Gyvename karo metu ir tikimės, kad kasdien bus paskutinė karo diena. Ir reikia sustiprinti ryšį tarp mūsų, nes tik per vienybę priartinsime sau Kūrėją, kad Jo jėga mus apgintų ir atneštų visiems taiką.
Meldžiamės už mūsų draugus, kurie yra fronte, už visus kareivius, ir už tuos, kurie pateko į nelaisvę, ir tikimės, kad netrukus visi taikiai grįš namo gyvi ir sveiki. Studijuosime kabalistinius straipsnius, kurie padeda mums kreiptis į Kūrėją ir prašyti Jo pagalbos.
Reikia tikėti, kad visa, kad vyksta, ateina iš Kūrėjo ir Jis viską daro optimaliai, kad priartintų mus prie Savęs. O jeigu mums atrodo, kad Kūrėjo poveikis ne itin geras, vadinasi nesame pasirengę kitam keliui, ir vienintelis būdas tarpusavyje susijungti ir užmegzti ryšį su Kūrėju esant toms sąlygoms, kurias Jis mums duoda.
Paprašysime Kūrėją padėti mums kuo greičiau susilieti su Juo, kad visi pajaustume aukštesnįjį valdymą mums, visam pasauliui ir kad suprastume, kad „Nėra nieko kito tik Jis“, gero ir kuriančio gerą. Tik norėdamas mums gėrio, Jis atlieka su mumis tokius veiksmus. Ir jeigu labiau susivienysime, tai pajausime, kad Kūrėjas arti ir veda mus taisymosi keliu.
Už kiekvieno draugo stovi Kūrėjas, viena aukštesnioji jėga, be jos nėra nieko. Ta jėga valdo mus ir apskritai visą pasaulį, įskaitant mūsų priešininkus ir priešus. Todėl reikia suprasti Kūrėjo poveikį ir padaryti viską, kad Jo santykis su mumis pasikeistų į gėrį.

#318915

Iš 2023 m. spalio 10 d. pamokos „Laikomės tvirtai už „nėra nieko kito tik Jis““

Daugiau šia tema skaitykite:

Taika – pusiausvyra tarp dviejų jėgų

Suprasti karo prasmę

Laimėti kare su blogiu

Lėktuve yra prietaisas, vadinamas giroskopu. Jis visąlaik sukasi ir rodo Šiaurės polio kryptį, padeda lėktuvui orientuotis.
Mums tokiu giroskopu yra grupė. Be jos, neturime jokios galimybės orientuotis. Tarsi būtume mažytėje valtelėje okeano viduryje ir nežinotume, kur plaukti. O todėl vienintelis kompasas mums – mūsų egoizmas.
Tačiau norėdami siekti teisingos krypties, neturime kompaso ar giroskopo. Turime bendrą valtį, kurioje yra grupė. Ir vienydamiesi tarpusavyje, nepaisydami egoizmo priešinimosi, taip nukreipiame save į Kūrėją, kurio nematome ir nejaučiame.
Galime laikyti kryptį į Jį tik stengdamiesi susivienyti virš savo egoizmo. Šis taškas, kur susivienijame drauge ir yra tas Šiaurės polius, kelrodė žvaigždė. Ir taip einame pirmyn.
Be grupės neįstengsi rasti savo krypties tarp visų tave supančių gamtos jėgų. Todėl pasakyta: „Grupė arba mirtis“.
Jei visąlaik noriu būti grupės centre, ten, kur fokusuojasi visi jos norai, ketinimai, dvasiniai tikslai, vadinasi, esu tinkamai nusitaikęs į Kūrėją. Turiu laikytis šio centro, kol atskleisiu jame aukštesniąją jėgą.

#288595

Iš 2021 m. spalio 15 d.  knygos „Šamati“ straipsnio Nr. 20

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Grupės centre suvokti Kūrėją

Būtent mūsų ketinimai iš tikrųjų vadovauja pasauliui ir jį apibrėžia. Bet tų ketinimų patys neįsisąmoniname. Ketinimai – tai mano mintys, ką norėčiau matyti: kokį pasaulį, save jame bei kitus ir taip toliau. Jei nūnai ketinimai virstų tikrove – pasaulio nebeliktų.
Klausimas: Kitaip tariant, dabar mūsų ketinimai naikina?
Atsakymas: Absoliučiai! Naikina kitus, visus ir viską.
Klausimas: Todėl ir nepasireiškia?
Atsakymas: Taip. Mums neduoda jėgos kaip tik todėl, kad neimtume naikinti.
Klausimas: O kokią akimirką mums bus suteikta jėga? Ir ką tuomet išvysime?
Atsakymas: Kai atsiras teisingų ketinimų, atitinkančių gamtos sumanymą, tuomet (tiek, kiek juos atitiksime) gausime jėgų jiems įgyvendinti.
Teisingi ketinimai – suartėti, vienytis, susijungti, suvokti aukštesnįjį gamtos lygmenį, atskleisti abipusį tarpusavio ryšį ir meilę.
Klausimas: Ką pamatytume, jei atsiskleistų šis ketinimas?
Atsakymas: Kad nuo pat pradžių esame vieningoje sistemoje ir visi mūsų bandymai egzistuoti lig šiol veda tik į priešingą pusę – sunaikinti ją.
Klausimas: Ir ką daryti, kad atsiskleistų šie ketinimai?
Atsakymas: Visomis jėgomis mėginti prasiveržti pro egoizmo sieną, kuri nesuteikia galimybės nei įsisąmoninti, nei atlikti kokį nors veiksmą, nei kaip nors susijungti, nei prašyti. Svarbiausia – prašyti.
Klausimas: Kada prašyti?
Atsakymas: Kai matysi, kad labai nori, bet negali.
Klausimas: O kas trukdo Kūrėjui tiesiog duoti mums? Kodėl Jam reikia mūsų darbo?
Atsakymas: Jei nenori, kaip tau duoti? Tai prievarta. Dvasiniame pasaulyje to nėra.
Klausimas: Kitaip tariant, Jis turi atvesti iki būsenos, kad prašytume: „Duok galimybę išsiveržti iš savo egoizmo“?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Jis turi parodyti, kad mūsų egoizmas – naikinantis, žudantis?
Atsakymas: Bet jeigu Jis parodys, tiesiog negalėsime egzistuoti. Reikia patiems to siekti ir priklausomai nuo savo siekio, įsisąmoninsime, kad esame priešingos būsenos bei imsime prašyti.
Klausimas: Kitaip tariant, mūsų užduotis – siekti ryšio, vienybės, gerų minčių? Ir tada pamatysime, kad negalime to atlikti ir prašysime: „Suteik mums tokią galimybę“. Štai toks planas?
Atsakymas: Taip.

#277817

Iš 2020 gruodžio 31 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Išoriniai veiksmai ir vidiniai ketinimai

Kur gyvena ketinimas?

Klausimas: Sakoma, kad žmogus išnaudoja vos 5 % savo smegenų potencialo. Ar galima teigti, kad to pakanka individualiems gyvūniniams poreikiams patenkinti? O jei dirbsime visuomenei, atsivers ir kiti 95 %?
Atsakymas: Dirbti visuomenei – reiškia pakilti aukščiau savo egoizmo, prisiimti tuos tikslus, kurie yra naudingi visuomenei, jos galutiniam tikslui, kad ji taptų integrali, globali.
Kai visuomenė pakils aukščiau egoizmo ir dirbs tik altruistiškai, pradėsite naudoti gerokai daugiau nei 5 % savo potencialo.
Klausimas: Iš esmės, jei man vienam reikia išspręsti kokią nors mažą asmeninę problemą, pakanka minimalaus potencialo. Bet jeigu, sakykime, reikia išspręsti pandemijos problemą ir mokslininkų grupė bando sukurti vakciną nuo viruso, kartu jie gali prisijungti prie globalaus proto ir išspręsti šį klausimą?
Atsakymas: Ne. Nemanau, kad tai įmanoma, nes jie – egoistai ir kiekvienas dirba dėl savęs. Tam jie turi pakilti aukščiau savęs, kitaip tariant, mylėti vienas kitą, įsijungti vienas į kitą.
Klausimas: Kaip vis dėlto pritaikyti savo potencialą, jei jis didelis, o naudojamės tik 5 %?
Atsakymas: Tam turime pakilti virš savo egoistinės prigimties, kurioje gimėme, ir įgyti kitą, altruistinę prigimtį – „pamilk artimą kaip save“. Tada galėsime susivienyti su kitais į vieną vieningą visumą, į vieną protą, į vieną norą. Visi vidiniai duomenys taps bendri ir kiekvienas dirbs dėl visų gėrio.

#268557

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išnaudoti smegenis 100 procentų?

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kam smegenims žmogus?

Klausimas: Viena iš mūsų teigiamų emocijų – džiaugsmas. Pasitenkinimas suvalgius sumuštinį, bičiuliaujantis su draugais, laimėjus medalį olimpiadoje ir t. t. vienu žodžiu įvardijamas kaip džiaugsmas. Kas džiugina kabalistą?
Atsakymas: Kabalistas džiaugiasi, kai gali prilygti Kūrėjui per tai, kad per žmones teigiamai Jį veikia, atlieka gerą veiksmą.
Paprastai tai atliekama šitaip: kuo labiau žmonės susijungia tarpusavyje, tuo didesnė galimybė gauti Šviesą, aukštesnįjį jautimą, atskleisti Kūrėją tarpusavio vienybėje. Ir tuomet jiems kyla džiaugsmas, nes savo ryšyje jaučia Kūrėją, jaučia, kaip tuomet teikia malonumą ir džiugina Jį.
Kitaip tariant, kabalisto džiaugsmas kyla iš to, kad jis džiugina Kūrėją.
Kūrėjas – tai aukštesnioji teigiama gamtos jėga, kuriai iš principo nieko iš mūsų nereikia. Tai mes taip jaučiame, kad ji džiaugiasi. Tiesiog vienijamės tam, kad suteiktume tai jėgai galimybę mus užpildyti.

#275791

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būdas pradžiuginti Kūrėją

Ką reiškia „suteikti malonumą Kūrėjui“?

Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Klausimas: Savo knygose rašote, kad pakilę į aukštesnį lygmenį, atskleisime kitą egzistavimo formą.
Kaip mums, žmonėms, patikėti, kad ėmus teisingai savęikauti atsiras gyvenimas kitame lygmenyje? Nėra jokių įrodymų. Mums reikia tuo patikėti?
Atsakymas: Neturime išeities. Arba priimsime tai, arba labai daug kentėsime, ir vis tiek sutiksime su tuo, bet jau per kančias.
Klausimas: O kodėl taip viskas sunku? Tai ne tik priešinga mūsų prigimčiai, bet dar reikia susivienyti ir tikėti tuo, juk nėra jokių įrodymų.
Atsakymas: Iš esmės, galima vien abstrakčiai įsivaizduoti, kad jeigu kiekvienas įstengs pakilti virš savo asmeninės egoistinės prigimties, tai galiausiai galėsime susivienyti virš visų mūsų skirtumų į bendrą, vieningą altruistinę prigimtį.

#275262

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Kiekvienas turi savo galimybes

Pasiekti „Žmogaus“ lygmenį

Esame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Klausimas: Kokių žingsnių turime imtis, kad eitume išvien su gamta?
Atsakymas: Pirma, mums tiesiog reikia susivienyti ir suprasti, kad visa žmonija yra viena vieninga šeima. Juk negyva, augalinė ir gyvūninė gamta kartu su žmogumi yra vienas vieningas organizmas.
Antra, mes, kaip vieno organizmo sistemos elementai, turime siekti būti kuo arčiau vienas kito, suprasti vienas kitą, sąmoningai veikti, visiems kartu rūpintis gamta ir galvoti, kaip padaryti mūsų ryšius integralius, globalius.
Praktiškai viskas turėtų būti nukreipta į „mylėk artimą, kaip save patį“. Žinoma, tai labai tolimas tikslas, tačiau jo siekimas jau sukelia teigiamą gamtos jėgą.
Ji sušvelnins mūsų didžiulį visuotinį egoizmą ir kaip nors jį subalansuos. Jau nuolat nebekrisime į vis didesnius egoistinius lygmenis, kai tampame abejingi tam, kas vyksta su mumis ir kitais.
Būtinai turime sužadinti sau teigiamą gamtos jėgą, o tam reikia susivienyti.
Jei tūkstančiai žmonių susijungs, jeigu jie supras, kaip sukurtas integralus gamtos paveikslas, kaip visi priklauso vieni nuo kitų ir nuo bendros gamtos, kaip galima imti artėti vieniems prie kitų, jie pažadins bendrą teigiamą jėgą ir ji viską pakeis.
#264257

2020 m. kovo 29 d. iš programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Ar reikia vystyti egoizmą?

Virusas, keičiantis žmonijos veidą

Įsivaizduokite, kad tapote bedarbiu, o kai nėra darbo – nėra ką valgyti. Ir staiga kas nors pasiūlo jums darbą, kitaip tariant, duoda maisto, drabužių, visko, ko reikia. Panašiai turime būti dėkingi Kūrėjui už suteiktą galimybę dirbti. Yra tokių, kuriems Jis nesuteikė tokios galimybės – likusieji milijardai negavo kvietimo dirbti Kūrėjui ir gauti atlyginimą, t. y. Chasadim šviesą, gebėjimą tapti tokiu duodančiu kaip Kūrėjas ir įžvelgti davimo jėgoje gaunamą milžinišką dovaną.
Todėl žmogus turi džiaugtis, kad gavo širdies apsunkimą – vietą darbui. Tai vieta, kurioje Kūrėjas jį traukia, kviečia pas save. Jeigu Kūrėjas pripildo žmogų toje vietoje, kurioje jis yra, tuo Jis žmogų atstumia nuo Savęs. Reikia suprasti šį santykį ir į kritimą žiūrėti kryptingai.
Todėl, kai man atrodo, kad šviesa nešviečia, turiu tai priimti kaip kvietimą ieškoti būdų pačiam skleisti šviesą tamsoje. Atskleisdamas man tamsą, Kūrėjas parodo sudužusį norą. O aš turiu ten nukreipti Chasadim šviesą, kad Ji norą apšviestų.
Jei teisingai žiūrėsime į būsenas, tai pamatysime, kad kiekvienoje jų, neva šviesioje ar tamsioje širdyje ir prote, visuomet yra ką papildyti, kad susilietume su Kūrėju, taptume bendro darbo partneriais. Kūrėjas žengia žingsnį, aš žengiu antrą ir papildau Jį. Ir taip visą laiką: Jis ką nors daro, aš taip pat. Dėl to imu vis geriau suprasti Kūrėjo veiksmus, galiu juos padalinti į etapus, žingsnius, atsekti priežastis ir pasekmes. Taip randu priežastinį ryšį ir pagerinu savo veiksmų kokybę.
Vadinasi, aš jau priimu tai ne kaip širdies apsunkimą, o kaip Kūrėjo kalbą, kuria jis kreipiasi į mane. Visuose pakilimuose ir kritimuose imu jausti kėlim sandarą ir jų pripildymą, pokalbį su Kūrėju, save ir Jį.
Pradedu jausti dešimtuką tarsi muzikos instrumentą, leidžiantį išreikšti save ir išgirsti, pajausti Kūrėją dešimtuko viduje kaip melodijoje, sugrotoje dešimčia klavišų.
Bendras mano ir Kūrėjo darbas susideda iš to, kad kiekvieną akimirką stengiuosi papildyti būseną, kurioje atsidūriau. Suvokiu, kad šią akimirką gavau iš Kūrėjo: visi pojūčiai ir supratimas atėjo iš Jo, o aš turiu tai papildyti iki „nėra nieko kito tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir aš tai darau ne primityviai vienas prieš vieną, nuo savęs Kūrėjui, o per dešimtuką. Imu jausti, kaip mes su draugais turime susivienyti, kad garantuotume teisingą atsaką Kūrėjui.
Visas dešimtukas susivienija taip tarpusavyje laiduodamas, kad sudarytų mūsų bendrą atsakymą Kūrėjui. Kūrėjas keičia mūsų būsenas, o kiekvienas mūsų turi pakreipti save taip, kad subalansuotų dešimtuką, atvestų visus į vieną mintį, vieną ketinimą kartu suteikti Kūrėjui malonumą.
Todėl kiekvienas nori jausti kitą ir visus kartu, kad mes pajaustume, jog Kūrėjas patenkintas. Taip vis labiau imsime artėti prie Kūrėjo, kalbėti su Juo. Tai bendravimo su Juo kalba: visuose dešimtyje kėlim pajausime ryšį, mechanizmą, leidžiantį mums vieniems su kitais kalbėtis. Jei mes kartu su draugais, tai girdime Kūrėją ir kalbamės su Juo.
„Tegul žmogus padeda artimui“ – per ryšį su draugais galime perduoti Kūrėjui savo mintį, norą ir išgirsti Jo balsą bendrame mūsų kli.
Tai ypatingas pojūtis, kai jaučiamės ne šiaip kartu, o kaip vienas. Taip susivienijus kyla rezonanso efektas: visos atskiros harmonikos susijungia draugėn ir ne šiaip duoda galią, bet dėl mūsų vienybės pereina į naują kokybę.
#255631

Iš 2019 m. lapkričio 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip rasti Šviesą?

Kaip pritraukti Šviesą?

Kaip sugauti taisančią Šviesą?

Komentaras. Straipsnyje „Draugų susibūrimo tvarka“ Rabašas rašo, kad iki susibūrimo žmogus turi atlikti savianalizę, kiek jis pats deda jėgų vystant grupę.
Atsakymas. Būtina patikrinti save, kiek pastangų dedi, kad grupė dar labiau susijungtų. Vertiname grupę atsižvelgdami į jos svarbą, jėgą, bet tik tiek, kiek žmonės susivieniję. Ir niekaip kitaip.
Žinių galime turėti kiek tinkami. Galime studijuoti 50 metų ir jokios naudos nebus. Svarbiausia – jei būsime tarpusavyje susiję taip, kad ryšyje tarp mūsų susiformuos viena savybė, vienas jausmas abipusio davimo, netgi galbūt abipusės meilės. Ir tuomet toje savybėje atsiskleis Kūrėjas.
#258347

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „abipusis laidavimas“

Draugų svarba

Grupė – tai mano šešėlis