Kas yra tie sudužę norai-sielos?
Visi mes buvome suvienyti vienu ekranu. Bet atėjo šviesa, kuri kiekvienam leido suprasti, jog mes skiriamės vienas nuo kito. Mes visi atiduodame, bet kiekvienas savaip, nors visi linkstame viena kryptimi – Kūrėjo link.
Tarytum minia giminaičių, atėjusių maitinti vieno kūdikio: mama jam kiša košę, senelė nori pagirdyti pienu, o senelis sako, kad sveikiausia vaikui būtų duona.
Kiekvienas nori ką nors duoti kūdikiui, bet visi tarpusavyje ginčijasi.
Todėl norai sudūžta – ryšys tarp jų nutrūksta. O dingus juos jungiančiam ryšiui, pranyksta ir galimybė atiduoti Kūrėjui!
Tik supratę, kas sudužo, suvoksime, ką reikia ištaisyti. Suvoksime, kad sukurti žmogų (vidurio liniją) galima tik suvienijus tarpusavio ryšį praradusias sielos dalis.
Tampa aišku, jog suvienyti jas galima tik aplink  Kūdikį, kuris juos jungė.
Įsivaizduokite, kad visa šeima – mama, tėvas, senelė, senelis ir t.t. – pradeda nekęsti vienas kito, nes kiekvienas kūdikiui gėrio trokšta savaip ir atstumia likusius.
Kas galėtų suvienyti mus iš naujo? Tik meilė kūdikiui – kai kiekvienas pasiruošęs pakilti virš savojo egoizmo ir nulenkti galvą dėl jo.
Susivienyti galėsime tik tuomet, kai užsinorėsime pasiekti atidavimo Kūrėjui būseną. Tada mes suvienysime mus ir Jį – visus kartu, visus į vieną visumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Kokie siūlai mus riša?“