Pateikti įrašai su vyras ir moteris žyme.


Kabala apie žemišką meilę

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Komentarų nėra

Vyrai ir moterys: negalima niveliuoti skirtumų

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kur aprašyti įstatymai, kurie nurodo, kad moteris turi stovėti už vyro? Moteris dirba, atneša pinigų kaip vyras, rūpinasi vaikais, namais ir turi vaikščioti nuleidusi galvą, už jo nugaros?
Atsakymas. Suprantu, kokį paveikslą įsivaizduojate. Tačiau yra ne taip. Moteris dabartinėje visuomenėje gali dirbti lygiai su vyru, tačiau pratęsti giminę – jos išimtinė teisė. Namai taip pat, kaip besuktume, gula ant jos pečių. Skirtumas vis tiek yra, ir jo nereikia niveliuoti.
Mes išgyvename tokį žmonijos vystymosi periodą, kuomet kuo nors norime būti revoliucionieriais ir pagal mūsų supratimą pakeisti pasaulį taip, kaip mums atrodo. Tačiau galiausiai įsitikiname, kad išeina labai blogai, ir geriau jau grįžti prie ištakų ir veikti pagal gamtos dėsnius bei savo prigimtį, o ne kažką savo išgalvoti.
Kam moteriai dirbti ir viską daryti lygiai su vyru? Ar ne geriau būtų, jeigu šiandien, kuomet pasaulyje skaičiuojama 30–40 proc. bedarbių, dirbtų tik vyrai? Moterys užsiimtų vaikų auklėjimu, saviugda, gamintų gerą maistą vyrui. Galbūt šeima taptų stipresnė ir pasaulyje būtų daug šilčiau, nebūtų karo ir kitų problemų.
Užsiimkime kiekvienas savo reikalu! Nemanau, kad vaikų auklėjimas ir darbas namuose yra kažkuo menkesnis negu, pavyzdžiui, vyro darbas prie kompiuterio.
Gimdyti, auklėti, stumti žmoniją pirmyn, iš kartos į kartą, – tai moters darbas! Kas gali būti svarbiau ir reikalingiau?
Klausimas. Vadinasi, 80 proc. darbų, kurie daromi pasaulyje, praktiškai niekam nereikalingi?
Atsakymas. Žinoma, nereikalingi! Iš esmės, ką mes gauname? Vaikai bėgioja nežinia kur ir kaip. Paskui iš jų išauga neaišku kas. Moterys turi turėti psichologinį ir pedagoginį išsilavinimą, kad auklėtų vaikus, teisingai jais rūpintųsi, teisingai kurtų šeimą.
Moteris įkūnija namus. Hebrajų kalba ,,namas“ – tai moteris, mama, žmona, šeimininkė. Vyras – priedas prie jos: atnešti algą ir dirbti materialų bei dvasinį darbą. Savo dvasinį darbą moteris atlieka per namus. Šis skirtumas labai svarbus.
Vis dėlto šiandien esame tokiame evoliucijos etape, kad viskas yra aukštyn kojom. Tačiau mes dar grįšime prie teisingų savo funkcijų, juk tokios būsenos kaip dabar negalėsime užbaigti pasaulio ištaisymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters prigimtis. Vyro vaidmuo šeimoje

Moterų noro galia

Pasaulio vienybė – harmonijioje tarp vyro ir moters

Komentarų nėra