Knygą „Zohar“ parašė kabalistų grupė, kuriai per visą istoriją niekas neprilygo.
Jie tarp mūsų suvokiamo ir jaučiamo pasaulio ir nuo mūsų suvokimo ir jautimų paslėpto pasaulio sukūrė kalbinį, informacinį, jausminį, jėgos ir šviesos tiltelį.
Jeigu studijuojame jų parašytą knygą „Zohar“ ir stengiamės pasiekti būseną, kurią jie nori mums perduoti, esame tarsi išplėtęs akytes ir pražiojęs burnytę kūdikis, kuris godžiai gaudo, ką jam sako mama. Jis nieko nesupranta, tik žiūri į ją ir judesiu išreiškia savo džiaugsmą…
O mes privalome stengtis, kad suprastume savo auklėtojus. Tam turime susijungti tarpusavyje – kaip kad susijungę jie, dešimt knygos „Zohar“ autorių.
Netgi skaitydami be jokių paaiškinimų, palaipsniui pajausime savyje kažkokias naujas reakcijas, judesius.
Iš vidaus, iš nesuvokto pasąmonės lygio ima ryškėti ir vis labiau įprasta tampa nauja erdvė, naujas pasaulis. Kas paslėpta, pamažu atsiskleidžia.
Savo pamokas vadiname „knygos Zohar studijavimu“, bet iš tikrųjų ši knyga ne studijuojama, o atskleidžiama – mūsų siekyje, pasirengime pajausti paslėptą pasaulį.
Pasirengimas – tai mūsų tarpusavio vienybė, tokia, kokią buvo pasiekę šios knygos autoriai. „Taško širdyje“ , t. y. panašumo su Kūrėju siekimo, vienybė pasiekiama jungiantis su visais „taškais širdyje“.
Tokia tad kabalistų aprašyta būtina sąlyga, norint teisingai naudoti knygą „Zohar“ .
Skaitydamas knygos „Zohar“ tekstą, trumpai paaiškinu, kad padėčiau „užsikabinti“ už teksto, panašiai kaip suaugęs aiškina vaikui žaisdamas su juo.
Apie knygą „Zohar“ kabalistai visur rašo ne „knyga Zohar“, o tiesiog „Knyga“, tuo jie nori parodyti, kad kitos knygos pasaulyje apskritai nėra!
Daugiau šia tema skaitykite: