1. Tai, ką žinau apie šį pasaulį, mokslai apie jo prigimtį leidžia man jame egzistuoti.
Mes jaučiame šį pasaulį gavimo savybėje ir priklausomai nuo jos išsivystymo jaučiame ir tiriame pasaulį, t. y., vis daugiau atskleidžiame šioje augančioje mumyse savybėje.
Yra tai, kas laikinai paslėpta nuo manęs ir visų – dar žmonių nepažinta, bet su laiku atskleidžiama. Ir yra tai, kas paslėpta nuo manęs, bet aš galiu pasikliauti žinovais, gydytojais, mokslininkais.
2. Yra tai, kas absoliučiai paslėpta ir nepažinta, ko iš principo žmonės negali pažinti, neįgiję dar vienos galimybės pajausti ir suvokti pasaulį – davimo savybėje. Tokiu atveju, pajaučiamas visiškai nuo mūsų gavimo savybių paslėptas pasaulis.
3. Yra teorijos apie paslėptą pasaulį (Dievą) ir apie tai, ką tai įpareigoja mus daryti. Jos vadinasi tikėjimais arba religijomis.
Jų yra didžiulė įvairovė, jos kupinos prieštaravimų būtent dėl to, kad ta pasaulio dalis paslėpta.
Jų šalininkai kalba ne apie galimybę atskleisti Dievą, o apie galimybę išnaudoti jį šiame ar „tame“ gyvenime ir naudą, nors patys šito nesuvokia.
Jie protingi ir praktiški, bet nemoko prasiskverbti į paslėptą realybę. Jeigu jie būtų joje, veržtųsi atskleisti ją visiems, juk toks tad kūrimo tikslas.
Jie tiesiog įteigia mums tai, ką jiems patiems kažkada įteigė. Puikūs oratoriai ir raštų žinovai neduoda konkrečių rekomendacijų, kaip atskleisti pasaulį. Toks santykis su paslėptuoju pasauliu vadinasi religija, tikėjimu.
4. Yra žmonių, kurie įgijo davimo savybę ir joje suvokia absoliučiai paslėptą (gavimo savybėje) pasaulį. Jie siūlo visiems norintiesiems eiti ir jį atskleisti.
Jie neverčia manęs keisti savo gyvenimo, atlikti apeigų, juk nėra ryšio tarp mano fizinių veiksmų ir davimo savybės.
Jie aiškina man abiejų pasaulių sandarą ir kaip visiškai juos atskleisti – ne tikėti Dievą, o atskleisti Kūrėją.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Svarbiausia – sielos ištaisymas“