Pateikti įrašai su visata žyme.


Žmogui gerai, kai gerai visam pasauliui

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmogus supranta gėrį pagal tai, kas būtų gera jam. O kaip suprasti gėrį remiantis bendruoju pasaulėdaros dėsniu?
Atsakymas: Žmogui gali būti gerai tik tada, kai gerai visai pasaulių sistemai, nes tai yra vienas vientisas organizmas. Apie tai kalba net kosmologai ir žmonės, užsiimantys supančia mus globalia gamta.
Akademikas V. Vernadskis būtent taip priėjo prie savo noosferos teorijos. Tyrę visatą žymūs filosofai, fizikai (įskaitant A. Einšteiną) rašo, kad visa visata – tai didžiulė, uždara, daugiasluoksnė, sudėtinė, beribė mintis, kurioje visos dalys integraliai tarpusavyje susiję ir palaiko kita kitą.
Kitaip tariant, didžiulis tobulas organizmas, įimantis į save absoliučiai viską. O mes jame esame kaip vėžinys auglys, nes galvojame apie save. Tai ir yra vėžio savybė. Kai kūno dalis ima galvoti apie save ir praryja viską į save, tuomet atsiranda ši liga.

#284345

Iš 2009 m. lapkričio 11 d. TV laidos „Plačiu planu. Visaapimantis dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti reiškia užpildyti kitą

Gėrio etalonas

Visi nori, kad jiems būtų gerai

Komentarų nėra

Reali galimybė prabusti

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonija – tai mažytė smiltelė begalinės Visatos gelmėse. Bet iš tikrųjų visa ši Visata nė kiek nepriklauso dvasiniam pasauliui. Joje nėra nė taško priklausančio dvasiniam pasauliui, todėl tikrojoje realybėje ji neužima jokios vietos.
Šis pasaulis, kur dabar jaučiame save ir Visatos erdves su žvaigždėmis bei galaktikomis – visa tai apskritai neegzistuoja. Tai egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, nes esame nesąmoningos būsenos, ir regime šias haliucinacijas, tarsi kliedėdami. Pasakyta, kad pabudę suprasime, jog „buvome tarsi sapne“.
Ir šiame sapne mums atrodo, kad gyvename ant Žemės rutulio, apsupto galaktikų ir begalinės Visatos. Visa tai nerealu, it sapnas, sukeltas elektros impulsų smegenyse, kurios 99% miegant atsijungia. Tą patį galima pasakyti apie šį mūsų gyvenimą. Mes esame atjungti nuo tikrojo gyvenimo tarytum sapne.
Šiame gyvenime nėra nieko tikro, tik galimybė pabusti ir pakilti virš šio suvokimo, šio sapno. Štai tai mums ir reikia atlikti.
#272559

Iš 2020 m. spalio 19 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Žemės paveldėjimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reali Visata?

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Iliuzinis pasaulis

Komentarų nėra

Kabalistinė pasaulio vystymosi teorija, 1 d.

Kabala ir kiti mokslai, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманVisatos vystymosi teorija
Komentaras. Yra daugybė pasaulio raidos teorijų. Labiausiai paplitusios yra kreacionizmo ir, žinoma, Darvino teorija, kuri šiandien nagrinėjama beveik visose mokyklose. Analizuodamas Darvino ir kabalos teorijas radau, kad kabala neprieštarauja Darvino teorijai ir neneigia aukštesnės jėgos, kuri viską sukūrė, pasireiškimo.
Atsakymas. Abi teorijos neprieštarauja viena kitai. Darvinas nerašo apie tai, kokia jėga verčia materiją vystytis, jis sako, kad ji tiesiog vystosi. Kas sukelia šį vystymąsi, jis nežino. Todėl jis kaip mokslininkas to neteigia.
Jei paimtume Torą kaip pirminį šaltinį, tai joje sakoma, kad Kūrėjas ir Gamta pagal savo gematriją (skaitinę žodžio reikšmę) yra lygūs. Tai reiškia, kad Kūrėjas ir Gamta yra vienas ir tas pats, t. y. vidinė gamtos jėga vadinama Kūrėju. Ji veikia visą gamtą taip, kad ši vystosi.
Gamta yra aukščiausia pradžią duodanti jėga, veikianti kiekviename jos elemente ir visuose juose kartu, ir dėl jos viskas vystosi.
Komentaras. Tačiau dauguma žmonių, bent jau religingų, mano, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas tiksliai taip, kaip aprašyta Penkiaknygėje.
Atsakymas. Jie gali tikėti ar manyti, ką nori, o kabala išvis nekalba apie laiką. Koks gali būti laikas prieš mūsų pasaulio gimimą? Diena ir naktis yra grynai sąlyginės sąvokos: „Ir buvo rytas, ir vakaras – diena viena“.
Kur?! Dar nebuvo Saulės, Mėnulio, Žemės, o jau „diena viena“. Kokia diena? Kokia naktis? Jos atsiranda tik mūsų, gyvenančių šioje planetoje, atžvilgiu, kai viskas yra savo vietose.
Klausimas. Kas yra šešios dienos? Apie ką čia kalbama?
Atsakymas. Apie gamtos jėgas! Neturimos omenyje planetos, žvaigždės.
Klausimas. Taigi, kalba eina ne apie materialų visatos vystymąsi, o apie kažkokias dvasines žmogaus būsenas?
Atsakymas. Kabala ir Tora kalba tik apie tai, kaip gamtos jėga vysto visatą.
Materija pradeda vystytis po to, kai išsivysto gamtos jėgos, pagal tuos pačius dėsnius ir taisykles. Tačiau sąvokos „diena“ ir „naktis“ bei kiti apibrėžimai – jau ne tie patys.
Turime išstudijuoti, ką reiškia Tora, ir apskritai viską, ką ji aprašo, nes joje nekalbama apie mūsų pasaulio objektus.
#248313

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentarų nėra

Centras – tai aš

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu žmogus per analizę suvokia Visatą, žvaigždes, planetas ir jų tarpusavio ryšį, tai pats žmogus gali būti centru arba viso to, kas jį supa, pradžia?
Atsakymas. Ne. Jei ką nors tiriu ne savyje, tai centru tampa tai, ką nagrinėju. O jeigu tiriu save per visą Visatą, tuomet – centras esu aš.
#237099

Iš 2018 m. rugsėjo 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

 

Komentarų nėra

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Gyvenimas hologramoje

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Komentarų nėra

Ar verta ieškoti nežemiškų civilizacijų?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar kabalos mokslo požiūriu verta ieškoti nežemiškų civilizacijų?
Atsakymas. Kai kalbame apie kažką, kas egzistuoja, turime omenyje, kad tai egzistuoja savęs suvokimo ir to, ką mes stebime, atžvilgiu.
Viskas, ką žmogus stebi, yra jame. Todėl, jei tarkim yra planeta Marsas, tai ji yra žmoguje, kaip kažkokio noro išraiška. Ar yra Marse gyvybė? Ką reiškia gyvybė? Kažkokios baltyminės materijos savybės?
Kalbant apie gyvenimo tikrovės suvokimą, gyvybės nėra niekur. Viską, ką aš tyrinėju – tyrinėju tik savyje. Visi dėsniai, viskas, ką aš matau, stebiu, jaučiu – visa tai yra manyje.
Klausimas. Jei žmogus gimė tarkim 1940 metais, kada manęs dar nebuvo, kaip jis gali būti mano dalis?
Atsakymas. Viskas atsiskleidžia stebėtojo atžvilgiu. Todėl istorija, kuri kaip mums atrodo tęsiasi jau tūkstančius ir net milijardus metų, jos atskaita, žymės, grandinės, laiko ašys, veiksmai – visa tai yra kiekviename iš mūsų.
Klausimas. Taigi, nėra nei istorijos, nei dinozaurų?
Atsakymas. Nieko, viskas manyje. Taip jungėsi mano norai, kurie paliko manyje ypatingų prisiminimų. Tai ne materija, o informacinis įrašas.

Iš 2016 m. sausio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Įkalinti Visatoje

Komentarų nėra

Ar reali Visata?

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Pranešimas. Grupė žymių amerikiečių mokslininkų susirinko Niujorke veikiančiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje aptarti temas, kurios skamba gana fantastiškai.
Konkrečiai, buvo kalbama apie tai, kad mūsų Visata mums atrodo reali, tačiau pastaraisiais metais daugėja mokslininkų, linkusių manyti, kad mus supantis pasaulis yra tik sudėtingos simuliacijos rezultatas. Gali būti, kad mes ir viskas aplink mus yra tik kažkokios kosminės hologramos duomenų taškai.
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai ne holograma, o ypatinga jėgų sistema, kuri tokiu būdu prieš mus iškyla ir piešiama mumyse esančiame ekrane.
Mano išorėje pasaulio nėra, viskas, ką matau aplink save, yra manyje: ir tu, ir visi kiti. Išeina, kad aš žaidžiu su kažkokiais vaizdais, kurie neva egzistuoja ne manyje.
Iš tikrųjų ne manyje yra tik viena savybė – absoliučios meilės ir davimo savybė, kuri vadinasi „Kūrėju“. Kabalistai tai aprašo labai paprastai, kaip duotybę.
O jeigu tu paklausi: „O aš?“ O tu junti tą patį savo atžvilgiu, ir taip jaučia kiekvienas.
Tai tu egzistuoji? Mano atžvilgiu egzistuoji tu, tavo atžvilgiu egzistuoju aš. Mums labai sunku tai suprasti. Mes dar ilgai plaukiosime savo vaizduotėje. Bet nieko neišeis tol, kol suformuosime teisingą pasaulio vaizdą, ir tada visa tai pamatysime.
Kabaloje pasakyta: „Tai, kas atsiskleis jums, atsiskleis jums ir niekam kitam.“ Ir tik taip tai bus.
Klausimas. Tai yra mokslas to neatskleis?
Atsakymas. Neįmanoma. Mes kol kas neturime reikiamų savybių teisingai apibrėžti ir įsivaizduoti tikrąjį pasaulį.
Galima pasakyti, kad tai „matrica“, kurioje mes gyvename. Ir tai ne fantastika. Mes gyvename sistemoje jėgų, mumyse, mūsų vidiniame ekrane, piešiančių įvairius vaizdus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kaip televizoriaus ekrane, elektros jėgos piešia visokius vaizdus, taip vyksta ir mumyse. Mokslininkai susidurs su tuo, kad visos jų prielaidos neįrodomos, ir nieko žmogui neduos. Bet kokiu atveju mokslą riboja tai, kad mokslininkai viską suvokia mūsų penkiais žemiškais, materialiais jutimo organais.
Mes privalome pakilti virš jų, įgyti naują jutimo organą, leidžiantį „išeiti į savo išorę“. Ir tada pradėsime jausti tikrąjį pasaulį, nepaveiktą mūsų egoistinių savybių.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Visata – žmogaus veidrodis

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Fizikai: visata – milžiniškos smegenys

Realybės suvokimas

Nuomonė: Idėja apie visatą kaip apie „milžiniškas smegenis“ buvo mokslininkų siūloma pastarąjį dešimtmetį. Bet dabar fizikai gali pateikti įrodymų. Visata gali augti kaip milžiniškos smegenys su jose vykstančia elektros iškrova tarp veidrodinių besiplečiančios galaktikos formos smegenų ląstelių.
Kompiuterinio moduliavimo tyrimai rodo, kad natūrali augimo dinamika, sistemų vystymosi kelias yra tas pats skirtingoms ryšių formoms, – ar tai būtų internetas, ar žmogaus smegenys, ar visa visata. Galiausiai, tvirtina mokslininkai, visata iš tikrųjų vystosi kaip smegenys. Tyrimai kelia svarbių klausimų apie tai, kaip veikia visata.
Komentaras: Visi pasauliai sukurti pagal bendrą schemą AVAJA – turi keturis vystymosi etapus. Visi ir kiekviena atskira jų dalis. Vienintelė absoliuti davimo jėga viešpatauja visoje sistemoje, valdo ją ir viską lemia, taip pat ir mūsų likimą. Mes turime galimybę, keisdami save, kiekvieną kartą vystytis „koja kojon“ su gamta, kitaip tariant, jaustis patogiai. Be to, iš anksto numatyti būsimas būsenas ir, keisdamiesi, suvokti jas ne kaip kankinančias, o kaip geidžiamas. Tokia ir yra kabalos mokslo paskirtis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu mes „matricoje“, tai kaip susisiekti su jos kūrėju?

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Visa visata – mūsų viduje

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai