moko mus, kaip priartėti prie Jo vis arčiau.

#275199

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis Kūrėjo kalbos

Adapteris tarp mūsų ir Kūrėjo

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Komentarų nėra

Investuoti į savo sielą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Atsakymas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Atsakymas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Atsakymas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.

#274894

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Du požiūriai į tikrovę

Komentarų nėra

Žmonija – vieninga sistema

Klausimai ir atsakymai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sąvokos „lygybė“, „vienybė“ ir „laisvė“ mums buvo žinomos nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Prieš ją ir po jos, žmonės kovojo dėl šių principų.
Matome, kad žmonija yra įtraukta į vieningą ekonominių, socialinių, politinių ir kultūrinių tarpusavio santykių sistemą, vadinamą globalizacija. Bet tai tik išorinė vienybė.
Jūs visą laiką kalbate apie jausminę vienybę minčių ir norų lygmenyje. Ar galėtumėte apibūdinti, kaip matote žmonijos vienybę šiame lygyje?
Atsakymas: Tai tolimos ateities reikalas. Žmonija visiškai neklausia apie tai, nėra tam pasirengusi, nieko negali padaryti.
Problema ne ta, kad priverstinai nuvarytume žmoniją į vienybės būseną, bet ta, kad ji pati to norėtų, o jos noras iš anksto nulemtų jausminę vienybę iki pat maldos ją pasiekti. Dabartinei žmonijai dar labai toli iki to.
Klausimas: Ir vis dėlto, ko turėtume pasiekti? Visuose pirminiuose šaltiniuose rašoma, kad žmonija turi tapti vieninga. Kokia turėtų būti galutinė būsena?
Atsakymas: Žmonija turėtų tapti vieninga struktūra. Žmonės visiškai skirtingi, skirtingi interesai, skirtingi judėjimai. Kiekvienas turi savo tašką, iš kurio gimė ir vystėsi. Tačiau suprantame, kad visi turime bendrą tikslą – sukurti iš savęs tokią struktūrą, kurios būsena – dvasinė ir žemiška pusiausvyra.
Visi juda vieno tikslo link, palaiko vienas kitą. Būtent abipusis palaikymas yra svarbiausias dalykas naujojoje visuomenėje, kuri turėtų būti po visų mūsų patiriamų sunkių laikotarpių.
Mūsų tikslas itin paprastas – sukurti iš žmonijos vieningą sistemą, kur priešingybės palaikytų kita kitą ir suformuotų vieną bendrą harmoningą visumą. Kai dvi priešybės susivienija siekdamos bendro tikslo – už savo ribų, tuomet jos harmoningai egzistuoja.
Turime įsisąmoninti, kad su savo įgimtais gabumais dabar to negalime padaryti. Tačiau vis tiek turime to siekti. Tad pirmiausia turime pajausti vienybės poreikį, o paskui suvokti, kad neįmanoma to pasiekti patiems.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad nuo pradžių buvome sumanyti kaip vienas organizmas?
Atsakymas: Taip ir buvo. Tai dar vadinama „Adam“ sistema iki jai sudūžtant. Kitaip tariant, jau buvome tos būsenos.
Mes – tai visos sielos, visi mūsų vidiniai informacijos įrašai (rešimot).

#273416

Iš 2020 m. rugsėjo 11 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga aukštesnioji ugdymo sistema

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Vieningas pasaulis – nauja realybė

Komentarų nėra

Įžiebė šviesą sieloje

Dvasinis darbas, Grupė, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu visiškai įveikiame savo egoizmo priešinimąsi, kuris mums duodas pagal sielos šaknį ir susijungiame dešimtuke, tai tarp mūsų gali atsiskleisti Kūrėjas.

Šviesos ir tamsos priešprieša, atsiskyrimas ir vienybė pasiekia tokią ribą, kai šis kontrastas tarp egoizmo ir šventumo yra pakankamas, kad tamsa nušvistų kaip šviesa. Mumyse atsiskleidžia pirmoji Šviesa – Šviesa Nėfėš ir mes žengiame į Šviesos kelią.

Įtampa tarp atsiskyrimo ir siekio susivienyti pasiekia tokį dydį, kai leidžia Šviesai įsižiebti it lemputei, užsidegančiai nuo 220 voltų įtampos. Mūsų vienybės galia ir mūsų priešinimasis tampa tokie dideli, kad pati tamsa ima šviesti kaip Šviesa. Iš tamsos kviečiame ir pritraukiame Kūrėją į savo vienybę.

Kiek priprantu vertinti tamsias būsenas, kai neturiu nei noro, nei proto, nei teisingų minčių, žinodamas, kad būtent jos mus sutelkia, tiek uždegu Šviesos savo tamsioje sieloje, kitaip tariant, vis labiau atskleidžiu Kūrėją.

#275191

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Kaip pritraukti Šviesą?

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Komentarų nėra

Kaip atsikratyti rasistinių įsitikinimų?

Klausimai ir atsakymai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmonės linkę apibendrinti: visi tamsiaodžiai – nusikaltėliai, visi žydai – turtingi ir gobšūs, musulmonai – teroristai ir pan. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Žmogui taip patogiau.
Klausimas: Kaip atsikratyti šių įsitikinimų?
Atsakymas: Tereikia siekti vienos šaknies – nieko daugiau. Jokie aiškinimaisi materialiame lygmenyje nepadės, tik apsunkins padėtį. Tai daro visos valdžios ir tarptautinės organizacijos, kai mėgina mūsų pasaulio lygmenyje kažkaip visus suvienyti, sutaikyti, tačiau jiems nesiseka.
Tik pakilus virš mūsų prigimties į vienybę ir tarpusavyje susiliejus mums pasiseks. Kitaip, įsitrauksime į dar didesnius aiškinimusis, neapykantą, atstūmimą.

#275328

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Rasizmo šaknys

Esame pereinamojo laikotarpio pradžioje

Komentarų nėra

Laisvė – išeiti iš egoizmo

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Per visą istoriją žmonės kovėsi už laisvę. Žmogaus teisių deklaracijoje rašoma, kad laisvė – tai galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam. Ar sutinkate su tokiu pasakymu?
Atsakymas: Iš dalies. Tai nėra išsamus laisvės apibrėžimas, bet bent jau pirmas ir pagrindinis teiginys.
Klausimas: Jei žiūrėsime į laisvės sąvoką iš komunikacijos tarp žmonių požiūrio taško, kiek laisvas mūsų elgesys? Žinome, kad genai ir aplinka praktiškai visiškai nulemia mūsų elgesį. Kur tuomet mūsų laisvė?
Atsakymas: Tarnauti mūsų tarpusavio ryšiui, kuris veda visus į nuostabią būseną – vienybę. Tik šitai turime įsisąmoninti, kaip galimybę laisvai judėti tarpusavyje.
Klausimas: Žvelgiant iš gamtos pozicijų, ar žmogus turi būti laisvas?
Atsakymas: Žiūrint iš gamtos pozicijų, tai visai nėra duota. Nė vienas biologinis organizmas, įskaitant žmogų, neturi laisvės. Tačiau kildamas virš savo egoistinės prigimties, išeidamas iš savęs, žmogus gali pasiekti naują, altruistinę prigimtį, ir ten įgyti laisvę kaip davimą ir meilę kitiems.
Laisvė – tai išėjimas iš egoizmo.

#273714

Iš 2020 m. rugsėjo  11 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo savęs paties

Kame mūsų laisvė?

Apie valios laisvę

Komentarų nėra

Adapteris tarp mūsų ir Kūrėjo

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманKuo daugiau savo minčių ir norų reikia pervesti virš ribos, kad susietume juos su Kūrėju, priliptume prie aukštesniosios jėgos. Ir tai galima atlikti per dešimtuką, kuris veikia kaip jungiantis adapteris, padedantis prilipti prie Kūrėjo.
Jeigu tinkamai organizuojame dešimtuką, tai per jį įžvelgsime aukštesniąją jėgą, įstengsime už jos įsitverti ir vis labiau prisitaikyti prie jos. Kitaip tariant, nukreipti vis daugiau norų, minčių į mūsų vienybę ir taip priartėsime prie Kūrėjo.

#274509

Iš 2020 m. lapkričio 25 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – Kūrėjo smuikas

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Smuikas su dešimt stygų

Komentarų nėra

Besitaisanti karta

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманYra patikimas vaistas prieš virusą – vienybė. Ši priemonė gelbėja nuo visų problemų, nes tuomet prilygstame bendrajai gamtai, kuri yra globali ir integrali. O jeigu taip susijungiame, tai labiau susisiejame su bendrąja gamtos jėga, kuri teisingai sutvarkys visas mūsų gyvenimo sistemas.
Gamtoje veikia bendras mus visus valdantis dėsnis. Ir, norėdami priartėti prie to dėsnio bei imti tinkamai su juo sąveikauti, turime susivienyti. Kaip negyvoji materija, augalija, gyvūnija simbiotiškai susijungia, taip ir žmonės turi susivienyti.
Tačiau, kodėl matome, kad gamtoje vieni ėda kitus? Ogi todėl, kad mes, žmonės tarpusavyje elgiamės egoistiškai, ir savo egoizmu veikiame visus likusius gamtos lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį. Jei ištaisytume savo egoistinį norą, tai vilkas draugiškai gyventų su ėriuku, ir gamtoje niekas nieko nepultų.
Visiems akivaizdu, kad tik laimėtume pasiekę darną su gamta. Mūsų kartoje visa žmoniją turi pasiekti šią darną ir todėl ji vadinama besitaisančia karta.

#274027

Iš 2020 m. lapkričio 15 d. rytinės pamokos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Dabartinė jaunimo karta patiria krizę

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Komentarų nėra

Priesako džiaugsmas

Dvasinis darbas, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманPriesakas – tai galimybė atlikti ką nors malonaus Kūrėjui. Ir kuo sudėtingesnė būsena, kuri nejaučiama mano egoizme kaip maloni, tuo geriau. Juk tai reiškia, kad šiame veiksme neturiu egoistinės motyvacijos ir veikiu prieš egoizmą.
Tuomet tai išties vadinasi priesaku, kitaip tariant, vykdau Kūrėjo paliepimą priartėti prie Jo, nepaisydamas savo egoizmo priešinimosi.
Priesako džiaugsmas tas, kad galiu atlikti veiksmus, nukreiptus prieš savo norą mėgautis ir kaskart vis labiau. Tai gali būti nedideli pasiekimai, bet svarbiausia, kad tai būtų vienybės atžvilgiu. Visa, ko man reikia, – tai vienybė su draugais ir pamoka. Šie du instrumentai priartina prie Kūrėjo.
Jeigu kasdien laikausi ir pirmos, ir antros sąlygos – vadinasi, diena nepraėjo veltui. Taip reikia žiūrėti į savo gyvenimą ir tuomet jis bus prasmingas, atneš ypatingą rezultatą.

#274090

Iš 2020 m. lapkričio  17 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia laikytis priesakų?

Kaip įvykdyti Gamtos priesaką

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Komentarų nėra

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai