Klausimas: Aš žinau, kad kūryba – tai ego pasireiškimas. Bet kaip žmogus, truputį kuriantis eiles ir muziką, negaliu nepaklausti: kokia dvasinė poezijos šaknis? Ar galiu aš (žmogus, neišvystęs savo dvasinio indo ir neperėjęs barjero) kurti eiles/dainas apie kabalą, apie Kūrėją? Juk mano sieloje dar nepakanka Šviesos. Ar vis tiek verta mėginti?
Atsakymas: Apskritai dvasinė kūrybos šaknis – valdžios ir garbės troškimas, nesvarbu, prieš ką, net jei tik prieš save. Imkite pavyzdį iš didžiojo kabalisto karaliaus Dovydo. Jo sukurtas psalmes ir šiandien gieda visas pasaulis – sekite juo.

Klausimas: Kabala kovoja su egoizmu. Tai darydamas jūs atmetate filosofiją, istoriją, meną. Kodėl?
Atsakymas: Aš nieko neatmetu, tik noriu surikiuoti viską pagal svarbą. Kadangi kabala kalba apie žmogaus išsitaisymą, apie jo ryšį ir vienijimąsi su Kūrėju, apie amžiną gyvenimą, apie kančios ir malonumo pakeitimą – ji nepalyginamai svarbesnė nei bet kas kita mūsų gyvenime. Kadangi kabala turi tikslą ir gali atvesti žmogų į laimingą gyvenimą šiame pasaulyje bei papildyti tai amžinu tobulu gyvenimu, – kas dar gali jai prilygti?