Pateikti įrašai su visata žyme.


Ar reali Visata?

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Pranešimas. Grupė žymių amerikiečių mokslininkų susirinko Niujorke veikiančiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje aptarti temas, kurios skamba gana fantastiškai.
Konkrečiai, buvo kalbama apie tai, kad mūsų Visata mums atrodo reali, tačiau pastaraisiais metais daugėja mokslininkų, linkusių manyti, kad mus supantis pasaulis yra tik sudėtingos simuliacijos rezultatas. Gali būti, kad mes ir viskas aplink mus yra tik kažkokios kosminės hologramos duomenų taškai.
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai ne holograma, o ypatinga jėgų sistema, kuri tokiu būdu prieš mus iškyla ir piešiama mumyse esančiame ekrane.
Mano išorėje pasaulio nėra, viskas, ką matau aplink save, yra manyje: ir tu, ir visi kiti. Išeina, kad aš žaidžiu su kažkokiais vaizdais, kurie neva egzistuoja ne manyje.
Iš tikrųjų ne manyje yra tik viena savybė – absoliučios meilės ir davimo savybė, kuri vadinasi „Kūrėju“. Kabalistai tai aprašo labai paprastai, kaip duotybę.
O jeigu tu paklausi: „O aš?“ O tu junti tą patį savo atžvilgiu, ir taip jaučia kiekvienas.
Tai tu egzistuoji? Mano atžvilgiu egzistuoji tu, tavo atžvilgiu egzistuoju aš. Mums labai sunku tai suprasti. Mes dar ilgai plaukiosime savo vaizduotėje. Bet nieko neišeis tol, kol suformuosime teisingą pasaulio vaizdą, ir tada visa tai pamatysime.
Kabaloje pasakyta: „Tai, kas atsiskleis jums, atsiskleis jums ir niekam kitam.“ Ir tik taip tai bus.
Klausimas. Tai yra mokslas to neatskleis?
Atsakymas. Neįmanoma. Mes kol kas neturime reikiamų savybių teisingai apibrėžti ir įsivaizduoti tikrąjį pasaulį.
Galima pasakyti, kad tai „matrica“, kurioje mes gyvename. Ir tai ne fantastika. Mes gyvename sistemoje jėgų, mumyse, mūsų vidiniame ekrane, piešiančių įvairius vaizdus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kaip televizoriaus ekrane, elektros jėgos piešia visokius vaizdus, taip vyksta ir mumyse. Mokslininkai susidurs su tuo, kad visos jų prielaidos neįrodomos, ir nieko žmogui neduos. Bet kokiu atveju mokslą riboja tai, kad mokslininkai viską suvokia mūsų penkiais žemiškais, materialiais jutimo organais.
Mes privalome pakilti virš jų, įgyti naują jutimo organą, leidžiantį „išeiti į savo išorę“. Ir tada pradėsime jausti tikrąjį pasaulį, nepaveiktą mūsų egoistinių savybių.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Visata – žmogaus veidrodis

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Fizikai: visata – milžiniškos smegenys

Realybės suvokimas

Nuomonė: Idėja apie visatą kaip apie „milžiniškas smegenis“ buvo mokslininkų siūloma pastarąjį dešimtmetį. Bet dabar fizikai gali pateikti įrodymų. Visata gali augti kaip milžiniškos smegenys su jose vykstančia elektros iškrova tarp veidrodinių besiplečiančios galaktikos formos smegenų ląstelių.
Kompiuterinio moduliavimo tyrimai rodo, kad natūrali augimo dinamika, sistemų vystymosi kelias yra tas pats skirtingoms ryšių formoms, – ar tai būtų internetas, ar žmogaus smegenys, ar visa visata. Galiausiai, tvirtina mokslininkai, visata iš tikrųjų vystosi kaip smegenys. Tyrimai kelia svarbių klausimų apie tai, kaip veikia visata.
Komentaras: Visi pasauliai sukurti pagal bendrą schemą AVAJA – turi keturis vystymosi etapus. Visi ir kiekviena atskira jų dalis. Vienintelė absoliuti davimo jėga viešpatauja visoje sistemoje, valdo ją ir viską lemia, taip pat ir mūsų likimą. Mes turime galimybę, keisdami save, kiekvieną kartą vystytis „koja kojon“ su gamta, kitaip tariant, jaustis patogiai. Be to, iš anksto numatyti būsimas būsenas ir, keisdamiesi, suvokti jas ne kaip kankinančias, o kaip geidžiamas. Tokia ir yra kabalos mokslo paskirtis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu mes „matricoje“, tai kaip susisiekti su jos kūrėju?

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Visa visata – mūsų viduje

Komentarų nėra

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Realybės suvokimas

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Komentarų nėra

Ruošiamės persikėlimui!

Kabala

Pranešimas: Kai Saulė pasieks savo gyvavimo finalą, prieš pavirsdama į mažą nykštukę ji padidės šimtą kartų. Tai Žemei nežada nieko gero. Ir nors toks nemalonumas įvyks po milijardų metų, mokslininkai ginčijasi – kas gi tiksliai atsitiks su šviesuliu ir mūsų pasauliu.
Replika: Kadaise mokykloje mane mokė, kad mūsų Visata amžina ir begalinė. Po to atskleidė Didįjį sprogimą ir pradėjo mokyti naujoviškai: Visata atsirado iš medžiagos mikrodozės prieš 15 milijardų metų. O ar ji turi baigtis? – Į tai mokslas kol kas neatsako! Nors visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą…
Kabala kalba apie tai, kad viskas egzistuoja tik dėl žmogaus ir žmoguje, jo pojūčiuose. Tam, kad išeitume iš mūsų pojūčių erdvės į kitą, mums duotas laikas mūsų savybių (pojūčių) ištaisymui – iki 6000 metų pabaigos nuo Adomo, kuris pirmas atrado kitokį, aukštesnįjį pasaulį, gimimo. Į kurį mums visiems teks persikelti per likusius iki 6000 metų – 230 metų. Kabala aiškina, kaip tai padaryti greitai, sąmoningai, lengvai. Jeigu spyriosimės, gamta iškeldins mus iš šio pasaulio ir privers persikelti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po 230 metų…“

„Ar klydo pranašai?“

„Apie Kūrėją, kūrinį ir pasaulio pabaigą“

Komentarų nėra

Manyje – milijardai metų prieš mūsų erą

Realybės suvokimas

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

Visata kilo iš 10 cm objekto

Realybės suvokimas

Pranešimas: Iki Didžiojo sprogimo Visatos dydis neviršijo 10 centimetrų. Kokiu būdu visa Visata galėjo sutilpti tokiame mažame dydyje? Visatą, iš esmės, sudaro tuštuma.
Komentaras: Visata kilo iš dvasinės energijos kibirkšties, kuri prasiskverbė į mūsų materialų lygmenį ir padovanojo jame viską, kas egzistuoja. Panašiai susiformavo ir aukštesnieji pasauliai –  kiekvienas žemesnis pasaulis susiformavo iš aukštesniojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Visa visata – mūsų viduje“

Komentarų nėra

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Pasakyta, kad „šis pasaulis“ – pats žemiausias Asija dvasinio pasaulio laiptelis. Tai kas gi yra mūsų pasaulis, kuriame gyvename?
Atsakymas: Mūsų pasaulis neegzistuoja dvasiniame pasaulyje, jis – mūsų įsivaizduojama „realybė“. Turime pasiekti pirmąjį, patį žemiausią dvasinio pasaulio laiptelį, o nuo jo jau imsime kilti tarsi plonyčiu Šviesos vamzdeliu į viršų, į savo šaknį.
Dabar mums atrodo, jog esame didžiuliame pasaulyje, Visatoje, bet visa tai kaip taškas, atspaudas, žemiausio dvasinio laiptelio šešėlis. Jis pats neegzistuoja, kaip neegzistuoja šešėlis pats sau.
Tačiau mes „gyvename“ šio šešėlio viduje, kaip gyvename sapne, kol vietoj šešėlio nepasieksime originalo, pirmosios dvasinės pakopos, kuri vadinama „Šis pasaulis“, o tai ir yra dvasinių pakopų pradžia.
Sudėtingiausia – pakilti ant šios pirmosios pakopos, juk ji visiškai priešinga mums, o todėl – paslėpta. Jeigu tau pasakytų, kad gausi galimybę duoti kitiems viską, net savo gyvenimą – argi tu pagalvotum, jog verta to siekti?
Todėl nuo tavęs tai slepia „netyros jėgos“, apgaudinėja pagal principą „žievė (klipa) saugo vaisių“. Klipa (netyra jėga) sako tau: „Verta atskleisti dvasinį pasaulį, čia malonumas!“ – ir tu tiki ja! Taip ji padeda tau ateiti pas Kūrėją.
Žmogus svyruoja: tai veržiasi į dvasingumą, tai abejoja, ar yra kas nors gero ten, o tuo metu, eina pirmyn. Bet svarbiausia – leisti Šviesai dirbti su tavimi.
Atlik viską, ką parašė Gydytojas, leisk jam atlikti operaciją. O mes gudraujame ir neleidžiame Šviesai dirbti su mumis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Be operacijos išgydyti neįmanoma“

„Suderink save su Begalybe!“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

Partnerystė su Kūrėju

Kabala

Nuolatos kartojame: norint sėkmingai studijuoti kabalą būtina platinti.
Jaučiu, jog šis žodis ne itin tinkamas, tartum kalbėtume apie kažkokį pardavimų arba draudimo agentą, kuris visiems siūlo savo polisus.
Gali pasirodyti, jog platiname kabalą tarsi norėdami žmonėms kažką įbrukti. Šiais laikais šis žodis, bet kokios prekės platinimas yra susijęs su komercija.
Prakalbus apie kabalos platinimą, nenusimanančiajam taip pat atrodo, tartum čia būtų kažkokia komercija ar verslas, tarsi kažką parduodame ir turime iš to naudos. Tad šitas žodis labai „slidus“.
Bet iš tikrųjų, visas mūsų gyvenimas yra platinimas, nes tai reiškia priartėjimą prie Kūrėjo, išplėtimą, atskleidimą, suvokimą.
Visa kūrinija prasideda nuo plitimo – nuo vienintelio taško, sukurto „iš nieko“, iš kurio staiga atsiranda kažkas egzistuojantis, „ješ mi ain“ (yra iš nieko), o po to visa tai plinta: keturios tiesioginės Šviesos stadijos, pasauliai iki pat mūsų pasaulio.
Paskutinė dvasinė pakopa prasiveržia į mūsų pasaulį vieninteliu mažiausiu dvasiniu užtaisu.
Visa mūsų pasaulio materija, visa Visata per Didįjį sprogimą gimsta iš šios vienos kibirkšties ir ima plisti. Taip ji vystosi iki mūsų Saulės sistemos, Žemės rutulio ir visko, kas ant jo egzistuoja.
Visa tai susiję su Kūrėjo plitimu kūrinyje tam, kad veikiant Šviesai, savo davimo savybei, prilyginti kūrinį Kūrėjui.
Bet kuris gimimas, vystymasis – tai plitimas. Kitaip tariant, platinimo tikroji vidinė savybė tai partnerystė su Kūrėju – pagalba Kurėjui įgyvendinti Jo idėją, atsiskleisti pasaulyje, veikti kartu su Juo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

„Atskleisti ištaisymo metodiką“

„Laikas veikti“

Komentarų nėra

Piramidė

Egoizmo vystymasis

Klausimas: Kodėl reikia tiek daug laiko – 6000 metų, kad pasiektume galutinį išsitaisymą?
Atsakymas: Esmė ta, kad visas pasaulis sudarytas pagal piramidės principą. Piramidė skirstoma į šiuos lygmenis: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis.
Negyvasis lygmuo – mūsų Visata, sukurta maždaug prieš 15 milijardų metų. Žemės rutulys su augmenija – maždaug prieš 4 milijardus metų. Pirmieji gyvi organizmai atsirado maždaug prieš pusę milijardo metų.
Pirmasis žmogus – maždaug prieš 50 tūkstančių metų (priklausomai nuo to, ką laikysime žmogumi). Matote, kokiu santykiu tai išsidėsto?


Tai tinka ir žmogui, kuris vystosi pagal jame esančius lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Žmogaus vystymasis negyvajame lygmenyje, trukęs dešimtis tūkstančių metų, niekuo nesiskyrė nuo gyvūnų.
Vėliau sekė „augalinio“ lygmens vystymosi tarpsnis. Mes lig šiolei esame gyvūniniame vystymosi lygmenyje. O apskritai vystomės tik dėl augančio egoizmo.
Individualus, asmeninis egoizmas – tai jau gyvūno savybė.
Negyvajame lygmenyje visi buvome vienodi. Augaliniame lygmenyje pradeda skleistis egoizmas, bet tik bendroje masėje, kaip augaluose, kurie visi kartu atsisuka į saulę, kartu linksta nuo vėjo ar išsiskleidžia po lietaus.
Gyvūniniame lygmenyje žmogus, kaip ir visi gyvūnai, įgyja asmeninius egoistinius norus.
O kada žmogus pasiekia žmogiškąjį lygmenį? Tik 21 amžiuje, tik dabar! Tačiau kiek milijardų metų prireikė Visatos vystymuisi, o kiek žmogui!
Klausi: „Kenčiame jau 5 tūkstančius metų – kiek gi dar tai truks?“ Bet kodėl neklausi apie prabėgusius 15 milijardų metų? Tai tiesiog tavo siauras, subjektyvus žvilgsnis, kuris neaprėpia viso proceso.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Eskalatoriumi – Auktesniųjų pasaulių pakopomis“

„Diena kai sustojo Žemė“

Komentarų nėra

Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas: Pastaruoju metu mokslas prasiveržė į tokią erdvę, kuri nebesutampa su mūsų dabartine žmogiškąja sąmone. Susidaro įspūdis, kad mokslininkai nežino, ką su tuo daryti, kadangi tik dabar po truputį pradeda ryškėti tam tikras Visatos paveikslas. Tačiau kol kas šis naujasis pasaulėvaizdis atsiskleidžia sunkiai.
Atsakymas: Visų pirma, ir mūsų pažinimas, ir mūsų pojūčiai – itin subjektyvūs. Vaizdas kuriamas tik mūsų viduje, išorėje nieko nėra. Mes kalbame tik apie tuos modelius, kurie egzistuoja mumyse. Mūsų pasaulis – mūsų viduje. Visi mes – savo pačių viduje. Kas vyksta išorėje, mes nežinome. Ir apskritai tokios sąvokos „išorė“ – nėra. Viskas yra žmogaus viduje. Pašalink žmogų – ir nebus apie ką kalbėti, kadangi viskas, ką mes žinome, viskas, ką svarstome, viskas, ką mes jaučiame, – mes jaučiame, žinome ir suvokiame savyje, nors mums visa tai atrodo kaip akivaizdžiai egzistuojantys išorėje. O iš tikrųjų visa tai – mūsų viduje.

Klausimas: O ar tas paveikslas, kurį mums piešia fizika ir sinergetika, negali dvasiškai nušviesti?
Atsakymas: Jis atveda į aklavietę. Žmogus turi suvokti, kad jam reikia ištaisyti savo norus, – ir tada jis pakeis savo suvokiamą pasaulio vaizdą. Jis turi suprasti, kad suvokia tikrovę savo savybėmis, ir jeigu šių savybių nepakeis – realybė nepasikeis! Realybė yra mūsų savybių projekcija baltos šviesos fone. Tol, kol šito nesuprasime, klaidžiosime patamsyje.
Mes baigėme vystytis mūsų egoistiniuose noruose, mūsų savybėse. Visos šiuolaikinės teorijos iš esmės yra baigtinės. Pereiti į kitą būseną galima tik pakaitus savo savybes. Pasaulis – tai tavo subjektyvus tavęs paties suvokimas, tavo paties atspindys. Jeigu tu nori jį pakeisti – pakeisk save. Ir tada tu pakeisi pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimo“ mokymas

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Kaip pajusti anapus pasaulio?“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai