Teisingas mokymasis – visada stengtis sujungti protą ir jausmus tarsi gydytojas-tyrinėtojas, kuris, žinodamas vaistų sudėtį ir tai, kaip jie veikia, skiria juos ligoniui, tuo pat metu suprasdamas, ką pastarasis jaučia.
Taip tiriame savo norą mėgautis ir, viena vertus, galima kalbėti apie pojūčius, kaip knygoje „Zohar“, kita vertus, galime vartoti mokslinius terminus, kuriuos Baal Sulamas pasitelkia savo „Sulam“ komentaruose originaliam knygos „Zohar“ tekstui.
Todėl gali pasirodyti, kad kabalos mokslas yra mistinis, pagrįstas pojūčiais, tikėjimu, morale, nors kita vertus, tai mokslas, tikslūs terminai, analizė, kur visa Šviesų ir kelim sistema dirba kaip suderinta mašina. Tai užsiimame mokslu ar jausmais? Abiem!
Mokinys turi stengtis sujungti šiuos du požiūrius kartu, kad jo širdis ir protas susivienytų, idant galėtų jausti ir suprasti, kodėl ir dėl kokių jėgų bei Kūrėjo veiksmų jo noruose jis patiria tokius jausmus, idant pajaustų ir suprastų, kas vyksta jo noruose.
Sujungti protą ir širdį reikia ir tam, kad žmogus pats galėtų sukelti šiuos Šviesos, Kūrėjo veiksmus sau, pažintų juos ir mokėtų teisingai išmatuoti, žavėtis bei jausti visa, kas vyksta jame.
Žmogus privalo sujungti protą ir širdį, likdamas vidurio linijoje, t. y. pats valdyti savęs tyrinėjimo procesą: paskatinti Kūrėjo veiksmus ir matyti savyje rezultatus, pergyventi šiuos Kūrėjo darbo rezultatus labai jausminga forma.
Tačiau drauge nereikia pamesti galvos! Nereikia pamiršti, iš kur tai atėjo, kodėl ir kaip toliau tai išnaudoti.
Toks tad visas mūsų darbas, juk Kūrėjas nori, kad dirbtume su Jo sukurta medžiaga ir kad ją valdytume. Taip suvokiame Jo protą, Kūrimo sumanymą.
Nesusipažinę su kabalos mokslu žmonės galvoja, jog tai mistika ir fantazijos. Jie nesupranta, kad tai realus darbas su kūrinio medžiaga, su visa realybe – visiškai įsisąmoninant ir kontroliuojant. Tu valdai ir save patį, ir Kūrėjo veiksmus, juk viskas vyksta pagal tavo pasirinkimą.
Daugiau šia tema skaitykite: