Ar jau baigėsi žmonijos evoliucija?
Tarpinė grandis tarp negyvojo ir augalinio lygmens – tai koralai, o tarp augalinio ir gyvūninio – vadinamasis „kelev sade“, kuris aprašytas Babilono Talmude. Jo virkštelė pritvirtinta prie žemės, ir iš jos jis maitinasi. Kai šią virkštelę nupjauna, jis miršta. Tarpinė grandis tarp gyvūno ir žmogaus – beždžionė. (Baal Sulamas „Mokymas apie dešimt sfirų“)
Klausimas. Baal Sulamas rašo apie tarpines vystymosi stadijas alegoriškai?
Atsakymas. Ne. Baal Sulamas pateikia tarpinių būsenų pavyzdžius, remdamasis ARI, kuris jas aprašė dar XVI amžiuje.
Čia nekalbama apie kažkokį atradimą. Natūralu, kad kabalistai visa tai žinojo. Atskleisdami pasaulio sandaros jėgų sistemą, jie aprašo jos šakas, kurios yra mūsų pasaulyje ir taip pasireiškia.
Klausimas. Iš esmės kabala palaiko tai, ką sako istorikai: žmogus kilo iš beždžionės. Ar baigėsi mūsų žmogiška (Homo sapiens) evoliucija?
Atsakymas. Ne. Matome, kad ir toliau vystomės, nuolat kuriame visuomenę, šeimas ir visą laiką evoliucionuojame. Tai akivaizdu.
Tačiau kabala nurodo, kad iki tam tikro etapo mes vystėmės priverstinai, veikiami gamtos jėgų, o pradedant nuo Adomo prieš 6000 metų ir toliau žmonijai atsirado laisvos valios galimybė: prisiimti savo atsakomybės dalį ir vystytis jau sąmoningai, siekiant konkretaus tikslo.
Taigi turi sutikti su šiuo tikslu, jį išstudijuoti ir tiek, kiek leidžia jėgos, jungtis į šį vystymosi procesą. Taip jį pagreitinsi ir judėsi pirmyn geru keliu – racionaliai, noriai, o ne per prievartą, „lazda į laimę“ ir kančiomis.
Turime tapti žmonėmis, kurie jaučia aukštesniąją valdymo sistemą, visiškai prie jos prisitaiko, ją veikia, o ji veikia juos. Ši sistema vadinama „Kūrėju“, ir mes turime ją pajausti, priartinti prie savęs. Tai vadinama „suartėjimu su Kūrėju“.
Suartėjimo, sistemos atskleidimo etapus sudaro 125 pakopos, kurios kyla iš to, kad mes kaskart vis labiau prie jos pritaikome savo mintis ir jausmus.
O toliau reikia palaipsniui, per Izraelio tautą, kuri turi kabalą – laipsnišką šios sistemos įgyvendinimo metodiką, apimti visą pasaulį. Turime atskleisti šią sistemą visiems likusiems, kad visa žmonija pakiltų į Kūrėjo lygmenį.
#248337

Iš 2018 m. Lapkričio 29 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinė pasaulio vystymosi teorija, 1 dalis

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Už ką žmogus atsakingas?

Visatos vystymosi teorija
Komentaras. Yra daugybė pasaulio raidos teorijų. Labiausiai paplitusios yra kreacionizmo ir, žinoma, Darvino teorija, kuri šiandien nagrinėjama beveik visose mokyklose. Analizuodamas Darvino ir kabalos teorijas radau, kad kabala neprieštarauja Darvino teorijai ir neneigia aukštesnės jėgos, kuri viską sukūrė, pasireiškimo.
Atsakymas. Abi teorijos neprieštarauja viena kitai. Darvinas nerašo apie tai, kokia jėga verčia materiją vystytis, jis sako, kad ji tiesiog vystosi. Kas sukelia šį vystymąsi, jis nežino. Todėl jis kaip mokslininkas to neteigia.
Jei paimtume Torą kaip pirminį šaltinį, tai joje sakoma, kad Kūrėjas ir Gamta pagal savo gematriją (skaitinę žodžio reikšmę) yra lygūs. Tai reiškia, kad Kūrėjas ir Gamta yra vienas ir tas pats, t. y. vidinė gamtos jėga vadinama Kūrėju. Ji veikia visą gamtą taip, kad ši vystosi.
Gamta yra aukščiausia pradžią duodanti jėga, veikianti kiekviename jos elemente ir visuose juose kartu, ir dėl jos viskas vystosi.
Komentaras. Tačiau dauguma žmonių, bent jau religingų, mano, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas tiksliai taip, kaip aprašyta Penkiaknygėje.
Atsakymas. Jie gali tikėti ar manyti, ką nori, o kabala išvis nekalba apie laiką. Koks gali būti laikas prieš mūsų pasaulio gimimą? Diena ir naktis yra grynai sąlyginės sąvokos: „Ir buvo rytas, ir vakaras – diena viena“.
Kur?! Dar nebuvo Saulės, Mėnulio, Žemės, o jau „diena viena“. Kokia diena? Kokia naktis? Jos atsiranda tik mūsų, gyvenančių šioje planetoje, atžvilgiu, kai viskas yra savo vietose.
Klausimas. Kas yra šešios dienos? Apie ką čia kalbama?
Atsakymas. Apie gamtos jėgas! Neturimos omenyje planetos, žvaigždės.
Klausimas. Taigi, kalba eina ne apie materialų visatos vystymąsi, o apie kažkokias dvasines žmogaus būsenas?
Atsakymas. Kabala ir Tora kalba tik apie tai, kaip gamtos jėga vysto visatą.
Materija pradeda vystytis po to, kai išsivysto gamtos jėgos, pagal tuos pačius dėsnius ir taisykles. Tačiau sąvokos „diena“ ir „naktis“ bei kiti apibrėžimai – jau ne tie patys.
Turime išstudijuoti, ką reiškia Tora, ir apskritai viską, ką ji aprašo, nes joje nekalbama apie mūsų pasaulio objektus.
#248313

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Žmonės dažnai klausia: „Už ką man tokios nelaimės?“ Netikėtai atleistas iš darbo, užkluptas sunkios artimojo ligos ar mirties žmogus klausia: „Ką blogo padariau, kad mane taip baudžia?“ Šį klausimą girdėjau tūkstančius kartų iš žmonių, atėjusių pas mane patarimo.
Iš tiesų neįmanoma sužinoti, kodėl atsitiko nelaimė, ir nereikia kapstytis praeityje ieškant priežasties, tarsi būtų ryšys tarp mūsų veiksmų, atlyginimo ir bausmės.
Jei bandyčiau susieti praeitį su ateitimi pagal priežasčių ir pasekmių seką, tai būtų labai primityvus ir materialus požiūris. Taip kalbama su nesuprantančiu mažu vaiku. Vyresniam vaikui (12-13 metų) reikia formuoti kitokį mąstymo būdą.
Nežinau, kodėl man taip atsitinka – tai kyla iš mano sielos šaknies. Kiekviena būsena – kas akimirką kažkas visiškai naujo. Nėra jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau, viskas priklauso nuo bendrosios visai žmonijai skirtos programos, nuo bendros sielos. Viskas man ateina iš ten, aš susietas su begale faktorių, lemiančių mano likimą.
Galbūt kurios nors sielos dalys, esančios labai toli nuo manęs, apsprendžia tai, kas dabar man atsitiks. Ir atvirkščiai, aš galiu būti priežastis to, kas vyksta su jomis. Juk mes visi sujungti į vieną bendrą sielą, Adomą.
Suprantama, kad paprastame materialiame lygyje galiu nuspėti savo fizinių veiksmų pasekmes. Bet staiga kažkas atsitinka ir aš prarandu tiesioginį ryšį. Tai įvyksta todėl, kad mes savo gyvenime negalime atsižvelgti į visus parametrus. Mums atrodo, kad visos priežastys turi būti matomos, bet taip nėra.
O ką gi daryti, jei kilo sunkumų? Nereikia žvalgytis į praeitį, o dirbti su dabartine būsena. Žmogus kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną naujas. Nėra panašių akimirkų. Tai dvasiniai dėsniai. Iš dvasinio pasaulio mums ateina nurodymai, neturintys jokio ryšio su tuo, ką veikiame šiame pasaulyje.
Tai griauna visą mūsų ankstesnę įsivaizdavimų apie atlygį ir bausmę sistemą, tačiau kuria naują mechanizmą, kuriame esame susieti su tikrosiomis priežastimis, su aukštesniuoju valdymu, reguliuojančiu visą mūsų gyvenimą.
Kam nors atsitikus neverta priežasties ieškoti praeityje. Net jei man atrodo, kad radau, argi tai padės? Tuo remdamasis ateityje pridarysiu dar daugiau klaidų.
Todėl teisingiau sakyti, kad kiekviena akimirka ateina iš aukščiau, iš sielos šaknies. Jei noriu sau užsitikrinti gerą, greitą vystymąsi, turiu paveikti savo sielos šaknį, kad iš ten ateitų tik geri nurodymai.
Praeitis buvo ir pražuvo, ja nebesirūpinkime. Dabartyje turiu siekti didesnio susivienijimo su visais. Ir jeigu nesu kabalistų grupėje, tarp žmonių, norinčių susivienyti į vieną bendrą sielą Adam Rišon, tai neturiu jokios galimybės paveikti savo gyvenimą. Aš tiesiog vykdysiu aukštesniosios programos įsakymus, nežinodamas, iš kur jie ateina.
Jeigu noriu susijungti su savo dvasine šaknimi, privalau būti tinkamoje aplinkoje, kad rūpinčiausi žmonija ir grupe, skatindamas visus vienytis. Tada man atsiskleis sistema, kurioje esu ir iš kur man ateina įsakymai.
Atsitikus nelaimei negalima savęs kaltinti ir krimstis – reikia tiesiog tai priimti ir dar labiau susivienyti su grupe. Dėl to turiu būti tarp tokių žmonių, kurie taip pat nori paveikti savo likimą, jį suprasti, pakilti virš jo. Tai įmanoma.
Matome, kad šiame pasaulyje nėra atlygio ir bausmės už praėjusius veiksmus. Nusikaltėliai gyvena puikiai, o paprastas juodadarbis, savo prakaitu uždirbantis duonos kąsnį, kenčia. Ieškoti čia teisybės – tai veltui švaistyti jėgas ne ta kryptimi. Mums nėra ko mokytis iš šio pasaulio, jis grįstas apgaule.
Kabalos mokslas moko vienintelio būdo, kaip paveikti pasaulį: rasti vienminčių grupę ir imti joje vienytis. Tik savo susivienijimo galia galime paveikti Aukštesniąją jėgą. Ir tada ji pakeis tikrovę mums visiems.
Tokią revoliuciją galime įvykdyti be kareivių ir šūvių, be jokios prievartos, tik vienos Aukštesniosios jėgos padedami. Jei susivienijame dešimtuke, sužadiname Aukštesniąją jėgą, kad ištaisytų mus ir visą žmoniją.
Atlyginimas – tai susivienijimas ir pojūtis, kad dešimt mūsų kaip vienas. O bausmė – negalėjimas to padaryti. Ir tada, kad ir kas man nutiktų, net ir blogiausia, sakysiu, kad ši būsena atėjo iš Aukščiau, ir ji yra pati geriausia, nes stumia mane meilės ir vienijimosi su dešimtuku link.
Kiekviena akimirka – naujas gyvenimas, nauja būsena, kurioje turiu dirbti su dešimtuku. Tuomet visus man siųstus įvykius suvoksiu kaip gerus.
Dešimtuke kuriu savo sielą. Dešimt draugų, siekiančių susivienyti (draugas/chaver iš žodžio vienijimas/chibur), tarpusavyje konstruoja mechanizmą, vadinamą siela. Jame atsiskleidžia davimo, meilės, vienijimosi jėga, valdanti visą pasaulį. Todėl ji ir vadinama Aukštesniąja jėga. Visas likimas, visi įvykiai veda mus tik į šio tikslo įgyvendinimą.
#250672

Iš 2019 m. rugpjūčio 5 d. naujienų programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur mano sielos šaknis?

Atlygis – jaustis prasikaltėliu

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Komentaras. Man rodos, kad ir viso gyvenimo neužteks, kad pasiektume Kūrėją.
Atsakymas. Jei iš tikrųjų klausotės to, apie ką kalbu, tai galiu patikinti, kad per šį gyvenimą galite visiškai pasiekti Kūrėją. Vis dėlto toks kūrimo tikslas. Ir nors atrodo, kad mūsų gyvenimas trumpas, tačiau jis sukurtas taip, kad galime tai atlikti.
Mes tarsi stovime ant ankstesniųjų kartų „galvų“, kurios dirbo iki mūsų. Ir principo, mūsų sielos praėjo laipsnišką dvasinę evoliuciją, ir todėl šiandien galime kalbėti apie tokius dalykus.
Be to, nė nenutuokiame, kaip galime pagreitinti savo dvasinį vystymąsi, jei tik imsite tai daryti grupėje. Tuomet kiekvienas iš mūsų iš karto padidins save dešimt kartų (kiek yra grupės narių), o paskui dar dešimt kartų ir dar. Kitaip tariant, dvasinį vystymąsi pagreitinsime be galo.
Tad nesijaudinkite, kad neturite daug laiko užbaiti taisymąsi. Visi, kas ateina į kabalą, absoliučiai tiksliai turi tokią galimybę.
#258145

Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė atskleisti Kūrėją

Kam suvokti kitas sielas?

Kabalistinės grupės tikslas V dalis

Klausimas. Ar vieno žmogaus savybė vienu metu gali būti visuose pasauliuose? Ar vystomasi griežtai nuosekliai?
Atsakymas. Vystomasi griežtai nuosekliai, nes žmogus negali šuoliais keisti savo savybių. Kiekvienoje pakopoje jame atsiskleidžia norai (nulis, vienas, du, trys, keturi) ir jis turi virš jų sukurti ekraną, o paskui vadinamąjį „zivug dė akaa“ (smūginis susijungimas), gauti tiesioginę Šviesą atspindėtoje Šviesoje ir t. t.
Kitaip tariant, visi veiksmai yra tiksliai, nuosekliai apibrėžti, ir niekas iš mūsų negali peršokti per pakopas, ar juolab vienu metu būti ant kelių pakopų.
Jei esate vienoje iš aukštesniųjų pakopų, tuomet galite įsivilkti į bet kurią žemesniąją, kad su ja atliktumėte kokius nors veiksmus, kaip mūsų pasaulyje suaugęs žmogus žaidžia su vaiku vaikišką žaidimą. Bet vis tiek savo atžvilgiu liksite savo pakopoje.
#254554

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Kaip atpažinti gėrį ir blogį?

Dar kartą apie dvasines pakopas

Klausimas. Kokį minimalų norų rinkinį galime naudoti, kad studijuotume dvasinį pasaulį nekenkdami fiziniam pasauliui? Ir kaip apibrėžti tą minimumą?
Atsakymas. Jeigu teisingai atsiduodate aukštesniojo pasaulio studijoms, niekada nepakenksite fiziniam pasauliui. Toks lazdos perlenkimas paprastai būdingas naujokams, kurie visai nesupranta, kaip studijuoti medžiagą ir kokius veiksmus atlikti, jie yra tam tikroje euforijoje.
Tačiau jau įeinantis į kabalos mokslą žmogus niekad sau nepakenks. Žinoma, galite jam įrodinėti: „Jei nestudijuotum kabalos, uždirbtum kur kas daugiau, tau daug labiau sektųsi gyvenime“.
Bet iš tikrųjų žiūrėdami į savo gyvenimą, matome, kad nelaukia tavęs jokia sėkmė ir joks uždarbis. Visa tai priklauso nuo tavo likimo.
Todėl tinkamos kabalos mokslo studijos atveda žmogų į optimalų tiek dvasinį, tiek žemišką vystymąsi. Tad nesijaudinkite. Jūs tiesiog turite teisingai studijuoti kabalą, netrūkčiodami ir pernelyg nesiverždami. Tuomet jums viskas pavyks gerai ir subalansuotai. Išvysite, kaip galiausiai jūsų gyvenimas įgyja kitą formą.
Dar daugiau, greitu laiku dar išvysime, kaip pasaulis eis per didžiules problemas, sudužimą. Ir tuomet jūs pajausite, kaip gerai, kad yra bent koks nors vienų per kitus ryšys su aukštesniuoju pasauliu, nes jis jus palaiko, sustiprina, duoda šviesą ir viltį egzistuoti.
#251084

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ar vystymosi pagreitinimas per apibrėžtą laiką atneša daugiau kančių ir pastangų, būtinų vystyti žmogaus dvasinę dalį? Ar verta spartinti raidą?
Atsakymas. Paspartinti ar ne – iš principo nepriklauso nuo mūsų. Neturime greitinti gamtos vystymosi, mums pakanka paspartinti savo vystymąsi.
Jei siekiame tobulesnės būsenos, teisingesnės mūsų tarpusavio sąveikos, tai tuomet visa gamta tampa geresnė. Toks jos ištaisymas.
Visa esmė – mūsų pagreitinimas. Būkime artimesni vieni su kitais, geriau elkimės vieni su kitais ir geriau tarpusavyje veikime vieni kitus.
#251320

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame pasaulyje nėra įspėjamųjų ženklų?

Tobulėti – kylant pakopomis

Finišo tiesioji

Sukurti naujus jutimo organus dvasiniam pasauliui atskleisti – reiškia sukurti ryšį tarp mūsų, kurio viduje galėsime atskleisti Kūrėją ir taip Jam suteikti malonumą. Šis naujas suvokimas vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“, Binos, davimo pakopa, altruistinis ketinimas.
Rengdamas mus šiam taisymui Kūrėjas pamažu paslepia dvasinius pasaulius, nuleidžia juos iki šio pasaulio lygmens, kur gali egzistuoti kūrinys, ir sudaužo bendrą sielą į daugybę dalių.
Taisymo pradžioje turime užmegzti ryšį materialiame lygmenyje, kitaip tariant, egoistiškai, žinodami. O paskui reikia pakilti virš to, kad visi mūsų ryšiai būtų ne egoistiniai, kad kiltų ne iš noro mėgautis, bet iš davimo prigimties.
Tačiau taip mes nesunaikiname savo noro mėgautis, priešingai, kaskart pasitelkiame jį kaip pavyzdį, tai vadinama kaire linija, ir kuriame priešingą formą, dešinę liniją, norą duoti.
Išeitų, kad neįmanoma pakilti į meilės ir davimo pakopą, kol neatskleisime neapykantos, atstūmimo, susiskaidymo, egoizmo visomis jo formomis. Ir virš viso to kuriame dešinę liniją: vienybę, meilę, artumą, tarpusavio supratimą, kaip pasakyta: Visus prasižengimus uždengs meilė. Nėra prasižengimų – nėra meilės, reikia ir vieno ir kito, vieno paskui kitą: žingsnis kairėn žingsnis dešinėn.
Pirmiausia turi atsiskleisti trūkumas kairėje pusėje, o jau iš jo suprasime kokia turi būti priešingybė, kaip „Šviesos pranašumas iš tamsos“, ir galėsime kurti dešinę liniją, teisingą vienybę.
Dabar nežinome, kad yra teisingas ryšys, tam neturime jokio pasirengimo. Tad lieka tik sekti kabalistų patarimais, tik taip galėsime tarp mūsų sukurti naujus ryšius, kurie bus dvasiniai. Juk šių iš esmės ypatingų ryšių viduje mums atsikleis davimo ir meilės jėga, ir tai vadinsis Kūrėjas.
Toks ir yra žmogaus darbas. Visas mokymasis – tai pasirengimas praktiškai realizuoti, sukurti ryšius kitame lygmenyje, pagal kitą davimo prigimtį, kur nėra nė lašo šiandien mus valdančio egoistinio noro.
Dabar nežinome, kad yra davimas. Kad ir kiek prievartautume save, nepavyks nieko išspausti – tik egoizmas. Iš esmės viskas itin paprasta: tereikia savo norą prilyginti Kūrėjo norui.
Jei pasistengsime įeiti į artimo norą ir iškelsime jį aukščiau savo egoizmo, paversdami jį stipresniu ir svarbesniu už savo norą (nepaisydami to, jog tai prieštarauja asmeniniam interesui) tuomet galėsime vieną prigimtį pakeisti kita. Taip suprasime, ką reiškia įveikti save ir eiti aukščiau savo nuomonės, savo jausmų ir proto.
Mano paties pojūčiai ir protas lieka, tačiau papildomai įgyju draugų, grupės širdį ir protą. Einu paskui draugus užmerktomis akimis, juk negaliu patikrinti ir sugretinti jų norų su savaisiais. Tiesiog reikia atiduoti draugui „paskutinius marškinius“, kitaip tariant, jo noras turi nulemti visus mano veiksmus.
Savo kūną naudoju kaip mašiną, kurios viduje veikia grupės noras. Taip eisiu pirmyn, kol atskleisiu, kad tai Kūrėjo noras, kuris jau yra manyje ir mane valdo. Atlikdamas veiksmus, imsiu Jį pažinti, juk tai Kūrėjas veikia manyje.
Jei suteiksiu Jam tokią galimybę savo laisvu pasirinkimu, tai šiuose veiksmuose atskleisiu Jo prigimtį, charakterį, programą, prieigą ir tapsiu panašus į Jį. Taip susiliejame su aukštesniąja jėga, Kūrėjas įsivelka į kūrinį.
Atėjo metas šį darbą atlikti rimtai, praktiškai, intensyviau. Tikiuosi, kad jau žengėme pirmąjį pusę žingsnio pirmyn.
#235866

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. rytinės pamokos, tema „Darbas žinant ir aukščiau žinojimo“

Klausimas. Jei gamtoje, kuri yra harmoninga, gyvūnai ryja vienas kitą, ar tai reiškia, kad mes taip elgdamiesi irgi esame harmoningi?
Atsakymas. Taip, tačiau tik gyvūniniame lygmenyje. Negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygmenys sukurti taip, kad kovotų ir vienas kitą rytų. Ir ši kova – evoliucija.
Šiuose lygmenyse naudojimasis vienas kitu nelaikomas gėdingu, kritiniu. Vienas gyvūnas, ėsdamas kitą, nejaučia jokios sąžinės graužaties. Jei vienas žmogus kovoja prieš kitą, tada jis svarsto, kaip pateisinti save, stengiasi kažkaip sau paaiškinti, kas ir kodėl. O gyvūnai to nedaro, jų išskaičiavimas: man reikia suėsti silpnesnį tam, kad gyvenčiau. Todėl visa tai gyvūniniame lygmenyje yra normalu. Tačiau, dabar, kai mes išeiname į lygmenį „Žmogus“, iškyla problema: mes turime vystytis, ne rydami vienas kitą, ne pataikaudami savo egoizmui, o pakildami virš jo.
Aš tikiuosi, kad žmonės pradės tai suprasti, nes kitaip išgyventi bus neįmanoma. Aišku, egzistuosime ir toliau, bet būsenos bus labai blogos. Todėl privalome kuo plačiau paskleisti informaciją apie tai, kokiais būdais turime siekti kūrinijos tikslo. O tikslas – atvesti žmoniją į harmoniją, vienas kito užpildymą, sukurti tinkamą tarpusavio ryšį. Ir tada visa likusi gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė – irgi pasieks harmoniją. Tada sugebėsime pasirūpinti ekologija, kuri visiems tokia svarbi. Jei pasieksime pusiausvyrą tarpusavyje, viskas bus gerai. Kadangi mes, žmonės, esame pačiame aukščiausiame vystymosi lygmenyje, lyginant su kitais gamtos sluoksniais, mūsų išsitaisymas lems pusiausvyrą ir juose.
Ateina laikas tapti žmonėmis.
#243942

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

2019-ieji – „nėštumo metai“

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, VI dalis

Kas valdo pasaulį?

Klausimas. Pradinis mano kelio taškas – gimimas, o galutinis – mirtis? Ar dvasiniame pasaulyje pirmas ir paskutinis taškai kitokie?
Atsakymas. Pradinis taškas – tai jūsų dvasinio kelio išeitinis taškas, o paskutinis – galutinis taškas, užsibaigiantis visiškų jūsų išsitaisymu. Taip jūs įeinate į kitą būseną, apie kurią kabaloje nekalbama.
Kabala aiškina tik kelią nuo taško „A“ iki taško „B“. Viskas, kas eina iki taško „A“ – tai mūsų žemiškas kelias, o kas už taško „B“ – niekur neaiškiname, nes tai Absoliutas, apie jį nekalbama.

Tačiau čia nėra jokių paslapčių, tiesiog žemiškais simboliais ir žodžiais negalime aprašyti tos būsenos. Mūsų kalba negali to perteikti, nes dvasiniame pasaulyje nėra mūsų savybių. Jame nėra nieko panašaus į „kažko trūksta“, „kažko užtenka“, „kažką papildyti“, „kažką pašalinti“ ir t.t.
Kitaip tariant visos mūsų būsenos grindžiamos trūkumu ir užpildymu, trūkumu ir užpildymu, Toliau – Absoliutas. Prasideda absoliučiai kita kūrinio būsena, kai jis visiškai įsijungęs į Kūrėją.
#244386

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio kelio etapai

Dėl ko kenčiame? 4 dalis

Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut