Klausimas: Kaip nesikraustyti iš proto dėl naujienų apie karą? Jos automatiškai padidina nerimą ir yra suvokiamos kaip potencialaus pavojaus signalas.
Atsakymas: Taip, suprantu. Mums tereikia įsisąmoninti karo prasmę, ką turime daryti, kad pasiektume aukštesnį tikslą – vienybę.
Karo metu turime išryškinti savyje ir priešininke visus „už“ ir „prieš“, kurie būtini vienybei, kad nebūtų karo. Kitaip tariant, jau per patį karą sukurti kažką priešingo jam.
Išvysime, kad galime pakreipti karo priemones ne į priešininką, kuris toks, kaip aš, o į priešininką, kuris manyje. Ir tuomet jau kovosiu su savo egoizmu, kilsiu virš jo ir taip suartėsiu su kitais.
Karas man bus ne karas tarp žmonių, o mano asmeninė kova su savuoju ego. Galiausiai įstengsiu jį nugalėti ir pasieksiu tikrąją pergalę prieš save.

#295497

Iš 2022 m. kovo 1 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimosi alternatyva – pasaulinis karas

Kada baigsis karas?

Nuo karo prie karo

Esame Purimo šventės centre, kovos tarp gėrio jėgos ir blogio jėgos (Kūrėjo ir Amano) centre. Ir mes lemiame kovos baigtį, nes vadinamės „Israel“, kitaip tariant, „siekiantys Kūrėjo“.
Ir Mordechajo, gėrio jėgos, ir Amano, blogio jėgos, šaknis yra Kūrėjas. Ir todėl „Megilat Ester“ sakoma, kad Šušan miestas buvo pasimetęs ir nežinojo, kur tiesa, ko nori Kūrėjas.
Juk Kūrėjas leidžia valdyti Amanui, blogio jėgai. Visas mūsų pasaulis išjudimas egoistinių jėgų. O gal Kūrėjas nori, kad nieko nepaisydami siektume meilės ir vienybės jėgos? Tačiau matome, kokia silpna gėrio jėga – Mordechai, kuris sėdi miesto vartuose. O Amanas tuo metu arti Karaliaus ir valdo visą karalystę.
Todėl Purimo istorija vadinama „Megilat Ester“, kitaip sakant, „paslėpties atskleidimas“. Ir tai tikslingai sukurta taip, kad sukurtų mums valios laisvę, leistų patiems nuspręsti, su kuo norime eiti, kieno tiesa: vienybės jėgos ar atsiskyrimo.
Ir nors visas mūsų gyvenimas paklūsta atsiskyrimo jėgai, priverčiančiai visus padalyti viską į tavo ir mano – bet tikroji pergalė ne pavergiant vienas kitą, o tarpusavyje papildant, padedant. Nė vienas nesistengia laimėti, priešingai, kiekvienas siekia nusileisti kitam, veikia prieš egoizmą. Ir būtent taip laimima.
Dar išvysime, kaip šiandien pasaulyje vykstančiuose konfliktuose laimi būtent tylioji jėga, kuri palenkia save, o ne ta, kuri kovoja, mėgindama pavergti kitus.

#295239

Iš 2022 m. kovo 16 d. pamokos apie Purimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos pasaulyje

Purimo herojai: Amanas

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Klausimas: Kaip užpildome erdvę tarp mūsų ir Kūrėjo?
Atsakymas: Labai paprastai. Siekiame padėti vieni kitiems suartėti, susivienyti ir taip darome poveikį, kad Kūrėjas būtų tarp mūsų.
Jis niekur nėjo ir niekur nesislėpė. Tai mes savo egoizmu, tarpusavio atstūmimu slėpėme Jį nuo savęs. O dabar, kai stengiamės suartėti ir taip pamažu, priklausomai nuo mūsų pastangų suprasti, pajausti, padėti vieni kitiems, tai tiek atskleidžiame Kūrėją, kuris visąlaik tarp mūsų.
Tik Jis tarsi slėpėsi, buvo tremtyje. O dabar Jį išlaisviname iš tremties ir prašome, kad atsiskleistų.
Klausimas: Kaip galime paprašyti Kūrėjo užpildyti erdvę tarp mūsų, jei ši erdvė sukurta trūkstant intereso susivienyti?
Atsakymas: Ugdyti šį interesą vienybei. Kitaip nieko nepasieksite. Turite visąlaik jausti, kad tarp jūsų tuštuma, ir tą tuštumą turite įveikti, kol būsite viename nore, kuriame atsiskleis Kūrėjas.

#293131

Iš 2022 m. sausio 9 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr.7

Klausimas: Kaip galime padėti savo šaliai, joje gyvenantiems žmonėms priartėti prie vienybės? Kaip veikiame juos savo vienybe?
Atsakymas: Patarčiau jums pirmiausia kurti santykius tarpusavyje. Tai svarbiausia. Kai jumyse bent šiek tiek ims skleistis dvasinė jėga – davimo, meilės, ryšio jėga, ji tuo pat metu spinduliuos nuo jūsų, jūsų išorėje. Tai ir pajaus plačios masės. O kol kas, nemanau, kad reikia apie tai galvoti, reklamuoti ar ką nors daryti.
O štai platinti bendras žinias apie tai, kad geras tarpusavio ryšys veda prie gero gyvenimo – būtina. Tuo užsiimame visą laiką.
Klausimas: Kaip galime palaikyti vieni kitus, kad tikėtume, jog galime pasiekti tikėjimo aukščiau žinojimo būseną?
Atsakymas: Ši galimybė priklauso tik nuo jūsų. Ir nuo nieko daugiau. O pasaulio būsena sudaryta taip, kad jei panorėsite, tai būtinai ir greitai pasieksite pokyčių. Viskas priklauso nuo jūsų noro dydžio. Tad – pirmyn! Ir netikėkite niekuo, kad tai neįmanoma, kad tai sunku. Svarbiausia mūsų problema šiame pasaulyje – atskleisti Kūrėją. Tuomet mums viskas taps aišku. Sėkmės jums!

#293230

Iš 2022 m. sausio 8 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Kokybiška vienybė

Šiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Klausimas: Kaip galime paspartinti dvasinį darbą, kad padidintume teigiamą rezultatą?
Atsakymas: Neturime kitos galimybės – tik dar labiau susivienyti, kad Šviesa tarp mūsų sujungtų visus atstumus, kuriuos norime panaikinti. Ji ateis ir tai atliks, o mes privalome jos prašyti: „Leisk man būti su mano draugais it viena visuma“.
Tokiu atveju, jeigu atstumai tarp mūsų nusitrina, mes suformuojame vieną bendrą kūną, vieną bendrą norą, kuriame atsiskleis Kūrėjas. Ir tai pasiekiama, juk ne mes tai darome, turime tik išprašyti Šviesos, kad mus sujungtų bendrai siekdami šios būsenos.
Tad įtikinkime vieni kitus, palaikykime, įkvėpkime, kad tai įmanoma.
Tai perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Būdami mūsų pasaulyje, mes, žinoma, neįstengsime įsivaizduoti, kaip sujungti viską į vieną visumą. Materialiame pasaulyje tai nepasiekiama.
Bet kai iš mūsų pasaulio prašome apie tai, tai Šviesa atsižvelgia į mūsų būseną ir pakelia mus į kitą pakopą – ten, kur iš tikrųjų egzistuoja davimo ir meilės savybė, ryšys tarp sudužusių vienos sielos (kuriai priklausome) dalių. Ir tai galime atlikti.
Mėginkime drauge. Dar turime laiko, kad įsisąmonintume šias galimybes ir jas realizuotume. Ir mes tai atliksime!

#289358

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pokalbio su MAK studentais

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa užpildytas klausimas

Tarp tamsos ir šviesos

Kabalistiniai terminai: „begalybės pasaulis“, „šviesa“, „sfira“

Norėdamas išsaugoti pasiektą tikėjimo lygmenį, kiekvienas turi pasirūpinti kitais. Juk nė vienas žmogus negali būti tikras, kad galės ką nors išsaugoti pats, tik su sąlyga „kad padės žmogus artimui“. Tik taip per abipusį laidavimą galėsime apsaugoti kitas kitą.

Niekas negali išsaugoti savęs, jokia forma, kai kalbama apie dvasinį suvokimą. Ką nors pasiekęs jau po akimirkos visko netenku, jei manęs nepalaiko draugai. Todėl mums taip svarbus tarpusavio laidavimas tarp visų.

Nieko negaliu išlaikyti, juk mano dvasinis indas – tėra vienas taškas, vienas pikselis. Privalau būti susijęs su visais kitais pikseliais bent jau dešimtuke, kitaip neįmanoma.

Todėl sakoma: „Arba grupė, arba mirtis“, juk iš lėto neteksiu visko, kas pasiekta, jei liksiu be ryšio su grupe. Tiesiog neturėsiu vietos, indo, atminties, kur tai galima saugoti. Dvasinis pasaulis išlieka tik dešimtyje sfirų, mūsų tarpusavio ryšyje.

Dar išsiaiškinsime, kur yra visuomenės kolektyvi atmintis. Ji ne pačioje visuomenėje, o šviesoje.

Tad kiekvienas iš mūsų gali išsaugoti savo užkariavimus tik tuomet, kai yra susijęs su kitais, būna dešimtuke, ir iš jo mezga ryšius toliau. Išliks tai, kad yra ne manyje, o tai kas manyje – išnyks, pradings.

Ir jeigu esame tarpusavyje susiję, tai nereikia baimintis, kad prarasime tai, kas pasiekta. Jei rūpinamės savo vienybe, tai net pradingimas bus tam, kad gautume ką nors naujo, svarbesnio nei anksčiau. Tai vadinama „priesaku užmiršti“: privalome pamiršti, kas pasiekta anksčiau, kad eitume pirmyn. Kaip pasakyta: „Tebūna tau kaskart viskas kaip iš naujo“.

#271655

Iš 2020 m. rugsėjo 30 rytinės pamokos apie Sukkot šventę

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Dešimtukas – bendra siela

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Klausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

#283095

Iš 2021 m. gegužės 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Meilė – tai vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Komandos formavimo principai: tikslo svarba
Klausimas: Turi būti tam tikros grupės taisyklės, nuolat grąžinsiančios žmones prie puoselėjamų vertybių, kurių nėra išoriniame pasaulyje.
Pirma taisyklė: dirbtinai kelti šių susitikimų svarbą, juk tik kartu galime pasiekti bet kokį tikslą. Būtina, kad žmonės aktyviai dalyvautų kiekviename susitikime, taip pat – komandiniuose renginiuose.
Kokius svertus gali pasitelkti grupė, kad kiekvienas jaustų atsakomybę už visus? Kad žmonėms šie susitikimai būtų svarbūs, net jeigu ne visuomet tai jaučia.
Atsakymas: O kas žmogui iš to? Visų pirma paklausčiau, kas man iš to, jei pradėsiu aktyviai dalyvauti visuose susibūrimuose, susitikimuose, išėjimuose į visuomenę ir pasistengsiu skleisti integralų ryšį tarp visuomenės narių?
Todėl reikia, kad žmogus labai tiksliai suprastų: jo, vaikų ir visuomenės sveikata, gerovė, apsauga nuo koronaviruso ar nuo kitos nelaimės priklauso tik nuo visuomenės vienybės ir dabar jis stengiasi šią visuomenę išgydyti.
Bus daugiau…

#267869

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Besivienijančios grupės tikslas
Klausimas: Komanda – tai žmonių grupė, kurią vienija vienas tikslas, tos pačios užduotys.
Žmonės buria sporto komandas, kad laimėtų varžybas; verslo komandas, kad uždirbtų pinigų; dvasines komandas, kad stiprintų tikėjimą. Komandų, kurios dirba, kad susivienytų, tikslas ir priemonės sutampa. Kaip taip gali būti?
Atsakymas: Jei kursime komandą, kurios tikslas – susivienyti, kyla klausimas: vienybė yra tikslas ar tik priemonė šiam tikslui pasiekti?
Akivaizdu, kad vienijimasis pats savaime nėra tikslas. Kuriant komandas visada sprendžiama kokia nors užduotis, kuriai būtina vienybė. Todėl mūsų atveju irgi būtina nustatyti tą tikslą.
Norime vienybės, kad joje pajaustume kitą žmonijos egzistavimo lygmenį. Žmonės pajaus, kad vienybėje slypi ypatingas panašumo į integralią gamtą principas.
Jei žmonės susivienys, sieks vieno tikslo, bus dėl to pasirengę aukoti asmeninius egoistinius tikslus, tai tokiu atveju pakils aukščiau savęs, virš savo egoizmo ir ims jausti kitą gamtos lygmenį – integralų, globalų, vieningą.
Iš esmės tai ir yra mūsų vystymosi prasmė, grupės kūrimo prasmė. Ši grupė tirs galimybes, kaip vienytis, kaip pasiekti būseną, kurioje visi visuomenės nariai jausis it viena bendra visuma.
Klausimas: Ar galime sakyti, kad tikslas yra geras, darnus gyvenimas šeimoje, visuomenėje? Juk žmogui sunku suprasti, koks tas naujas lygmuo.
Atsakymas: Žinoma, nes tai visiems yra suprantamiau ir artimiau. Kitaip tariant, tikslas yra bendravimo įgūdžiai. Jei žmogus išmoks tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis, jam bus gera gyventi.

#267811

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mėgautis vienybe

Savybių panašumo dėsnio paradoksas

Kabalistinės grupės tikslas I d.