Skaitau knygą „Zohar“ ir noriu, kad ji mane pakeistų: palydėtų per nuopuolius, pakilimus,  įspūdžius ir išgyvenimus.
Nenoriu girdėti žodžių, noriu pajausti, kaip manyje keičiasi jausmai.
Tai nutinka ne iš karto. Kaip kūdikiui, kuris pirmosiomis savo gyvenimo dienomis negirdi, nemato, o paskui, net jei jau girdi ir mato, dar nesupranta.
Tik po to vaikas pradeda aktyviai pažinti pasaulį – ir jau nebenurimsta! Jis viską griebia, visur lenda, viską nori pajusti ir viską sužinoti! Mokykitės iš jo!
Taip mes palaipsniui gimstame dvasiniame pasaulyje. Mums reikia mokytis iš kūdikio – nepaliaujamai veržtis dvasinio pasaulio link.
Dvasinis pasaulis – tai visų norų pasiekti Kūrėją susiliejimas į vieną, kuriame ir pajuntamas Kūrėjas.
Skaitant knygos „Zohar“  tekstą, reikia ieškoti savyje pojūčių: „Kas tai yra – Atik, Arich Anpin, ką reiškia pakilti, nusileisti, kaip aš prisijungiu prie Aukštesniojo ACHAP, jis pakelia mane – kaip tai?“ Taip tu tapsi panašus į besivystantį kūdikį!
Todėl sakoma: „Stengeisi – ir radai“. Mūsų užduotis stengtis ir trokšti atsiskleisti, siekti vienybės ir  savybės duoti. Ir mes tai rasime!
Vieniems tai pajusti sunkiau, kitiems – lengviau, o mokantis „Zohar“  grupėje, visi susilygina.
Jeigu mes visi to siekiame, kiekvienas pagal savo galimybes, – anksčiau ar vėliau tai pajus visi, sėdintys klasėje ar žiūrintys pamoką internetu ar per televiziją.
Tik reikia nuolat savyje ieškoti tų pojūčių – ir pamažu patirsite juos, atsiliepiančius į kiekvieną knygos žodį.
Svarbu ne teisingas ar neteisingas įsivaizdavimas, o pastangos, skiriamos jausmams pažadinti, reakcija į knygos „Zohar“  žodžius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Stengeisi – ir radai“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“

„Slaptoji Zohar jėga“