Klausimas: Kabalos mokslas tvirtina, kad iki šio pasaulio pabaigos liko 230 metų. Ar kūdikiai po 231 metų gims jau būsimame pasaulyje?
Atsakymas: Apie laiką mes galvojame mūsų realybės ribose ir nesuprantame, kad keisdamas savo savybes, žmogus keičia tikrovę. Juk realybė – tai, ką jaučiu savo viduje. Pakeičiau savo vidines savybes – ir matau kitą pasaulio vaizdą.
Tarsi sėdėtum priešais kompiuterio ekraną. Spaudi klavišus – ir keiti vaizdą ekrane. Ir gyveni skirtinguose vaizduose, peršoki iš vieno filmo į kitą.
Tai apie kokius 230 metų, apie kokius gimusius ar negimusius kūdikius kalbama, jei patenki į kitą išmatavimą ir staiga pajunti, kad viskas, ką suvokei anksčiau – visi šie kūnai, moterys, vaikai, šis pasaulis, tu pats, kuris valgo ir geria, – neegzistuoja.
Staiga supranti, kad tai buvo tik vaizdas ekrane, o iš tikrųjų už visų šių pavidalų tėra dvi jėgos – noras mėgautis ir noras duoti, kurios ir piešė tau tokią realybę. Pati savaime realybė, kurią jauti dabar, –neegzistuoja. Ji – tik tavo ekrane.
Ką reiškia „gimdyti vaikus“, „statyti namus“, „gyventi šiame pasaulyje“? Tai dviejų jėgų, kuriančių tau tokį vaizdą, sąveika – nieko daugiau! Ir nebūtina laukti 230 metų, kad pajustum, kaip šie vaizdai keičia vienas kitą.
Kas tai reiškia – gyvenu šiame pasaulyje? Mano kūnas gyvena? Aš egzistuoju savo nore mėgautis – tol, kol baigiu išsitaisyti, kol įgyju visaapimantį norą duoti.
Aš kylu iš paties žemiausiojo taško – iš šio pasaulio, kol pasieksiu viršutinį tašką, susiliesiu su Kūrėju. Ir tada, pačioje vyksmo pabaigoje, bus ištaisyta „akmeninė širdis“ (lev a-even).
O kas vyksta po ištaisymo? Keičiasi vaizdas, keičiasi viskas – savybės, sąmonė, suvokimas. Vos pradėjęs kilti, pradedi suvokti, kad šis pasaulis tėra tai, kas jauti savyje. Pojūtis ima keistis, ir staiga vietoj jo pajunti kažką kita – labiau vidinį.
Viskas atsispindi tavo norų viduje. Todėl parašyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“. O po 230 metų nebeliks nieko, kas įsivaizduotų tokį pasaulį, kokį mes jaučiame dabar.
Daugiau šia tema skaitykite: