Buvo vientisas begalinis kli, kuriame nieko nebuvo ištaisyta. Kūrėjas atrodė kaip blogio šaltinis.  Ištaisau jame vieną elementą – tiktai savo paties, tik dabartyje, ir atrandu, kad Kūrėjas man geras!
O kas buvo vakar? Tęsiu išsitaisymą – ir jaučiu, kad Jis man geras visada – ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje!
O kaip dėl visų kitų?  Prisijungiu prie jų ir atskleidžiu, kad visa tai – mano kli. Plečiu išsitaisymą per visą kūriniją, per visą Begalybę, susilieju su ja.
Viskas priklauso tik nuo mano išsitaisymo. Kiek ištaisau save, tiek atskleidžiu Jį kaip gėrį, kiek ne – atskleidžiu Jį kaip blogį.
Viskas vertinama pagal savo paties išsitaisymo lygį. Nėra praeities, dabarties, ateities – yra tik ištaisytų kli atskleidimo lygis, mano išsitaisymo lygmuo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

„Mačiau kitokį pasaulį“