Klausimas: Kai esu vienas namuose, tingiu paimti kabalos vadovėlį ir laisvą laiką leidžiu žiūrėdamas serialus. O kai ateinu mokytis į klasę, tai man atrodo, kad neiškeisčiau pamokos į jokį net ir geriausią filmą. Kodėl taip?
Atsakymas: Tu išeini iš klasės ir patenki į materialų gyvenimą – į dvasingumo atžvilgiu nesąmoningą būseną. Tai mūsų noras mėgautis taip varto mus ir „degina“ mūsų gyvenimą neleisdamas mums dvasiškai vystytis.
Bet, kita vertus, jis padeda tau ir parodo, jog laikas bėga veltui, jog visi gauti malonumai be pėdsakų praeina kartu su laiku.
Čia gali padėti tik aplinka. Jeigu žmonės galvotų, kaip sustiprinti vieni kitus, tu net ir būdamas namuose vienas negalėtum žiūrėti tuščių serialų, nes jie tau įteigtų, kad dvasingumas labai svarbus.
Tu jaustum tai kaip kritimą žemyn, tarsi vėl taptum vaiku ir žaistum statydamas namą iš kubelių.
Tu kaltas ne dėl to, kad leidi laiką žiūrėdamas televizorių, o dėl to, kad nesukūrei sau aplinkos, kuri tave veiktų taip, jog tu negalėtum tuščiai švaistyti laiko.
Bet tai nereiškia, kad reikia prisiversti išjungti televizorių. Kabala prieš tai. Žmogus privalo dirbti, mokytis, tarnauti kariuomenėje, gyventi, kaip visi paprasti žmonės.
Neturi per prievartą savęs keisti, reikia iš aplinkos gauti dvasingumo svarbą.
Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Negaliu surišti sau rankų ir kojų ir manyti esąs teisuolis – tai nėra ištaisymas!
Išsitaisai, kai pakeiti savo norus ir esi aukščiau to serialo. Šviesa turi ištaisyti žmogų, o ne pamokslai ir gąsdinimai pragariška ugnimi po mirties.
Kabalos mokslas – ne religija, jis kalba tik apie išsitaisymą. Vienintelė priemonė – sustiprinti aplinkos poveikį. Tik čia mūsų valios laisvė ir dvasinio kilimo sąlyga.
O dabar eik žiūrėti televizorių…
Daugiau šia tema skaitykite:
„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“