
Knygoje „Zohar“ kalbama apie mūsų vidines savybes. Juk kabalą vadiname vidine Toros dalimi.
Ir jeigu mums atrodo, kad pasaulis vystosi ir plečiasi, tai yra neteisinga. Būtent egoizmas vilioja mus išsisklaidyti erdvėje.
Tačiau tai priešinga teisingai koncentracijai, priešinga dvasinei šakniai. Juk šaknis – tai plona linija (kav dak), kuri persmelkia visą realybę pačioje jos gelmėje.
Todėl turiu susitelkti savo viduje, savo norų ir savybių viduje, ir atskleisti juose labiau vidinę pakopą.
Iš kabalos mokslo žinome, kad visas mūsų pakilimas aukštyn susideda iš to, kad kaskart pereiname į vis labiau viduje esantį parcufą.
Iš pradžių vyksta gimimas (ibur) – parcufe NEHI (necach, hod, jesod), po to jame susidaro jo vidinis parcufas CHAGAT (chesed, gvura, tiferet) – žindymo stadija (jenika), o po to susikuria dar giliau viduje esantis parcufas CHABAD (chochma, bina, daat) – brendimo stadija (mochin).
Pabaigiau vieną parcufą – vieną iš 125 pakopų, vedančių visiško išsitaisymo link. Kas toliau?
Toliau prasideda kitas parcufas, nauja išsitaisymo pakopa, tarsi kitas aukštas, ji taip pat susidedantis iš trijų stadijų – gimimas, žindymas, brendimas.
Taip mes vis labiau einame į vidų, kol pasiekiame Begalybės pasaulio liniją. Iš jos mes visi maitinamės.
Todėl ieškoti visada reikia giliai savyje.
Daugiau šia tema skaitykite:
