Mes susirenkame kongresuose, trokšdami susipažinti, kad, be mokytojo, kurį kiekvieną dieną matome ekrane, pažintume ir vieni kitus bei dar labiau susivienytume.
Tai praktinis kabalos mokslo, be kurio žmogus nepasieks dvasinio pasaulio, realizavimas.
Juk negali atsirasti ryšys tarp žmonių, nė karto gyvenime nemačiusių vienas kito ir bent šiek tiek nepabuvusių kartu.
Turime suprasti, jog mūsų pasaulis nėra atkirstas nuo dvasinio. Neatsitiktinai jis sukurtas būtent toks, koks yra. Ne šiaip sau išsivystė tokios efektyvios šiuolaikinės ryšio priemonės.
Taip mums suteikiama galimybė ir pareiga susipažinti, net jei esame labai toli vienas nuo kito, ir sukurti vidinį, dvasinį ryšį.
Nors žmogui atrodo, kad nėra jokio reikalo susitikinėti su kitais, ir jie nesugebės jo įkvėpti – būtent tokia forma mes kol kas gauname įkvėpimą.
Todėl mūsų pareiga atvykti į forumą ar kongresą, kad pasistūmėtume dvasiniame kelyje.
Daugelis mūsų mokosi namuose po vieną virtualiai, internetu, ir bijo atvykti, nes nieko ten nepažįsta. Bet jeigu jie nori pasistūmėti, jų pareiga vykdyti kabalistų, jau praėjusių šį kelią, patarimus.
Galiu užtikrinti, kad jeigu žmogus turėjo galimybę atvykti, bet neatvyko, t.y. iš aukščiau jam buvo sudarytos sąlygas, bet jis to nepanoro – į priekį jis nepasistūmės.
Ir tik tuomet, kai žmogus iš tiesų neturi jokios galimybės, kaip kai kurie mūsų mokiniai iš Lotynų Amerikos, kurie tik ir svajoja vykti, bet negali iš vietos pajudėti, nes neturi nė cento – netgi tam, kad išeitų iš savo kaimo ir sėstų į autobusą.
Tai sąlygos, nulemtos jiems iš aukščiau, kuriomis jie turi pasistūmėti. Bet jeigu iš aukščiau tau duota galimybę atvažiuoti – neturi jokio pasiteisinimo atsisakyti, jei nori dvasiškai pasistūmėti.
Perspėju apie tai, kad vėliau, po kelerių metų, žmonės nesiskųstų, jog tiek mokosi, bet tai lieka tik teorija, be suvokimo, pajutimo, dvasinio pasaulio atskleidimo – kurio mes laukiame kaip teisingo mokymosi rezultato.
Daugiau šia tema skaitykite: