Pateikti įrašai su vienybė žyme.


Komunizmas pagal kinus

Krizė, globalizacija

Klausimas. Kinijos komunistų partija pradėjo vienerių metų trukmės auklėjimo kompaniją 88 milijonams politinės organizacijos narių.
Kinijos komunistams bus ugdomas tvirtas tikėjimas komunizmu ir socializmu. Pabrėžiamas nepateisinamumas tų, kurie gina Vakarų vertybes, pažeidžia partines normas, dirba neefektyviai ar elgiasi neetiškai.
Dokumente yra pasakyta: „Partijos nariai turi mąstyti ir veikti visiškai laikydamiesi KKP Centro komiteto politikos ir vadovų nuostatų. Jie turi atkakliai dirbti, kad tarnautų liaudžiai, ir įnešti savo indėlį į visuomenės pažangą ir ekonominį vystymąsi“. Ar galės jie išlaikyti šias nuostatas dabar, naujajame pasaulyje?
Atsakymas. Svarbu ne tai, ar išlaikys, o tai, kad jiems nėra alternatyvos!
O kokią alternatyvą gali parodyti Amerika, Europa ar Rusija? Pasaulyje nėra tokių pavyzdžių, kuriais galėtų sekti Kinija. Kam jai keistis? Toks tradicinis požiūris į liaudį, į save, vyriausybę puikiai jiems tinka.
Komentaras. Kitaip tariant, tai tam tikras būdas užšaldyti tai, kas įgyvendinama pagal principą: „jei veikia – keisti nereikia“.
Atsakymas. Tai yra geriausia. Kitaip negalima, jie elgiasi labai teisingai. Kinai – pragmatiški rimti žmonės, kuriems egzistuoja tik šis gyvenimas, tekantis maksimaliai materialia normalia, stabilia vaga. Tai jie ir stengiasi įgyvendinti.
Klausimas. Bet, kita vertus, jų principai labai artimi kabalistiniams. Koks esminis skirtumas?
Atsakymas. Nemanau, kad jų politika sukurta, kad suvienytų žmones.
Komentaras. Bet juk dokumente yra pasakyta, kad kinai turi atkakliai dirbti, kad tarnautų liaudžiai, įneštų savo indėlį į visuomeninį ir ekonominį vystymąsi.
Atsakymas. Tai pasakyta pranešime Komunistų partijai, o ne žmonėms. Todėl žmonės tuo neužsiima. Jie tiesiog žino, kad turi būti tokiuose rėmuose, kitu atveju viskas taps nekontroliuojama. Kinija – labai rimta policinė organizacija.
Žinoma, čia nėra jokio ryšio su kabalistiniais principais, kurie prasideda nuo to, kad žmonės jaučia poreikį vienytis aukščiau naikinančio ir skaldančio juos egoizmo. Kinijoje šito dar nėra. Jų egoizmas yra labai žemo lygio, dėl to šalies gyventojai dar labai toli nuo būtinybės įgyvendinti kabalistinius principus.
Aš nemanau, kad Kinija savarankiškai prisijungs prie tų valstybių ir bendrijų, kurioms kabala bus reikalinga dėl gyvybiškai svarbios žmonių vienybės.
Klausimas. Bet kažkada jie prisijungs prie kitų, juk yra pasakyta, kad „visi Mane pažins, nuo mažo iki didžio“?
Atsakymas. Taip, bet svarbu, kokiomis priemonėmis. Jie kol kas neturi visa apimančio didžiulio slegiančio egoizmo, kurį reikėtų gydyti, ištaisyti su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Kas pirmasis šios išsitaisymo grandinės eilėje?
Atsakymas. Pirmieji, žinoma, viso pasaulio žydai. Šito iš mūsų neatimsi, mes – patys egoistiškiausi žmonės. Tuo esame visos planetos priekyje. O už mūsų jau eina išsivysčiusiosios pasaulio šalys – europiečiai ir amerikiečiai.

Iš 2016 m. kovo 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Marksas buvo teisus

Klausimai ir atsakymai

Klausimas. Girdėjau, kad kabalistai nuolatos kalba apie vienybę. Jie mano, kad tik susivienijusi žmonija išspręs visas problemas.
Tai man primena tarybinius laikraščius su šūkiu: „Visų šalių proletarai vienykitės!“ Išeitų, kad revoliucionieriai taip pat priklausė kabalistams?
Atsakymas. Kadaise Marksas išsakė labai daug teisingų idėjų. Dabar jo darbai peržiūrimi.
Iš esmės, kabala kalba apie tai, kad komunizmas (bet ne toks, kurį bandė sukurti Rusijoje), yra pažangiausia ateities santvarka Žemėje. Jo pagrindiniai principai, kad ir kaip tai atrodytų naiviai: „iš kiekvieno pagal gebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“,  geras ryšys tarp žmonių mylint ir draugaujant.
Žinoma, visi šie principai labai tolimi nuo dabartinės žmonijos būsenos, bet kabalistai tai mato gamtoje, kaip visuomenės ateities programą. Norime ar nenorime, bet prie to prieisime. Klausimas tik tas, kokiu keliu: ar po pasaulinių karų ir žiaurių susidorojimų, ar įsisąmonindami, kad ši sistema geriausia ir reikia patiems pasistengti ją sukurti.

Iš 2016 m. vasario 10 d. vebinaro per zahav.ru

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – tai atsakas į Gamtos išūkį

Komunizmas: utopija ar tikrovė?

Išsivysčiusios visuomenės forma

Komentarų nėra

Artimieji tampa mūsų sąmonės dalimi

Realybės suvokimas, Viena siela

Pranešimas. Mokslininkai išsiaiškino, kad kiti žmonės įsipina į mūsų sąmonę neuronų lygmenyje. Ką nors įsileisdami į savo gyvenimą, mes tai tiesiog įleidžiame į savo smegenis. Žmonės gali su artimaisiais integruotis neuronų lygmenyje.
Evoliucijos procese mūsų sąmonė tapo dalimi „neuronų gobeleno“, į kurį įpinti tie žmonės, kuriems esame neabejingi. Kuo daugiau laiko žmonės leidžia kartu, tuo panašesni vienas į kitą tampa.
Tyrimai atskleidžia smegenų gebėjimą modeliuoti sąmonę kitų žmonių atžvilgiu. Artimi žmonės tampa mūsų pačių dalimi, ir tai yra realybė. Mes iš tikrųjų jaučiame grėsmę, kai partneriui iškyla grėsmė. To nebūna, jei pavojus gresia nepažįstamajam.
Komentaras. Apskritai mes visi esame bendrame tinkle, absoliutaus tarpusavio ryšio voratinklyje, mums dar teks atskleisti jo universalumą. Iš to suprasime, kaip kiekvienas iš mūsų formuoja kitų gyvenimus. Vadinasi, būtent absoliutus mūsų tarpusavio ryšys prives prie tobulo egzistavimo. Visi turime tapti artimi, nes ne savo valia esame susieti į bendrą tinklą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Empatija – mūsų ląstelėse!

Sąmonė – tai tam tikrą struktūrą turinti šviesa

Pasiūlymas, naudingas vyriausybei ir visiems

Komentarų nėra

Kas yra meilė?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Apie meilę per visą žmonijos vystymosi istoriją sukurta daug dainų, parašyta daug nuostabių romanų. Kita vertus, meilė sukėlė daugybę tragedijų ir karų. Apie ją taip daug pasakyta. Galbūt, tai pats aukščiausias žmogaus pojūtis. Kas gi yra meilė?
Atsakymas. Meilė – tai ypatingas žmogaus ryšys su kitu žmogumi ar kokiu dalyku. Aš galiu mėgti jūrą, muziką, malonius kvapus ir t.t., galima sakyti, kad juos myliu.
Kodėl aš myliu? Todėl, kad jie man teikia malonumą: mėgaujuosi jūra, muzika, kvapais, dangumi. Aš myliu tai, kas man malonumu, ir priešingai, nekenčiu to, kas man sukelia kančią, sukuria problemų. Taip kyla meilė arba neapykanta, būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams.
Kai myliu tai, kas suteikia man malonumą, ir nekenčiu to, kas sukelia man kančią, vadinama egoistine meile. Tuo mes panašūs į gyvūnus: mylime tai, kas mums gerai, ir atsiribojame nuo to, kas blogai. Kitaip tariant, mylime ne objektą, o tą jausmą, kurį jis pažadina mumyse.
Pavyzdžiui, sutinku pažįstamą, kuris sako, kad išsiskyrė. „O kas atsitiko? – Meilė praėjo!“ Kitaip tariant, meilė egzistuoja, kol mėgaujamės vienas kitu. Net gydytojai šiandien tvirtina, kad po 2–3 metų meilė tarp partnerių dingsta.
Bet tai ne ta meilė, apie kurią kalbama kabalos moksle. Kabalos mokslas kalba apie meilę kaip apie tą, kas yra aukščiau egoizmo žmogaus, kuris kažką mėgsta. Meilė yra tai, ką kuriame dviejose plokštumose.
Yra tarp mūsų plokštuma santykių, kur gali būti ginčų ir net neapykantos, t. y. prieštaravimo vienas kitam. Ir kartu, aukščiau šių nesutarimų, mes kuriame ypatingą ryšį, vadinamą „meile“.
Mes daug su tuo dirbame, įdedame jėgų, laiko, pastangų ir kuriame jį. Tai vadinama „visus nusikaltimus padengs meilė“. Kitaip tariant, meilė kuriama būtent aukščiau „nusikaltimų“ – aukščiau prieštaravimų, kurie yra tarp mūsų.
Tik tokiu būdu du žmonės galės susijungti vienas su kitu, kad tarpusavio ryšys būtų geras, stiprus, sveikas, iš tikrųjų žmogiškas. Šis ryšys tarp žmonių, kurie supranta, kad jie – egoistai ir gali rytoj vėl susipykti, bet vis tiek stengsis pakilti aukščiau to, kad tarp jų būtų nuostabus, geras ryšys, vadinamas meile.
Ir tai ne ta meilė, kurios pagrindas yra seksualinis potraukis arba pripratimas, arba tai, kas gerai man šiandien, nors paskui gali būti priešingai.
Priešingai, tai meilė tarp žmonių – tarp vyrų, moterų, vaikų, tautoje ar žmonių grupėje, kai mes nežiūrime vienas į kitą kaip į malonumo teikėją, kurį mylime dėl to, kad juo mėgaujamės, tokis požiūris – gyvūninio lygmens.
Žmogaus lygmenyje mes kuriame tarpusavio meilės ryšį aukščiau viso to, ką gauname vienas iš kito – malonumus arba nemalonumus: man gali nepatikti kito įpročiai, vis tiek aš siekiu jį mylėti, sakykime, dėl to, kad mes priklausome vienai tautai.
O jau tada mes dirbsime ir ties klausimu, kaip mums suartėti vienam su kitu ir per šio pasaulio įpročius: fizinius, tautinius ir kitokius.
Kitaip tariant, meilė – tai didžiausia vertybė tarpusavio santykiuose žmonių, kurie susirenka susijungti vienas su kitu, nes privalo būti susiję ir pasirenka šį ryšį. Tada jie visą laiką to siekia.
Todėl yra pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Mūsų santykiuose yra „nusikaltimų“ – įvairiausių nesutarimų, o aukščiau jų visą laiką kuriame meilę. Ir net daugiau: kuo daugiau nesutarimų, tuo stipresnė turi būti meilė – aukščiau jų.
Taip reikia auklėti žmones. Tada galėsime pasiekti būseną, kai aukščiau viso pasaulio, aukščiau visos žmonijos galėsime išskleisti meilės skėtį. Būtent tai ir yra meilė. Kitu atveju tai – viso labo fiziologinė meilė, kai tu myli tai, kas patinka tavo kūnui, – meilė kaip gyvūnų.
Tuo tarpu žmogiškoji meilė kuriama aukščiau visko, kas manęs netenkina kitame. Bet tam yra priežastis – aukštesnioji vertybė, dėl kurios ir privalau palaikyti gerus santykius su kitais.
Ir abu suprantame, kad įprastoje plokštumoje turime įvairiausių nesutarimų dėl šalies, gyvenimo būdo ir viso kito, tačiau bet kuriuo atveju priimame sprendimą, kad privalome būti susiję, nežiūrint į tai, kad esame kitokie ir skiriamės vienas nuo kito.
Mes kuriame šį ryšį, mūsų meilę, pamažu, palaipsniui, remdamiesi aukštesniuoju tikslu, kurį turime pasiekti kartu, tarpusavio ryšyje – aukščiau mūsų fizinių kūnų.

Iš 2016 m. vasario 14 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias meilės pažinimo link

Besąlyginė meilė

Nukreipta į tikslą meilė

Komentarų nėra

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Krizė, globalizacija

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.
Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.
Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija. Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?
Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities pasaulio žemėlapis – be sienų

2015-ieji – blogio įsisąmoninimo metai

Pabėgėliai: kas laukia Europos? V d.

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.

Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.

Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija[A1] . Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?

Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…


[A1]Reikia linko

Idek linka I postas “ kas yra integracija”

Komentarų nėra

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Visuomenės poveikio žmogui fenomenas ypatingas: jeigu susiduriu su problema, kurią turi ir visa visuomenė, tai ji tarsi pasiskirsto, sumažėja, ir aš nesijaučiu kovojantis vienas prieš vieną. Jeigu susergu reta sunkia liga, tai labai kankinuosi, o jei per epidemiją serga visi aplinkui, nėra taip baisu.
Bėda akimirksniu dalinasi visiems, aš – vienas iš visų – gaunu jos dalelę. Todėl man baimės tenka viena milijoninė dalis. Taip vyksta nepriklausomai nuo mano noro, nes priklausau sistemai. Todėl mano sąlyginė bendros bėdos dalis – tik viena milijonoji.
Tai nereiškia, kad man neatsitiks bėda – atsitiks. Bet grėsmės baimę dalinasi visi žmonės: ir kuo labiau esu susijęs su kitais, tuo mažiau kankinuosi dėl nemalonumų.
O džiaugsmas bendruomenėje – priešingai nei bėda – nesumažėja, nes jį jaučiu drauge su visais. Nelaimę jaučiu savyje, o džiaugsmą – išorėje, tarp visų. Juk geroji jėga, sukūrusi visą pasaulį, veikia visus ir yra nedaloma. Jeigu ateina džiaugsmas, tai visi džiaugiasi iš visos širdies.
Netgi atvirkščiai, bendras džiaugsmas sustiprina asmeninį džiaugsmą. Sakykime, atėjo žinia apie pergalę kare. Šis džiaugsmas nepasidalija į milijoną dalių, kad man tektų viena milijonoji, – priešingai, aš jaučiu milijoną kartų didesnį džiaugsmą! Juk išeinu į gatvę, matau, kaip visi džiaugiasi, ir prisipildau laime, būtų visai kitaip, jei tūnočiau vienas namuose.
Vienybės jėga turi unikalų, stebuklingą gebėjimą padalinti bėdą visiems, o džiaugsmą ir laimę – padauginti visiems. Tai kyla iš kūrimo šaltinio, iš to, kad mes atėjome iš Didžiojo sprogimo taško, iš vienos jėgos.
Todėl šiandien atskleidžiame, kad visa gamta yra bendra sistema. Kuo artimesni tampame šiai jėgai, kuo labiau atitinkame bendrą gamtos sistemą, tuo daugiau laimime: ne vieną milijonąją dalį, o vieną, padaugintą iš milijono!
Jeigu integraliojo auklėjimo padedami išmoktume tai teisingai panaudoti, tai pasiektume laimės viršūnę.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Gamtos kantrybei yra ribos

Kur rasti laiko laimei?

Komentarų nėra

Imtuvas užribio bangų diapazone

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Tautos širdis

Dvasinis darbas

Klausimas: Kokio susivienijimo iš mūsų reikalaujama: vienodų minčių, nuomonių?
Atsakymas: O kaip kiekvienas iš mūsų susivienija su savo vaikais? Argi vienodos mūsų mintys ir nuomonės? Visus nusikaltimus padengs meilė!
Komentaras: Tai visiškai teisinga. Savo namuose mes visi skirtingi, net dvyniai skiriasi. Neįmanoma turėti visada tokią pačią nuomonę, nepaisant to, mes labai susiję ir artimi. Aš nežinau, kaip tai vyksta, bet mes jungiamės širdimis.
Atsakymas: Taigi, tu myli savo vaikus, nepaisant visų skirtumų tarp jūsų. Tai yra toks susivienijimas, kai visus nusikaltimus padengia meilė.
Klausimas: Išeitų, kiekvienas gali likti su savo pažiūromis – kairiosiomis ar dešiniosiomis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu mano vaikai nepritaria mano nuomonei, argi tai sumažina mano meilę jiems? Ne! Tai visiškai nesusiję dalykai. Taip pat ir kitų žmonių atžvilgiu.
Klausimas: Paskutinysis karas išryškino didelius nesutarimus liaudyje: tarp kairiųjų ir dešiniųjų, griežtų metodų šalininkų ir taikdarių. Jeigu mums pavyks susivienyti, ar galėsime kiekvienas likti prie savo nuomonės?
Atsakymas: Aš bet kuriuo atveju kitą jausiu kaip artimą, nepriklausomai nuo to, ar skiriasi mūsų nuomonės. Meilė tarp mūsų turi būti pirmoje vietoje, atnešti mums vienybę, susijungimą į vieną žmogų su viena širdimi. Jeigu po to tarp mūsų liks skirtumų, tai –nebaisu.
Klausimas: Bet, jeigu nuomonės skiriasi, susivienyti labai sunku?
Atsakymas: Tarkime, skirtumų yra, o „Kuriantysis ramybę danguje, mus sujungs.“ Mes pagaliau suprasime, kaip tai padaryti ir pradėsime veikti. Nereikia bandyti suprasti viską iš anksto, dabar to negalime. Reikia tiesiog dirbti, vienytis, dalyvauti seminaruose, apskritųjų stalų diskusijose.
Taip pamatysime, kad ir būdami skirtingi bei atitolę galime sukurti bendrą pojūčių centrą. Šiame centre mes jaučiamės kartu, kaip viena širdis.
Kai kartu sėdime, kalbamės, bandome išeiti iš savęs ir įsigilinti į kitus, mūsų tarpusavio ryšių centre tampame vienu žmogumi su viena širdimi. Taip atidarome čiaupą ir Šviesa per mūsų susivienijusią grupę pasklinda po visą pasaulį.
Jeigu dešimt Izraelio tautos žmonių bandys taip susivienyti, tai milijonai žmonių iš pasaulio tautų pajaus gyvenimo pagerėjimą ir pakeis savo požiūrį į Izraelį. Jeigu pasaulio nuomonė pasikeis, Hamas negalės mums nieko padaryti!
Klausimas: Kokią viltį mums galite suteikti, sprendžiant šitos krizės klausimus?
Atsakymas: Aš neteikiu jokių vilčių, aš duodu veiksmingą priemonę, įrankį tautos suvienijimui. Iš mūsų reikalaujama tikėjimo, o ne veiksmų. Linkiu jums sėkmės!
Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Kaip tai galėjo nutikti?

Dvasinis darbas, Platinimas

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »