Pateikti įrašai su visata žyme.


Iš chaoso į harmoniją, III d.

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Gyvenimas hologramoje

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Komentarų nėra

Ar verta ieškoti nežemiškų civilizacijų?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar kabalos mokslo požiūriu verta ieškoti nežemiškų civilizacijų?
Atsakymas. Kai kalbame apie kažką, kas egzistuoja, turime omenyje, kad tai egzistuoja savęs suvokimo ir to, ką mes stebime, atžvilgiu.
Viskas, ką žmogus stebi, yra jame. Todėl, jei tarkim yra planeta Marsas, tai ji yra žmoguje, kaip kažkokio noro išraiška. Ar yra Marse gyvybė? Ką reiškia gyvybė? Kažkokios baltyminės materijos savybės?
Kalbant apie gyvenimo tikrovės suvokimą, gyvybės nėra niekur. Viską, ką aš tyrinėju – tyrinėju tik savyje. Visi dėsniai, viskas, ką aš matau, stebiu, jaučiu – visa tai yra manyje.
Klausimas. Jei žmogus gimė tarkim 1940 metais, kada manęs dar nebuvo, kaip jis gali būti mano dalis?
Atsakymas. Viskas atsiskleidžia stebėtojo atžvilgiu. Todėl istorija, kuri kaip mums atrodo tęsiasi jau tūkstančius ir net milijardus metų, jos atskaita, žymės, grandinės, laiko ašys, veiksmai – visa tai yra kiekviename iš mūsų.
Klausimas. Taigi, nėra nei istorijos, nei dinozaurų?
Atsakymas. Nieko, viskas manyje. Taip jungėsi mano norai, kurie paliko manyje ypatingų prisiminimų. Tai ne materija, o informacinis įrašas.

Iš 2016 m. sausio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Įkalinti Visatoje

Komentarų nėra

Ar reali Visata?

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Pranešimas. Grupė žymių amerikiečių mokslininkų susirinko Niujorke veikiančiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje aptarti temas, kurios skamba gana fantastiškai.
Konkrečiai, buvo kalbama apie tai, kad mūsų Visata mums atrodo reali, tačiau pastaraisiais metais daugėja mokslininkų, linkusių manyti, kad mus supantis pasaulis yra tik sudėtingos simuliacijos rezultatas. Gali būti, kad mes ir viskas aplink mus yra tik kažkokios kosminės hologramos duomenų taškai.
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai ne holograma, o ypatinga jėgų sistema, kuri tokiu būdu prieš mus iškyla ir piešiama mumyse esančiame ekrane.
Mano išorėje pasaulio nėra, viskas, ką matau aplink save, yra manyje: ir tu, ir visi kiti. Išeina, kad aš žaidžiu su kažkokiais vaizdais, kurie neva egzistuoja ne manyje.
Iš tikrųjų ne manyje yra tik viena savybė – absoliučios meilės ir davimo savybė, kuri vadinasi „Kūrėju“. Kabalistai tai aprašo labai paprastai, kaip duotybę.
O jeigu tu paklausi: „O aš?“ O tu junti tą patį savo atžvilgiu, ir taip jaučia kiekvienas.
Tai tu egzistuoji? Mano atžvilgiu egzistuoji tu, tavo atžvilgiu egzistuoju aš. Mums labai sunku tai suprasti. Mes dar ilgai plaukiosime savo vaizduotėje. Bet nieko neišeis tol, kol suformuosime teisingą pasaulio vaizdą, ir tada visa tai pamatysime.
Kabaloje pasakyta: „Tai, kas atsiskleis jums, atsiskleis jums ir niekam kitam.“ Ir tik taip tai bus.
Klausimas. Tai yra mokslas to neatskleis?
Atsakymas. Neįmanoma. Mes kol kas neturime reikiamų savybių teisingai apibrėžti ir įsivaizduoti tikrąjį pasaulį.
Galima pasakyti, kad tai „matrica“, kurioje mes gyvename. Ir tai ne fantastika. Mes gyvename sistemoje jėgų, mumyse, mūsų vidiniame ekrane, piešiančių įvairius vaizdus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kaip televizoriaus ekrane, elektros jėgos piešia visokius vaizdus, taip vyksta ir mumyse. Mokslininkai susidurs su tuo, kad visos jų prielaidos neįrodomos, ir nieko žmogui neduos. Bet kokiu atveju mokslą riboja tai, kad mokslininkai viską suvokia mūsų penkiais žemiškais, materialiais jutimo organais.
Mes privalome pakilti virš jų, įgyti naują jutimo organą, leidžiantį „išeiti į savo išorę“. Ir tada pradėsime jausti tikrąjį pasaulį, nepaveiktą mūsų egoistinių savybių.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Visata – žmogaus veidrodis

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Fizikai: visata – milžiniškos smegenys

Realybės suvokimas

Nuomonė: Idėja apie visatą kaip apie „milžiniškas smegenis“ buvo mokslininkų siūloma pastarąjį dešimtmetį. Bet dabar fizikai gali pateikti įrodymų. Visata gali augti kaip milžiniškos smegenys su jose vykstančia elektros iškrova tarp veidrodinių besiplečiančios galaktikos formos smegenų ląstelių.
Kompiuterinio moduliavimo tyrimai rodo, kad natūrali augimo dinamika, sistemų vystymosi kelias yra tas pats skirtingoms ryšių formoms, – ar tai būtų internetas, ar žmogaus smegenys, ar visa visata. Galiausiai, tvirtina mokslininkai, visata iš tikrųjų vystosi kaip smegenys. Tyrimai kelia svarbių klausimų apie tai, kaip veikia visata.
Komentaras: Visi pasauliai sukurti pagal bendrą schemą AVAJA – turi keturis vystymosi etapus. Visi ir kiekviena atskira jų dalis. Vienintelė absoliuti davimo jėga viešpatauja visoje sistemoje, valdo ją ir viską lemia, taip pat ir mūsų likimą. Mes turime galimybę, keisdami save, kiekvieną kartą vystytis „koja kojon“ su gamta, kitaip tariant, jaustis patogiai. Be to, iš anksto numatyti būsimas būsenas ir, keisdamiesi, suvokti jas ne kaip kankinančias, o kaip geidžiamas. Tokia ir yra kabalos mokslo paskirtis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu mes „matricoje“, tai kaip susisiekti su jos kūrėju?

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Visa visata – mūsų viduje

Komentarų nėra

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Realybės suvokimas

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Komentarų nėra

Ruošiamės persikėlimui!

Kabala

Pranešimas: Kai Saulė pasieks savo gyvavimo finalą, prieš pavirsdama į mažą nykštukę ji padidės šimtą kartų. Tai Žemei nežada nieko gero. Ir nors toks nemalonumas įvyks po milijardų metų, mokslininkai ginčijasi – kas gi tiksliai atsitiks su šviesuliu ir mūsų pasauliu.
Replika: Kadaise mokykloje mane mokė, kad mūsų Visata amžina ir begalinė. Po to atskleidė Didįjį sprogimą ir pradėjo mokyti naujoviškai: Visata atsirado iš medžiagos mikrodozės prieš 15 milijardų metų. O ar ji turi baigtis? – Į tai mokslas kol kas neatsako! Nors visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą…
Kabala kalba apie tai, kad viskas egzistuoja tik dėl žmogaus ir žmoguje, jo pojūčiuose. Tam, kad išeitume iš mūsų pojūčių erdvės į kitą, mums duotas laikas mūsų savybių (pojūčių) ištaisymui – iki 6000 metų pabaigos nuo Adomo, kuris pirmas atrado kitokį, aukštesnįjį pasaulį, gimimo. Į kurį mums visiems teks persikelti per likusius iki 6000 metų – 230 metų. Kabala aiškina, kaip tai padaryti greitai, sąmoningai, lengvai. Jeigu spyriosimės, gamta iškeldins mus iš šio pasaulio ir privers persikelti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po 230 metų…“

„Ar klydo pranašai?“

„Apie Kūrėją, kūrinį ir pasaulio pabaigą“

Komentarų nėra

Manyje – milijardai metų prieš mūsų erą

Realybės suvokimas

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

Visata kilo iš 10 cm objekto

Realybės suvokimas

Pranešimas: Iki Didžiojo sprogimo Visatos dydis neviršijo 10 centimetrų. Kokiu būdu visa Visata galėjo sutilpti tokiame mažame dydyje? Visatą, iš esmės, sudaro tuštuma.
Komentaras: Visata kilo iš dvasinės energijos kibirkšties, kuri prasiskverbė į mūsų materialų lygmenį ir padovanojo jame viską, kas egzistuoja. Panašiai susiformavo ir aukštesnieji pasauliai –  kiekvienas žemesnis pasaulis susiformavo iš aukštesniojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Visa visata – mūsų viduje“

Komentarų nėra

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Pasakyta, kad „šis pasaulis“ – pats žemiausias Asija dvasinio pasaulio laiptelis. Tai kas gi yra mūsų pasaulis, kuriame gyvename?
Atsakymas: Mūsų pasaulis neegzistuoja dvasiniame pasaulyje, jis – mūsų įsivaizduojama „realybė“. Turime pasiekti pirmąjį, patį žemiausią dvasinio pasaulio laiptelį, o nuo jo jau imsime kilti tarsi plonyčiu Šviesos vamzdeliu į viršų, į savo šaknį.
Dabar mums atrodo, jog esame didžiuliame pasaulyje, Visatoje, bet visa tai kaip taškas, atspaudas, žemiausio dvasinio laiptelio šešėlis. Jis pats neegzistuoja, kaip neegzistuoja šešėlis pats sau.
Tačiau mes „gyvename“ šio šešėlio viduje, kaip gyvename sapne, kol vietoj šešėlio nepasieksime originalo, pirmosios dvasinės pakopos, kuri vadinama „Šis pasaulis“, o tai ir yra dvasinių pakopų pradžia.
Sudėtingiausia – pakilti ant šios pirmosios pakopos, juk ji visiškai priešinga mums, o todėl – paslėpta. Jeigu tau pasakytų, kad gausi galimybę duoti kitiems viską, net savo gyvenimą – argi tu pagalvotum, jog verta to siekti?
Todėl nuo tavęs tai slepia „netyros jėgos“, apgaudinėja pagal principą „žievė (klipa) saugo vaisių“. Klipa (netyra jėga) sako tau: „Verta atskleisti dvasinį pasaulį, čia malonumas!“ – ir tu tiki ja! Taip ji padeda tau ateiti pas Kūrėją.
Žmogus svyruoja: tai veržiasi į dvasingumą, tai abejoja, ar yra kas nors gero ten, o tuo metu, eina pirmyn. Bet svarbiausia – leisti Šviesai dirbti su tavimi.
Atlik viską, ką parašė Gydytojas, leisk jam atlikti operaciją. O mes gudraujame ir neleidžiame Šviesai dirbti su mumis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Be operacijos išgydyti neįmanoma“

„Suderink save su Begalybe!“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai