Pateikti įrašai su visuomenė žyme.


Būti integralia visuomenės dalimi

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nejau būti integralia visuomenės dalimi reiškia būti jos vergu? Daryti tai, ko ji nori ir ką vertina. Kodėl tai blogai? Tai juk natūralu.
Atsakymas. Nesakome, kad tai blogai. Sakome, kad taip yra! Čia nėra nieko blogo.
Būti visuomenės vergu, Kūrėju vergu ne tik, kad nėra blogai, priešingai, tai nuostabu! Mat aš ne šiaip iš dviejų blogybių pasirenku mažesniąją, bet manau, kad nėra nieko aukščiau šito, ir būtent čia slypi absoliuti laisvė.
#256433

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas vergas

Apie valios laisvę

Būti Kūrėjo vergu – tikroji laisvė?

Komentarų nėra

Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ veda į akligatvį?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманBaal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“ verta studijuoti, kad išvystume, jog norom nenorom, neišvengiamai artėjame prie šios būsenos. Tikėsimės, kad pasaulis geru keliu, savo noru, o ne per prievartą, gaudamas karų, kančių, nelaimių smūgius įeis į šią būseną, kurią Baal Sulamas pavadino „paskutinioji karta“.
* * *
„Mano – mano, tavo – tavo“ – skamba neblogai? Jeigu šiandien būtų taip, argi tai ne gyvenimas rojuje? Niekas nevagia, neišnaudoja kito, nežudo, nieko bloga nedaro. Kiekvienas ramiai gyvena sau. Sakytum, viskas nuostabu, bet Tora tokį gyvenimą vadina „Sodoma“. O taip juk kur kas sąžiningiau lyginant su mūsų dabartiniu gyvenimu ir jo piratiškais įstatymais.
Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ – netgi blogiau už „viskas mano“? Juk tuomet egoizmo blogio nejaučiame nei kituose, nei savyje. Kiekvienas gyvena sau, izoliuotas nuo kitų. Ir negalima padėti kitam, tegul kiekvienas tvarkosi pats, mes nepažeidžiame „status quo“. Tai siaubinga būsena, juk tokiu keliu niekada neprieisime ištaisymo. Kaip atskleisime blogį tarp mūsų?
Apie Sodomą pasakyta: kiekvienas tenkinasi tuo, ką turi. Tai ypatinga ideologija, leidžianti žmogui tenkintis tuo, ką turi. Draudžiama žiūrėti į kitą ir lyginti save su kitu, draudžiama priimti iš kito pagalbą bei teikti pagalbą kitam. Viskas, kas iš viršaus duota kiekvienam, yra teisinga, ir negalima į tai kištis.
Tai ištisa gyvenimo filosofija, kurią draudžiama pažeisti bijant mirties. Kai Lotas norėjo padėti pakeleiviams ir priimti juos kaip svečius savo namuose, Sodomos gyventojai atėjo pas jį ir norėjo užmušti. Tokie įstatymai Sodomos mieste, kuris buvo sugriautas, nes iš jo nėra kelio į ištaisymą. Tai į akligatvį vedanti šaka. Tačiau žmogus nejaučia, kad ji veda į akligatvį, jis gyvena ir patenkintas tuo.
Gali būti, kad tokia būsena ateityje dar atsiskleis kokioje nors visuomenėje: kai neatsiskleidžia blogis, egoistinis noras, niekas neturi pretenzijų vienas kitam. Visi tenkinasi tuo, ką gauna iš Kūrėjo, ir patenkinti savo likimu, dėl kurio skųstis – nuodėmė.
Kitaip tariant, nejaučiame būtinybės užmegzti ryšio nei tarpusavyje, nei su Kūrėju. Kai niekas nieko nereikalauja iš kitų ir nepadeda kitiems, mūsų santykiai su Kūrėju irgi tokie pat abejingi. Tuo viskas baigiasi, ir ką galima su mumis padaryti – tik palaidoti žemėje, kas ir atsitiko su Sodoma.
Jeigu kiekvienas patenkintas savo būsena, tai ji baigta. Kai „mano – mano, o tavo – tavo“, niekada neužmegsime ryšio vienas su kitu. O jeigu nesiekiame tarpusavio ryšio, tai niekada nesukursime indo, kuriame atsiskleis Kūrėjas.
Veikiant įstatymui „mano – mano“ man draudžiama reikalauti iš kitų ir ką nors duoti jiems. Vadinasi, ir Kūrėjo atžvilgiu yra tokia pati pozicija. Nėra jokio atgalinio ryšio: gavau iš aukščiau savo likimą ir viskas tuo baigta. Blogai man ar gerai – viskas iš aukščiau. Tai aklavietė.
Reikia suprasti, kad „mano – mano, o tavo – tavo“ – tai į aklavietę, į niekur vedanti šaka, todėl draudžiama kurti tokią visuomenę. Tora pateikia tokį pavyzdį, kad apsaugotų mus nuo klaidų darymo, juk Sodoma – tai pati blogiausia iš visų gyvenimo formų, blogesnė už visus nusikaltimus.
Juk nusikaltimai galiausiai verčia mus gailėtis ir atveda prie Kūrėjo. Egipto vergovė, kai vieni kitus kankiname, geriau už Sodomą, nes galiausiai atveda mus prie susiliejimo su Kūrėju. O Sodoma niekur neveda.
#243879

Iš 2019 m. kovo 30 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Komentarų nėra

Kad „saulės miestas“ nevirstų „tamsos miestu“

Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima sukurti naują miestą, kur gyvens tik tie, kurie nori keisti šį pasaulį ir save? Kiti, pavargę nuo nelaimių, pamažu pereis į tą gyvenimo lygmenį ir supras, kad materialus pasaulis nelaimingas.
Atsakymas. Jeigu sukursite miestą, į kurį persikels norintys pasikeisti egoistai, tai jie tiesiog išžudys vieni kitus. O kiti žiūrėdami į juos tikrai nenorės prisiartinti prie tokios būsenos.
Nėra ko kurti „saulės miesto“. Reikia veikti tiksliai, kaip sako kabalos mokslas. Taisantis pamažu atsiskleis tie, kurie galės sukurti ne miestą, o atskiras tokių žmonių intarpus visuomenėje.
Atsiras grupės, kurios susijungs tarpusavyje altruistiškai. Jos ir paskatins mūsų pasaulyje didesnį dvasinių jėgų pasireiškimą. Taip pamažu pasieksime to, kad imsime sveikinti dvasines savybes, norėsime jų, suprasime, kad jų norime sau, visuomenei ir t.t.
O iš egoistų statydamas „saulės miestą“, gausime „tamsos miestą“. Iš pradžių reikia taisyti save.
#254827

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Idealus ateities visuomenės principas

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Komentarų nėra

Ar karai veda į progresą?

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad tarpusavio sunaikinimas veda į visuomenės raidos regresą, tačiau paprastai karai stimuliuoja gamybines jėgas?
Atsakymas. Taip, karai stimuliuoja gamybines jėgas. Tačiau esmė ne jos, o visuomenės raida. Šiuo atžvilgiu karai neskatina vidinės žmogaus raidos. Priešingai – jie įveda jį į kitą, dvigubą spiralę ir neskatina jokio progreso, tik techninį.
Žinoma, jei ne karai, jei nėra grėsmės, žmonijos technikos, mokslo ir kitų sričių pažanga būtų kur kas lėtesnė, tačiau tai negalioja visuomenės raidai.
Pati visuomenė nuo karų nesivysto, o regresuoja. Be to, po karų likusios žaizdos ilgai gydomos ir praktiškai netgi yra neišgydomos. Jos slypi kažkur viduje, tarsis su jomis nesiskaitome, tačiau iš tikrųjų jos neleidžia mums kurti normalių santykių.
#244955

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis pasaulinis karas jau laukia

Trečiasis pasaulinis karas nėra išeitis iš krizės

Karas ar taika?

Komentarų nėra

Į kongresą kviečiame visus 8 milijardus

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманVisus norinčius kviečiame į didįjį tarptautinį kongresą vasario mėn. Juk nūnai gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie blogio atskleidimo. Vadinasi, jam skubiai reikia taisytis, kad pasitrauktų nuo blogio ir pereitų prie gėrio.
Todėl į kongresą kviečiame visus Izraelio gyventojus, ir būčiau laimingas apskritai pakviesti visą pasaulį, visus septynis aštuonis milijardus žmonių, kad jie išgirstų apie pasaulio taisymąsi.
Kabalistai sako, kad pasaulis priėjo iki „paskutiniosios kartos“, iki taisymosi laikotarpio, ir privalome tai realizuoti. Akivaizdu, kad pasaulyje auga negatyvios tendencijos visose srityse: nebejaučiamas vidinis saugumas, džiaugsmas, ramybė, mažėja pajamos, prastėja santykiai tarp žmonių. Viskas nuosmukyje.
Tačiau yra kabalos metodika, kuri leidžia mums įveikti šią krizę ir parūpinti savo vaikams gerą ateitį. Ji atsiskleidžia mūsų laiku, kad padėtų mums, būtent todėl, kad atsidūrėme tokioje padėtyje.
Iš kongreso žmogus išeis jausdamas tikrumą, kad Izraelyje yra organizacija, besirūpinanti jo ateitimi.
Šiuolaikinis pasaulis išmoko pertektinai gaminti maisto produktų, drabužių. Dar prieš šimtą metų žmonės galvojo apie duonos kąsnį, kad prasimaitintų, o šiandien visiška gausa. Ir nepaisant to, pasaulis nuopuolyje. Technologijų ir ekonomikos augimas neprideda žmogui gyvenime nei laimės, nei gerovės.
Visuomenėje yra viskas, yra perteklius, kuris bus išmestas, yra milijardai dolerių, tonos aukso, o paprastas žmogus neturi iš ko gyventi. Būtina pakeisti visuomeninius santykius, nuo kurių viskas priklauso.
Išsivystėme tiek, kad galime pramaitinti visą Galaktiką. Bet kuriame pasaulio kampelyje galima visko nusipirkti – tik mokėk: bet kokius produktus, drabužius, vaistus. Problema tik ta, kad nėra ryšio tarp žmonių ir todėl visi kenčia. Todėl būtina ištaisyti visuomenę ir pirmiausia, kalbama apie Izraelio visuomenę, kuri dar niekad nebuvo tokia susiskaldžiusi ir atsiskyrusi.
#239998

Iš 2019 m. sausio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

 

Komentarų nėra

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga

Ateities visuomenė, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKomunistams, gyvenusiems ir veikusiems iki Karlo Markso laikų, nepavyko paskleisti komunizmo pasaulyje.
Taip atsitiko dėl to, kad visi kolektyvinės visuomenės nariai turėjo būti idealistai-altruistai, kaip ir patys steigėjai.
O kadangi net labiausiai išsivysčiusios visuomenės 90% narių yra egoistai, jie negalėjo priimti kolektyvinės visuomenės, kuri iš prigimties išimtinai altruistinė, taisyklių. (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“).
Klausimas. Kodėl 90 % visuomenės narių – egoistai? Kodėl toks disonansas?
Atsakymas. Taip užprogramuota gamtos, nieko nepakeisi. Kadangi mes gamtos nesuprantame, belieka nuspręsti, gerai tai, ar blogai.
Baal Sulamas rašo, kad gamtoje yra 10 % altruistų. Tačiau, visų pirma, nematau, kad 10 % visų žmonių siektų kabalos mokslo, atvedančio į tikrą, veiksmingą altruizmą. Daugiausia 1–2 %. Jei šios metodikos mokytųsi 10 %, įvyktų kabalistinė revoliucija.
Antra: tam, kad pripažintume būtinybę kitokios visuomeninės santvarkos, grįstos savitarpio pagalba, papildymu, kolektyviškumu, reikia labai didelio egoizmo, kuris atskleistų savo netobulumą, nesugebėjimą žmonėms suteikti normalų egzistavimą, laimę, šeimą.
Dabartinė visuomenė jau seniai galėjo nusivilti savąja prigimtimi ir padaryti teisingas išvadas, jei ne milžiniškas žiniasklaidos mechanizmas, kvailinantis žmones, verčiantis juos eiti ratu, tarsi mažus vaikus: „Nubėk ten, atnešk aną. Pažiūrėk, ką mes dabar darysime“. Žmonės tiki visomis melagingomis žiniomis, pasimauna ant jų kabliuko.
Kaip ilgai tai tęsis? Manau, kad per artimiausius penkerius metus žiniasklaida taip diskredituos save, kad visuomenės nuomonė apie ją pasikeis.
Visais laikais žmonės manė, kad egoizmas – geras, nes vysto gamtą ir visuomenę. Matome, kaip gyvena žvėrys, o žmonės gyvena pagal tą patį principą, tik aukštesniu lygiu. Jie įtvirtina tam tikras elgesio taisykles, kad nesuėstų vieni kitų kaip gyvūnai, tačiau tikrai tai sugebėtų.
Pirmykštės visuomenės buvo komunistinės: vienodi darbo įrankiai, trobelės visiems, bendras laužas, vaikai, žmonos. Buvo tokie periodai, kai viskas buvo bendra.
Todėl komunistinės visuomenės – ne naujiena žmonijai, skiriasi tik jų būsenos. Arba visuomenės egoizmas dar nė kiek neišsivystęs, ir žmogus nesijaučia individu, bet jaučiasi natūralios grupės, keliaujančios iš urvo medžioti mamuto, dalimi.
Arba tai visuomenė, kurioje egoizmas taip išaugo, kad su juo nebeįmanoma sugyventi, tada žmonės susirenka ne aplink laužą, bet tarptautiniame parlamente ir galvoja, kaip jiems pažaboti savo prigimtį. Ir palaipsniui supranta, kad niekaip.
#226235

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Markso prognozės ima pildytis

Komunizmas: utopija ir tikrovė

Kodėl komunizmas patyrė fiasko

Komentarų nėra

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Kodėl grįžta nacizmas? I d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas. Galima tik stebėtis, kaip įmanoma, kad šiandien kelia galvą nacizmas ir atvirai save afišuoja, o praėjusio šimtmečio trečiojo ketvirtojo dešimtmečio katastrofos, atnešusios žmonijai tiek kančių, tarsi nebūta. Kas iki šiol traukia žmones nacizmo ideologijoje ir leidžia jai vėl sugrįžti?
Atsakymas. Kalbant apie šiuolaikinį nacizmą, mums reikia nusiraminti, kitaip nieko negalėsime suprasti. Išgyvenimai tiesiog užtemdys mums protą. Jei iš tiesų norime išsiaiškinti, kas vyksta, reikia peržiūrėti gamtos dėsnius, pagal kuriuos vystosi žmonija. Ir tada galbūt suprasime, kodėl nacizmas visada pas mus sugrįžta.
Kabala aiškina, kad šio reiškinio šaknys glūdi žmogaus prigimtyje, t. y. egoizme, nore mėgautis bet kokia kaina kito sąskaita. Toks noras yra kiekviename iš mūsų ir jis nuolatos auga, apibrėždamas mūsų elgesį: norą mėgautis, valdyti, vystytis, viską pasiglemžti sau.
Šį norą turi visi žmonės, bet vienų bendruomenių ir tautų jis auga greičiau, kitų lėčiau, įgydamas įvairias formas ir charakterį.
Jei žiūrėsime į žmoniją bendrai, tai akivaizdu, kad technologiškai ir ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi yra Europa. Visi suvokia, kad tai, kas vyksta Europoje šiandien, rytoj gali nutikti Afrikoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje.
Žmogaus egoizmas vystosi, versdamas mus kiekvieną kartą kurti naują progresyvią visuomenės santvarką. Taip nusileidome iš medžių ir įėjome į olas, paskui iš jų išėjome ir pasistatėme namus, susiskirstėme pagal profesijas, šeimyninius klanus, net į tautas bei valstybes.
Atsirado vergovinė santvarka, kuri iš pradžių buvo itin geidžiama ir progresyvi, vėliau ją pakeitė kitos pažangesnės santvarkos.
Egoizmas mumyse visą laiką augo ir reikalavo naujų tarpusavio santykių. Šie santykiai tarp žmonių vadinosi visuomenės sankloda arba santvarka. Tačiau jos visos priklausė nuo visąlaik augančio egoizmo.
Pasakyta, kad kūrinys sukurtas su bloguoju pradu, kuris visą laiką auga į vis didesnį blogį. Kiekvienas rūpinasi tik savo nauda, tačiau neturėdami išeities sudarėme įstatymus, kurie sukuria tam tikrą tvarką ir neleidžia atvirai ir grubiai naudoti egoizmo. Nustatome elgesio normas, statome kalėjimus kaip bausmę, o kaip atsvarą – kuriame mokyklas, švietimo sistemą, kultūrą.
Taip žmonių visuomenė vystosi, pereidama nuo vergovės prie feodalizmo, vėliau prie kapitalizmo. Kartu vystosi mokslas, visuomenės santvarka. Kapitalizmas suteikia žmogui santykinę laisvę. Daugiau nėra vergų, aristokratų ir monarchų.
Visą hierarchiją nustato tik pinigų kiekis ir kiekvienas turi galimybę prasigyventi! Matome, kad ir šiandien tai vyksta, pavyzdžiui, taip nutiko su Google ar Facebooko kūrėjais. Turėdamas sėkmingą idėją, žmogus gali pasiekti visuomenės viršūnę.
Tačiau kapitalizmas galų gale save peraugs, kaip ir viskas šiame pasaulyje, bei įgaus socializmo atspalvį, kaip atsitiko Skandinavijos šalyse, tam tikra prasme Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Antrasis pasaulinis karas pastūmėjo pasaulį liberalizmo, pilnos laisvės link, kur kiekvienas gali daryti, ką nori.
Jei žmogus akivaizdžiai nekenkia visuomenei, tai gali daryti visa, ką panorėjęs. Nuo ankstesniųjų formų (vergovės ar feodalizmo) nuėjome labai toli. Mūsų dienomis įsiviešpatauja ultraliberalizmas, visko leistinumas. Kitaip tariant, egoizmui suteikta visiška laisvė veikti. Ir čia nebeaišku, ką toliau daryti.
Kartu su tuo kyla pramonės, finansų sistemos, kultūros, švietimo krizė. Viskas byra akyse. Iš švietimo sistemos lieka tik profesinis parengimas, bet niekas neugdo žmogaus. Degraduoja kultūra, griūva santykiai tarp tėvų ir vaikų, jauni žmonės nenori tuoktis ir kurti šeimų, dėl automatizacijos ir robotizacijos auga bedarbystė.
Mes tarsi netekome visų ryšių, kurie anksčiau mus siejo ir buvo būtini mūsų egzistavimui. Šiandien esu niekam niekuo neįsipareigojęs ir galiu daryti, ką norįs. Mes ne tai kad stovime sankryžoje, bet apskritai nematome kelio priešais save, čia ir yra problema. Tada ir paaiškėja, kad mūsų visuomenėje vėl atgimsta nacizmas, fašizmas.
Kodėl taip? Ar tai natūrali raidos tendencija? Kabalos mokslas teigia, kad mūsų pasaulis pasiekia visišką veikimo laisvę tam, kad kiekvienas galėtų padaryti išvadą, kad teisinga visuomenės forma – vienybė.
Taip tampame panašūs į globalią, integralią gamtą, kurioje visi lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis susiję vienas su kitu ir tik žmogus su tuo nesusietas, mat jam duota galimybė pačiam užmegzti šį ryšį sąmoningai, suprantant.
Žmonija nenori įsiklausyti į kabalos mokslą, tad nežino, kur judėti. Pagal bendrą kūrinijos programą turime „tapti apvalūs“, kitaip sakant, susijungti tarpusavyje ir tapti gamtos dalimi.
Tačiau, jei mūsų prigimtis egoistinė, tai ir mūsų vienijimasis egoistinis. Jungiamės remdamiesi egoizmu ir tuomet išeina būtent nacistinis, fašistinis režimas, kuris nūnai šmėžuoja horizonte. Ir jis materializuosis, kaip tai kažkada įvyko Vokietijoje…

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 900

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes nekenčiame?

Skirtingos vienybės šaknys

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Komentarų nėra

IQ ateities visuomenėje

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Atsakomybė visuomenės atžvilgiu itin tampriai susieta su žinių sąvoka. Koks jis „žinojimo lygmuo“ ateities visuomenėje? Šiandien žmogaus žinios tiesiogiai siejamos su intelekto koeficientu (IQ).
Atsakymas. IQ – tai ne žinios, o potenciali žmogaus galimybė tinkamai adaptuotis prie bendrojo gamtos dėsnio. Kas nusprendžia, ką turime žinoti? Bet kuris specialistas – vienpusis, jis kažką išmano savo srityje, o kitose nieko. Kaip išmatuosite jo IQ? Jo srityje? O kaip dėl kitų?
Todėl žmogus turi būti ne sukaupęs žinių kiekį, o turi turėti potencialią galimybę suvokti, tinkamai pritaikyti ir naudoti savo žinias.
Taip būsimų specialistų IQ, po to, kai jie išstudijavo įvairius visuomeninius dalykus, turėtų būti gana aukštas.

Iš 2017 m. rugpjūčio 20 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities visuomenės maketas

Ateities žmogus

Ugdymas kabalos požiūriu

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai