Nereikia pamiršti, kad reikalų visada turime tik su Kūrėju. Prieš mus nėra nieko – tik Jis.
Mums tik atrodo, kad šiame pasaulyje mus supa negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmonės, tačiau tai tėra pojūčiai mūsų noruose.
Mūsų noruose jaučiami pavidalai, veiksmai, situacijos, tai Kūrėjo jautimas, jis atsiskleidžia mums per materialią tikrovę, užuot, leidęs mums pajausti Jį patį.
Žmogui turėtų pakakti jau vien to, kad suvokdamas šią realybę jaučia, kad viskas iš Kūrėjo.
Neturi reikšmės, ką jaučiu – svarbiausia, kad užmezgiau ryšį su mano pojūčių, visos realybės Šaltiniu – Kūrėju.
Tik to iš manęs neatimk! O patiriamos būsenos neturi reikšmės.
Gali būti patys blogiausi potyriai ir didžiausia painiava prote. Nesvarbu, kas dedasi mano prote ir širdyje – juk tai mano egoistiniai suvokimo organai.
Man svarbu tik viena: kad neatsiskiriu nuo savo Šaltinio, mano suvokimo ir jausmų Šaltinio: „Tai – Tu“.
Tai reiškia, kad žmogus „guli ant žemės“, todėl niekur negali nukristi. Juk jaudintis reikia tik dėl vieno ir daugiau jam nereikia nieko.
Tai dvasinio darbo pradžia: pakilti virš materialumo ir nuolatos būti užmezgus kad ir menkiausią kontaktą su dvasingumu.
Daugiau šia tema skaitykite: