Klausimas: Kodėl daugelis kabalistų degindavo savo rankraščius?
Atsakymas: Kabalistai mano, kad kartais norint atskleisti tai, kad paslėpta, pakanka tai vien užrašyti ar ištarti.
Net jeigu kabalistas tik galvoja – irgi gana. Juk jis savo mintimis bei norais taiso kūriniją.
Ir todėl kabalistams nebuvo gaila sudeginti tekstus juos parašius. Kabalistai rankraščius palieka tik tada, jei karta sugebės teisingai juos panaudoti.
Todėl daugelis kabalistų sunaikindavo savo knygas ir rankraščius, įskaitant, Baal Sulamą. Kai kurie didūs kabalistai per visą savo gyvenimą neparašė nė žodžio, pavyzdžiui, Baal Šem Tov.
Be to, kabalistai iš karto mato sielose atlikto taisymo rezultatą.
Tuo tarpu, jei kažkas daro gera artimui materialiame pasaulyje, tai šitai galiausiai virsta blogiu.
Juk kai žmogus pats kažko neištaiso, o mes atliekame tai už jį, tai tartum apvagiame jį. Mes tarsi einame prieš Kūrėją.
Kūrėjas tyčia gadina žmogui gyvenimą, kad priverstų jį ištaisyti požiūrį į jį supančiuosius.
O jeigu užuot sprendę šias problemas teisingu tarpusavio ryšiu, žmonės bando tai kompensuoti materialia labdara, pasaulis ritasi į dar sunkesnes nei ankstesniosios būsenas.
Todėl kabalistai savo dvasiniu darbu iš tikrųjų atlieka didžiulius ištaisymus, o visi kiti veiksmai sukelia priešingą efektą. Ir mes šitai dar atskleisime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Stengeisi – ir radai“

„Didžiųjų kabalistų paveldas“

„Kabalos kalba“